Temos Archyvai: Nuomonės

Nuomonės

Šatrijos ragana išgelbės Lietuvą

Kelissyk pralaimėjusi Prezidento rinkimus Kazimiera Prunskienė nepasiduoda – šįkart kuria naują politinę partiją. Laikas, tiesa, itin palankus – valdančioji dauguma, dėl visiškai objektyvių priežasčių, yra pasmerkta nepopuliarumui. O rinkimai ant nosies.

Atmintis trumpa – protas ilgas?

Naujausi nuomonių apklausos duomenys nieko nestebina – tauta greitai pamiršo „politinį turistą“ (kuris nuo nieko nebėgo), kaip tikrą lietuviškąjį macho, trenkiantį pastovėjusiu korupcijos kvapeliu, iš Archangelsko srities, pamiršo tiek jo ir meilužės meilės lizdelį, tiek ir jo ištikimą pseudostilistų šukuojamą klapčiuką, tiksliau klapčiukę, Loretą, nuolankiai linkčiojančią į taktą ir krūpčioti verčiančiu balseliu kartojančią – „Viktorėlis teisus.“

Viktoro Uspaskicho individuali įmonė, įregistruota kaip uždaroji akcinė bendrovė tam, kad bankroto atveju nebūtų iš ko skolų išieškoti, Darbo partija, sėkmingai įsitaisė populiariausiųjų politinių partijų viršuje. Ir tikrai ne todėl, kad Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas dažnai televizijoje šmėžavo (pas mus juk, jei nesi televizijoje – tavęs nėra visai), o todėl, kad politinės mišrainės porcijoje nebeliko nieko valgomo – Darbo partija liko tokia dar visai kramtoma, kitus tik išspjauti.

Tauta pamiršo ir politinio (tiesa, ir tautos) suicido Gedimino Kirkilo fokusus su nacionaline ekonomika – pamiršo ir viešai skleistą melą apie ekonomikos padėtį ir apie dūmais paverstą milijardinį SODROS rezervą. Socialdemokratų partija, tiesa, ne kvaila – turėdama gilias prisitaikymo prie sistemos kaitų tradiciją, nustūmė „poną Inkilą“ į šiltuosius kraštus pailsėti ir į partijos priešakines linijas iškišo kur kas simpatingesnę, kur kas mažiau arogantišką asmenybę, Algirdą Butkevičių.

Tiesa, šis atminties trumpumas labiau panašėja į kolektyvinę neurozę, tačiau sakoma, jog kiekvienam laikmečiui sava neurozė būdinga. Taigi Lietuvos socialdemokratų partija sėkmingai įsitaisiusi antrojoje reitingų pozicijoje, nors jos reitingai per pastaruosius porą mėnesių ir sumenko – nepadėjo net vaizdingi fejerverkai, šaudantys tiesiai pro socdemų būstinės langą. Kita vertus, visai suprantama – lietuviai matė tūkstantmečio fejerverkus, kažkokiais pasišaudymais jau nebenustebinsi.

Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus sunkmetis nustūmė į trečiąją vietą – gana padori pozicija, turint minty penkioliktosios vyriausybės suklupimus, kai kurių partijos veikėjų pasisakymus ir bendrą situaciją šalyje. Net jeigu šalį šiandien valdytų ponas Dievas Šono Konerio kūne – jo populiarumas smigtų it kirvis vandenin.

Ketvirtoje vietoje įsitaisęs Rolando Pakso projektas – Tvarka ir teisingumas. Tą tvarką mes matėm ir to teisingumo ragavom – neduok Dieve dar kartą, jau geriau dešinę ranką… Bet tokia tautos valia. O praėjusieji savivaldos rinkimai parodė, kad skraidantiems ereliams ir „visų užpultiems“ lakūnams mūsų tauta dar ir kaip neabejinga – skriaudžiamo šuns sindromas – stipri mūsų politikos realija.

Galiausiai, neturėtų stebinti ir tai, jog Naujoji sąjunga, nesugebėjusi prasimušti į Parlamentą, šiandien jau įveiktų rinkimų barjerą – nuošalėje dirbanti partija, turinti gana populiarų vadovą, buvusį prokurorą ir „budintį“ Prezidentą, dar turi perspektyvų.

Lietuva, garsėjanti kaip politinių „svingerių“ kraštas, atsidūrė vadovėlinėje situacijoje – valdančiaisiais nusivylusi tauta vėl rinksis opoziciją, laikinąjį politinį „broką“, nespėjusį prie valdžios lovio vieną kadenciją, ir, žinoma, naujuosius, neįprastą, bet viliojančią meilę išbandyti trokštančius narius. Štai čia ir belieka giliai atsidūsti, nusibraukti pastovėjusį krizinį prakaitą nuo kaktos ir sušukti – mes išgelbėti! Prieš Kalėdas, per patį Adventą, tikrą stebuklų metą, atskrenda mūsų išgelbėtoja – amžinoji Prezidentė, lietuviška monarchė runkelių krašte – Kunigaikštienė Kazimiera, mažybiškai dar vadinama tiesiog Šatrijos Ragana. Tiesa, taip viešai pavadinta Kunigaikštienė kreipiasi į teismą…

Naujoji partija – didėjančių užsienio investicijų ženklas

Naujai steigiama politinė jėga, itin prasmingu bei originaliu pavadinimu – Lietuvos liaudies sąjunga – yra atsigaunančios Lietuvos ekonomikos ženklas. Šį ketvirtį mažiau nei planuota smunkantis BVP tėra ledkalnio viršukalnė – Kazimiera Prunskienė, it kokia žavi kipšė, tikra raganaitė, rūpinasi ne tik geru Lietuvos įvaizdžiu, darnios kaimynystės politikos stiprinimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų pritraukimu į šalį. Pritraukimu ne kokio juokingo britų banko padalinio, tūlam lietuviui sunkiai ištariamu pavadinimu Barclays, o tikrų neišsemiamų tėviškės Rusijos lobių.

Paskelbta, jog į partijos steigiamąjį suvažiavimą atvyks Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas ir kiti žinomi Rusijos politikai. Beveik neabejoju, jog seni raganaitės bičiuliai tuščiomis neatvažiuos – net ir kritusių naftos ir dujų kainų laikais, politinės partijos infantilios demokratinės tradicijos satelitėje – perspektyvi investicija. O kur dar vertybių artumas ir jaunystės sentimentai? Iki ryto nostalgiškais atsiminimais su kolegomis dalinsis Kunigaikštienė.

Politinio nebrandumo vaisiai

Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje kone prieš kiekvienus rinkimus pasireiškia politinių partijų švytuoklė – silpna ir nesiformuojanti politinių partijų ideologinė orientacija. Dešinieji siūlo progresinius mokesčius, o kiekviename kairiųjų partijos suvažiavime sėdi stambiosios pramonės atstovai, dosniai finansuojantys partijos veiklą. Panašių absurdo istorijų galima būti pripasakoti be galo.

Tiesa, aš tikiu ideologijos pabaigos diskursu – politinės ideologijos tradicijų Lietuvoje nėra ir greičiausiai jau nebebus, turint mintyje objektyvias ideologijos silpnėjimo bei gravitacijos link politinio spektro centro tendencijas pasaulyje. Ideologija Lietuvoje pasmerkta – partija pasirenkama pagal kandidato galimybes laimėti, o ne idealus ar vertybių sistemą.

Kita priežastis, prisirišimas prie lyderių – Lietuvoje politinė jėga dažniausiai siejama su vienu stipriu jos veidu (laimingu atveju – keliais). Tokia partija yra pasmerkta nestabilumui, nes vieno žmogaus populiarumas visada yra trapus, o vidurinysis politinių partijų bendruomenių sluoksnis Lietuvoje nesiformuoja.

Taigi priežastys įvairiapusės – iš vienos pusės turime labai silpną partinę bei ideologinę tradiciją, iš kitos pusės politinės partijos neturi nusistovėjusio elektorato, gebančio kritiškai vertinti visas polines jėgas ir jų programas – ne tik reklaminius stendus ir blizgančius veidus, pirmosiose partijos sąrašo pozicijose.

Ar geriausias to įrodymas nėra neseniai pasibaigę Europos Parlamento (EP) rinkimai, kuriuose mandatą sugebėjo laimėti itin daili, bet niekam nežinoma dvidešimt penkerių Radvilė Morkūnaitė? Kaip apskritai niekam nežinoma politikė sugebėjo užsitikrinti ketvirtą, vienos įtakingiausių politinių partijų Lietuvoje, sąrašo vietą?

Kodėl p. Morkūnaitė buvo išrinkta į EP aš puikiai suprantu – konservatoriai turi šiokį tokį rėmėjų ratą, o juk balsuojama „už pirmus penkis.“ Tiesa, žinau ir tai, jog kolegų Vilniuje yra šnabždamasi, jog fortepijono meno atlikimo studijas baigusi EP narė labai gražiai skambina fortepijonu – vertikali valdžios hierarchija konservatorių partijoje yra seniai žinoma. Kaip ir šios partijos patriarcho aistra klavišams.

Visiškai nekvestionuoju p. Morkūnaitės sugebėjimų ar talento, laikas parodys, ką mūsų atstovė sugeba (nuoširdžiai tikiu, kad daug), aš tik keliu protu sunkiai suvokiamą klausimą – kaip liberalios demokratijos valstybėje įmanomas niekam nežinomo žmogaus išrinkimas vien todėl, kad suderinama tinkama pozicija?

Taigi, jei manęs kas paklaustų, manau, kad ponios Kazimieros Prunskienės partijai bent vienuose rinkimuose gan neblogai seksis – politinio manipuliavimo technikos Marijos žemėje puikiai ištobulintos, o ir tauta puikiai tam pasiduoda – neabejodama tuo, kad vis tiek bus išprievartauta („visi jie vagys“) ji visad stengiasi bent jau pajusti malonumą.