charles

Aš ir pasaulis: apie Lietuvą, Gvatemalą, socialinį pilietiškumą

Kodėl Lietuvai svarbi Gvatemala? – susimąsčiau pernai rugpjūtį dalyvaudama Algio Mickūno daugelį metų rengiamame filosofijos kongrese Gvatemaloje. Kodėl lietuviai 2005-aisiais siuntė aukas Naujojo Orleano gyventojams? Kodėl šį pavasarį mes padėjome uragano nusiaubtai Birmai? Visi šie klausimai susiję su platesne problema: kaip yra ir kaip gali būti formuojama sąmoningo pasaulio piliečio, išugdyto Lietuvos, bet per ją ir dėl jos atsakingo pasaulio bendrijai, pasaulėžiūra? Kaip ir ar lietuvis mokinys tampa Alphonso Lingio aprašytosios „nieko bendra neturinčiųjų bendrijos“ nariu? Šis klausimas susijęs su diskusijomis dėl švietimo sistemos pertvarkos Lietuvoje, bet, priešingai nei daugelis jų, užuot gilinusis į valdymo bei finansavimo struktūrų kritiką, nurodo į švietimo turinio svarbą.

Kai 1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas priplaukė Guanahani (žinomą kaip San Salvadoras) salą, apie ten sutiktus vietinius aravakus laivo navigaciniame žurnale jis rašė: „Mes galime sukurti draugystę, nes aš žinojau, kad tai žmonės, kurie gali būti lengvai išlaisvinti ir atversti į mūsų šventąjį tikėjimą su meile, vietoj jėgos. […] Man atrodė, kad tai rasė žmonių, labai neturtingų viskuo. Jie vaikšto tokie pat nuogi, kokie buvo, kai jų motinos juos pagimdė. […] Jie visi gerai sudėti, turi gražius kūnus. […] Jie turėtų būti geri tarnai ir protingi, nes pastebėjau, kad jie greitai įsisavino, kas jiems sakyta, ir aš manau, kad jie nesunkiai būtų paversti krikščionimis, nes man pasirodė, kad jie neturi religijos.“ (The Journal of Christopher Columbus (during His First Voyage, 1492-93) and Documents Relating to the Voyages of John Cabot and Gaspar Corte Real, 2005, p. 37-38)

JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris apie 1954 metų CŽV organizuotą intervenciją į Gvatemalą rašė: „Per du mėnesius nuo 1954-ųjų kovo iki gegužės tarptautinio Komunizmo agentai Gvatemaloje tęsė pastangas įsiskverbti į ir nuversti kaimyninių Centrinės Amerikos valstybių vyriausybes, naudodami konsulinius agentus savo politiniams tikslams ir rengdami politinius nužudymus bei streikus. […] Bet kuriuo atveju teisinga mūsų veiksmų kryptis – iš tiesų, mano pareiga – man buvo aiški. […] 1954-ųjų viduryje Lotynų Amerika buvo laisva, bent kuriam laikui, nuo visų stabilių Komunizmo forpostų.“ (Dwight D. Eisenhower. Mandate for Change, The White House Years, 1953-1956. Gaiden City, NY: Doubleday and Co., 1963, p. 421-426)

Joyce Maynard 2004-ųjų gruodį New York Times išspausdintame straipsnyje „Gvatemaloje – mėlynojo ežero palaima“ rašė: „Vietinė kultūra yra majų, ir nors žmonės kalba ispaniškai, pagrindinė kalba yra Cachicel. Mažos mergaitės kaimeliuose tebedėvi tradicinį traje – rankomis siuvinėtą tuniką, vadinamą huipil, bei ilgą aplink liemenį juosiamą sijoną. Vyrai dėvi kaubojiškas skrybėles bei nešioja iš lapų suvytus krepšius. […] Ironiška, kad miestelis šalyje, turinčioje pavojaus ir nestabilumo reputaciją, man reprezentuoja pačią ramiausią vietą, kurią žinau. Paskutiniosios kelionės metu maža mergaitė manęs paklausė, kaip atrodo ugnikalniai ten, iš kur esu kilęs. Kai jai pasakiau, kad ten, kur gyvenu, jų nėra nei vieno, ji pažvelgė į mane su gailesčiu ir užuojauta.“ (New York Times, December 26, 2004)

Visi šie tekstai skirtingais būdais pagrindžia europiečių ar amerikiečių santykį su Centrinės Amerikos gyventojais, su Kitais, veikimą dėl jų, su jais, už juos. Kai mąstome apie platųjį pasaulį, mąstome apie tai, kas čia pat, šiandien, mums dažnai neegzistuoja. Tai lyg pratęsta mūsų fantazijų platuma, žinoma iš dainų, filmų, naujienų apie potvynius ir žemės drebėjimus, ir keliautojų pasakojimų, apgyvendinta majų, madagaskariečių, brazilų bei australų. Lyg skaitydami Marko Polo dienoraščius apie jo keliones į Rytus, negalime patikrinti, ar tai pasaka, ar tikrovė. Kadangi šie plataus pasaulio žmonės – Kiti – čia ir dabar neegzistuoja, kaip dažniausiai neegzistuoja ir mūsų patirtyje, jie patys ir ypač mūsų santykis su jais yra įprasminami per įvairius diskursus, kuriuos ir iliustravo trys cituoti tekstai:

Moralinį-religinį – kaip lygios sielos prieš Dievą, susitiksiančios Paskutiniojo teismo dieną; kadangi religija moko padėti vieni kitiems, manome, kad tuos, kurie klaidingame kelyje, galime atvesti į tikėjimą, kaip kad Kolumbas norėjo pakrikštyti aravakus; taip dabar didžiausiame Gvatemalos majų mieste – Santiago de Atitlan – pagrindinis miesto pastatas yra milžiniška, už visus medinius ir skurdžius gyvenamuosius namus didesnė ir žemės drebėjimams atsparesnė evangelikų bažnyčia; moralinis-religinis diskursas yra misionierių, žmogaus teisių aktyvistų veiklos pagrindas, atveriantis jiems galimybę būti prasmingame santykyje su Kitu;

Politinį – kaip, socialistų atveju, užguiti darbininkai bei valstiečiai imperialistų užvaldytuose kraštuose Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, už kurių laisvę kovojo Che Guevara; kaip, Amerikos atveju, į komunizmą linkę, sovietų remiami vietiniai gyventojai, išsirinkę demokratiškas, bet Vašingtonui nepatinkančias valdžias, kurias būtina nuversti tų pačių vietinių gyventojų gerovės labui (kas Gvatemaloje baigėsi ilgamečiu pilietiniu karu); ar, kaip Lietuvos atveju, vakarietiškos demokratizacijos siekiantys gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai, kuriems padedame rodydami į save, kaip į sėkmės pavyzdį, gaudami mandatus ir lėšas iš JAV ir Europos Sąjungos; politinis diskursas pagrindžia revoliucionierių veiklą santykyje su Kitu, kuriam – pagal diskurso logiką – reikia pagalbos;

Estetinį – kaip egzotiški „kitokie”, kurių autentiškumu minta keliautojai; kaip jau cituotas New York Times straipsnis, dauguma kelioninių brošiūrų pabrėžia, kad tolimuose kraštuose neva sustojęs laikas, kur tarp ugnikalnių galima rasti besišypsančių mergaičių tradiciniais drabužiais, kur šiek tiek pavojinga, bet dėl to tik įdomiau pamatyti tuos Kitus, net jeigu tai reiškia vykti į Rio de Janeiro lūšnynus, perversiškai stebėti ir bandyti nufotografuoti skurdą kaip autentišką patirtį; estetinis Kitų įprasminimo diskursas nubraukia politiką bei moralę; telieka žavėjimasis keistais papročiais, kurie, pasak antropologų, turi būti suprantami tos kultūros prasminiuose rėmuose; estetinio diskurso kontekste įdomu pastebėti, kad amerikiečiai ypač pamėgo įsivaikinti šiuos kitokius – egzotiškai autentiškus – Gvatemalos mergaites ir berniukus;

Be patirties, susidūrimo su Kitu akis į akį, Kitas prieinamas, suprantamas ir jo vardu veikiama per šiuos diskursus. Kaip gi šiais trimis diskursais naudojamasi Lietuvos švietimo sistemoje? Kaip mokykloje formuojamas lietuvių vaikų santykis su Kitu/Kitais? Ieškodama atsakymo į šį klausimą peržiūrėjau pradinių klasių vadovėlius, ypatingą dėmesį skirdama trečios bei ketvirtos klasių mokymo programoms. Visi trys išskirti diskursai daugiau ar mažiau įtraukti į mokymo kursus. Pavyzdžiu gali būti vadovėlis Vienas pasaulis, skirtas ketvirtos klasės pasaulio pažinimo, kaip integruoto socialinio bei gamtamokslinio ugdymo, kursui ir jį papildanti mokytojo knyga. Nors skyrius „Žmogus tarp žmonių“ yra knygos pabaigoje, po viso gamtos pasaulio kurso, taip parodant humanistiško išsilavinimo vietą programoje, visgi jame veikia visi trys minėtieji diskursai kaip Kitų įprasminimo įrankiai:

  • supažindinama su didžiosiomis pasaulio religijomis; aptariama žmogaus teisių – ypač vaiko teisių apsaugos – tema (Moralinis-religinis diskursas);
  • aptariant Lietuvos vietą pasaulyje, pabrėžiama Pabaltijo šalių vienybė, be to, išskiriama Lenkija bei Europos Sąjunga (Politinis diskursas);
  • pristatomi skirtingi įvairių kraštų būstai, skirtingi amatai (Estetinis diskursas).

Trečios klasės mokinių pratybų sąsiuvinyje taip pat yra užduotis parašyti, ko mes, kaip lietuviai, galėtume pasimokyti iš Kitų, bei kokių papročių geriau neperimti. Taip – priskiriant vokiečiams punktualumą, o ispanams romantiškumą ar panašiai – kuriami kitų tautų ir kultūrų stereotipai: į atskirus langelius ir eilutes surašomos margaspalvės tautos neva išskirtinės savybės, vėliau piešiamos rasistinėse karikatūrose.

Galiausiai tarp šiai temai skirtų klausimų jau apie įvairovę Lietuvoje yra ir šis: Kas laiduoja lygias visų Lietuvos piliečių teises? Apibraukite teisingą atsakymą: jėga, Konstitucija, kitos šalys, įstatymai, pinigai. Tas teisingas atsakymas, be abejo, Konstitucija, kurios 29 straipsnis teigia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Bet lygybės pripažinimas toli gražu nereiškia kovos už tą lygybę skatinimo. Konstitucija netampa žmonių veiklos pagrindu, motyvacija. Iš knygų išmokstama tolerancija yra pasyvi, lyg žinoma taisyklė, lyg aksioma, kurios neišmokoma taikyti praktikoje. Panašiai nesėkminga, nors ir ambicingesnė buvo ir gegužę Vilniuje vykusi jaunimo pilietinė muzikinė akcija „Mes draugai“, kurios metu kartu dainavo ir šoko ir praeivius mokė lietuvių, lenkų, romų, rusų, žydų tautiniai ansambliai, ir kuria buvo siekiama sumažinti tautinę ir rasinę neapykantą. Šokiai ir dainos yra taip pat pasyvi, gal net demonstratyvi tolerancija, skirta parodyti Lietuvos tautines mažumas kitame nei nusikaltimų ir socialinių nelaimių kontekste, bet iš tiesų – nieko daugiau. Tik parodyti.

Tad kokiu būdu tolerancija galėtų būti įkūnyta, veikli? Kokiais principais remiantis Lietuvai svarbia tampa Gvatemala? Kas skatina siųsti pagalbą uragano nusiaubtai Birmai? Kas, anapus diskursų, skatina veikti dėl Kitų? Šis klausimas atveda prie socialinio pilietiškumo idėjos.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Taigi piliečiai gali veikti ir kritikuoti. Įdomu ir tai, kad ketvirtos klasės pratybų sąsiuvinis ir baigiasi tema apie savivaldą ir aktyvaus piliečio idėja. Bet pilietis dažniausiai suprantamas kaip konkrečios šalies (ar dviejų) gyventojas, kurio griežtai vienaprasmė tapatybė įrašyta pase.

Pilietiškumas (kaip moralinė-vertybinė nuostata) kyla iš tos pačios priklausymo tam tikrai politinei grupei ar teritorijai sampratos: ką aš turiu ir galiu padaryti kitiems (mano bendruomenės nariams). Bet kas yra ta mano bendruomenė? Šiuo atveju tai nebe paso, bet sąmoningo apsisprendimo klausimas.

Pateiksiu dar vieną ištrauką, šįkart iš ketvirtos klasės mokytojo knygos. VIII skyrius prasideda šiais žodžiais: „Mes, žmonės, tarpusavyje labai daug kuo skiriamės: esame skirtingos lyties, amžiaus, kūno sudėjimo, turime savo individualybę, savo pomėgius, interesus, tikėjimą, esame skirtingų rasių, tautų, kultūrų… Tačiau visi mes gyvename tarp kitų žmonių. Kiekvienas žmogus tuo pat metu yra savo šeimos, klasės, mokyklos, darbo kolektyvo, savo gimtinės, Tėvynės, pagaliau žmonijos narys. Žmogus visuomet priklauso kokiai nors žmonių grupei, bendruomenei ar net kelioms iš jų. Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Liktume „maugliais“ iš džiunglių”.

Šiame temos pristatyme mokytojams sujungiamos dvi svarbios mintys. Dar stoikai siūlė įsivaizduoti, kad mus supa daugybė koncentrinių apskritimų, per kuriuos randame savo vietą pasaulyje ir nustatome ryšius su kitais. Kaip ir cituotame vadovėlyje, pirmasis apskritimas apibrėžtas apie individą. Kiti apskritimai palaipsniui aprėpia šeimą, giminę, draugus, vietinę bendruomenę, valstybę, religiją, civilizaciją, rasę, lytį, kol baigiasi plačiausiu – įtraukiančiu visą žmoniją. Kosmopolitai šiuos apskritimus piešia nuo išorės centro link, akcentuodami paskutiniojo svarbą, ne tik dėl to, kad tie tarpiniai tapatybės apskritimai yra persidengiantys ir sunkiai atskiriami vienas nuo kito, bet ir dėl to, kad humaniškumas visada aplenkia bet kokią ideologiją. Besiremdama stoikų mintimis, amerikiečių filosofė Martha Nussbaum teigia, kad ištikimybė visų pirma yra atiduodama ne laikinai politinei valdžiai, o moralinei visų žmonių bendruomenei.

Tačiau, žvelgiant iš kitos pozicijos, individo ištikimybė kokiai nors bendruomenei prasideda ten, kur prasideda jo ryšiai, t.y. centre. Antropologas Clifford Geertz, daugelį studijų paskyręs Indonezijai, rašė: Javoje manoma, kad „būti žmogumi reiškia būti javiečiu”5. Konkreti kultūra suformuoja žmogų. Maži vaikai, neišauklėti žmonės, kvailiai, silpnapročiai, nuodėmingieji vadinami ndurung djawa (“dar ne javiečiai”). „Normalus“ suaugusysis, mokantis įmantrias elgesio taisykles, turintis subtilius estetinius jausmus, keliamus muzikos, šokio, dramos, tekstilės, yra sampun djawa, arba „jau javietis”. Taigi būti žmogumi nereiškia būti kiekvienu žmogumi, bet labai konkrečiu žmogumi. Pasak C. Geertz, „jei norime pažvelgti žmonijai tiesiai į veidą, turime kibti į detales, atsisakyti apgavikiškų etikečių, metafizinių tipų, tuščių panašumų ir suvokti ne tik esminius įvairių kultūrų, bet ir tam tikros kultūros įvairių individų bruožus.”

Socialinis pilietiškumas remiasi ne moraliniu-religiniu žmogaus teisių diskursu, ne politinėmis ideologijomis, ne estetiniais įspūdžiais, bet Emmanuelio Levino, Martino Buberio ir A. Lingio aš-tu santykiu, dialogu. Ir šis dialogas pagrindžia veiklumą per patirtį, garantuojantį įkūnytą toleranciją. Pavyzdžiui, tiek kai kuriose mokyklose, tiek universitetuose Jungtinėse Amerikos Valstijose keliamas tikslas yra išauklėti studentus taip, jog jie taptų aktyviais pasaulio piliečiais: ne miesto, ne valstijos, ne valstybės, bet viso pasaulio. Dėl to – neva paradoksaliai – į programas integruojamas į vietos bendruomenes orientuotas mokymas, kaip antai, mokiniai ar studentai rengia bendrus projektus su apylinkėje gyvenančiomis imigrantų bendrijomis ar socialines pašalpas gaunančiomis šeimomis. Tokių bendruomeninių projektų, anapus mokyklos ar universiteto ribų, labai trūksta Lietuvos švietimo programoms, jeigu norima ugdyti veiklumu pagrįstą toleranciją.

Tad kodėl gi Lietuvai svarbi Gvatemala? Rūpestis Kitu – tai ne estetinis neva išnykusių majų civilizacijos aplankymas, ne smurto pornografija, ne vasaros projektai vulkaninių ežerų papėdėse neva padedant vietos bendruomenių savivaldai, ir ne politinė programa. Socialinis pilietiškumas yra tiltas tarp žmonių, tarp pasaulio piliečių. Nors mūsų tapatybė visada susieta su gimtine, visada labai konkreti, lyg stoiški apskritimai ji plečiasi apimdama pasaulį. Ne Lietuvai svarbi Gvatemala, bet lietuviams, kaip Lietuvos ir pasaulio piliečiams, kaip žmonėms prieš žmones. Ir ne Gvatemala, o jos žmonės. Bent jau vaizduotė tiek plati, kad jie būtų įtraukti į mūsų tapatybės lauką. To kažkiek moko dar pradinių klasių vadovėliai, bet jeigu sustojama prie diskursų ir nėra patirties, veiklumas dėl Kito ir tolerancija, – kuri šiuo metu Lietuvoje plačiau diskutuojama nei santykis su Gvatemala, bet kuri remiasi tais pačiais sąmoningo pasaulio piliečio principais, – telieka tuščiomis ideologinėmis nuostatomis.