Temos Archyvai: TEMA

web

Nuo Habermaso iki Valinsko. Viešosios erdvės privatėjimas

Viešasis gyvenimas, o labiausiai – jo kalba, tampa vis labiau buitiškas, privatus, persmelktas šnekamosios kalbos dvasios. Tai akivaizdu, įrodinėti nereikia, bet rūpi kas kita – kodėl ir kaip viešasis diskursas krypsta link naminio ar gatvinio pokalbio retorikos, galiausiai – kokios viso to pasekmės, koks poveikis, atgalinis ryšys ir kalbėjimo būdo nulemtas pakitęs bendravimo pobūdis. Čia kelios mintys apie mūsų viešosios erdvės kolokvizacijos priežastis ir raiškos formas, susietos su viešosios erdvės sampratos analize.

Viešąją erdvę kaip sąvoką vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas. Garsiojoje knygoje „Struktūrinės viešosios erdvės transformacijos: buržuazinės visuomenės kategorijų analizė, (pirmą kartą išleistoje 1962 m., o į anglų kalbą išleistoje ir po to išpopuliarėjusioje tik 1989 m.) jis įvardijo ir detaliai aptarė buržuazinės viešosios erdvės atsiradimą ties 18 ir 19 a. sandūra, pasiremdamas to meto politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo ir filosofijos pokyčiais. Būtent jis įtikinamai parodė, kaip monarhistinė, feodalinė visuomenė, neskyrusi valstybės ir visuomenės, viešojo ir privataus gyvenimo, kurios politika reiškėsi statuso ir galios demonstravimu, palaipsniui dėl naujos liberalios konstitucinės tvarkos virsta visai kitokia, skyrusia viešą nuo privataus ir dėl to suformavusia viešąją erdvę, kurioje vyko kritiniai debatai, skirti viešajai nuomonei formuoti. Šį virsmą paspartino ir plačiai paskleidė tuo metu vykęs literatūrinės spaudos leidybos proveržis, nauji laikraščiai ir žurnalai, kuriuose ėmė rastis visai naujo kritinio ir tuo pačiu plačiajai visuomenei suprantamo stiliaus tekstai, vėliau įgavę publicistikos vardą. Visus juos siejo kritinis požiūris ir siekis formuoti viešąją nuomonę. Greta spaudos egzistavo ir sakytinis viešasis diskursas, reiškęsis žinomuose to meto viešosios erdvės diskusijų forumuose – gerų prancūziškų namų salonuose, vokiečių užstalės draugijose (Tischgesellschaften) ir britų kavinėse. Kitaip sakant, „viešoji erdvė“ turėjo ir tiesioginę, ir perkeltinę reikšmę, tai buvo ir vieta, kur piliečiai galėjo aptarti bendrus interesus ir taip veikti valstybės gyvenimą. Ji buvo vadinama moderniosios visuomenės teatru, kuriame politinis gyvenimas buvo įžodintas, įgavo diskurso pavidalą ir tam tikrą institucinę priklausomybę, kad ir kokia neformali būtų savo interesus reiškianti žmonių grupė.

Viešoji erdvė, atsiradusi kaip priešprieša valstybinės galios struktūroms, skyrėsi ne tik nuo jų, bet ir nuo privataus gyvenimo, nors ir išaugo iš privačių draugijų ir asmeniniais ryšiais susijusių bendrijų. Privačioji viešosios erdvės prigimtis lėmė ir kitus Habermaso jai priskirtus bruožus: egalitarinis etosas arba socialinio statuso nepaisymas, naujos, iš bendrų interesų plaukiančios temos ir aktyvus dalyvavimas diskusijoje, – taigi temos buvo bendros ne tik dėl turinio, bet ir visuotinio įsitraukimo į jas.

Dėl šių pastarųjų buržuazinei viešajai sferai priskirtų bruožų Habermasas buvo kritikuojamas, ypač dėl diskutuojančių bendrijų atvirumo bet kokios klasės ar socialinio sluoksnio žmonėms. Frazer teigė, kad viešoji erdvė nebuvo atvira moterims ir deklasuotiesiems, o įtakingiausias Habermaso oponentas Gerardas Hauseris tvirtino, kad viešosios erdvės formavosi apie atskiras temas ir aptariamus dalykus, taigi retoriškumas, o ne diskutantų tapatybė buvo svarbiausia jų atsiradimo priežastis. Aktyviausi visuomenės žmonės kėlė labiausiai jiems rūpimus klausimus, kuriems aptarti būrė kitus, taip sudarydami retorinę viešąją erdvę. Tose erdvėse gimė viešasis diskursas, kurį Hauseris vadino retoriniu arba socialiniu aktu, t.y. žodiniu veiksmu arba kalbėjimu, skirtu įgyventi tam tikrus socialinius tikslus. Aptarti pilietiškai svarbių reikalų būrėsi labai įvairūs žmonės, viešoji erdvė kaip diskusijų forumas buvo atvira daugeliui, net jei ir ne visiems, o žodžiu diskutuojančios bendruomenes garsėjo savo tolerancija. Tai lėmė viešojo diskurso dialogų paprastumą ir gyvumą, gatvės retorikos intarpus, oponentų naudojamus įtaigius argumentavimo būdus, o apskritai – labai mišrią įvairią kalbą. Visa tai rado, kad viešajai erdvei nuo pat jos atsiradimo nebuvo svetima sakytinė kalba ir šnekamasis jos stilius.

Habermasas aprašė ne tik viešosios erdvės atsiradimą, bet ir jos nykimą, kurį, jo nuomone, sukėlė dvi permainos: tai vartojiška visuomenė, susirūpinusi tik materialiąja savo gerove, bet ne bendromis pilietinėmis akcijomis, ir žiniasklaida, tapusi reklamos ir politinių jėgų įkaite, bet ne visuomenės informavimo apie politinį jos gyvenimą priemone. Žiniasklaidos galia buvo manipuliuojama, o tai iškreipė viešosios erdvės esmę ir principus. Temų atranka ir jų analizė tapo nenatūrali, konktroliuojama iš neaiškių šaltinių jiems turint slepiamus, niekam nežinomus strateginius tikslus.

Mūsų laikų žiniasklaidos diskursą tyręs Normanas Faircloughas taip pat aiškina jos esmę pasitelkdamas linksmintojo-vartotojo modelį. Visuomenėje, kur vartotojai iškeliami aukščiau už gamintojus (plg., devizą „Klientas visada teisus“), žiniasklaida prisitaiko prie tokios filosofijos ir traktuoja žiūrovus ar skaitytojus kaip linksminamuosius, kuriems reikia pateikauti tenkinant jų skonį, bet ne lygiaverčius piliečius, su kuriais galima diskutuoti kaip lygiems su lygiais. Ši esminė žiniasklaidos nuostata ryški ir ten vartojamoje kalboje. Pagrindinę kalbos raidos raidos kryptį Faircloughas nurodo esant konversacionalizija, paprasčiau sakant, slinktį pokalbio linkme. Iš čia randasi šnekamosios kalbos ar slengo žodynas, sakytinei kalbai būdinga sakinio struktūra ir dar daug kitų akivaizdžių kalbos (pa)prastėjimo požymių.

Iš esmės grįžimas prie sakytinės kalbos formų nebūtų blogai, nes rašto atsiradimas sukėlė, anot McLuhano, didžiausią permainą kalbos vartojimo istorijoje ir nulėmė tarp kitų svarbių permainų ir minties atskyrimą nuo jausmo. Tuomet, kai ausį žmogus iškeitė į akį, labai sustiprėjo vizualusis aspektas. Tačiau svarbiausia rašto atsiradimo pasekmė ta, kad jis sukūrė visai kitokią rašytinę kalbą. Ilgainiui ji kai kuriuose vartojimo sferose tapo nepakeliamai sunki, sudaryta iš ilgų sakinių, sudėtingų gramatinių struktūrų ir abstrakčių žodžių. Tad jau nuo 20 a. vidurio tai vienoje tai kitoje šalyje pasigirsta raginimai grįžti prie paprastos, gyvos kalbos (plg., šūkius „Plain English“, „Atgal prie veiksmažodžio“ ir kt.). Tą ir darė žurnalistai, taip radosi nuolat paprastėjanti žiniasklaidos kalba, persiimanti šnekamuoju stiliumi.

Žurnalistai, anot diskurso analitikų, turėjo ir kitokių tikslų bei paskatų. Vienas iš tikslų būtų sąmoningai imituoti pokalbį, demonstruoti egalitarinį etosą ir taip sudaryti demokratinio diskurso regimybę. Iš politikų kalbų ir pasisakymų paimtos citatos, dienraščio tekste sudėliotos į pseudo dialogus, specialiai polemizuoti tekstai, skirtingų balsų, jei vartosime Bahtino terminą, rikiavimas ir priešpriešinimas tapo žiniasklaidos kasdienybe. Intertekstualumas, ypač citavimas, tampa autentiškumo įrodymu, juo akivaizdesniu, kuo labiau išskirtinė citata. O tokios citatos dažniausiai randasi iš pasakytų emocionalių frazių, kitaip sakant, iš šnekamosios kalbos. Citavimas autentiškumo labui leidžia persakyti bet kokius, šiaip jau viešam ir oficialiam kalbėjimui ne visada tinkamus žodžius.

Tyčinį dialogo imitavimą stiprina ir labai ryški savaiminė mūsų viešojo gyvenimo personalėjimo tendencija. Žiniasklaidos, ypač RTV derinimasis prie privataus gyvenimo temų ir vertybių, dėmesys individui, labai sumažėjęs socialinis nuotolis, reiškiamas kalba, ir visaip skatinamas interaktyvumas išryškina asmeniškus, originalius bendraujančių žmonių bruožus. Faircloughas pateikia kelis pavyzdžius iš politinių TV interviu ir dokumentinių filmų istorijos. Pirmuosiuose per britų televiziją transliuotuose politiniuose reporterių visai nerodė, jie buvo anonimiški ir liko už kadro, girdėjosi tik labai formalia ir oficialia kalba suformuluoti jų klausimai, į kuriuos atsakinėjo vieni ekrane rodomi politikai. Jiems buvo rodoma aiški pagarba, visaip paryškinamas jų autoritetas. Per kelis dešimtmečius situacija pasikeitė, pasislinkta socialinio nuotolio mažėjimo ir asmenybių pervertinimo linkme. Šiandien reporteriai ir politikai bendrauja beveik kaip tolygūs pašnekesio dalyviai, o specialios jų įvaizdžio kūrimo grupės konstruoja juos kaip išskirtines asmenybes. Nesusivokusiam žiūrovui ne visada lieka aišku, kas yra kas, kuris iš pašnekovų yra socialiai aukščiau. Panašia linkme juda ir dokumentiniai filmai, anksčiau juose žmonės buvo rodomi kaip socialinių klasių ar atskirų visuomenės sluoksnių bei psichologinių tipų atstovai, dabar filmų kūrėjus domina jų asmenybės, individualumas, originalumas. Šiai tendencijai pailiustruoti galima paimti kelis faktus ir iš mūsų kasdienybės istorijos – gimtadienių, išryškinančių asmens individualumą, o ne grupei žmonių bendrų vardadienių šventimas, kreipinio formos „tu“ vietoje „jūs“ paplitimas, nesuabsoliutinta mada, leidžianti paryškinti individo savitumą ir dar daugelis šios tendencijos raiškos pavyzdžių.

Akivaizdžiausi iš visų yra viešosios sferos kalbos pokyčiai. Skirtingos žiniasklaidos rūšys nevienodai atspindi šnekamosios kalbos įsigalėjimą. Konservatyviausia šiuo požiūriu yra tradicinė periodinė spauda. Ir nors joje karaliauja interviu kaip informacijos rinkimo ir kaip jos pateikimo forma, palengvinantis dialogo kūrimo galimybes, nors antrasis pagal paplitimą žanras yra komentaras, atskleidžiantis asmeninę komentatoriaus nuomonę, vertinimą ir stiliaus bruožus, o spaudos intertekstualumas yra toks, kad dažnas informacinis tekstas yra sumontuotas iš pacituotų ar persakytų politikų minčių, – vis vien spauda dar nėra tokio šnekamojo ir pašnekesinio pobūdžio kiek RTV. Čia kalbėjimas ribojamas trumpais 20 sekundžių intervalais, paįvairinamais jei ne muzika ar vaizdu, tai jau bent kito kalbėtojo, dažniausiai žurnalisto, balsu. Sąmoninga konversacionalizacija ypač ryški tada, kai žurnalistas tik savais žodžiais persako, apibendrina ar paprasčiausiai pakartoja pašnekovo mintis, kad tik neleistų jam vienam ilgai kalbėti. Šnekamosios kalbos tendencijas išduoda ir autentiškas laidų dalyvių slengas, familiarus ir atsainus elgesys. Tačiau labiausiai interaktyvumu pasižymi ir dėl to ryškiausių kasdienės kalbos tekstų turi internetas. Atskirai ir daug buvo rašyta apie specifinį internetinių straipsnių komentarų žanrą, kur autentika liejasi per kraštus. Personalizaciją įkūnija asmeninės svetainės, o visus juos kiekybe ir kokybe pralenkia internetiniai dienoraščiai.

Paradoksalu, kad privataus gyvenimo atributas – dienoraštis tampa vos ne pačiu populiariausiu viešosios erdvės žanru. Drauge su YouTube jis žymį labai ryškią viešosios erdvės slinktį link privačios. Ne be reikalo internetas laikomas habermasiškosios viešosios erdvės atgaivinimo priemone, tik deja (tą pažymi dalis jo analitikų), jis yra labai įvairialypis ir fragmentiškas, jame neranda vietos pilietinės diskusijos. Užtai privataus gyvenimo apraiškų labai daug, kaip ir televiziniuose realybės šou. „Intymumo tironija“ – taip įvardijamas šiandieninės žiniasklaidos noras filmuoti pro rakto skylutę. Prie viešosios erdvės privatėjimo daug prisidėjo ir mobilieji telefonai, vadinami pačia nediskretiškiausia technologija. Tai ne todėl, kad dažniausiai jie skamba ne laiku ir ne vietoje, bet dėl to, kad išviešina labai privačius ir asmeniškus pokalbius, kuriuos verčiami girdėti ir apsimesti, kad nesiklauso, visi šalia esantys. Būtent dėl jų viešumoje galima girdėti visai kitokias intonacijas, žodžius ir intymią kalbėjimo manierą.

Taigi viešumoje vis labiau įsigali privati, individuali šnekamoji kalba. Gal to dėl tai, kas lieka jos užribyje – kanceliarinė dokumentų kalba – dėl išryškėjusio kontrasto atrodo dar sunkesnė ir sudėtingesnė nei iki šiol, beveik kaip užsienio kalba, jei žiūrėsim gramatikos skirtybių. Gerai toks viešumos privatinimas ar blogai – sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad modernios komunikacijos priemonės, ypač kompiuteris, grąžina mus, apsukusius kalbos raidos ratą, prie šnekamosios jos atmainos. Ji dažnai sukuria nesamo paprastumo, draugiškumo ar lygiavertiškumo regimybę, tariamai sumažina socialinį nuotolį. Bet tai tik regimybė, panaši į realybės šou, kuri, anot Gintaro Aleknonio, tėra yra fikcija, nes scenarijai jai rašomi iš anksto.