laisvę

Apie alternatyvas ir pasirinkimo laisvę

Kai apatija ir vidaus, ir užsienio šalies politikai (pozicija nelaikau visko, kas aplink tave vyksta, neigimą bei/ar malimą į miltus be argumentacijos, su išankstine nuomone) jau nieko nebestebina, kai žiniasklaidoje ar privačiose erdvėse klesti diletantizmas, kai jaunimas žodį „organizaciją“ sieja su mafija, o žodį „laisvė“ su (ne)buvimu įkalinimo įstaigoje, žmogus, susimąstai. Ar išties tik tokioje erdvėje gyvenimo linki sau, savo draugui ar artimui, ar tikrai esi viską padaręs vardan tos erdvės išvalymo?

Tačiau norint pradėti veikti, reikėtų susivokti sau pačiam – kas toks esi? Čia kyla pirmieji keblumai. Nuo pat pirmojo laiptelio, pirmojo žingsnio iš tavęs reikalaujama ir atsakomybės, kurią tu prisiimsi ant to laiptelio užlipęs, ir laisvės – pasirinkimo – ant kurio laiptelio lipti, ir buvimo nepasitenkinimo būsenoje, tik kurioje būdamas tu norėsi kilti aukštyn. Kiekviena iš trijų (ar daugiau) tvorų reikalauja pastangų, noro ją peršokti. Štai šių kelios savybės, be kurių, atrodo, laisvam protui gyventi būtų neįmanoma, lietuviškas jaunimas ir stokoja. (Ar galima jį vadinti lietuvišku? Ir apskirtai, kaip suprantama lietuvybės sąvoka mūsiškio jaunimo?)

Stebint mokytojus, kurie raudonuodami iš įkarščio, ragina mokinius žiūrėti „Be pykčio“ laidas, kyla klausimas, ar tik tokią savo, kaip švietėjų, misiją sau yra užsibrėžę pedagogai? Ar Leonido Donskio fenomenas tarp jaunimo yra išsigelbėjimas? Vargu. Laisvės sąvoka čia lyg ir suveikia tinkama prasme. Tačiau nei atsakomybės, nei nepasitenkinimo nerasi ir su žiburiu. Atsakomybės apie tai, ką išgirsti galvoti, diskutuoti. Tačiau dar blogiau, jog žmogus tuo ir pasitenkina. Jam užtenka to savaitinio ritualo, tai tampa lyg reprezentacijai skirta servetėlė, dedama į viršutinę švarko kišenę. Kuomet kalbama apie kelių tapatybių persvarą prieš vienos tapatybės individą, nesusiformavusi asmenybė, klausydama ir priimdama tai kaip gyvenimo nepajudinamą tiesą, žlunga.

Pasitenkinimo būsena per įsivaizduojamą solidarumą su pilietine lietuviška visuomene jaunuomenę aplanko ir po beasmenio parašo padėjimu ties „peticijomis“, perskaičius vieną kitą straipsnį populiaresniame naujienų portale, draugų būrelyje paminėjus J.Meką nemačius nė vieno jo filmo ar sudalyvavus „Kaunas Jazz“ lauko koncertuose, nors kai kalba pasisuka link John Coltrane’o bendradarbiavimo su Thelonious Monk’u, imama karpyti ausimis.

Aš nekvestionuoju šių reiškinių kokybės, kalbu apie būseną, kurią sukelia tie reiškiniai, kai į juos žiūrima be tam tikro nepasitenkinimo, būsena, kurią esi pasiekęs kaip žmogus.

Taigi lyg ir aišku, jog mūsų jaunoji karta yra pilietiškai patenkinta (išskyrus kai klausimas tiesiogiai liečia juos pačius, šiandien ir dabar), laisvės samprata iš laisvės nuo pasirinkimo dar nėra pasikeitusi į pasirinkimo laisvę. O kaip atsakomybė prisiimta už savo veiksmus, už savo laisvę?

Tą atsakomybę lyg ir turėtų ugdyti mokykloje, šeimoje. Tačiau pirmieji, kurių kuriama atmosfera mokykloje turi bene didžiausią įtaką besiformuojančiai asmenybei, savo atsakomybę permeta kitiems, tarkime, „Be pykčio“ laidai. Mokytojai po tokio savo gesto taip pat tampa patenkinti ir tuomet patenkama į užburtą ratą.

Ar ne geriau mokytojams būtų patiems tapti „donskiais“, pateikti alternatyvų, tarp kurių jaunas žmogus turėtų ir galėtų rinktis. Na, o norint išsirinkti, jau reikėtų įjungti ir savo proto mechanizmą. Tačiau dabar daroma atvirkščiai – liepiama išmokti vieną nepajudinimą tiesą, be kurios mokyklos sistemoje nepajudėsi iš vietos. Tuomet ta vieta tampa lyg kramtomoji guma – po kurio laiko ją norisi išspjauti. Tik mokykloje po pertraukos gauni dar vieną – tokią pačią – kurią kramtai iki kitos pertraukos.