Temos Archyvai: AŠTRIU KAMPU

veliava

Turtingoji Lietuva šelpia skurstančią lietuvišką Ameriką

Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai ilgą laiką labai reikėjo užsienio ekonominės pagalbos. Dabar jau ir Lietuva pati gali užsieniui šiek tiek padėti. Štai, pavyzdžiui, Los Angelų mieste, JAV pietvakariuose susibūrusi lietuvių bendruomenė sumanė parapijos pastate susiremontuoti socialinį centrą. Lietuvos vyriausybė per Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą tam tikslui skyrė 10,000 litų langams, durims, dažams, lentynoms, kitoms statybinėms medžiagoms pirkti. Turės dabar losangeliečiai kur susirinkę pasišnekučiuoti, kavutės išgerti, ant Lietuvos valdžios už dvigubos pilietybės atėmimą paburnoti.

Paramos iš Lietuvos prašė ir gavo ne tik Los Angeles JAV Lietuvių bendruomenės apylinkės valdyba. Prašiusių ir gavusių yra daugiau. Losangeliečius pasirinkau pirmu pavyzdžiu todėl, kad jie pinigų prašė statybai, o tai duoda progos ir Lietuvai šį tą pasimokyti iš amerikietiškos patirties. Amerika, kol dar buvo galingiausia ir turtingiausia pasaulio valstybė, skirdama pagalbą užsienio kraštams, reikalaudavo, kad tam tikslui skiriami pinigai būtų panaudojami pirkti Amerikoje pagamintoms prekėms. Tad ir šiuo atveju vietoj pinigų Lietuva galėjo losangeliečiams pasiųsti geros kokybės langų, lentynų, keraminių plytelių. Amerikos valdžia net ir užsienį remdama visų pirma galvoja apie savo darbininkus ir savo verslininkus. Ir Lietuva, ateityje šelpdama vargstančius JAV lietuvius, turėtų panašiai elgtis.

Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas pernai iš JAV lietuvių organizacijų gavo 23 paramos ir šalpos prašymus. Dauguma prašiusiųjų – JAV Lietuvių bendruomenės padaliniai, pradedant bendruomenės apylinkėmis, lituanistinėmis mokyklomis ir baigiant Kultūros taryba. Ši ponios Marijos Remienės vadovaujama taryba gavo daugiausiai paramos – 25,248 litus, kelionių į JAV lietuvių stovyklavietes, filmavimo, montavimo išlaidoms („Dokumentinis filmas apie JAV lietuvių stovyklas“).

Iš viso JAV organizuota lietuvija iš Lietuvos valdžios prašė beveik pusę milijonų litų (495,839Lt.) paramos, o gavo 110,849 litus.

Ar tik finansinė krizė?
Kai JAV Lietuvių bendruomenė net ir kuklioms kasdieninės veiklos išlaidoms padengti pinigų nebesurenka iš savo narių ir paramos ieško Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenėje, tai įrodinėti, kad ji pergyvena didele krizę nebėra reikalo. Lieka tik atsakyti į klausimą, ar krizė vien tik finansinė, ar jos šaknys slypi kažkur giliau?

Manau, kad priežastys, sukėlusios krizę Amerikos lietuvių bendruomenėje, panašios į tas, dėl kurių politinę krizę pergyvena Lietuva. Tai visuomenės susvetimėjimo liga, kai paprastų žmonių (runkelių) tarpe įsivyrauja nuomonė, kad valdžia (elitas) rūpinasi tik savimi, kad jam nerūpi valstybės reikalai ar paprastas pilietis. JAV bendruomenėje per paskutinius keletą metų panašiai įsivyravo grupė, kuriai buvo įdomus tik žaidimas valdžia su Lietuva, o čionykštis bendruomenininkas tame žaidime buvo tik dekoracija. Neįdomi dekoracija. Nereikia labai stebėtis, jei tokioje aplinkoje ir bendruomenininkui bendruomenė ėmė atrodyti ne per daug įdomi. Ypač kai reikia atverti piniginę. Norite įrodymų? Pasiskaitykite 1996 m. Gimtojo krašto 22 nr. Vien straipsnio pavadinimas, „JAV lietuvių bendruomenė žengė žingsnį, kurį galėjo pradėti ir Lietuvos valstybė“ daug ką pasako. Neminėsime čia visų grandiozionių JAV bendruomenės bendrai su Lietuvos Seimu dirbti įsipareigojimų ir padangėmis skraidančių aukštosios politikos planų. Paminėsime tik keletą „linksmesnių“ pažadų. Štai, tarp principinių veiklos sričių JAV Lietuvių bendruomenė įsipareigojo rūpintis Lietuvos nacionaliniu saugumu, socialiniais reikalais, tarptautine politika. Reikia pripažinti, kad socialinius reikalus Bendruomenė sėkmingai sprendžia kartu su Lietuvos valdžia: kambario socialiniams Los Angeles Bendruomenės reikalams remontui medžiagas parūpino Lietuvos valdžia. Tačiau JAV bendruomenės įsipareigojimai nacionalinio saugumo ir tarptautinės politikos srityse kol kas tebėra karinė paslaptis. O užsimota buvo nemažai:

  • stiprinti Lietuvos kariuomenę,
  • organizuoti tarptautinę konferencija Vidurio Europos klausimais
  • prižiūrėti santykių su Ukraina gerinimą,
  • prižiūrėti Karaliaučiaus problemos sprendimą.

Būtų galima paminėti ir dar kelias dešimtis tuomet padarytų Bendruomenės „aukštosios politikos“ įsipareigojimų, kurių įgyvendinimas taip ir liko „karine paslaptim“. Paminėsime tik dar vieną pažadą, rūpintis JAV lietuvių spaudos platinimu Lietuvoje. Pasirodo, kad rūpintis sava spauda galima ir jos neskaitant. Nes jeigu Bendruomenės vadai patys skaitytų tą JAV lietuvių spaudą, kurią norėjo platinti Lietuvoje, tai žinotų, koks Lietuvos gyventojų nuošimtis gyvena žemiau skurdo ribos. Tada būtų gėda prašyti, kad Bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkei kelionės iš Čikagos į Dainavos stovyklą išlaidas apmokėtų Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Drauge (2008.III.23) paskelbtas paramos iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prašiusiųjų sąrašas. Jame daug paramos prašančių šeštadieninių lituanistinių mokyklų, kuriomis rūpinasi ar turėtų rūpintis JAV Bendruomenė. Bet kažkodėl paramos atrodo lengviau ieškoti kitoje Atlanto balos pusėje. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Čikagoje, Jaunimo Centre veikia Čikagos lituanistinė mokykla. Ją lanko beveik vien nesenai atvykusių „trečiabangių“ vaikai. Pernai mokykla buvo perpildyta, nebegalėjo priimti daugiau mokinių, nes trūko klasių, o greta – tuščios vienuolyno celės. Tėvų komitetas suorganizavo talką: griovė mažų celių sienas, iš jų darė didesnes klases, dažė, tvarkė baldus, apšvietimą ir mokslo metus pradėjo keliose naujose klasėse. Ir viską padarė patys savo jėgomis. O talkos organizatorius pranešė, kad tik vienas iš tėvų kviečiamas atsisakė ateiti į talka, nes darbovietėje dirba septynias dienas per savaitę. Tai va ką ir be Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų gali padaryti paprasti JAV bendruomenininkai, kurie … Karaliaučiaus problemų sprendimų priežiūrą palieka Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai.

Varžybos 10 : 1 televizijos naudai
Varžybas, kas daugiau pinigų išvilios iš Lietuvos, nors ir padedama kitų organizacijų, vis tik laimi ne Bendruomenė, o Čikagoje įsikūrusi Lietuvių televizija. Štai Arvydo Reneckio vadovaujamai televizijai premjeras Gediminas Kirkilas, esą, pažadėjęs trims metams po milijoną litų kasmet. Prisiminkime, JAV bendruomenei pernai teko tik apie 100 tūkstančių litų valdiškų Lietuvos pinigų. Tai jeigu premjeras ištesės savo pažadą, tai varžybos pasibaigs rezultatu 10 : 1 Lituanica TV naudai. Nebent kitais metais JAV Bendruomenei Lietuvos valdžia būtų gerokai dosnesnė.

Mums tačiau ramybės neduoda kitas klausimas. O kiek milijonų savai televizijai išlaikyti sumobilizavo pati turtingiausioje pasaulio šalyje gyvenanti lietuvių išeivija? Ar bent buvo bandyta darbą pradėti savomis, išeiviškomis lėšomis? Televizija išeivijos pensininkams, išeivijos pensininkų pinigais! Šis dėsnis ypač patrauklus turėtų būti tiems išeivijos sluoksniams, kurie tiki radikalių dešiniųjų skleidžiama propaganda, kad Lietuva dar nėra tikrai nepriklausoma, kad ją dar vis valdo komunistai…

Neskraidantys lėktuvai ir „Fluxus“ menas
Prieš keletą metų Čikagoje lankantis prezidentui Algirdui Brazauskui stebėjome keistą reiškinį. Iš kažkur atsirado keli raumeningi, lietuviškai kalbantys verslininkai, kurių iki tol lietuvių išeivių veikloje neteko matyti. Jie beveik pečiais nustūmė šalin mus, eilėje laukiančius paspausti Lietuvos prezidentui ranką, o Prezidentą ir jo palydą išsivežė kažkur ištaigingais limuzinais, aptarti biznio reikalų. Tik vėliau sužinojome, kad Prezidentas buvo įkalbėtas pirkti lėktuvą „ypatingai palankiomis sąlygomis“. Kažkas vargais negalais tą sukiužusį lėktuvą nuskraidino į Lietuvą, kur paaiškėjo, kad norint skraidyti jam reikia kapitalinio remonto, kuris kainuotų daugiau, negu naujesnis lėktuvas. Tautiečių parūpintas „ypatingai palankias sąlygas“ Lietuvai teko nurašyti į nuostolius. Negalima, pasirodo, pasitikėti kiekvienu išeivijoje sutiktu lietuviškai kalbančiu tautiečiu.

Joną Meką Vilniaus miesto valdžia susirado ne išeivijoje. Mekas į Vilnių pats atvažiavo. Atsivežė ir „Fluxus“ meno srovės pradininko Jurgio Mačiūno nesudegusį kūrybinį palikimą. Mačiūnas vienu metu gyveno Manhatane pas Meką, vėliau išsikraustė į kaimą. Kraustantis užsidegė jo kūrybą vežęs sunkvežimis. Mekas tada surinko apdegusias Mačiūno kūrybos liekanas ir pridėjęs savo turimas Mačiūno dovanas, jas dabar atvežė į Vilnių. Ten jas iš Meko už 23 milijonus litų nupirko Vilniaus miesto savivaldybė.

Pirkinys sukėlė daug ginčų. Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis kaltino pirkinį organizavusius biurokratus dėl per didelės kainos ir neskaidraus sandėrio. Vargo ir skurdo nestokojančiai Lietuvai šitoks išeiviško meno pirkinys esąs per didelė prabanga. Be to, valdininkai sulygę Meko prašomą kainą, negavę specialistų įvertinimo. Valdininkai teisinosi, kad tiek Mačiūno kolekciją įvertinęs Princetono universitetas, o jiems apie tai sakęs pats Mekas. Šitoks pasiteisinimas skamba labai nerimtai ir leidžia spėlioti, kad sandėris galėjo būti ne visai skaidrus. Abejonių sukėlė ir pats „Fluxus“ judėjimas: ar tai vertybes kurianti meno, ar jas griaunanti antimeno srovė?

Politiškai korektiškas ­pasityčiojimas
Nesigilindami į „Fluxus“ reiškinio ir pirkinio aplinkybių analizę mes visgi manome, kad pirkdama Mačiūno kolekciją Vilniaus savivaldybė padarė didelę klaidą. Abejonių kelia Mačiūno kad ir nepavykęs flirtas su sovietų diktatorium Nikita Chruščiovu, ir pastangos visame šitame reikale ieškoti ko nors lietuviško. Bet ir tai – smulkmenos, palyginus su priemonėmis, kuriomis Mačiūnas iėško vertybėmis persisotinusio Vakarų civilizacijos žmogaus dėmesio. Dėmesio, kurio net genijui šiais laikais nelengva rasti. Pigiausiai dėmesys perkamas provokacija. Ir Jurgio Mačiūno paveikslų, ir tokių kaip „Kristus myžaluose“, tikslas – pasityčioti iš tų, kurie įsižeis ir galbūt piktai reaguos. Mačiūnas čia nėra originalus. Ir Amerikoje mokesčių mokėtojų pinigais remiamose parodose yra buvę pasityčiojimų iš patriotinių (JAV vėliavos) ar religinių (nukryžiuotojo) simbolių.

Man tokiais atvejais norisi menininkų (ar antimenininkų?) paklausti, o kas atsitiktų, jei vietoj krikščioniško jūs ten įmerktumėte, tarkim, judėjų religinį simbolį. Manau, kad kiltų nemažas triukšmelis ir valdžios paramos tokie renginiai nebesusilauktų. Nes antisemitizmas šiais laikais yra nebe madoje ir būti antisemitu – politiškai nekorektiška. Bet pasišaipyti iš tikinčiųjų krikščionių dar madinga ir politiškai korektiška. Todėl mane ir stebina tyla, ypač tų, kurie save laikome liberalais. Jei teigiamai vertiname klerikalizmo pasitraukimą iš politinės arenos, kad jis valstybinėmis priemonėmis nebeprievartauja netikinčiųjų ar kitaip tikinčiųjų, tai neturėtume tylėti ir tada, kai mokesčių mokėtojų pinigais Vilniaus miesto savivaldybė perka pasityčiojimą iš krikščioniškų vertybių.

Ir apskritai menas – subjektyvus reikalas, geriau klesti daugiau laisvės turinčio privataus kapitalo globoje.

Post Scriptum:

Šiame rašinyje neminėjau argumentų už „Fluxus“ kolekcijos pirkimą Vilniaus miestui. Už pirkinį atsakingi savivaldybės tarnautojai teisinasi, kad tai padės stiprinti Lietuvos įvaizdį modernios pasaulio kultūros žemėlapyje. Man apskritai nepriimtinas požiūris į kultūrą kaip prekę, kurią galima nusipirkti it taip pagerinti krašto įvaizdį. Bet tai nesvarbu, svarstyti galima ir man nepriimtinu požiūriu. Deja, diskusija taip ir neišsivystė. Pirmasis prieš „Fluxus“ pirkimą pasisakęs Algirdas Paleckis susilaukė priekaištų, kad jo senelis 1940 metais sovietams okupuojant Lietuvą tapo valstybės išdaviku. Atseit, prieš kritikuodamas „Fluxus“ pirkinį ponas Paleckis turėjo pasirinkti patriotiškesnį senelį. Nepaskatino diskusijų ir paties J. Meko pasiteisinimas, kad sandėris vertas jo kainos, nes „Jurgis Mačiūnas buvo genijus“. Daug pasaulyje genijų ir neįrodysi, kad Mačiūnas nėra vienas iš jų. Ir ne vienas iš mūsų, atsistoję prieš veidrodį, žiūrime į genijų. Ir nebūtinai klystame. Bet svarstybos ir čia nesimezga. Net ir mano bičiulis Leonidas Donskis neatsispyrė pagundai sandėrio kritikams prisegti liumpenų etiketę, nors tai ir darė su profesoriui prideramu rimtumu.

Galų gale bet kokią rimtesnės diskusijos galimybę palaidojo Londone studijuojanti žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė. Internetiniame Lietuvos ryto tinklalapyje ji rašė, kad kai apimdavo gėda būti lietuve, ji eidavusi „kaip deguonies įkvėpti nacionalinio pasididžiavimo“ į Tate Modern, kur ilgiausiai užtrukdavo prie „Fluxus“ ekspozicijos… „Jonas Mekas, atveždamas „Fluxus“ palikimo perlą į Lietuvą, padarė vieną didelę klaidą – vadovavosi sveiku protu ir pasaulyje priimtais kriterijais (…) Ir nepamatė, kad iš tiesų veža perlus kiaulėms.“ – rašė panelė Sabaliauskaitė. Tai turbūt bus pati „subtiliausia“ ir ‚kiauliškiausia“ mano bet kada skaityta savireklama, po kurios nebėra ko diskutuoti. Nebent redaktoriui Rimvydui Valatkai patarti įsigyti didesnę šiukšlių dėžę – z.v.r