designate

Ar egzistuoja Lietuvoje pilietinis solidarumas?

Tarp kitų rinkimus ir jų rezultatus aptariančių tekstų, pasirodė gal kiek mažiau pastebėtas, bet gana radikalaus pavadinimo tekstas – „Žydai ir vėl reikalauja lietuvių milijonų“. Tiesa, nuostaba kiek atslūgsta, kai pamatai, jog tai dienraščio „Respublika“ rašinys, šis laikraštis jau ne vieną kartą pademonstravo savo požiūrį į žydus. Nuostaba kiek padidėja, pamačius, kad ši publikacija patalpinta ir „balsas.lt“. Pirmiausiai tuo pačiu pavadinimu, bet netrukus jis pakeistas į – „Po rinkimų vėl atsiras žydų nuosavybės problema“. Antruoju atveju jau galbūt būtų galima kalbėti ir apie neapsižiūrėjimą. Normaliomis sąlygomis tokia rėksminga antraštė nemažos dalies visuomenės būtų sutikta nepalankiai, juolab kad antraštė ir straipsnio turinys, kaip kad dažnai atsitinka Lietuvos žiniasklaidoje, vienas su kitu prasilenkia.

Tūla Agnė Garbanytė savo skaitytojus kviečia nusistebėti, kad dar net nepaaiškėjus rinkimų į Seimą antro turo rezultatams iš JAV į Lietuvą jau atvyko rabinas Andrew Bakeris derėtis su būsimais Seimo nariais žydų turto grąžinimo klausimais. Tampa ne visai aišku, kur tas žydų lietuvių milijonų reikalavimas, juk pati autorė daugiau mažiau rišliai primena, kad kažkuri iš Lietuvos Respublikos vyriausybių pažadėjo grąžinti Lietuvos žydams iki Antrojo pasaulinio karo jų Lietuvoje turėtą turtą. Tiesa, pats įstatymas ir pažadai buvo labiau niuansuoti: turtas grąžinamas tik religinėms bendruomenės ir pan. Tačiau autorė į šiuos niuansus nesigilina, bet aiškiai konstatuoja (greičiausiai pati nenorėdama, ar šios išvados nelaikydama pačia svarbiausia) politinės valios stoką ir pažadų nesilaikymą. Įvairūs pažadai tęsiasi mažų mažiausiai nuo 2002 metų, kai realiai žydų turto grąžinimo procese nieko nepadaryta. Nuosaikesnė nei „Respublikos“ užimama žiniasklaidos ir politikų pozicija grindžiama gana paprastai: mes nusiteikę geranoriškai, bet bėda ta, kad patys žydai tarpusavyje nesusitaria. Egzistuoja bent pora žydų bendruomenių, kurios įrodinėja savo ir tik savo teises į gražintiną turtą, tad kol patys žydai tarp savęs nesusitars mes negalime nuspręsti kam reikia gražinti turtą, nes bet kokiu atveju tada liks nepatenkinta pusė.

Turint omenyje tai, kad Lietuvos žydų istorija, net ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, nėra plačiai žinoma nei mūsų visuomenei, nei politikams situaciją galime iš dalies ir suprasti: nežinant, kas yra teisėti turto paveldėtojai, nesiskubinama jo ir gražinti. Kita vertus, atrodo, kur kas dažniau tokia situacija tiesiog naudojamasi savo neveiksnumui pateisinti: mes geranoriški, bet tegul jie patys pirmiausiai išsiaiškina tarpusavyje. Tegul. Bet čia derėtų atsiminti žydų psichologijos ir charakterio specifiką, kuri, šiuo atveju, tiesą sakant, gana artima ir lietuviškajai. Ir vienos ir kitos tautos folklore egzistuoja pasakymai „Du lietuviai – trys partijos“, taip pat kaip ir „Du žydai – trys partijos“, arba kiek senesnė šio posakio versija: „Du žydai – trys sinagogos“. Moralas čia, man regis, gana paprastas, galima laukti, kol jie išsiaiškins, bet būtų ne mažiau išmintinga patiems pasidomėti praeitimi ir surasti bent dalį atsakymų. Tačiau „Respublikos“ publikacija istorinio susidomėjimo sužadinti nesiekia, tačiau pragmatinį – aritmetinį taip. Autorei nebuvo sunku suskaičiuoti kokiuose Lietuvos miestuose ir už kokias sumas žydai bando atsiimti (nors pagal straipsnio logiką reiktų suprasti – atimti iš lietuvių) savo ir čia reiktų pabrėžti, teisėtą, nuosavybę. Įdomu, tik kokiais šaltiniais ir metodais rėmėsi žurnalistė atlikdama savo įspūdingus skaičiavimus. Trumpa žinutė aiški – didieji Lietuvos miestai atsidūrę pavojuje, nes juose žydai ketina atsiimti tūkstančiais ir šimtais tūkstančių vertinamus pastatus. Saugi pagal autorę atrodo tik Klaipėda, nes ties šiuo miestu galime rasti pastabą „nori atsiimti tik septynis objektus“. Kaip minėjome, „Respublikos“ kontekste nieko naujo. Kažkokios vilties gali suteikti balsas.lt persiorientavimas nuo skandalingo ir supriešinančio pavadinimo iki kiek neutralesnio, bet taip pat klaidinančio. Iš modifikuotos balsas.lt antraštės susidaro įspūdis, kad žydai dėl savo turto pretenzijas reiškia po kiekvienų Seimo rinkimų. Kaip kitaip galima interpretuoti teiginį „vėl iškils“. Tokia antrašte atviro supriešinimo nesiekiama, bet tikros situacijos ji taip pat neatskleidžia. Juk žydų turto restitucijos klausimas iš esmės nė vienos vyriausybės nebuvo imtas spręsti. Kita vertus, žinant mūsų gyvenimo tempą, žinių srautą ir pan. antraštė galėjo būti modifikuota paskubomis ir „nuskęsti“ kituose darbuose. Bet šis atvejis sufleruoja, kad „aštriomis“ temomis konstruktyviai mąstyti mūsų žurnalistai nėra ruošiami, galbūt stinga elementarių istorijos žinių ir įsigilinimo. Žinant mūsų šalies XX amžiaus istoriją, įvairias peripetijas, konfliktus ir netektis, manyčiau, mūsų žurnalistai turėtų turėti itin išlavintą istorinę klausą ir nuovoką, o tai jau žurnalistus ruošiančių institucijų problema. Išsprendžiama ir pataisoma, jei tik sąmoningai nesiekiama dirbtinai sukurti konflikto. Dabar nemaža dalis publikacijų lietuvių ir ne lietuvių santykių problematika nei teisingai atspindi aprašomus įvykius, nei juo labiau skatina ir ugdo pilietinį solidarumą. O tokių pastangų iš žiniasklaidos norėtųsi.

Dar labiau nustebino keleto pakalbintų politikų reakcija, kuri, bent jau man byloja, kad žydų turto restitucijos klausimas ir toliau strigs, o mūsų laikraščiai dar galės ne kartą pasipuošti panašiomis pretenzingomis antraštėmis ir melo skleidimu mūsų visuomenėje. Pasirodo dirbtinis lietuvių ir žydų supriešinimas aptariamoje publikacijoje realiai egzistuoja ir dalies visuomenės, ir kai kurių politikų sąmonėje. Nesakau, kad politikai kitokie žmonės nei likusieji, tačiau laikausi galbūt banalios nuostatos, kad reikalavimai tautos atstovams turi būti, viena vertus, aukšti, kita vertus, universalūs, be jokių perskyrų mes ir jie, mūsų ir jų. Bet kaip paaiškėjo lietuvių ir žydų santykius dalis politikų mato būtent taip. Nesinorėtų paranojiškai tikėti, kad kalbintų parlamentarų pareiškimai buvo suformuoti jų antižydiškų nuostatų, bet, kad tam tikrų išsilavinimo spragų ir svarbiausiai, pilietinio solidarumo stokos, tai akivaizdu. Iš esmės kalbinti politikai rėmėsi dviem strategijomis. Vieni slėpėsi už įstatymų ir institucijų neveiklumo – Algis Čaplikas, pareiškė, kad tai vykdomosios valdžios kompetencija, o, be to, dar ir žydų turto restitucijos įstatymo nėra, todėl problemos nėra reikalo liesti ir svarstyti. Panašiai samprotavo ir Andrius Kubilius, teigdamas, kad kiti ministrai pirmininkai tik žadėjo spręsti problemą, bet jos iš esmės vengė. Išreikšdamas viltų, kad paskutines dienas gyvuojanti Gedimino Kirkilo vyriausybė išspręs ir šią problemą, politikas pažadėjo, kad naujoji dauguma šio klausimo tikrai imsis, dar pridėdamas pastabą (o sykiu ir savireklamos dozę), jog „mes pripratę, kad mums palieka pačius sunkiausius uždavinius“. Čia vėl reiktų suprasti, jog tarp politikų gera valia yra, tik trukdo arba blogi įstatymai, ar jų nebuvimas, ar prastas institucijų darbas. Belieka paklausti, o kieno galioje keisti šią prastą situaciją, kurti įstatymus ir pan.

Antroji strategija, gal ir nesąmoninga, matyti aiškią perskyrą tarp lietuvių ir žydų interesų. Taip samprotavo ir Valentinas Mazuronis, ir Ramunė Visockytė. Anot šių tautos atstovų, pirmiausia valdžia turi rūpintis lietuvių problemomis, o tik po to visų kitų Lietuvos piliečių. Trumpai tariant – žydai palauks. Ypač raiškiai šią mintį išsakė R. Visockytė: „Visiems savo eilė – tegu laukia kantriai kaip mūsų žmonės, taip ir žydai gali palaukt. Juo labiau kad mūsų žmonės – senukai, kurie gali jau nebesulaukti nuosavybės grąžinimo, o žydai – jau nebe pirmoji karta.“ Kaip reiktų suprasti tokį komentarą? Kad lietuviai yra ilgaamžiai ir gyvena ilgiau nei kiti, statistika, nelabai tą patvirtintų. O gal po tokia mintimi slypi ciniškas praeities traktavimas, juk apie devyniasdešimt procentų Lietuvos žydų buvo nužudyti Holokausto metu, todėl restitucijos laukiantieji – „jau nebe pirmoji karta“. Kaip jau minėjau, tokių samprotavimų nesinori traktuoti, kaip aiškių dalies parlamentarų antižydiškų nuostatų. Tačiau situacija labai aiškiai įrodo mūsų politinės kultūros ir sąmonės dvilypumą, aiškiai pagrįstą lietuviai ir nelietuviai priešprieša, o lietuvių bei žydų santykių istorija čia gali būti tik vienas iš pavyzdžių. Rinkiminių debatų transliacijų per televiziją metu teko ne kartą nustebti, kuomet Lenkų rinkimų akcijai buvo ne kartą prikišama, kad jie nelietuviai, todėl negalės tinkamai ir teisingai tautai atstovauti Seime. Keista, bet dalies politikų sąmonė pirmiausiai grįsta etninėmis, o ne pilietinėmis mąstymo kategorijomis, o pagal ją pirmiausiai reikia ginti ir atstovauti lietuvių interesams ne kaip Lietuvos Respublikos piliečių, bet kaip etninės grupės, kiti, vėl reikia pabrėžti, Lietuvos Respublikos piliečiai gali ir palaukti. Tad akivaizdu, kad be kitų problemų, kad ir kalbant apie žydų turto restitucijos klausimą, ne paskutinėje vietoje yra ir archajiškas, etnine, o ne pilietine, priklausomybe grįstas mąstymo būdas, o tokioje situacijoje konfliktus provokuoti ir fabrikuoti labai lengva. Klausimas (ir be jokios sąmokslo teorijų potekstės) tik vienas: kas iš to laimi? Man regis, niekas.