dandelions

Kitokia A. Gotesmano ir L. Donskio dueto recenzija

Dievo žmogau! Gotes – manai! Go-tes-ma-nai!

Suvaldęs Perkūno lyrą, privertei negraikiško Leonido lūpas spjaut laukan garsus, raides, žodžius, lyg traiškomus be jokio gailesčio apibrizgusio maršrutinio autobuso padangomis.

Žodžiai, virtę geliančiomis atplaišomis, purslais, drėbtelėjo ant nieko nenumanančio anonimo ir dabar jo skruostais upėmis teka jam nesuprantamų žodžių srautas: buberis, buber, bub, bub, bub, bub.

Šaltu prakaitu išpiltas anonimas jaučia jo siela tapusius kito Martyno, bet ne Mažvydo, bet ne Liuterio žodžius – Aš, Tu, Man, Tau, Mes, Mus ir vėl Aš – tas prakeiktas pasaulio centras raunantis iš anonimiškos neatsakomybės skaidria lietuvių kalba, grūdantis juos kažkur laikinojoje sostinėje, į Kęstučio gatvės Henriko G. (duok Dieve jam sveikatos!) namo palėpę, priešais šešėliuose įstrigusias akis, į vienišos lempos šviesos paribę.

Lėtai židinyje gaištant jau niekada nebežydėsiančios obels kamienui, žodžių ir garsų nesustabdoma versmė virsta viską ir visus užplūstančiomis minčių gijomis, norvego Munko šauksmu, dadaizmo nuotrupomis, taip, da da da da –in- a –ga-da-da-vi-da Gin-ger –Ba- ker –Go-tes-manas –Leo-ni-das- Mar-ti-nas-Bu-be-ris.

Have you experienced? Mister Hendrix? Have you? Taip, Aš – patyriau. Taip, kaip tik vaikštinėdamas ant pono Reedo, „…wild side” arba ant pono Voterso „…dark side of the moon” . Taip, patyriau dar kartą. Sklandant nesibaigiančioms M. Buberio išminties tiradoms amžinoje kelionėje Laisvės alėja pro snaigėmis besiprausiančią Mečetę Sinagogos link.

Iš Leonido D. atviros burnos ir Gotesmano A. dresuojamų būgnų buberiškas, suprantamas chasidams ir anarcho filosofams sąvokų mišinys, vientisa viską ir visus užvaldžiusi emocija, Hava Nagila – let us rejoice (in the days of crises!) – užpildė jau senai užpildymui pasiruošusias kasdienybe išdrenuotas sielos ertmes.

Pusiaukelėje, pažadintas persisotinusio židinio išspjauto nuodėgulio dunksmo, atsitokėjęs, klausiu: „Pone Leonidai, pone Arkadijau, kur jūsų krauju ir kūnu, geismu ir gašlumu alsuojanti sekanti netaikingos, agresyvios, negailestingos, anarchijos stotelė? Ten, kur savo vidiniam menininkui netautiškai sugriebus už nereikiamos vietos, pasklis tikras prakaitu pašvinkęs kančios pagimdytas žodis. Kur ta the next stop? Jūsų ten aš nekantriai lauksiu“.

Red. pastaba: Ši kiek impresionistiška A.Vinokuro recenzija redakcija pasiekė iškart po Kauno Santaros-Šviesos klube vykusių Martino Buberio skaitymų, kur filosofas Leonidas Donskis skaitė tekstą „Tu ir aš“ kartu improvizuodamas su garsiu džiazo muzikantu Arkadijum Gotesmanu. Vasario mėnesį Jeruzalėje vykusioje knygų mugėje jiedu kartu su džiazo muzikantais Petru Vyšniausku ir Juozu Milašiumi taip pat pristatė šiuos filosofinius skaitymus kartu su džiazo improvizacijoms.

veliava

Turtingoji Lietuva šelpia skurstančią lietuvišką Ameriką

Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai ilgą laiką labai reikėjo užsienio ekonominės pagalbos. Dabar jau ir Lietuva pati gali užsieniui šiek tiek padėti. Štai, pavyzdžiui, Los Angelų mieste, JAV pietvakariuose susibūrusi lietuvių bendruomenė sumanė parapijos pastate susiremontuoti socialinį centrą. Lietuvos vyriausybė per Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą tam tikslui skyrė 10,000 litų langams, durims, dažams, lentynoms, kitoms statybinėms medžiagoms pirkti. Turės dabar losangeliečiai kur susirinkę pasišnekučiuoti, kavutės išgerti, ant Lietuvos valdžios už dvigubos pilietybės atėmimą paburnoti.

Paramos iš Lietuvos prašė ir gavo ne tik Los Angeles JAV Lietuvių bendruomenės apylinkės valdyba. Prašiusių ir gavusių yra daugiau. Losangeliečius pasirinkau pirmu pavyzdžiu todėl, kad jie pinigų prašė statybai, o tai duoda progos ir Lietuvai šį tą pasimokyti iš amerikietiškos patirties. Amerika, kol dar buvo galingiausia ir turtingiausia pasaulio valstybė, skirdama pagalbą užsienio kraštams, reikalaudavo, kad tam tikslui skiriami pinigai būtų panaudojami pirkti Amerikoje pagamintoms prekėms. Tad ir šiuo atveju vietoj pinigų Lietuva galėjo losangeliečiams pasiųsti geros kokybės langų, lentynų, keraminių plytelių. Amerikos valdžia net ir užsienį remdama visų pirma galvoja apie savo darbininkus ir savo verslininkus. Ir Lietuva, ateityje šelpdama vargstančius JAV lietuvius, turėtų panašiai elgtis.

Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas pernai iš JAV lietuvių organizacijų gavo 23 paramos ir šalpos prašymus. Dauguma prašiusiųjų – JAV Lietuvių bendruomenės padaliniai, pradedant bendruomenės apylinkėmis, lituanistinėmis mokyklomis ir baigiant Kultūros taryba. Ši ponios Marijos Remienės vadovaujama taryba gavo daugiausiai paramos – 25,248 litus, kelionių į JAV lietuvių stovyklavietes, filmavimo, montavimo išlaidoms („Dokumentinis filmas apie JAV lietuvių stovyklas“).

Iš viso JAV organizuota lietuvija iš Lietuvos valdžios prašė beveik pusę milijonų litų (495,839Lt.) paramos, o gavo 110,849 litus.

Ar tik finansinė krizė?
Kai JAV Lietuvių bendruomenė net ir kuklioms kasdieninės veiklos išlaidoms padengti pinigų nebesurenka iš savo narių ir paramos ieško Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenėje, tai įrodinėti, kad ji pergyvena didele krizę nebėra reikalo. Lieka tik atsakyti į klausimą, ar krizė vien tik finansinė, ar jos šaknys slypi kažkur giliau?

Manau, kad priežastys, sukėlusios krizę Amerikos lietuvių bendruomenėje, panašios į tas, dėl kurių politinę krizę pergyvena Lietuva. Tai visuomenės susvetimėjimo liga, kai paprastų žmonių (runkelių) tarpe įsivyrauja nuomonė, kad valdžia (elitas) rūpinasi tik savimi, kad jam nerūpi valstybės reikalai ar paprastas pilietis. JAV bendruomenėje per paskutinius keletą metų panašiai įsivyravo grupė, kuriai buvo įdomus tik žaidimas valdžia su Lietuva, o čionykštis bendruomenininkas tame žaidime buvo tik dekoracija. Neįdomi dekoracija. Nereikia labai stebėtis, jei tokioje aplinkoje ir bendruomenininkui bendruomenė ėmė atrodyti ne per daug įdomi. Ypač kai reikia atverti piniginę. Norite įrodymų? Pasiskaitykite 1996 m. Gimtojo krašto 22 nr. Vien straipsnio pavadinimas, „JAV lietuvių bendruomenė žengė žingsnį, kurį galėjo pradėti ir Lietuvos valstybė“ daug ką pasako. Neminėsime čia visų grandiozionių JAV bendruomenės bendrai su Lietuvos Seimu dirbti įsipareigojimų ir padangėmis skraidančių aukštosios politikos planų. Paminėsime tik keletą „linksmesnių“ pažadų. Štai, tarp principinių veiklos sričių JAV Lietuvių bendruomenė įsipareigojo rūpintis Lietuvos nacionaliniu saugumu, socialiniais reikalais, tarptautine politika. Reikia pripažinti, kad socialinius reikalus Bendruomenė sėkmingai sprendžia kartu su Lietuvos valdžia: kambario socialiniams Los Angeles Bendruomenės reikalams remontui medžiagas parūpino Lietuvos valdžia. Tačiau JAV bendruomenės įsipareigojimai nacionalinio saugumo ir tarptautinės politikos srityse kol kas tebėra karinė paslaptis. O užsimota buvo nemažai:

  • stiprinti Lietuvos kariuomenę,
  • organizuoti tarptautinę konferencija Vidurio Europos klausimais
  • prižiūrėti santykių su Ukraina gerinimą,
  • prižiūrėti Karaliaučiaus problemos sprendimą.

Būtų galima paminėti ir dar kelias dešimtis tuomet padarytų Bendruomenės „aukštosios politikos“ įsipareigojimų, kurių įgyvendinimas taip ir liko „karine paslaptim“. Paminėsime tik dar vieną pažadą, rūpintis JAV lietuvių spaudos platinimu Lietuvoje. Pasirodo, kad rūpintis sava spauda galima ir jos neskaitant. Nes jeigu Bendruomenės vadai patys skaitytų tą JAV lietuvių spaudą, kurią norėjo platinti Lietuvoje, tai žinotų, koks Lietuvos gyventojų nuošimtis gyvena žemiau skurdo ribos. Tada būtų gėda prašyti, kad Bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkei kelionės iš Čikagos į Dainavos stovyklą išlaidas apmokėtų Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Drauge (2008.III.23) paskelbtas paramos iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prašiusiųjų sąrašas. Jame daug paramos prašančių šeštadieninių lituanistinių mokyklų, kuriomis rūpinasi ar turėtų rūpintis JAV Bendruomenė. Bet kažkodėl paramos atrodo lengviau ieškoti kitoje Atlanto balos pusėje. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Čikagoje, Jaunimo Centre veikia Čikagos lituanistinė mokykla. Ją lanko beveik vien nesenai atvykusių „trečiabangių“ vaikai. Pernai mokykla buvo perpildyta, nebegalėjo priimti daugiau mokinių, nes trūko klasių, o greta – tuščios vienuolyno celės. Tėvų komitetas suorganizavo talką: griovė mažų celių sienas, iš jų darė didesnes klases, dažė, tvarkė baldus, apšvietimą ir mokslo metus pradėjo keliose naujose klasėse. Ir viską padarė patys savo jėgomis. O talkos organizatorius pranešė, kad tik vienas iš tėvų kviečiamas atsisakė ateiti į talka, nes darbovietėje dirba septynias dienas per savaitę. Tai va ką ir be Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų gali padaryti paprasti JAV bendruomenininkai, kurie … Karaliaučiaus problemų sprendimų priežiūrą palieka Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai.

Varžybos 10 : 1 televizijos naudai
Varžybas, kas daugiau pinigų išvilios iš Lietuvos, nors ir padedama kitų organizacijų, vis tik laimi ne Bendruomenė, o Čikagoje įsikūrusi Lietuvių televizija. Štai Arvydo Reneckio vadovaujamai televizijai premjeras Gediminas Kirkilas, esą, pažadėjęs trims metams po milijoną litų kasmet. Prisiminkime, JAV bendruomenei pernai teko tik apie 100 tūkstančių litų valdiškų Lietuvos pinigų. Tai jeigu premjeras ištesės savo pažadą, tai varžybos pasibaigs rezultatu 10 : 1 Lituanica TV naudai. Nebent kitais metais JAV Bendruomenei Lietuvos valdžia būtų gerokai dosnesnė.

Mums tačiau ramybės neduoda kitas klausimas. O kiek milijonų savai televizijai išlaikyti sumobilizavo pati turtingiausioje pasaulio šalyje gyvenanti lietuvių išeivija? Ar bent buvo bandyta darbą pradėti savomis, išeiviškomis lėšomis? Televizija išeivijos pensininkams, išeivijos pensininkų pinigais! Šis dėsnis ypač patrauklus turėtų būti tiems išeivijos sluoksniams, kurie tiki radikalių dešiniųjų skleidžiama propaganda, kad Lietuva dar nėra tikrai nepriklausoma, kad ją dar vis valdo komunistai…

Neskraidantys lėktuvai ir „Fluxus“ menas
Prieš keletą metų Čikagoje lankantis prezidentui Algirdui Brazauskui stebėjome keistą reiškinį. Iš kažkur atsirado keli raumeningi, lietuviškai kalbantys verslininkai, kurių iki tol lietuvių išeivių veikloje neteko matyti. Jie beveik pečiais nustūmė šalin mus, eilėje laukiančius paspausti Lietuvos prezidentui ranką, o Prezidentą ir jo palydą išsivežė kažkur ištaigingais limuzinais, aptarti biznio reikalų. Tik vėliau sužinojome, kad Prezidentas buvo įkalbėtas pirkti lėktuvą „ypatingai palankiomis sąlygomis“. Kažkas vargais negalais tą sukiužusį lėktuvą nuskraidino į Lietuvą, kur paaiškėjo, kad norint skraidyti jam reikia kapitalinio remonto, kuris kainuotų daugiau, negu naujesnis lėktuvas. Tautiečių parūpintas „ypatingai palankias sąlygas“ Lietuvai teko nurašyti į nuostolius. Negalima, pasirodo, pasitikėti kiekvienu išeivijoje sutiktu lietuviškai kalbančiu tautiečiu.

Joną Meką Vilniaus miesto valdžia susirado ne išeivijoje. Mekas į Vilnių pats atvažiavo. Atsivežė ir „Fluxus“ meno srovės pradininko Jurgio Mačiūno nesudegusį kūrybinį palikimą. Mačiūnas vienu metu gyveno Manhatane pas Meką, vėliau išsikraustė į kaimą. Kraustantis užsidegė jo kūrybą vežęs sunkvežimis. Mekas tada surinko apdegusias Mačiūno kūrybos liekanas ir pridėjęs savo turimas Mačiūno dovanas, jas dabar atvežė į Vilnių. Ten jas iš Meko už 23 milijonus litų nupirko Vilniaus miesto savivaldybė.

Pirkinys sukėlė daug ginčų. Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis kaltino pirkinį organizavusius biurokratus dėl per didelės kainos ir neskaidraus sandėrio. Vargo ir skurdo nestokojančiai Lietuvai šitoks išeiviško meno pirkinys esąs per didelė prabanga. Be to, valdininkai sulygę Meko prašomą kainą, negavę specialistų įvertinimo. Valdininkai teisinosi, kad tiek Mačiūno kolekciją įvertinęs Princetono universitetas, o jiems apie tai sakęs pats Mekas. Šitoks pasiteisinimas skamba labai nerimtai ir leidžia spėlioti, kad sandėris galėjo būti ne visai skaidrus. Abejonių sukėlė ir pats „Fluxus“ judėjimas: ar tai vertybes kurianti meno, ar jas griaunanti antimeno srovė?

Politiškai korektiškas ­pasityčiojimas
Nesigilindami į „Fluxus“ reiškinio ir pirkinio aplinkybių analizę mes visgi manome, kad pirkdama Mačiūno kolekciją Vilniaus savivaldybė padarė didelę klaidą. Abejonių kelia Mačiūno kad ir nepavykęs flirtas su sovietų diktatorium Nikita Chruščiovu, ir pastangos visame šitame reikale ieškoti ko nors lietuviško. Bet ir tai – smulkmenos, palyginus su priemonėmis, kuriomis Mačiūnas iėško vertybėmis persisotinusio Vakarų civilizacijos žmogaus dėmesio. Dėmesio, kurio net genijui šiais laikais nelengva rasti. Pigiausiai dėmesys perkamas provokacija. Ir Jurgio Mačiūno paveikslų, ir tokių kaip „Kristus myžaluose“, tikslas – pasityčioti iš tų, kurie įsižeis ir galbūt piktai reaguos. Mačiūnas čia nėra originalus. Ir Amerikoje mokesčių mokėtojų pinigais remiamose parodose yra buvę pasityčiojimų iš patriotinių (JAV vėliavos) ar religinių (nukryžiuotojo) simbolių.

Man tokiais atvejais norisi menininkų (ar antimenininkų?) paklausti, o kas atsitiktų, jei vietoj krikščioniško jūs ten įmerktumėte, tarkim, judėjų religinį simbolį. Manau, kad kiltų nemažas triukšmelis ir valdžios paramos tokie renginiai nebesusilauktų. Nes antisemitizmas šiais laikais yra nebe madoje ir būti antisemitu – politiškai nekorektiška. Bet pasišaipyti iš tikinčiųjų krikščionių dar madinga ir politiškai korektiška. Todėl mane ir stebina tyla, ypač tų, kurie save laikome liberalais. Jei teigiamai vertiname klerikalizmo pasitraukimą iš politinės arenos, kad jis valstybinėmis priemonėmis nebeprievartauja netikinčiųjų ar kitaip tikinčiųjų, tai neturėtume tylėti ir tada, kai mokesčių mokėtojų pinigais Vilniaus miesto savivaldybė perka pasityčiojimą iš krikščioniškų vertybių.

Ir apskritai menas – subjektyvus reikalas, geriau klesti daugiau laisvės turinčio privataus kapitalo globoje.

Post Scriptum:

Šiame rašinyje neminėjau argumentų už „Fluxus“ kolekcijos pirkimą Vilniaus miestui. Už pirkinį atsakingi savivaldybės tarnautojai teisinasi, kad tai padės stiprinti Lietuvos įvaizdį modernios pasaulio kultūros žemėlapyje. Man apskritai nepriimtinas požiūris į kultūrą kaip prekę, kurią galima nusipirkti it taip pagerinti krašto įvaizdį. Bet tai nesvarbu, svarstyti galima ir man nepriimtinu požiūriu. Deja, diskusija taip ir neišsivystė. Pirmasis prieš „Fluxus“ pirkimą pasisakęs Algirdas Paleckis susilaukė priekaištų, kad jo senelis 1940 metais sovietams okupuojant Lietuvą tapo valstybės išdaviku. Atseit, prieš kritikuodamas „Fluxus“ pirkinį ponas Paleckis turėjo pasirinkti patriotiškesnį senelį. Nepaskatino diskusijų ir paties J. Meko pasiteisinimas, kad sandėris vertas jo kainos, nes „Jurgis Mačiūnas buvo genijus“. Daug pasaulyje genijų ir neįrodysi, kad Mačiūnas nėra vienas iš jų. Ir ne vienas iš mūsų, atsistoję prieš veidrodį, žiūrime į genijų. Ir nebūtinai klystame. Bet svarstybos ir čia nesimezga. Net ir mano bičiulis Leonidas Donskis neatsispyrė pagundai sandėrio kritikams prisegti liumpenų etiketę, nors tai ir darė su profesoriui prideramu rimtumu.

Galų gale bet kokią rimtesnės diskusijos galimybę palaidojo Londone studijuojanti žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė. Internetiniame Lietuvos ryto tinklalapyje ji rašė, kad kai apimdavo gėda būti lietuve, ji eidavusi „kaip deguonies įkvėpti nacionalinio pasididžiavimo“ į Tate Modern, kur ilgiausiai užtrukdavo prie „Fluxus“ ekspozicijos… „Jonas Mekas, atveždamas „Fluxus“ palikimo perlą į Lietuvą, padarė vieną didelę klaidą – vadovavosi sveiku protu ir pasaulyje priimtais kriterijais (…) Ir nepamatė, kad iš tiesų veža perlus kiaulėms.“ – rašė panelė Sabaliauskaitė. Tai turbūt bus pati „subtiliausia“ ir ‚kiauliškiausia“ mano bet kada skaityta savireklama, po kurios nebėra ko diskutuoti. Nebent redaktoriui Rimvydui Valatkai patarti įsigyti didesnę šiukšlių dėžę – z.v.r

charles

Aš ir pasaulis: apie Lietuvą, Gvatemalą, socialinį pilietiškumą

Kodėl Lietuvai svarbi Gvatemala? – susimąsčiau pernai rugpjūtį dalyvaudama Algio Mickūno daugelį metų rengiamame filosofijos kongrese Gvatemaloje. Kodėl lietuviai 2005-aisiais siuntė aukas Naujojo Orleano gyventojams? Kodėl šį pavasarį mes padėjome uragano nusiaubtai Birmai? Visi šie klausimai susiję su platesne problema: kaip yra ir kaip gali būti formuojama sąmoningo pasaulio piliečio, išugdyto Lietuvos, bet per ją ir dėl jos atsakingo pasaulio bendrijai, pasaulėžiūra? Kaip ir ar lietuvis mokinys tampa Alphonso Lingio aprašytosios „nieko bendra neturinčiųjų bendrijos“ nariu? Šis klausimas susijęs su diskusijomis dėl švietimo sistemos pertvarkos Lietuvoje, bet, priešingai nei daugelis jų, užuot gilinusis į valdymo bei finansavimo struktūrų kritiką, nurodo į švietimo turinio svarbą.

Kai 1492 m. spalio 12 d. Kristupas Kolumbas priplaukė Guanahani (žinomą kaip San Salvadoras) salą, apie ten sutiktus vietinius aravakus laivo navigaciniame žurnale jis rašė: „Mes galime sukurti draugystę, nes aš žinojau, kad tai žmonės, kurie gali būti lengvai išlaisvinti ir atversti į mūsų šventąjį tikėjimą su meile, vietoj jėgos. […] Man atrodė, kad tai rasė žmonių, labai neturtingų viskuo. Jie vaikšto tokie pat nuogi, kokie buvo, kai jų motinos juos pagimdė. […] Jie visi gerai sudėti, turi gražius kūnus. […] Jie turėtų būti geri tarnai ir protingi, nes pastebėjau, kad jie greitai įsisavino, kas jiems sakyta, ir aš manau, kad jie nesunkiai būtų paversti krikščionimis, nes man pasirodė, kad jie neturi religijos.“ (The Journal of Christopher Columbus (during His First Voyage, 1492-93) and Documents Relating to the Voyages of John Cabot and Gaspar Corte Real, 2005, p. 37-38)

JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris apie 1954 metų CŽV organizuotą intervenciją į Gvatemalą rašė: „Per du mėnesius nuo 1954-ųjų kovo iki gegužės tarptautinio Komunizmo agentai Gvatemaloje tęsė pastangas įsiskverbti į ir nuversti kaimyninių Centrinės Amerikos valstybių vyriausybes, naudodami konsulinius agentus savo politiniams tikslams ir rengdami politinius nužudymus bei streikus. […] Bet kuriuo atveju teisinga mūsų veiksmų kryptis – iš tiesų, mano pareiga – man buvo aiški. […] 1954-ųjų viduryje Lotynų Amerika buvo laisva, bent kuriam laikui, nuo visų stabilių Komunizmo forpostų.“ (Dwight D. Eisenhower. Mandate for Change, The White House Years, 1953-1956. Gaiden City, NY: Doubleday and Co., 1963, p. 421-426)

Joyce Maynard 2004-ųjų gruodį New York Times išspausdintame straipsnyje „Gvatemaloje – mėlynojo ežero palaima“ rašė: „Vietinė kultūra yra majų, ir nors žmonės kalba ispaniškai, pagrindinė kalba yra Cachicel. Mažos mergaitės kaimeliuose tebedėvi tradicinį traje – rankomis siuvinėtą tuniką, vadinamą huipil, bei ilgą aplink liemenį juosiamą sijoną. Vyrai dėvi kaubojiškas skrybėles bei nešioja iš lapų suvytus krepšius. […] Ironiška, kad miestelis šalyje, turinčioje pavojaus ir nestabilumo reputaciją, man reprezentuoja pačią ramiausią vietą, kurią žinau. Paskutiniosios kelionės metu maža mergaitė manęs paklausė, kaip atrodo ugnikalniai ten, iš kur esu kilęs. Kai jai pasakiau, kad ten, kur gyvenu, jų nėra nei vieno, ji pažvelgė į mane su gailesčiu ir užuojauta.“ (New York Times, December 26, 2004)

Visi šie tekstai skirtingais būdais pagrindžia europiečių ar amerikiečių santykį su Centrinės Amerikos gyventojais, su Kitais, veikimą dėl jų, su jais, už juos. Kai mąstome apie platųjį pasaulį, mąstome apie tai, kas čia pat, šiandien, mums dažnai neegzistuoja. Tai lyg pratęsta mūsų fantazijų platuma, žinoma iš dainų, filmų, naujienų apie potvynius ir žemės drebėjimus, ir keliautojų pasakojimų, apgyvendinta majų, madagaskariečių, brazilų bei australų. Lyg skaitydami Marko Polo dienoraščius apie jo keliones į Rytus, negalime patikrinti, ar tai pasaka, ar tikrovė. Kadangi šie plataus pasaulio žmonės – Kiti – čia ir dabar neegzistuoja, kaip dažniausiai neegzistuoja ir mūsų patirtyje, jie patys ir ypač mūsų santykis su jais yra įprasminami per įvairius diskursus, kuriuos ir iliustravo trys cituoti tekstai:

Moralinį-religinį – kaip lygios sielos prieš Dievą, susitiksiančios Paskutiniojo teismo dieną; kadangi religija moko padėti vieni kitiems, manome, kad tuos, kurie klaidingame kelyje, galime atvesti į tikėjimą, kaip kad Kolumbas norėjo pakrikštyti aravakus; taip dabar didžiausiame Gvatemalos majų mieste – Santiago de Atitlan – pagrindinis miesto pastatas yra milžiniška, už visus medinius ir skurdžius gyvenamuosius namus didesnė ir žemės drebėjimams atsparesnė evangelikų bažnyčia; moralinis-religinis diskursas yra misionierių, žmogaus teisių aktyvistų veiklos pagrindas, atveriantis jiems galimybę būti prasmingame santykyje su Kitu;

Politinį – kaip, socialistų atveju, užguiti darbininkai bei valstiečiai imperialistų užvaldytuose kraštuose Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, už kurių laisvę kovojo Che Guevara; kaip, Amerikos atveju, į komunizmą linkę, sovietų remiami vietiniai gyventojai, išsirinkę demokratiškas, bet Vašingtonui nepatinkančias valdžias, kurias būtina nuversti tų pačių vietinių gyventojų gerovės labui (kas Gvatemaloje baigėsi ilgamečiu pilietiniu karu); ar, kaip Lietuvos atveju, vakarietiškos demokratizacijos siekiantys gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai, kuriems padedame rodydami į save, kaip į sėkmės pavyzdį, gaudami mandatus ir lėšas iš JAV ir Europos Sąjungos; politinis diskursas pagrindžia revoliucionierių veiklą santykyje su Kitu, kuriam – pagal diskurso logiką – reikia pagalbos;

Estetinį – kaip egzotiški „kitokie”, kurių autentiškumu minta keliautojai; kaip jau cituotas New York Times straipsnis, dauguma kelioninių brošiūrų pabrėžia, kad tolimuose kraštuose neva sustojęs laikas, kur tarp ugnikalnių galima rasti besišypsančių mergaičių tradiciniais drabužiais, kur šiek tiek pavojinga, bet dėl to tik įdomiau pamatyti tuos Kitus, net jeigu tai reiškia vykti į Rio de Janeiro lūšnynus, perversiškai stebėti ir bandyti nufotografuoti skurdą kaip autentišką patirtį; estetinis Kitų įprasminimo diskursas nubraukia politiką bei moralę; telieka žavėjimasis keistais papročiais, kurie, pasak antropologų, turi būti suprantami tos kultūros prasminiuose rėmuose; estetinio diskurso kontekste įdomu pastebėti, kad amerikiečiai ypač pamėgo įsivaikinti šiuos kitokius – egzotiškai autentiškus – Gvatemalos mergaites ir berniukus;

Be patirties, susidūrimo su Kitu akis į akį, Kitas prieinamas, suprantamas ir jo vardu veikiama per šiuos diskursus. Kaip gi šiais trimis diskursais naudojamasi Lietuvos švietimo sistemoje? Kaip mokykloje formuojamas lietuvių vaikų santykis su Kitu/Kitais? Ieškodama atsakymo į šį klausimą peržiūrėjau pradinių klasių vadovėlius, ypatingą dėmesį skirdama trečios bei ketvirtos klasių mokymo programoms. Visi trys išskirti diskursai daugiau ar mažiau įtraukti į mokymo kursus. Pavyzdžiu gali būti vadovėlis Vienas pasaulis, skirtas ketvirtos klasės pasaulio pažinimo, kaip integruoto socialinio bei gamtamokslinio ugdymo, kursui ir jį papildanti mokytojo knyga. Nors skyrius „Žmogus tarp žmonių“ yra knygos pabaigoje, po viso gamtos pasaulio kurso, taip parodant humanistiško išsilavinimo vietą programoje, visgi jame veikia visi trys minėtieji diskursai kaip Kitų įprasminimo įrankiai:

  • supažindinama su didžiosiomis pasaulio religijomis; aptariama žmogaus teisių – ypač vaiko teisių apsaugos – tema (Moralinis-religinis diskursas);
  • aptariant Lietuvos vietą pasaulyje, pabrėžiama Pabaltijo šalių vienybė, be to, išskiriama Lenkija bei Europos Sąjunga (Politinis diskursas);
  • pristatomi skirtingi įvairių kraštų būstai, skirtingi amatai (Estetinis diskursas).

Trečios klasės mokinių pratybų sąsiuvinyje taip pat yra užduotis parašyti, ko mes, kaip lietuviai, galėtume pasimokyti iš Kitų, bei kokių papročių geriau neperimti. Taip – priskiriant vokiečiams punktualumą, o ispanams romantiškumą ar panašiai – kuriami kitų tautų ir kultūrų stereotipai: į atskirus langelius ir eilutes surašomos margaspalvės tautos neva išskirtinės savybės, vėliau piešiamos rasistinėse karikatūrose.

Galiausiai tarp šiai temai skirtų klausimų jau apie įvairovę Lietuvoje yra ir šis: Kas laiduoja lygias visų Lietuvos piliečių teises? Apibraukite teisingą atsakymą: jėga, Konstitucija, kitos šalys, įstatymai, pinigai. Tas teisingas atsakymas, be abejo, Konstitucija, kurios 29 straipsnis teigia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Bet lygybės pripažinimas toli gražu nereiškia kovos už tą lygybę skatinimo. Konstitucija netampa žmonių veiklos pagrindu, motyvacija. Iš knygų išmokstama tolerancija yra pasyvi, lyg žinoma taisyklė, lyg aksioma, kurios neišmokoma taikyti praktikoje. Panašiai nesėkminga, nors ir ambicingesnė buvo ir gegužę Vilniuje vykusi jaunimo pilietinė muzikinė akcija „Mes draugai“, kurios metu kartu dainavo ir šoko ir praeivius mokė lietuvių, lenkų, romų, rusų, žydų tautiniai ansambliai, ir kuria buvo siekiama sumažinti tautinę ir rasinę neapykantą. Šokiai ir dainos yra taip pat pasyvi, gal net demonstratyvi tolerancija, skirta parodyti Lietuvos tautines mažumas kitame nei nusikaltimų ir socialinių nelaimių kontekste, bet iš tiesų – nieko daugiau. Tik parodyti.

Tad kokiu būdu tolerancija galėtų būti įkūnyta, veikli? Kokiais principais remiantis Lietuvai svarbia tampa Gvatemala? Kas skatina siųsti pagalbą uragano nusiaubtai Birmai? Kas, anapus diskursų, skatina veikti dėl Kitų? Šis klausimas atveda prie socialinio pilietiškumo idėjos.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Taigi piliečiai gali veikti ir kritikuoti. Įdomu ir tai, kad ketvirtos klasės pratybų sąsiuvinis ir baigiasi tema apie savivaldą ir aktyvaus piliečio idėja. Bet pilietis dažniausiai suprantamas kaip konkrečios šalies (ar dviejų) gyventojas, kurio griežtai vienaprasmė tapatybė įrašyta pase.

Pilietiškumas (kaip moralinė-vertybinė nuostata) kyla iš tos pačios priklausymo tam tikrai politinei grupei ar teritorijai sampratos: ką aš turiu ir galiu padaryti kitiems (mano bendruomenės nariams). Bet kas yra ta mano bendruomenė? Šiuo atveju tai nebe paso, bet sąmoningo apsisprendimo klausimas.

Pateiksiu dar vieną ištrauką, šįkart iš ketvirtos klasės mokytojo knygos. VIII skyrius prasideda šiais žodžiais: „Mes, žmonės, tarpusavyje labai daug kuo skiriamės: esame skirtingos lyties, amžiaus, kūno sudėjimo, turime savo individualybę, savo pomėgius, interesus, tikėjimą, esame skirtingų rasių, tautų, kultūrų… Tačiau visi mes gyvename tarp kitų žmonių. Kiekvienas žmogus tuo pat metu yra savo šeimos, klasės, mokyklos, darbo kolektyvo, savo gimtinės, Tėvynės, pagaliau žmonijos narys. Žmogus visuomet priklauso kokiai nors žmonių grupei, bendruomenei ar net kelioms iš jų. Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Liktume „maugliais“ iš džiunglių”.

Šiame temos pristatyme mokytojams sujungiamos dvi svarbios mintys. Dar stoikai siūlė įsivaizduoti, kad mus supa daugybė koncentrinių apskritimų, per kuriuos randame savo vietą pasaulyje ir nustatome ryšius su kitais. Kaip ir cituotame vadovėlyje, pirmasis apskritimas apibrėžtas apie individą. Kiti apskritimai palaipsniui aprėpia šeimą, giminę, draugus, vietinę bendruomenę, valstybę, religiją, civilizaciją, rasę, lytį, kol baigiasi plačiausiu – įtraukiančiu visą žmoniją. Kosmopolitai šiuos apskritimus piešia nuo išorės centro link, akcentuodami paskutiniojo svarbą, ne tik dėl to, kad tie tarpiniai tapatybės apskritimai yra persidengiantys ir sunkiai atskiriami vienas nuo kito, bet ir dėl to, kad humaniškumas visada aplenkia bet kokią ideologiją. Besiremdama stoikų mintimis, amerikiečių filosofė Martha Nussbaum teigia, kad ištikimybė visų pirma yra atiduodama ne laikinai politinei valdžiai, o moralinei visų žmonių bendruomenei.

Tačiau, žvelgiant iš kitos pozicijos, individo ištikimybė kokiai nors bendruomenei prasideda ten, kur prasideda jo ryšiai, t.y. centre. Antropologas Clifford Geertz, daugelį studijų paskyręs Indonezijai, rašė: Javoje manoma, kad „būti žmogumi reiškia būti javiečiu”5. Konkreti kultūra suformuoja žmogų. Maži vaikai, neišauklėti žmonės, kvailiai, silpnapročiai, nuodėmingieji vadinami ndurung djawa (“dar ne javiečiai”). „Normalus“ suaugusysis, mokantis įmantrias elgesio taisykles, turintis subtilius estetinius jausmus, keliamus muzikos, šokio, dramos, tekstilės, yra sampun djawa, arba „jau javietis”. Taigi būti žmogumi nereiškia būti kiekvienu žmogumi, bet labai konkrečiu žmogumi. Pasak C. Geertz, „jei norime pažvelgti žmonijai tiesiai į veidą, turime kibti į detales, atsisakyti apgavikiškų etikečių, metafizinių tipų, tuščių panašumų ir suvokti ne tik esminius įvairių kultūrų, bet ir tam tikros kultūros įvairių individų bruožus.”

Socialinis pilietiškumas remiasi ne moraliniu-religiniu žmogaus teisių diskursu, ne politinėmis ideologijomis, ne estetiniais įspūdžiais, bet Emmanuelio Levino, Martino Buberio ir A. Lingio aš-tu santykiu, dialogu. Ir šis dialogas pagrindžia veiklumą per patirtį, garantuojantį įkūnytą toleranciją. Pavyzdžiui, tiek kai kuriose mokyklose, tiek universitetuose Jungtinėse Amerikos Valstijose keliamas tikslas yra išauklėti studentus taip, jog jie taptų aktyviais pasaulio piliečiais: ne miesto, ne valstijos, ne valstybės, bet viso pasaulio. Dėl to – neva paradoksaliai – į programas integruojamas į vietos bendruomenes orientuotas mokymas, kaip antai, mokiniai ar studentai rengia bendrus projektus su apylinkėje gyvenančiomis imigrantų bendrijomis ar socialines pašalpas gaunančiomis šeimomis. Tokių bendruomeninių projektų, anapus mokyklos ar universiteto ribų, labai trūksta Lietuvos švietimo programoms, jeigu norima ugdyti veiklumu pagrįstą toleranciją.

Tad kodėl gi Lietuvai svarbi Gvatemala? Rūpestis Kitu – tai ne estetinis neva išnykusių majų civilizacijos aplankymas, ne smurto pornografija, ne vasaros projektai vulkaninių ežerų papėdėse neva padedant vietos bendruomenių savivaldai, ir ne politinė programa. Socialinis pilietiškumas yra tiltas tarp žmonių, tarp pasaulio piliečių. Nors mūsų tapatybė visada susieta su gimtine, visada labai konkreti, lyg stoiški apskritimai ji plečiasi apimdama pasaulį. Ne Lietuvai svarbi Gvatemala, bet lietuviams, kaip Lietuvos ir pasaulio piliečiams, kaip žmonėms prieš žmones. Ir ne Gvatemala, o jos žmonės. Bent jau vaizduotė tiek plati, kad jie būtų įtraukti į mūsų tapatybės lauką. To kažkiek moko dar pradinių klasių vadovėliai, bet jeigu sustojama prie diskursų ir nėra patirties, veiklumas dėl Kito ir tolerancija, – kuri šiuo metu Lietuvoje plačiau diskutuojama nei santykis su Gvatemala, bet kuri remiasi tais pačiais sąmoningo pasaulio piliečio principais, – telieka tuščiomis ideologinėmis nuostatomis.

designate

Ar egzistuoja Lietuvoje pilietinis solidarumas?

Tarp kitų rinkimus ir jų rezultatus aptariančių tekstų, pasirodė gal kiek mažiau pastebėtas, bet gana radikalaus pavadinimo tekstas – „Žydai ir vėl reikalauja lietuvių milijonų“. Tiesa, nuostaba kiek atslūgsta, kai pamatai, jog tai dienraščio „Respublika“ rašinys, šis laikraštis jau ne vieną kartą pademonstravo savo požiūrį į žydus. Nuostaba kiek padidėja, pamačius, kad ši publikacija patalpinta ir „balsas.lt“. Pirmiausiai tuo pačiu pavadinimu, bet netrukus jis pakeistas į – „Po rinkimų vėl atsiras žydų nuosavybės problema“. Antruoju atveju jau galbūt būtų galima kalbėti ir apie neapsižiūrėjimą. Normaliomis sąlygomis tokia rėksminga antraštė nemažos dalies visuomenės būtų sutikta nepalankiai, juolab kad antraštė ir straipsnio turinys, kaip kad dažnai atsitinka Lietuvos žiniasklaidoje, vienas su kitu prasilenkia.

Tūla Agnė Garbanytė savo skaitytojus kviečia nusistebėti, kad dar net nepaaiškėjus rinkimų į Seimą antro turo rezultatams iš JAV į Lietuvą jau atvyko rabinas Andrew Bakeris derėtis su būsimais Seimo nariais žydų turto grąžinimo klausimais. Tampa ne visai aišku, kur tas žydų lietuvių milijonų reikalavimas, juk pati autorė daugiau mažiau rišliai primena, kad kažkuri iš Lietuvos Respublikos vyriausybių pažadėjo grąžinti Lietuvos žydams iki Antrojo pasaulinio karo jų Lietuvoje turėtą turtą. Tiesa, pats įstatymas ir pažadai buvo labiau niuansuoti: turtas grąžinamas tik religinėms bendruomenės ir pan. Tačiau autorė į šiuos niuansus nesigilina, bet aiškiai konstatuoja (greičiausiai pati nenorėdama, ar šios išvados nelaikydama pačia svarbiausia) politinės valios stoką ir pažadų nesilaikymą. Įvairūs pažadai tęsiasi mažų mažiausiai nuo 2002 metų, kai realiai žydų turto grąžinimo procese nieko nepadaryta. Nuosaikesnė nei „Respublikos“ užimama žiniasklaidos ir politikų pozicija grindžiama gana paprastai: mes nusiteikę geranoriškai, bet bėda ta, kad patys žydai tarpusavyje nesusitaria. Egzistuoja bent pora žydų bendruomenių, kurios įrodinėja savo ir tik savo teises į gražintiną turtą, tad kol patys žydai tarp savęs nesusitars mes negalime nuspręsti kam reikia gražinti turtą, nes bet kokiu atveju tada liks nepatenkinta pusė.

Turint omenyje tai, kad Lietuvos žydų istorija, net ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, nėra plačiai žinoma nei mūsų visuomenei, nei politikams situaciją galime iš dalies ir suprasti: nežinant, kas yra teisėti turto paveldėtojai, nesiskubinama jo ir gražinti. Kita vertus, atrodo, kur kas dažniau tokia situacija tiesiog naudojamasi savo neveiksnumui pateisinti: mes geranoriški, bet tegul jie patys pirmiausiai išsiaiškina tarpusavyje. Tegul. Bet čia derėtų atsiminti žydų psichologijos ir charakterio specifiką, kuri, šiuo atveju, tiesą sakant, gana artima ir lietuviškajai. Ir vienos ir kitos tautos folklore egzistuoja pasakymai „Du lietuviai – trys partijos“, taip pat kaip ir „Du žydai – trys partijos“, arba kiek senesnė šio posakio versija: „Du žydai – trys sinagogos“. Moralas čia, man regis, gana paprastas, galima laukti, kol jie išsiaiškins, bet būtų ne mažiau išmintinga patiems pasidomėti praeitimi ir surasti bent dalį atsakymų. Tačiau „Respublikos“ publikacija istorinio susidomėjimo sužadinti nesiekia, tačiau pragmatinį – aritmetinį taip. Autorei nebuvo sunku suskaičiuoti kokiuose Lietuvos miestuose ir už kokias sumas žydai bando atsiimti (nors pagal straipsnio logiką reiktų suprasti – atimti iš lietuvių) savo ir čia reiktų pabrėžti, teisėtą, nuosavybę. Įdomu, tik kokiais šaltiniais ir metodais rėmėsi žurnalistė atlikdama savo įspūdingus skaičiavimus. Trumpa žinutė aiški – didieji Lietuvos miestai atsidūrę pavojuje, nes juose žydai ketina atsiimti tūkstančiais ir šimtais tūkstančių vertinamus pastatus. Saugi pagal autorę atrodo tik Klaipėda, nes ties šiuo miestu galime rasti pastabą „nori atsiimti tik septynis objektus“. Kaip minėjome, „Respublikos“ kontekste nieko naujo. Kažkokios vilties gali suteikti balsas.lt persiorientavimas nuo skandalingo ir supriešinančio pavadinimo iki kiek neutralesnio, bet taip pat klaidinančio. Iš modifikuotos balsas.lt antraštės susidaro įspūdis, kad žydai dėl savo turto pretenzijas reiškia po kiekvienų Seimo rinkimų. Kaip kitaip galima interpretuoti teiginį „vėl iškils“. Tokia antrašte atviro supriešinimo nesiekiama, bet tikros situacijos ji taip pat neatskleidžia. Juk žydų turto restitucijos klausimas iš esmės nė vienos vyriausybės nebuvo imtas spręsti. Kita vertus, žinant mūsų gyvenimo tempą, žinių srautą ir pan. antraštė galėjo būti modifikuota paskubomis ir „nuskęsti“ kituose darbuose. Bet šis atvejis sufleruoja, kad „aštriomis“ temomis konstruktyviai mąstyti mūsų žurnalistai nėra ruošiami, galbūt stinga elementarių istorijos žinių ir įsigilinimo. Žinant mūsų šalies XX amžiaus istoriją, įvairias peripetijas, konfliktus ir netektis, manyčiau, mūsų žurnalistai turėtų turėti itin išlavintą istorinę klausą ir nuovoką, o tai jau žurnalistus ruošiančių institucijų problema. Išsprendžiama ir pataisoma, jei tik sąmoningai nesiekiama dirbtinai sukurti konflikto. Dabar nemaža dalis publikacijų lietuvių ir ne lietuvių santykių problematika nei teisingai atspindi aprašomus įvykius, nei juo labiau skatina ir ugdo pilietinį solidarumą. O tokių pastangų iš žiniasklaidos norėtųsi.

Dar labiau nustebino keleto pakalbintų politikų reakcija, kuri, bent jau man byloja, kad žydų turto restitucijos klausimas ir toliau strigs, o mūsų laikraščiai dar galės ne kartą pasipuošti panašiomis pretenzingomis antraštėmis ir melo skleidimu mūsų visuomenėje. Pasirodo dirbtinis lietuvių ir žydų supriešinimas aptariamoje publikacijoje realiai egzistuoja ir dalies visuomenės, ir kai kurių politikų sąmonėje. Nesakau, kad politikai kitokie žmonės nei likusieji, tačiau laikausi galbūt banalios nuostatos, kad reikalavimai tautos atstovams turi būti, viena vertus, aukšti, kita vertus, universalūs, be jokių perskyrų mes ir jie, mūsų ir jų. Bet kaip paaiškėjo lietuvių ir žydų santykius dalis politikų mato būtent taip. Nesinorėtų paranojiškai tikėti, kad kalbintų parlamentarų pareiškimai buvo suformuoti jų antižydiškų nuostatų, bet, kad tam tikrų išsilavinimo spragų ir svarbiausiai, pilietinio solidarumo stokos, tai akivaizdu. Iš esmės kalbinti politikai rėmėsi dviem strategijomis. Vieni slėpėsi už įstatymų ir institucijų neveiklumo – Algis Čaplikas, pareiškė, kad tai vykdomosios valdžios kompetencija, o, be to, dar ir žydų turto restitucijos įstatymo nėra, todėl problemos nėra reikalo liesti ir svarstyti. Panašiai samprotavo ir Andrius Kubilius, teigdamas, kad kiti ministrai pirmininkai tik žadėjo spręsti problemą, bet jos iš esmės vengė. Išreikšdamas viltų, kad paskutines dienas gyvuojanti Gedimino Kirkilo vyriausybė išspręs ir šią problemą, politikas pažadėjo, kad naujoji dauguma šio klausimo tikrai imsis, dar pridėdamas pastabą (o sykiu ir savireklamos dozę), jog „mes pripratę, kad mums palieka pačius sunkiausius uždavinius“. Čia vėl reiktų suprasti, jog tarp politikų gera valia yra, tik trukdo arba blogi įstatymai, ar jų nebuvimas, ar prastas institucijų darbas. Belieka paklausti, o kieno galioje keisti šią prastą situaciją, kurti įstatymus ir pan.

Antroji strategija, gal ir nesąmoninga, matyti aiškią perskyrą tarp lietuvių ir žydų interesų. Taip samprotavo ir Valentinas Mazuronis, ir Ramunė Visockytė. Anot šių tautos atstovų, pirmiausia valdžia turi rūpintis lietuvių problemomis, o tik po to visų kitų Lietuvos piliečių. Trumpai tariant – žydai palauks. Ypač raiškiai šią mintį išsakė R. Visockytė: „Visiems savo eilė – tegu laukia kantriai kaip mūsų žmonės, taip ir žydai gali palaukt. Juo labiau kad mūsų žmonės – senukai, kurie gali jau nebesulaukti nuosavybės grąžinimo, o žydai – jau nebe pirmoji karta.“ Kaip reiktų suprasti tokį komentarą? Kad lietuviai yra ilgaamžiai ir gyvena ilgiau nei kiti, statistika, nelabai tą patvirtintų. O gal po tokia mintimi slypi ciniškas praeities traktavimas, juk apie devyniasdešimt procentų Lietuvos žydų buvo nužudyti Holokausto metu, todėl restitucijos laukiantieji – „jau nebe pirmoji karta“. Kaip jau minėjau, tokių samprotavimų nesinori traktuoti, kaip aiškių dalies parlamentarų antižydiškų nuostatų. Tačiau situacija labai aiškiai įrodo mūsų politinės kultūros ir sąmonės dvilypumą, aiškiai pagrįstą lietuviai ir nelietuviai priešprieša, o lietuvių bei žydų santykių istorija čia gali būti tik vienas iš pavyzdžių. Rinkiminių debatų transliacijų per televiziją metu teko ne kartą nustebti, kuomet Lenkų rinkimų akcijai buvo ne kartą prikišama, kad jie nelietuviai, todėl negalės tinkamai ir teisingai tautai atstovauti Seime. Keista, bet dalies politikų sąmonė pirmiausiai grįsta etninėmis, o ne pilietinėmis mąstymo kategorijomis, o pagal ją pirmiausiai reikia ginti ir atstovauti lietuvių interesams ne kaip Lietuvos Respublikos piliečių, bet kaip etninės grupės, kiti, vėl reikia pabrėžti, Lietuvos Respublikos piliečiai gali ir palaukti. Tad akivaizdu, kad be kitų problemų, kad ir kalbant apie žydų turto restitucijos klausimą, ne paskutinėje vietoje yra ir archajiškas, etnine, o ne pilietine, priklausomybe grįstas mąstymo būdas, o tokioje situacijoje konfliktus provokuoti ir fabrikuoti labai lengva. Klausimas (ir be jokios sąmokslo teorijų potekstės) tik vienas: kas iš to laimi? Man regis, niekas.

POLITIKA

Pramogų verslas politikoje

Lietuvos politikos padangėje kartais atsitinka visokių „šposų“. Mėgsta lietuviai visokiausius šou, šokių, dainų dešimtukus. Mėgsta humoro laidas. Žmonės, teikiantys tokias pramogas liaudžiai, vis nusprendžia palikti sceną ir bandyti eiti valdyti valstybės. Juk kas čia sunkaus? Jei galima suorganizuoti festivalį, jei galima dalinti „Auksinius svogūnus“ – galima ir už valstybės vairo stovėt. Juk liaudies palaikymas – beveik garantuotas. Linksma ta mūsų tauta. Kitą vertus, jei gali santechnikas iš Rusijos, kodėl negali pramogų verslo ryklys?

Lietuvos partinė sistema


Pastarieji rinkimai (2004 m.) aiškiai parodė, kad Lietuvos rinkėjai yra vis mažiau pastovūs. Net pusė šiuose rinkimuose dalyvavusių žmonių balsavo už kitas partijas, palyginti su parlamento rinkimais 2000 m. Rinkėjų nestabilumas, gerokai išaugęs 2000 m., tęsiasi, o partijų pasiūla taip pat išaugo. Dabar bene kiekvienas gali rasti partiją pagal savo skonį: dešiniuosius vilioja konservatoriai su liberalcentristais, kairiuosius – visa plejada, pradedant valstiečiais, baigiant valdančiąja koalicija, o radikalai gali pasiguosti liberaldemokratams ir iš dalies darbiečiams. Darbo partija, kaip pažymi politologai, užėmė tuščią kairiąją nišą, kurią kadaise paliko LDDP, o radikalias nuotaikas susiurbė R. Pakso partija. Politinių partijų pasiūla turėtų ateityje įtikti net ir išrankiausiems rinkėjams. Tuomet galėtume kalbėti apie partinės sistemos stabilizacijos perspektyvas.

Partinė sistema Lietuvoje iš dalies primena Suomijos ar Šveicarijos atvejus: taikant J. Blondelio kriterijus, Lietuvos partinė sistema išlieka tolygi – keturios didžiausios parlamentinės partijos kontroliuoja 72 proc. parlamento vietų, o keturios proporciniuose rinkimuose daugiausiai surinkusios jėgos turi 75 proc. balsų. Jei įtrauksime visas partijas, kurios turės frakcijas ar kurios perlipo 5 proc. rinkimų slenkstį, minėti skaičiai viršys 90 proc.

Dabar Lietuvoje įregistruotos 37 partijos. Tačiau realiai tik 18 Lietuvos politinių partijų po 2007 m. vasario 25 d. rinkimų dalyvauja valstybės valdyme, t.y. turi mandatų Seime ir/arba savivaldybėse. Artėjant rinkimams į Seimą šioje srityje pastebimas nemenkas subruzdimas. Steigimo dokumentus Teisingumo ministerijai sunešė ne vieni kandidatai į naujos partijos įkūrėjus. Gegužės pabaigoje buvo įkurtas dirbantiesiems ir jų susivienijimams atstovausiantis „Profesinių sąjungų centras“. Partijos pirmininku išrinktas buvęs socialdemokratas, dabartinis profsąjungos „Sandrauga“ vadovas Kęstutis Juknis. Gegužės viduryje steigimo dokumentus Teisingumo ministerijai įteikė ir laidų vedėjo Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija (TPP). Dar viena steigiama partija – Algirdo Paleckio „Frontas“. Tuo metu partiją siekę įregistruoti žemaičiai sulaukė neigiamo Teisingumo ministerijos atsakymo. Ministerijai užkliuvo pernelyg mažas dalyvių skaičius steigiamajame suvažiavime bei partijos įstatų nuostatos apie žemaičių kalbos vartojimo skatinimą nuo šeimos iki administracinio sektoriaus. Tai esą reikštų, jog Lietuva de facto tampa federacine valstybe. Abejonių Teisingumo ministerijai sukėlė ir žemaičių siekis savo kraštą atkurti apskrities vieneto pavidalu, nes tai gali kelti grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui.

Ką reiškia Lietuvoje įkurti naują partiją? Ar įmanoma kažkuo išsiskirti? Juk nedidelė mūsų Lietuvos teritorija jau ir taip talpina 37 politines partijas. Ar gali naujai įsikūrusi partija sudrebinti melsvą padangę ir Seimo sienas? Ar gali nukariauti lietuvių širdis, pavergti jų balsą? Prisiminkime „Darbo partiją“. Keista, atrodo, kad įmanoma viskas, net tai, kas sveiku protu nesuvokiama. Jeigu partiją gali įkurti gerai lietuviškai nešnekantis santechnikas iš Rusijos, vadinasi gali ir šou žvaigždės. Pažvelkime atidžiau į Arūno Valinsko „Tautos prisikėlimo partiją“. Kaip ji ketina prikelti tautą? Dainomis, pažadais, o gal ryžtingais veiksmais?

„Tautos prisikėlimo partijos“ – pirmasis suvažiavimas


Gegužės 18 dieną, Vilniuje gausus pramogų pasaulio įžymybių būrys įkūrė Tautos prisikėlimo partiją (TPP), kurios pirmininku išrinktas teisininko išsilavinimą turintis televizijos laidų vedėjas 41-erių Arūnas Valinskas. Ilgus metus iš TV ekrano milijonus bei „auksinius“ svogūnus dalinęs „šoumenas“ A. Valinskas, palikęs LNK, bando keisti amplua. Subūręs draugų kompaniją siekia „išsikovoti“ vietą ir taip ankštoje Lietuvos politinėje arenoje. Sekasi sunkiai, nes šiandien jau neužtenka riktelėti skambų lozungą ir taip patraukti būsimus balsuotojus į savo pusę. Lietuvos rinkėjas išpruso, „katės maiše“ nebeperka ir skambiais partijų pavadinimais nebesigundo. A.Valinskas, greitai supratęs, kad nepavyks sugundyti rinkėjų įkūrus tik „šoumenų“ partiją, naujai buriamą politinę jėgą pavadino Tautos prisikėlimo partija, tapo jos vedliu.

Suvažiavime už A.Valinską nebuvo balsuojama, jo kandidatūra patvirtinta bendru sutarimu, o visa rinkimų procedūra truko maždaug dvi minutes. A.Valinskas buvo vienintelis kandidatas į partijos lyderius, savo konkurentu juokais siūlęs dainininką ir gerą savo draugą Žilviną Žvagulį. Į partijos vadovybę išrinkti laidų vedėja D. Tamošiūnaitė-Budrė ir operos solistas D. Staponkus, verslininkai Vincas Babilius ir Andrius Burba, medikas Vitalijus Sokolovas bei muitinės pareigūnas Romualdas Petrauskas, aktorius R. Vilkaitis. „Mano labai geras charakteris“, – kukliai tarstelėjo pastarasis, prisistatydamas kolegoms, ir sukėlė juoko bangą. Beje, R. Vilkaitis buvo pasišovęs dalyvauti pirmuosiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, tačiau vėliau savo kandidatūrą atsiėmė.

Tačiau naujoji partija iš karto susidūrė su netikėtomis problemomis, o Arūnui Valinskui tik iš antro karto pavyko įsteigti Tautos prisikėlimo partiją. Į pirmąjį suvažiavimą atvyko tik apie 200 delegatų. Partijos atstovai tvirtino, kad dauguma į suvažiavimą atvykusių delegatų turi kitų partijos narių įgaliojimus. Anot jų, kai kurie turi net po 6-10 įgaliojimų. Suskaičiavus paaiškėjo, kad salėje yra 687 balsai. Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip tūkstantį steigėjų. Pats A.Valinskas po suvažiavimo žurnalistams tvirtino, kad pagal Civilinį kodeksą sprendimams priimti užtenka ne mažiau kaip pusės steigėjų, t.y. 500 plius 1. „Šiandien su įgaliojimais ir visais žmonėm buvo tikrai reikiamas kiekis, kad priimti nutarimai būtų galiojantys ir teisiniai“, – kalbėjo A. Valinskas.

Tačiau Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovas Zenonas Vaigauskas ne kartą yra sakęs, kad steigiamajame suvažiavime turi dalyvauti ar kitus įgalioti jiems atstovauti vienas tūkstantis partijos narių. „Pagal politinių partijų įstatymą, steigėjų turi būti ne mažiau kaip 1000. Šioje partijoje jų yra 1,5 tūkstančio, į steigiamąjį suvažiavimą atvyko beveik 700, tai kur dar 800 delegatų? Gal tų įgaliojimų ir iš viso nėra? Kiekviena partija privalo parodyti, kad ji yra skaitlinga, turi rinkėjų palaikymą. Kitokiu atveju, partijos susikūrimui gali užtekti ir 2-3 žmonių“, – sakė VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Anot jo, reikiamo delegatų skaičiaus nesurinkusi partija turėtų rengti antrą suvažiavimą. „Politinės partijos, nesurinkusios reikiamo delegatų skaičiaus, vėliau karštligiškai bando stiprintis“, – kalbėjo Z.Vaigauskas, pridūręs, kad lemiamą žodį šioje situacijoje turės tarti Teisingumo ministerija (TM).

Norint registruoti partiją, jos steigimo dokumentus reikia pateikti TM, kuri per 30 dienų patikrina, ar partijos steigimas atitinka įstatymo nustatytas procedūras bei ar steigiamos partijos programa ir įstatai nepažeidžia Konstitucijos ar kitų įstatymų reikalavimų, ir patvirtina, kad partiją įregistruoti galima.

Jeigu politinės partijos programoje ir įstatuose nurodyti tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja Konstitucijai ar kitiems įstatymams bei, jeigu partijos steigimas neatitinka Civilinio kodekso ar Politinių partijų įstatymo reikalavimų Teisingumo ministerija atsisako patvirtinti, kad politinę partiją įregistruoti galima. Teisingumo ministerijos atsisakymas gali būti skundžiamas teismui. Jei Teisingumo ministerija patvirtins partijos steigimo dokumentus, Tautos prisikėlimo partija taps 38-ąja Juridinių asmenų registre įregistruota partija.

Antrasis suvažiavimas ir ­požiūris į konkurentus
Skambiai pirmąjį suvažiavimą sutikę partijos atstovai antrą kartą žiniasklaidos nepakvietė. Apie antrąjį suvažiavimą nebuvo informuota ir Vyriausioji rinkimų komisija. „Apie tai sužinojau tik iš žiniasklaidos. Žinoma, įstatyme nėra nurodyta, kad steigiamuosiuose suvažiavimuose turi dalyvauti atstovai iš VRK ar Teisingumo ministerijos. Tikiuosi, kad žiniasklaida šią situaciją įvertins teisingai. Negaliu paaiškinti, kodėl nebuvo pranešta. Demokratinėse valstybėse valdžios institucijos stengiasi veikti kuo skaidriau ir atviriau. O paslėptais veikimo būdais veikia pogrindinės organizacijos, sąmokslininkai, teroristai“, – teigė VRK pirmininkas Z. Vaigauskas.

Nors suvažiavimo dalyvius norėjo pasveikinti kitų partijų atstovai, buvo paprašyta jų neatvykti, nes, anot A.Valinsko, „jiems, o ne mums daugiau naudos, kad stovi šalia mūsų“. Suvažiavimą tik stebėjo prezidento patarėjas Mindaugas Kluonis. Susirinkimo metu A.Valinskas ne kartą pakartojo, kad „už jų niekas nestovi“ bei, kad į TPP nebus priimami perbėgėliai iš kitų partijų.

Savo pasisakymuose ar replikose A.Valinskas negailėjo kritikos dabartinėms partijoms, nors kartu pripažino, jog ir TPP nariai nėra šventi. Kartu jis ragino elgtis „kaip vestuvėse: jei kas turi ką nors blogo pasakyti, tegul pasako dabar arba nutyla amžiams“.

Paklaustas, su kokiomis politinėmis jėgomis TPP bendradarbiautų, jos kūrėjas paminėjo tik tas, kurios netaptų partneriais, – Viktoro Uspaskicho vadovaujamus „darbiečius“ ir Rolando Pakso vadovaujamus „tvarkiečius“.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ vicepirmininkas Valentinas Mazuronis atsikirsdamas teigė, kad šis projektas, kaip ir dabar steigiama „Žemaičių partija“, gali būti skirtas specialiai kovai su TT. „Vienu metu pasirodo minėti du politiniai projektai ir prasideda specialiųjų tarnybų operacijos nukreiptos prieš partiją. Aš atsitiktinumais netikiu, nors viską, kas susiję su teisėsauga, palieku spręsti teismui“, sakė V. Mazuronis.

Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas sakė, kad balsus po minėtų A. Valinsko pareiškimų su naująja partija teks dalintis būtent socialdemokratams, liberalcentristams ir konservatoriams. „Jie pareiškė, kad gali tarpusavy jungtis, tai tegul ir dalinasi. Mums tai jokios grėsmės nekelia“, – tvirtino V. Uspaskichas, pabrėždamas, jog nauja partija dar net neįsteigta.

Liberalcentristas Vytautas Bogušis patvirtino, kad jo partija visai galėtų sudaryti koaliciją su A. Valinsko steigiama politine jėga. „Du aspektai. Vienas – ne iš noro, bet iš reikalo taip gali būti. Antras – svarbiausia suderinti programines nuostatas ir vyriausybės programą“, – sakė V. Bogušis. Tiesa, pasak V. Bogušio, savo siekiu „atimti balsus iš populistų“ A. Valinskas pripažino, į kokią nišą pretenduoja.

Replikuodamas į konservatorių pareiškimus, jog jie nebendradarbiautų su TPP, A. Valinskas atkirto: „Tai mes su jais neitume. Mums būti šalia konservatorių būtų didesnis minusas, negu jiems būtų pliusas atsidurti šalia mūsų“. Be to, TPP rinkimuose siekia ne tik „eliminuoti iš žaidimo žmones, kurie mus valdė daug metų ir kuriems, kaip teigė premjeras, gyvenimas tik gerėja“, bet ir minėtas dvi partijas, kurios kelia „pakankamai didelę grėsmę ne tik vidaus saugumui, bet ir išorės“, mat esą yra intensyviai finansuojamos „iš kaimynų“. Taip pat siekiama į rinkimus pritraukti kuo daugiau žmonių. Neoficialiais TPP turimais duomenimis, jei ji dalyvaus rinkimuose, balsuos apie 60 proc. – pusantro karto daugiau nei paprastai pastaruosiuose rinkimuose.

Iš pradžių A.Valinskas teigė, kad partija politinių ideologijų spektre laikos centro, tačiau vėliau pasisakymą pakeitė, pareikšdamas, kad partija nėra nei dešinioji, nei kairioji ar centristinė. „Kaip ir gyvenimas nėra nei kairėje, nei dešinėje, nei centre, gyvenimas turi tik dvi kryptis – pirmyn arba atgal. Mes norime visus pakviesti eiti pirmyn“, – kalbėjo pramogų pasaulio žvaigždė.

Paanalizuokime. Ar tai reiškia, kad jie išvis nesiruošia savęs varžyti idėjomis, principais ir deklaruoja atsisaką turėti pažiūras? Galbūt jie taip taikosi prie jau esamų politinių partijų? Juk kas šiais laikas varginasi būti ištikimi ideologijai? Ką galima būtų daryti su tokia pozicija. Galbūt ja prekiauti? Galima būtų paremti dar viena kita „liūtą“ ar kokį smulkesnį gyvūnėlį?

Kas galėtų geriausias pirkėjas? Tradiciškai su užsakančiais muziką oligarchais sutariančios „tradicinės“ partijos. Kas konkurentai parsiduodant? Tie, kurie jaučiasi nepelnytai pašalinti iš aukciono – „populistai“. Taigi teiginys, jog balsus partija ketina atimti iš Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“, reiškia, kad politiniam elitui ir taip savas Arūnas Valinskas siūlo būsimajame Seime savo paslaugas. Pirmiausia – bankrutuojantiems socialdemokratams, o gal ir beprasmišku balastu (krikdemais ir tautininkais) mėgstantiems apsikarstyti konservatoriams. Kad tik pirktų. Kalbant paprasčiau, Prisikėlimo „partija“ tėra tik dar vienas politinis verslo projektas. Panašiai kaip „Leo LT“: atominė elektrinė – priedanga, o tikroji esmė – VP grupės verslas iš valstybės biudžeto.

Tačiau tiek „tradicinės“, tiek „populistinės“ partijos paskelbė, kad „šoumenų“ ėjimas į Seimą yra gryniausia nesąmonė ir tai Seimo nediskredituotų. Tarsi atskirų socialdemokratų išvykos į Maltą arba blaškymaisi girtiems po Seimo rūmus – nediskredituoja. O kur „darbiečių“ išvykos Maskvon diskutuoti apie demokratiją Lietuvoje? Liberalų Sąjūdis ir Liberalcentristai taip ir pasakė, kad A. Valinsko partija gal net greičiau Seimą paverstų kultūringesniu ir tvarkingiau dirbančiu, jeigu iš tradicinių ir populistų atimtų po keletą vietų.

Partijos nariai


Partijos sąraše jau figūruoja tokios pavardės: Arūnas Valinskas, Remigijus Vilkaitis, Linas Kunigėlis, Asta Baukutė, Vytautas Šapranauskas, Donalda Meiželytė, Česlovas Gabalis, Deivis Norvilas, Rūta Mikelkevičiūtė, Mindaugas Stasiulis-Saulėns, Žilvinas Žvagulis, Tomas Augulis, Arina, Nerijus Juška, Stasys Povilaitis, Irena Starošaitė, Marius Berenis-Tru, Inga Valinskienė, Gintaras Zdebskis, Linas Karalius-Ezopas, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, Kristupas Krivickas, Arvydas Stonys, Rokas Žilinskas, Raimundas Šilanskas, Arūnas Storpirštis ir daugelis kitų…

Nors partijos lyderis griežtai neigia kalbas, kad ši partija – „šoumenų“ išmislas, tačiau nužvelgus asmenis, kurie jau pritarė ir pasirašė sąraše apima dvejopas jausmas. Žinoma, toks įspūdis gali susidaryti – juk jie yra matomi, o kiti dirba uždaresnėje erdvėje. Tačiau kažkaip nejučia imi prisiminti garsųjį komunizmo lozungą, kad valstybę gali valdyti ir namų šeimininkė, visą gyvenimą praleidusi prie puodų. Galbūt nužengus nuo scenos tą daryti dar lengviau?

A.Valinskas juokavo, kad dabartinių politikų „pramušti“ jau nebeįmanoma. Būtent todėl esą partijoje nelaukiami tokie žmonės kaip dainininkai Radžis, Minedas (kuriems, beje, dar net nėra 25-erių – tokio amžiaus reikia norint patekti į Seimą), Eugenijaus Ostapenka. Pasak jo, su šia partija į politiką pageidauja ateiti daugiausia jauni žmonės, kurie iki šiol neturėjo nieko bendro su partijomis ir yra savo sričių profesionalai.

Kaip teigė A.Valinskas, partijos veikloje dalyvaus ne tik pramogų ir verslo atstovai, bet ir teisininkai, ekonomistai, medikai, kitų profesijų atstovai, kurie darbu jau susikūrė savo materialųjį gyvenimą ir į politiką eina dirbti, o ne užsidirbti. Vis dėlto, paprašytas išvardinti steigėjus ne šuo verslo atstovus, kalbą lyderis nusuka kita linkme. „Muzikantai neruoš ekonominės programos. Partija nevienija išskirtinai pramogų verslo atstovų. Čia bus žmonės, norintys dirbti“, – kalbėjo A. Valinskas. Partijos pirmininkas taip pat patikino, jog rinkimuose iškovotų mandatų neatiduos kitiems ir patys eis į politiką: „Mes einame į naująją politiką ir kursime Lietuvą tokią, kokioje norėtų gyventi mūsų vaikai“. Tiesa, dauguma garsenybių tik prisidės prie partijos populiarinimo ir į Seimo ar į Vyriausybės kabinetus nesiverš. Anot jo, TPP bus tie žmonės, kurie niekada nedalyvavo politikoje, atviri naujovėms, ir tie, kurie nemato kito kelio, kaip su jėgomis, kurios dabar yra, kovoti.

Anot A. Valinsko, dalis partijos kolegų kandidatuos vienmandatėse apygardose ir tai darys rimtai, nes gavęs tokį mandatą negali pasitraukti iš Seimo. Kiti dalyvaus palaikydami vieną ar kitą kandidatą savo asmeniniu pavyzdžiu. Treti paklius į rinkimų sąrašą. Vieni liks Seime, kiti gal neis į jį. Nebūtina būti Seimo nariu, kad dalyvautum politikoje. Pats pramogų verslo ryklys tvirtino, kad jei pasitaikytų galimybė, į Seimo pirmininko postą nepretenduotų. Jo nuomone valstybę turi valdyti profesionalai, o postus reikia siūlyti tiems, kurie gali tai daryti geriausiai. Tačiau tikru profesionalu buvo įvardintas tik Seimo narys Č. Juršėnas, o iš partijos sąrašo… vėl abstrakčiai užsiminta: „Mūsų sąraše bus profesionalių ekonomistų, teisininkų. Žodžiu, tų, kurie gali valstybę valdyti profesionaliai“. Kyla klausimas, kas jie? Kodėl slepiasi po žinomomis pavardėmis? Gal yra slepiami, kad niekas jų nenuviliotų? Neapkerėtų?

Šalies politologai, su Algiu Kuprevičiumi priešakyje, teigia, kad pramogų pasaulio atstovų užmojai burtis į politinę partiją ir dalyvauti Seimo rinkimuose rodo dabartinių partijų problemas ir šalies politikos nebrandumą. Tačiau gal tikroji problema – ne tie, kurie kuria alternatyvias partijas, o vadinamoji normalioji politika, kuri nebepateisina visuomenės vilčių? Tuo pačiu politologai primena, kad pasaulyje yra pavyzdžių, kai politikoje dirba sportininkai ar pramogų pasaulio atstovai. Estijoje humoristų įkurta Rojalistų partija pateko į parlamentą, o JAV Kalifornijos valstijai vadovauja gubernatorius, žinomas aktorius Arnoldas Schwarzeneggeris.

Partijos finansavimas, įstatai, programa


A.Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija (TPP) turės tokį patį sutrumpinimą, kaip ir Egidijaus Klumbio vadovaujama Tautos Pažangos partija (TPP), tačiau skirtingai nei kitose partijose Tautos pramogų partijos atstovams nario mokesčio mokėti nereikės. „Mums reikalingas tik minimalus finansavimas. Didžiąją dalį prieš rinkimus išleidžiamų pinigų sudaro lėšos, kad partijų nežinomi kandidatai būtų žinomi. Mums to nereikia, mus ir taip visi žino“, – teigė A. Valinskas.

Suvažiavime taip pat buvo patvirtinti ir naujosios partijos įstatai ir programa, kurios šūkis – „Valstybę reikia valdyti, o ne ją savintis“. Pagal deklaraciją, šios partijos tikslas – skatinti sveikas kūrybines Tautos galias, prikelti Lietuvos žmonių tikėjimą valstybe ir jos institucijomis, tikėjimą, kad kiekvieno piliečio balsas yra svarbus ir gali pakeistų jų bei jų vaikų ateitį, pasididžiavimą Lietuva. Programos deklaracijoje pažymima, kad TPP nesiekia pakeisti Lietuvos geopolitinės orientacijos, konstitucinės santvarkos, politinės sistemos pagrindų. Dokumente TPP nariai skelbia nesantys dar vieni „gelbėtojai“ ir žada siekti, kad politinės sistemos dalyviai atsisakytų populistinių pažadų ir veikimo metodų. „Mes nesiekiame valdyti, norėdami patenkinti ambicijas ar praturtėti – mes siekiame, kad visiems mums svarbius sprendimus atsakingai priimtų sąžiningi ir kompetentingi žmonės“, – rašoma deklaracijoje. Joje pažymima, kad Tautos prisikėlimo partija – antipopulistinė ir antikorupcinė partija, kurios dauguma narių niekuomet nedalyvavo politikoje, kurių nesaisto įsipareigojimai turtingiems rėmėjams ir paskui juos nesivelka korupcijos šleifas.

Pirmaeiliu valstybės uždaviniu įvardijamas jaunimo švietimas ir lavinimas, deklaruojamas siekis mokytojo profesijai sugrąžinti prestižą, žadama siekti, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems vaikams bei jaunuoliams nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Taip pat pasisakoma už patriotinį auklėjimą bei akcentuojama, kad mokytojų lietuvių kalba turi būti nepriekaištinga.

Dokumente teigiama, kad TPP reikalaus aukščiausių moralės standartų iš visų lygių valstybės tarnautojų, pirmiausia iš savo partijos narių, pasisakoma už visuotinį pajamų ir turto deklaravimą. Taip pat žadama siekti, kad įstatymus pažeidusios partijos negalėtų tikėtis valstybės paramos, kad sumažėtų neskaidri partijų priklausomybė nuo rėmėjų ir kad „rinkimai negalėtų vykti skolon“. Verslo srityje ketinama gerinti investicijų skatinimo ir apsaugos sistemą, siekti euro įvedimo, stiprinti pastangas šalies energetikos sistemą integruoti į Europos energetines sistemas, taip pat pasisakoma už tai, kad „mažiau uždirbantiems visuomenės nariams mokesčiai turi būti laipsniškai sumažinti, kad būtų skatinamas viduriniosios klasės augimas“.

TPP ketina gerinti demografinę situaciją, žada garantuoti vienodą valstybės rūpestį visais vaikais, nepriklausomai nuo to, ar jie auga visavertėje šeimoje, ar ne. Pasisakius už pensinio aprūpinimo gerinimą, programoje teigiama, kad vienas iš „šaltinių, galinčių bent kiek sumažinti infliacijos žalą pensininkams, galėtų būti neteisėtai profsąjungoms perduotas turtas, kurį dabartiniai pensininkai savo darbu kadaise ir sukūrė“.

Programoje taip pat yra nuostata, kad bus ieškoma galimybių kiekvienam piliečiui pateikti Konstituciniam Teismui individualų skundą, sumažinti biurokratinius medikų darbo suvaržymus, skatinti privataus sveikatos draudimo įdiegimą, skleisti visokeriopos donorystės idėją. „Sieksime įgyvendinti požiūrį, kad įsipareigojimai euroatlantiniams tarptautiniams partneriams Lietuvoje būtų suvokiami ir vykdomi ne kaip našta, o garbinga pareiga. (…). Sieksime, kad Lietuva taptų Baltijos šalių regiono lydere“, – sakoma TPP programoje.

Deklaracija, nuostatos, įstatai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jiems buvo pritarta per porą minučių. Niekas nesiginčijo, nediskutavo. Jie tiesiog buvo išvardinti. Matyt, draugai draugais pasitiki, gal bijo kritikuot? Gal nemato prasmės? Ima rodytis ir jau visai rimtai, kad su šia partija kažkas ne taip. Šūkiai ir lozungai kaip turi būti, panieka korupcijai, baidymasis užnugario, įsipareigojimų rėmėjams. Lyg ir gerai, lyg ir taip, kaip ir kitose partijose. Gana tradiciški pasireiškimai. Nors kitą vertus – ką naujo čia prigalvosi? Viskas aplink yra politika, A. Valinskas tai puikiai supranta. Jo draugai – taip pat. O draugai – televizijos žvaigždės. Va, šis niuansas ir skiria nuo kitų partijų. Jie matomi, žinomi, populiarūs. Ką jiems reiškia nuo pop scenos užlipti ant valstybės valdytojų lieptelio. Iš jų lūpų ir šūkiai kitaip skamba ir pažadais, jau beveik, būtų galima patikėt.

Vienintelis išsakytas „vertybinis“ pažadas – padėti „garbingiems žmonėms“ politikoje. Bet kadangi „garbingieji“ atkakliai neįvardinti, tai galima nutylėti ir garbės kainą, dydį? Tikrieji verslininkai taip ir turi daryti – tegu patys siūlosi, kaip kokiame aukcione. Galima teigti, kad bene radikaliausias šios partijos pažadas yra sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 bent iki 99. Kuo mažiau – tuo geriau, kiekvienam teks didesnė dalis. Be to, norint perimti populistų rinkėjus juk ir reikia elgtis kaip tiem patiem populistam.

Apskritai radikalių reformų TPP nežada. Šūkiai gražūs. Juos ne gėda būtų prirašyti prie bet kurios partijos programos. O į klausimą, kas tiesa, o kas melas, atsakys rinkimai. Žinoma, ir ta situacija, kuri susiklostys po jų.

Naujoji politinė partija tikisi sėkmingai dalyvauti spalio 12 dieną vyksiančiuose rinkimuose ir, įveikusi 5 proc. barjerą, patekti į Seimą. Daugiausia mandatų „Tautos prisikėlimo partija“ tikisi iškovoti vienmandatėse apygardose – savo kandidatus partija žada kelti kiekvienoje iš 71. Tačiau A. Valinskas negalėjo pasakyti, kada partija paskelbs galutinius kandidatų sąrašus daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose, tik patvirtino, kad ir pats balotiruosis vienmandatėje apygardoje, tačiau irgi neįvardino kurioje.

Svarstymai, pasvarstymai ir išvados


Taigi pastaruoju metu politikos erdvėje nenutyla kalbos apie A. Valinsko partiją. O pastaroji skelbiasi, kad ruošiasi nurungti arba bent jau atimti dalį balsų iš dabartinių populistinių partijų. Kyla klausimas, kurios partijos dabar ne populistinės? Ar tos, kurios tariasi turinčios ilgametes tradicijas? Kuriose nariai keičiasi ne tik prieš rinkimus, bet ir tarpe jų? Politologai jau senokai nunarinę galvas primena: nebėra ideologijos, nebėra principų. O kas yra? Pelno troškimas? Garbės? Valdžios? Tačiau grįžkime prie TPP. Pastaroji bado pirštais į „darbiečius“ ir „tvarkiečius“. Tačiau pažvelgus į jų retoriką, pateikiamas pastabas, atrodo, kad jų veiksmai, švelniai tariant, nesuprantami. Jie skelbiasi, kad nori atimti rinkėjus ir Darbo partijos arba partijos „Tvarka ir teisingumas“, bet daugiausiai kritikos skiria dabartinei valdžiai, kurioje būtent šių partijų ir nėra.

Sklando net tokie gandai, kad ši A. Valinsko iniciatyva turi aiškius investuotojus. Nors pats lyderis, užsilipęs ant pjedestalo, rėkia, kad už jų atseit niekas nestovi. Verta pagalvoti apie „VP Market“ dešimtuką. Gal A. Valinskas su J. Morkūnu, įgyvendinus TV3 laidos apie LEO LT projektą, nutarė imtis rimtesnio projekto, kuris užtikrintų „VP Market“ saugų LEO LT projekto įgyvendinimą, o ir leistų ateityje ramiau gyventi? Su dabartine valdžia, kaip matome, „VP Market“ sutaria ir taip neblogai, o va Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei galbūt dar kelių prisijungusių prie jų koalicija tikrai sujauktų kortas, o gal net taptų sunkiai „įkalbami“, o tai reikštų, kad tektų kalbėti apie didelius resursus įtikinimui. Pagal dabartinius reitingus, tai taip tikrai gali atsitikti. Kitaip tariant, „VP Market“ išties būtų naudinga, jei jie nutartų remti Tautos prisikėlimo partiją.

Žinoma, jei jie dirbs mėgėjiškai, tai ir rezultatai bus mėgėjiški, tačiau potencialo ši partija turi. Tie žmonės gali tapti protinga jėga, tačiau be visko jie turėtų aiškiai įsivardyti savo atsakomybes ir kaip jie elgsis, jei atsiras krizinių situacijų dėl koalicijų arba korupcijos. Nemanau, kad A. Valinsko pasakymas – „Kodėl visi dalykai turi būti daromi rimtais veidais? Mes nesakome, kad tikrai sugebėsime išgelbėti Lietuvą nuo krizės. Tikrai ne. Krizė gali būti ir neišvengiama. Bet su mumis bus linksmiau tą krizę pergyventi“ – yra apgalvotas ir pasvertas. Negijau visai siekiama Lietuvą paversti absurdo teatru? Norisi pašmaikštauti, juk partiją galėtų sukurti ir politologai peliukai Mauzeris su Sūrskiu, ir garsiosios blondinės, kurių partijos reitingo A. Valinskas tikrai nepasivytų. Apie Radžį ir „Nekviestos meilės“ kolektyvą net nekalbu. Juk tokių partijų iniciatoriai taip pat gali aiškinti, kad jie ateina budinti, gelbėti, prikelti Lietuvos, kad nori užbaigti cirką Lietuvos Seime ir Vyriausybėje.

Žinoma, rinkimai tokiu atveju būtų linksmi, nepakartojami, su fejerverkais ir koncertais. Juk kaip teigia pats A. Valinskas, blogiau nei dabar būti jau nebegali… Tuomet iškiltų klausimas, o ką veiktų dabartiniai, tikrieji politikai? O kas jiems beliktų? Kurtų „Auksinius svogūnus“, o apdovanojimų atsiimti kviestų A. Valinską. Galbūt G. Kirkilas šaipytųsi iš Šapro, o J. Razma vaidintų R. Vilkaitį? Scenarijus baisus. Norisi sušukti: „Nedarykime iš visko šou!“. Juk įsijungus žinias, kartais taip pasiilgsti rimtos politikos bei rimto požiūrio į valstybę, jos gyventojus.

Tačiau garsūs vardai Lietuvos žmones veikia. O scenarijus, kuriame pirmais numeriais garsenybės bus įrašomos į sąrašus, bus paskirstytos vienmandatėse rinkiminėse apygardose, neblogas. Po vieną garsenybę į kiekvieną vienmandatę rinkiminę apygardą – galbūt šis partijos šūkis realesnis? – taip bus užtikrintas laimėjimas. Kyla klausimas, ką tos garsenybės žino apie įstatymų leidybą, darbą Seime, ką jos ten patekę darys? Gerai bent jau, kad neslepiama, jog žvaigždės Seime dirbti nenori. Atlyginimai per maži. Jie, savo populiarumu, tik praskins kelią po jų į sąrašą įrašytiems kitiems kandidatams, tarp kurių – teisininkai, ekonomistai, politikai, visuomenininkai, pedagogai, dabar mažai žinomi, todėl vieni patys į Seimą patekti negalintys. Partijos sąrašui rinkimus laimėjus, ir dar, be abejo, dideliu nuošimčiu, pramogininkai pasitrauks ir savo laimėtas vietas užleis po jų sekantiems Seime norintiems dirbti profesionalams. Toks planas – gana gudrus.

Kad ir kaip bebūtų, šis naujas politinis įvykis priešrinkiminį „jovalą“ dar padidino. Vieniems jis kelia juoką, kitiems – pyktį, dar vieni žada už juos balsuoti, kiti, kaip visada, į rinkimus žada neiti. Paprastai tokiais atvejais bandoma ieškoti šaknų Maskvoje. Tačiau už užnugario juk niekas nestovi… Dar kartą įsižiūrėkime, ar gali TTP būti Maximos savininkų ir Darbo partijos bendras projektas? Nejaugi Lietuvos padangėj teka dar viena saulė iš rytų? Kažkaip nejauku darosi… (Įsižiūrėkime atidžiau)

Politologai ir politiniai veikėjai tikina, kad tautos istorija posūkį daro maždaug kas dvidešimt metų. Pats tas laikas. Nemanau, kad A. Valinskas būtų kvailesnis už daugumą dabartinių Seimo narių. Priešingai – už daugumą protingesnis. Ir pirmojo A. Valinsko sudaryto rinkimų dešimtuko kandidatai būtų protingesni, juk jis su neprotingais nedraugauja.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio intriguojantis A.Valinsko projektas yra visiškai banalus, net nuvalkiotas. Ką daro Lietuvos nomenklatūra artėjant rinkimams? Atspėjote – įkuria naują partiją, kuri ją deda į šuns dienas, koneveikia ir visus kitus politinės scenos senbuvius, kurie nuskurdino žmones, sugriovė krašto ūkį, išgrobstė visų mūsų turtą. Kuo partija piktesnė, kuo labiau svaidosi žaibais ir pažadais – tuo geriau. Tačiau po rinkimų netikėtai gali paaiškėti, kad karingoji naujokė tebuvo senosios nomenklatūros rezervinis būrys.

Bet ar balsuotumėte už politiką, kuris viešai giriasi jaunystėje klastojęs dokumentus (už ką buvo išmestas iš universiteto), vėliau piktnaudžiavęs populiarumu (metų metais važinėjęs be vairuotojo pažymėjimo), galiausiai nubaustas už kriminalinį nusikaltimą (melagingai pranešęs apie padėtą bombą), sąmoningai išsityčiojęs iš savo valstybės teisėtvarkos (priteistą baudą atvežęs į priekabą supiltomis vieno cento monetomis)? Už politiką, paskui kurį jau seniai driekiasi įtarinėjimų savinantis svetimą intelektualią nuosavybę šleifas?

laisvę

Apie alternatyvas ir pasirinkimo laisvę

Kai apatija ir vidaus, ir užsienio šalies politikai (pozicija nelaikau visko, kas aplink tave vyksta, neigimą bei/ar malimą į miltus be argumentacijos, su išankstine nuomone) jau nieko nebestebina, kai žiniasklaidoje ar privačiose erdvėse klesti diletantizmas, kai jaunimas žodį „organizaciją“ sieja su mafija, o žodį „laisvė“ su (ne)buvimu įkalinimo įstaigoje, žmogus, susimąstai. Ar išties tik tokioje erdvėje gyvenimo linki sau, savo draugui ar artimui, ar tikrai esi viską padaręs vardan tos erdvės išvalymo?

Tačiau norint pradėti veikti, reikėtų susivokti sau pačiam – kas toks esi? Čia kyla pirmieji keblumai. Nuo pat pirmojo laiptelio, pirmojo žingsnio iš tavęs reikalaujama ir atsakomybės, kurią tu prisiimsi ant to laiptelio užlipęs, ir laisvės – pasirinkimo – ant kurio laiptelio lipti, ir buvimo nepasitenkinimo būsenoje, tik kurioje būdamas tu norėsi kilti aukštyn. Kiekviena iš trijų (ar daugiau) tvorų reikalauja pastangų, noro ją peršokti. Štai šių kelios savybės, be kurių, atrodo, laisvam protui gyventi būtų neįmanoma, lietuviškas jaunimas ir stokoja. (Ar galima jį vadinti lietuvišku? Ir apskirtai, kaip suprantama lietuvybės sąvoka mūsiškio jaunimo?)

Stebint mokytojus, kurie raudonuodami iš įkarščio, ragina mokinius žiūrėti „Be pykčio“ laidas, kyla klausimas, ar tik tokią savo, kaip švietėjų, misiją sau yra užsibrėžę pedagogai? Ar Leonido Donskio fenomenas tarp jaunimo yra išsigelbėjimas? Vargu. Laisvės sąvoka čia lyg ir suveikia tinkama prasme. Tačiau nei atsakomybės, nei nepasitenkinimo nerasi ir su žiburiu. Atsakomybės apie tai, ką išgirsti galvoti, diskutuoti. Tačiau dar blogiau, jog žmogus tuo ir pasitenkina. Jam užtenka to savaitinio ritualo, tai tampa lyg reprezentacijai skirta servetėlė, dedama į viršutinę švarko kišenę. Kuomet kalbama apie kelių tapatybių persvarą prieš vienos tapatybės individą, nesusiformavusi asmenybė, klausydama ir priimdama tai kaip gyvenimo nepajudinamą tiesą, žlunga.

Pasitenkinimo būsena per įsivaizduojamą solidarumą su pilietine lietuviška visuomene jaunuomenę aplanko ir po beasmenio parašo padėjimu ties „peticijomis“, perskaičius vieną kitą straipsnį populiaresniame naujienų portale, draugų būrelyje paminėjus J.Meką nemačius nė vieno jo filmo ar sudalyvavus „Kaunas Jazz“ lauko koncertuose, nors kai kalba pasisuka link John Coltrane’o bendradarbiavimo su Thelonious Monk’u, imama karpyti ausimis.

Aš nekvestionuoju šių reiškinių kokybės, kalbu apie būseną, kurią sukelia tie reiškiniai, kai į juos žiūrima be tam tikro nepasitenkinimo, būsena, kurią esi pasiekęs kaip žmogus.

Taigi lyg ir aišku, jog mūsų jaunoji karta yra pilietiškai patenkinta (išskyrus kai klausimas tiesiogiai liečia juos pačius, šiandien ir dabar), laisvės samprata iš laisvės nuo pasirinkimo dar nėra pasikeitusi į pasirinkimo laisvę. O kaip atsakomybė prisiimta už savo veiksmus, už savo laisvę?

Tą atsakomybę lyg ir turėtų ugdyti mokykloje, šeimoje. Tačiau pirmieji, kurių kuriama atmosfera mokykloje turi bene didžiausią įtaką besiformuojančiai asmenybei, savo atsakomybę permeta kitiems, tarkime, „Be pykčio“ laidai. Mokytojai po tokio savo gesto taip pat tampa patenkinti ir tuomet patenkama į užburtą ratą.

Ar ne geriau mokytojams būtų patiems tapti „donskiais“, pateikti alternatyvų, tarp kurių jaunas žmogus turėtų ir galėtų rinktis. Na, o norint išsirinkti, jau reikėtų įjungti ir savo proto mechanizmą. Tačiau dabar daroma atvirkščiai – liepiama išmokti vieną nepajudinimą tiesą, be kurios mokyklos sistemoje nepajudėsi iš vietos. Tuomet ta vieta tampa lyg kramtomoji guma – po kurio laiko ją norisi išspjauti. Tik mokykloje po pertraukos gauni dar vieną – tokią pačią – kurią kramtai iki kitos pertraukos.

Nuomonės

Šatrijos ragana išgelbės Lietuvą

Kelissyk pralaimėjusi Prezidento rinkimus Kazimiera Prunskienė nepasiduoda – šįkart kuria naują politinę partiją. Laikas, tiesa, itin palankus – valdančioji dauguma, dėl visiškai objektyvių priežasčių, yra pasmerkta nepopuliarumui. O rinkimai ant nosies.

Atmintis trumpa – protas ilgas?

Naujausi nuomonių apklausos duomenys nieko nestebina – tauta greitai pamiršo „politinį turistą“ (kuris nuo nieko nebėgo), kaip tikrą lietuviškąjį macho, trenkiantį pastovėjusiu korupcijos kvapeliu, iš Archangelsko srities, pamiršo tiek jo ir meilužės meilės lizdelį, tiek ir jo ištikimą pseudostilistų šukuojamą klapčiuką, tiksliau klapčiukę, Loretą, nuolankiai linkčiojančią į taktą ir krūpčioti verčiančiu balseliu kartojančią – „Viktorėlis teisus.“

Viktoro Uspaskicho individuali įmonė, įregistruota kaip uždaroji akcinė bendrovė tam, kad bankroto atveju nebūtų iš ko skolų išieškoti, Darbo partija, sėkmingai įsitaisė populiariausiųjų politinių partijų viršuje. Ir tikrai ne todėl, kad Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas dažnai televizijoje šmėžavo (pas mus juk, jei nesi televizijoje – tavęs nėra visai), o todėl, kad politinės mišrainės porcijoje nebeliko nieko valgomo – Darbo partija liko tokia dar visai kramtoma, kitus tik išspjauti.

Tauta pamiršo ir politinio (tiesa, ir tautos) suicido Gedimino Kirkilo fokusus su nacionaline ekonomika – pamiršo ir viešai skleistą melą apie ekonomikos padėtį ir apie dūmais paverstą milijardinį SODROS rezervą. Socialdemokratų partija, tiesa, ne kvaila – turėdama gilias prisitaikymo prie sistemos kaitų tradiciją, nustūmė „poną Inkilą“ į šiltuosius kraštus pailsėti ir į partijos priešakines linijas iškišo kur kas simpatingesnę, kur kas mažiau arogantišką asmenybę, Algirdą Butkevičių.

Tiesa, šis atminties trumpumas labiau panašėja į kolektyvinę neurozę, tačiau sakoma, jog kiekvienam laikmečiui sava neurozė būdinga. Taigi Lietuvos socialdemokratų partija sėkmingai įsitaisiusi antrojoje reitingų pozicijoje, nors jos reitingai per pastaruosius porą mėnesių ir sumenko – nepadėjo net vaizdingi fejerverkai, šaudantys tiesiai pro socdemų būstinės langą. Kita vertus, visai suprantama – lietuviai matė tūkstantmečio fejerverkus, kažkokiais pasišaudymais jau nebenustebinsi.

Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus sunkmetis nustūmė į trečiąją vietą – gana padori pozicija, turint minty penkioliktosios vyriausybės suklupimus, kai kurių partijos veikėjų pasisakymus ir bendrą situaciją šalyje. Net jeigu šalį šiandien valdytų ponas Dievas Šono Konerio kūne – jo populiarumas smigtų it kirvis vandenin.

Ketvirtoje vietoje įsitaisęs Rolando Pakso projektas – Tvarka ir teisingumas. Tą tvarką mes matėm ir to teisingumo ragavom – neduok Dieve dar kartą, jau geriau dešinę ranką… Bet tokia tautos valia. O praėjusieji savivaldos rinkimai parodė, kad skraidantiems ereliams ir „visų užpultiems“ lakūnams mūsų tauta dar ir kaip neabejinga – skriaudžiamo šuns sindromas – stipri mūsų politikos realija.

Galiausiai, neturėtų stebinti ir tai, jog Naujoji sąjunga, nesugebėjusi prasimušti į Parlamentą, šiandien jau įveiktų rinkimų barjerą – nuošalėje dirbanti partija, turinti gana populiarų vadovą, buvusį prokurorą ir „budintį“ Prezidentą, dar turi perspektyvų.

Lietuva, garsėjanti kaip politinių „svingerių“ kraštas, atsidūrė vadovėlinėje situacijoje – valdančiaisiais nusivylusi tauta vėl rinksis opoziciją, laikinąjį politinį „broką“, nespėjusį prie valdžios lovio vieną kadenciją, ir, žinoma, naujuosius, neįprastą, bet viliojančią meilę išbandyti trokštančius narius. Štai čia ir belieka giliai atsidūsti, nusibraukti pastovėjusį krizinį prakaitą nuo kaktos ir sušukti – mes išgelbėti! Prieš Kalėdas, per patį Adventą, tikrą stebuklų metą, atskrenda mūsų išgelbėtoja – amžinoji Prezidentė, lietuviška monarchė runkelių krašte – Kunigaikštienė Kazimiera, mažybiškai dar vadinama tiesiog Šatrijos Ragana. Tiesa, taip viešai pavadinta Kunigaikštienė kreipiasi į teismą…

Naujoji partija – didėjančių užsienio investicijų ženklas

Naujai steigiama politinė jėga, itin prasmingu bei originaliu pavadinimu – Lietuvos liaudies sąjunga – yra atsigaunančios Lietuvos ekonomikos ženklas. Šį ketvirtį mažiau nei planuota smunkantis BVP tėra ledkalnio viršukalnė – Kazimiera Prunskienė, it kokia žavi kipšė, tikra raganaitė, rūpinasi ne tik geru Lietuvos įvaizdžiu, darnios kaimynystės politikos stiprinimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų pritraukimu į šalį. Pritraukimu ne kokio juokingo britų banko padalinio, tūlam lietuviui sunkiai ištariamu pavadinimu Barclays, o tikrų neišsemiamų tėviškės Rusijos lobių.

Paskelbta, jog į partijos steigiamąjį suvažiavimą atvyks Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas ir kiti žinomi Rusijos politikai. Beveik neabejoju, jog seni raganaitės bičiuliai tuščiomis neatvažiuos – net ir kritusių naftos ir dujų kainų laikais, politinės partijos infantilios demokratinės tradicijos satelitėje – perspektyvi investicija. O kur dar vertybių artumas ir jaunystės sentimentai? Iki ryto nostalgiškais atsiminimais su kolegomis dalinsis Kunigaikštienė.

Politinio nebrandumo vaisiai

Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje kone prieš kiekvienus rinkimus pasireiškia politinių partijų švytuoklė – silpna ir nesiformuojanti politinių partijų ideologinė orientacija. Dešinieji siūlo progresinius mokesčius, o kiekviename kairiųjų partijos suvažiavime sėdi stambiosios pramonės atstovai, dosniai finansuojantys partijos veiklą. Panašių absurdo istorijų galima būti pripasakoti be galo.

Tiesa, aš tikiu ideologijos pabaigos diskursu – politinės ideologijos tradicijų Lietuvoje nėra ir greičiausiai jau nebebus, turint mintyje objektyvias ideologijos silpnėjimo bei gravitacijos link politinio spektro centro tendencijas pasaulyje. Ideologija Lietuvoje pasmerkta – partija pasirenkama pagal kandidato galimybes laimėti, o ne idealus ar vertybių sistemą.

Kita priežastis, prisirišimas prie lyderių – Lietuvoje politinė jėga dažniausiai siejama su vienu stipriu jos veidu (laimingu atveju – keliais). Tokia partija yra pasmerkta nestabilumui, nes vieno žmogaus populiarumas visada yra trapus, o vidurinysis politinių partijų bendruomenių sluoksnis Lietuvoje nesiformuoja.

Taigi priežastys įvairiapusės – iš vienos pusės turime labai silpną partinę bei ideologinę tradiciją, iš kitos pusės politinės partijos neturi nusistovėjusio elektorato, gebančio kritiškai vertinti visas polines jėgas ir jų programas – ne tik reklaminius stendus ir blizgančius veidus, pirmosiose partijos sąrašo pozicijose.

Ar geriausias to įrodymas nėra neseniai pasibaigę Europos Parlamento (EP) rinkimai, kuriuose mandatą sugebėjo laimėti itin daili, bet niekam nežinoma dvidešimt penkerių Radvilė Morkūnaitė? Kaip apskritai niekam nežinoma politikė sugebėjo užsitikrinti ketvirtą, vienos įtakingiausių politinių partijų Lietuvoje, sąrašo vietą?

Kodėl p. Morkūnaitė buvo išrinkta į EP aš puikiai suprantu – konservatoriai turi šiokį tokį rėmėjų ratą, o juk balsuojama „už pirmus penkis.“ Tiesa, žinau ir tai, jog kolegų Vilniuje yra šnabždamasi, jog fortepijono meno atlikimo studijas baigusi EP narė labai gražiai skambina fortepijonu – vertikali valdžios hierarchija konservatorių partijoje yra seniai žinoma. Kaip ir šios partijos patriarcho aistra klavišams.

Visiškai nekvestionuoju p. Morkūnaitės sugebėjimų ar talento, laikas parodys, ką mūsų atstovė sugeba (nuoširdžiai tikiu, kad daug), aš tik keliu protu sunkiai suvokiamą klausimą – kaip liberalios demokratijos valstybėje įmanomas niekam nežinomo žmogaus išrinkimas vien todėl, kad suderinama tinkama pozicija?

Taigi, jei manęs kas paklaustų, manau, kad ponios Kazimieros Prunskienės partijai bent vienuose rinkimuose gan neblogai seksis – politinio manipuliavimo technikos Marijos žemėje puikiai ištobulintos, o ir tauta puikiai tam pasiduoda – neabejodama tuo, kad vis tiek bus išprievartauta („visi jie vagys“) ji visad stengiasi bent jau pajusti malonumą.

web

Nuo Habermaso iki Valinsko. Viešosios erdvės privatėjimas

Viešasis gyvenimas, o labiausiai – jo kalba, tampa vis labiau buitiškas, privatus, persmelktas šnekamosios kalbos dvasios. Tai akivaizdu, įrodinėti nereikia, bet rūpi kas kita – kodėl ir kaip viešasis diskursas krypsta link naminio ar gatvinio pokalbio retorikos, galiausiai – kokios viso to pasekmės, koks poveikis, atgalinis ryšys ir kalbėjimo būdo nulemtas pakitęs bendravimo pobūdis. Čia kelios mintys apie mūsų viešosios erdvės kolokvizacijos priežastis ir raiškos formas, susietos su viešosios erdvės sampratos analize.

Viešąją erdvę kaip sąvoką vokiečių filosofas Jurgenas Habermasas. Garsiojoje knygoje „Struktūrinės viešosios erdvės transformacijos: buržuazinės visuomenės kategorijų analizė, (pirmą kartą išleistoje 1962 m., o į anglų kalbą išleistoje ir po to išpopuliarėjusioje tik 1989 m.) jis įvardijo ir detaliai aptarė buržuazinės viešosios erdvės atsiradimą ties 18 ir 19 a. sandūra, pasiremdamas to meto politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo ir filosofijos pokyčiais. Būtent jis įtikinamai parodė, kaip monarhistinė, feodalinė visuomenė, neskyrusi valstybės ir visuomenės, viešojo ir privataus gyvenimo, kurios politika reiškėsi statuso ir galios demonstravimu, palaipsniui dėl naujos liberalios konstitucinės tvarkos virsta visai kitokia, skyrusia viešą nuo privataus ir dėl to suformavusia viešąją erdvę, kurioje vyko kritiniai debatai, skirti viešajai nuomonei formuoti. Šį virsmą paspartino ir plačiai paskleidė tuo metu vykęs literatūrinės spaudos leidybos proveržis, nauji laikraščiai ir žurnalai, kuriuose ėmė rastis visai naujo kritinio ir tuo pačiu plačiajai visuomenei suprantamo stiliaus tekstai, vėliau įgavę publicistikos vardą. Visus juos siejo kritinis požiūris ir siekis formuoti viešąją nuomonę. Greta spaudos egzistavo ir sakytinis viešasis diskursas, reiškęsis žinomuose to meto viešosios erdvės diskusijų forumuose – gerų prancūziškų namų salonuose, vokiečių užstalės draugijose (Tischgesellschaften) ir britų kavinėse. Kitaip sakant, „viešoji erdvė“ turėjo ir tiesioginę, ir perkeltinę reikšmę, tai buvo ir vieta, kur piliečiai galėjo aptarti bendrus interesus ir taip veikti valstybės gyvenimą. Ji buvo vadinama moderniosios visuomenės teatru, kuriame politinis gyvenimas buvo įžodintas, įgavo diskurso pavidalą ir tam tikrą institucinę priklausomybę, kad ir kokia neformali būtų savo interesus reiškianti žmonių grupė.

Viešoji erdvė, atsiradusi kaip priešprieša valstybinės galios struktūroms, skyrėsi ne tik nuo jų, bet ir nuo privataus gyvenimo, nors ir išaugo iš privačių draugijų ir asmeniniais ryšiais susijusių bendrijų. Privačioji viešosios erdvės prigimtis lėmė ir kitus Habermaso jai priskirtus bruožus: egalitarinis etosas arba socialinio statuso nepaisymas, naujos, iš bendrų interesų plaukiančios temos ir aktyvus dalyvavimas diskusijoje, – taigi temos buvo bendros ne tik dėl turinio, bet ir visuotinio įsitraukimo į jas.

Dėl šių pastarųjų buržuazinei viešajai sferai priskirtų bruožų Habermasas buvo kritikuojamas, ypač dėl diskutuojančių bendrijų atvirumo bet kokios klasės ar socialinio sluoksnio žmonėms. Frazer teigė, kad viešoji erdvė nebuvo atvira moterims ir deklasuotiesiems, o įtakingiausias Habermaso oponentas Gerardas Hauseris tvirtino, kad viešosios erdvės formavosi apie atskiras temas ir aptariamus dalykus, taigi retoriškumas, o ne diskutantų tapatybė buvo svarbiausia jų atsiradimo priežastis. Aktyviausi visuomenės žmonės kėlė labiausiai jiems rūpimus klausimus, kuriems aptarti būrė kitus, taip sudarydami retorinę viešąją erdvę. Tose erdvėse gimė viešasis diskursas, kurį Hauseris vadino retoriniu arba socialiniu aktu, t.y. žodiniu veiksmu arba kalbėjimu, skirtu įgyventi tam tikrus socialinius tikslus. Aptarti pilietiškai svarbių reikalų būrėsi labai įvairūs žmonės, viešoji erdvė kaip diskusijų forumas buvo atvira daugeliui, net jei ir ne visiems, o žodžiu diskutuojančios bendruomenes garsėjo savo tolerancija. Tai lėmė viešojo diskurso dialogų paprastumą ir gyvumą, gatvės retorikos intarpus, oponentų naudojamus įtaigius argumentavimo būdus, o apskritai – labai mišrią įvairią kalbą. Visa tai rado, kad viešajai erdvei nuo pat jos atsiradimo nebuvo svetima sakytinė kalba ir šnekamasis jos stilius.

Habermasas aprašė ne tik viešosios erdvės atsiradimą, bet ir jos nykimą, kurį, jo nuomone, sukėlė dvi permainos: tai vartojiška visuomenė, susirūpinusi tik materialiąja savo gerove, bet ne bendromis pilietinėmis akcijomis, ir žiniasklaida, tapusi reklamos ir politinių jėgų įkaite, bet ne visuomenės informavimo apie politinį jos gyvenimą priemone. Žiniasklaidos galia buvo manipuliuojama, o tai iškreipė viešosios erdvės esmę ir principus. Temų atranka ir jų analizė tapo nenatūrali, konktroliuojama iš neaiškių šaltinių jiems turint slepiamus, niekam nežinomus strateginius tikslus.

Mūsų laikų žiniasklaidos diskursą tyręs Normanas Faircloughas taip pat aiškina jos esmę pasitelkdamas linksmintojo-vartotojo modelį. Visuomenėje, kur vartotojai iškeliami aukščiau už gamintojus (plg., devizą „Klientas visada teisus“), žiniasklaida prisitaiko prie tokios filosofijos ir traktuoja žiūrovus ar skaitytojus kaip linksminamuosius, kuriems reikia pateikauti tenkinant jų skonį, bet ne lygiaverčius piliečius, su kuriais galima diskutuoti kaip lygiems su lygiais. Ši esminė žiniasklaidos nuostata ryški ir ten vartojamoje kalboje. Pagrindinę kalbos raidos raidos kryptį Faircloughas nurodo esant konversacionalizija, paprasčiau sakant, slinktį pokalbio linkme. Iš čia randasi šnekamosios kalbos ar slengo žodynas, sakytinei kalbai būdinga sakinio struktūra ir dar daug kitų akivaizdžių kalbos (pa)prastėjimo požymių.

Iš esmės grįžimas prie sakytinės kalbos formų nebūtų blogai, nes rašto atsiradimas sukėlė, anot McLuhano, didžiausią permainą kalbos vartojimo istorijoje ir nulėmė tarp kitų svarbių permainų ir minties atskyrimą nuo jausmo. Tuomet, kai ausį žmogus iškeitė į akį, labai sustiprėjo vizualusis aspektas. Tačiau svarbiausia rašto atsiradimo pasekmė ta, kad jis sukūrė visai kitokią rašytinę kalbą. Ilgainiui ji kai kuriuose vartojimo sferose tapo nepakeliamai sunki, sudaryta iš ilgų sakinių, sudėtingų gramatinių struktūrų ir abstrakčių žodžių. Tad jau nuo 20 a. vidurio tai vienoje tai kitoje šalyje pasigirsta raginimai grįžti prie paprastos, gyvos kalbos (plg., šūkius „Plain English“, „Atgal prie veiksmažodžio“ ir kt.). Tą ir darė žurnalistai, taip radosi nuolat paprastėjanti žiniasklaidos kalba, persiimanti šnekamuoju stiliumi.

Žurnalistai, anot diskurso analitikų, turėjo ir kitokių tikslų bei paskatų. Vienas iš tikslų būtų sąmoningai imituoti pokalbį, demonstruoti egalitarinį etosą ir taip sudaryti demokratinio diskurso regimybę. Iš politikų kalbų ir pasisakymų paimtos citatos, dienraščio tekste sudėliotos į pseudo dialogus, specialiai polemizuoti tekstai, skirtingų balsų, jei vartosime Bahtino terminą, rikiavimas ir priešpriešinimas tapo žiniasklaidos kasdienybe. Intertekstualumas, ypač citavimas, tampa autentiškumo įrodymu, juo akivaizdesniu, kuo labiau išskirtinė citata. O tokios citatos dažniausiai randasi iš pasakytų emocionalių frazių, kitaip sakant, iš šnekamosios kalbos. Citavimas autentiškumo labui leidžia persakyti bet kokius, šiaip jau viešam ir oficialiam kalbėjimui ne visada tinkamus žodžius.

Tyčinį dialogo imitavimą stiprina ir labai ryški savaiminė mūsų viešojo gyvenimo personalėjimo tendencija. Žiniasklaidos, ypač RTV derinimasis prie privataus gyvenimo temų ir vertybių, dėmesys individui, labai sumažėjęs socialinis nuotolis, reiškiamas kalba, ir visaip skatinamas interaktyvumas išryškina asmeniškus, originalius bendraujančių žmonių bruožus. Faircloughas pateikia kelis pavyzdžius iš politinių TV interviu ir dokumentinių filmų istorijos. Pirmuosiuose per britų televiziją transliuotuose politiniuose reporterių visai nerodė, jie buvo anonimiški ir liko už kadro, girdėjosi tik labai formalia ir oficialia kalba suformuluoti jų klausimai, į kuriuos atsakinėjo vieni ekrane rodomi politikai. Jiems buvo rodoma aiški pagarba, visaip paryškinamas jų autoritetas. Per kelis dešimtmečius situacija pasikeitė, pasislinkta socialinio nuotolio mažėjimo ir asmenybių pervertinimo linkme. Šiandien reporteriai ir politikai bendrauja beveik kaip tolygūs pašnekesio dalyviai, o specialios jų įvaizdžio kūrimo grupės konstruoja juos kaip išskirtines asmenybes. Nesusivokusiam žiūrovui ne visada lieka aišku, kas yra kas, kuris iš pašnekovų yra socialiai aukščiau. Panašia linkme juda ir dokumentiniai filmai, anksčiau juose žmonės buvo rodomi kaip socialinių klasių ar atskirų visuomenės sluoksnių bei psichologinių tipų atstovai, dabar filmų kūrėjus domina jų asmenybės, individualumas, originalumas. Šiai tendencijai pailiustruoti galima paimti kelis faktus ir iš mūsų kasdienybės istorijos – gimtadienių, išryškinančių asmens individualumą, o ne grupei žmonių bendrų vardadienių šventimas, kreipinio formos „tu“ vietoje „jūs“ paplitimas, nesuabsoliutinta mada, leidžianti paryškinti individo savitumą ir dar daugelis šios tendencijos raiškos pavyzdžių.

Akivaizdžiausi iš visų yra viešosios sferos kalbos pokyčiai. Skirtingos žiniasklaidos rūšys nevienodai atspindi šnekamosios kalbos įsigalėjimą. Konservatyviausia šiuo požiūriu yra tradicinė periodinė spauda. Ir nors joje karaliauja interviu kaip informacijos rinkimo ir kaip jos pateikimo forma, palengvinantis dialogo kūrimo galimybes, nors antrasis pagal paplitimą žanras yra komentaras, atskleidžiantis asmeninę komentatoriaus nuomonę, vertinimą ir stiliaus bruožus, o spaudos intertekstualumas yra toks, kad dažnas informacinis tekstas yra sumontuotas iš pacituotų ar persakytų politikų minčių, – vis vien spauda dar nėra tokio šnekamojo ir pašnekesinio pobūdžio kiek RTV. Čia kalbėjimas ribojamas trumpais 20 sekundžių intervalais, paįvairinamais jei ne muzika ar vaizdu, tai jau bent kito kalbėtojo, dažniausiai žurnalisto, balsu. Sąmoninga konversacionalizacija ypač ryški tada, kai žurnalistas tik savais žodžiais persako, apibendrina ar paprasčiausiai pakartoja pašnekovo mintis, kad tik neleistų jam vienam ilgai kalbėti. Šnekamosios kalbos tendencijas išduoda ir autentiškas laidų dalyvių slengas, familiarus ir atsainus elgesys. Tačiau labiausiai interaktyvumu pasižymi ir dėl to ryškiausių kasdienės kalbos tekstų turi internetas. Atskirai ir daug buvo rašyta apie specifinį internetinių straipsnių komentarų žanrą, kur autentika liejasi per kraštus. Personalizaciją įkūnija asmeninės svetainės, o visus juos kiekybe ir kokybe pralenkia internetiniai dienoraščiai.

Paradoksalu, kad privataus gyvenimo atributas – dienoraštis tampa vos ne pačiu populiariausiu viešosios erdvės žanru. Drauge su YouTube jis žymį labai ryškią viešosios erdvės slinktį link privačios. Ne be reikalo internetas laikomas habermasiškosios viešosios erdvės atgaivinimo priemone, tik deja (tą pažymi dalis jo analitikų), jis yra labai įvairialypis ir fragmentiškas, jame neranda vietos pilietinės diskusijos. Užtai privataus gyvenimo apraiškų labai daug, kaip ir televiziniuose realybės šou. „Intymumo tironija“ – taip įvardijamas šiandieninės žiniasklaidos noras filmuoti pro rakto skylutę. Prie viešosios erdvės privatėjimo daug prisidėjo ir mobilieji telefonai, vadinami pačia nediskretiškiausia technologija. Tai ne todėl, kad dažniausiai jie skamba ne laiku ir ne vietoje, bet dėl to, kad išviešina labai privačius ir asmeniškus pokalbius, kuriuos verčiami girdėti ir apsimesti, kad nesiklauso, visi šalia esantys. Būtent dėl jų viešumoje galima girdėti visai kitokias intonacijas, žodžius ir intymią kalbėjimo manierą.

Taigi viešumoje vis labiau įsigali privati, individuali šnekamoji kalba. Gal to dėl tai, kas lieka jos užribyje – kanceliarinė dokumentų kalba – dėl išryškėjusio kontrasto atrodo dar sunkesnė ir sudėtingesnė nei iki šiol, beveik kaip užsienio kalba, jei žiūrėsim gramatikos skirtybių. Gerai toks viešumos privatinimas ar blogai – sunku pasakyti. Aišku tik tai, kad modernios komunikacijos priemonės, ypač kompiuteris, grąžina mus, apsukusius kalbos raidos ratą, prie šnekamosios jos atmainos. Ji dažnai sukuria nesamo paprastumo, draugiškumo ar lygiavertiškumo regimybę, tariamai sumažina socialinį nuotolį. Bet tai tik regimybė, panaši į realybės šou, kuri, anot Gintaro Aleknonio, tėra yra fikcija, nes scenarijai jai rašomi iš anksto.

„Akiračių“ bibliografinė duomenų bazė

Akiračių bibliografinėje duomenų bazėje įtraukta informacija apie visus mėnraštyje publikuotus straipsnius nuo jo įsteigimo 1968 m. iki dabar. Straipsnius paieškoje galima surasti pagal bet kokį žodį, autorių, antraštę, metus, tematiką, skiltis; rodyklėse A-Z – peržiūrėti autorių, antraščių, temų ir kt. abėcėlinius sąrašus. Bazę parengė VDU biblioteka išleistos bibliografijos pagrindu ir šis darbas tęsiamas.