Visoms tautoms sunku ir skaudu atvirai ir sąžiningai įvertinti savo dabartį ir praeitį ne tik su jų žygdarbiais ir laimėjimais, bet ir su klaidomis, klystkeliais ir nusikaltimais. Tik plataus žvilgsnio, drąsūs, jautrios sąžinės ir įtaigaus žodžio asmenys žadina pabusti iš svaiginančių, malonių iliuzijų ir verčia savo tautas atvirai pažvelgti į save ir savo klaidas. Reta tokių skaudžios tiesos skelbėjų, ne visos tautos jų turi.
Mūsų tarpe toks skaudžios tiesos balsas yra Tomas Venclova. Vertiname jo jautrumą ir drąsą, tad įsiklausykim į jo kritiką ir apsvarstykim jo siūlomus kelius iš slegiančios padėties, kurioj atsidūrėm. Jo, 2010 m. birželio 27 dienos, pranešimas Santaros-Šviesos konferencijoj Alantoj „Aš dūstu“ („Akiračiai“, http://www.akiraciai.lt/) sulaukė kelių išsamių pasisakymų ir reikia tikėtis jų daugiau, nes yra apie ką pagalvoti, su kuo sutikti, ką atmesti.
Politinio korektiškumo prisakymai
Venclovą dusina kuone visų Lietuvos intelektualų neigiamos ar bent skeptiškos pažiūros į taip vadinamas europines vertybes. Jis pritaria anachroniškos, XIX amžiaus ir Smetonos laikų valstybinės ir tautinės sąmonės dekonstrukcijai ir naujos valstybinės ir tautinės sąmonės perėmimui iš dabartinių vokiečių, anglų ar prancūzų. Lauktume, kad jis mums paaiškintų kuo dabartinė Vakarų Europos valstybinė bei tautinė sąmonė pranašesnė už XIX amžiaus. Juk tada Europoj kūrėsi tautinės valstybės, laimėjo demokratija, sklido liberalizmas. Deja, XX amžiuje Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusi demokratinė Prancūzija apsvaigo pasiekusi netikėtą pergalę ir įniršusi dėl prancūzų baisių karo aukų, primetė pralaimėjusiems keršto taiką. Šis kerštas ir didžioji tarpukarės ekonominė krizė atnešė didžiulę bedarbę ir nusivylimą demokratija, nes ji nesugebėjo nuo tos nelaimės Europos tautų apsaugoti. Paskutiniais tarpukarės metais didelė Europos tautų jaunimo dauguma atmetė demokratiją, kaip netinkamą, pasenusią, anachronišką sistemą ir ieškojo socialinių bei ekonominių problemų sprendimo komunizme, fašizme ar nacionalsocializme. Deja, greit pasirodė, jog tos modernios sistemos nieko neišsprendė, tik atnešė nematytų baisybių. Teko grįžti prie atmestų senųjų demokratinių vertybių. Nebūtinai kas nauja geriau negu kas sena, senųjų vertybių pavadinimas anachronizmu nėra siūlomų naujų pranašumo įrodymas. Ir pats Venclova pasisako už Sokrato vertybes, kurios ir po 2500 metų svarbios ir reikšmingos.
Venclova teisus -- liberalas turi būt skeptikas, negarbint stabų -- nei tautos, nei valstybės, bet jis neturėtų garbint nei Europos Sąjungos, nei globalinio kapitalizmo sistemos, neturėtų keliaklūpščiauti nei prieš Vakarus, nei prieš Rytus. Apsispręsdamas dėl savo laikysenos ir įsipareigojimų, jis turėtų sąžiningai apsvarstyti galimus sprendimus, juos racionaliai įvertinti ir pasverti.
Bet kas nutiko, kad Venclova vertina Lietuvoj besireiškiančias nuomones pagal Briuselio politinio korektiškumo reikalavimus? Man regis, kad joks liberalas neturėtų priimti anonimiško politinio korektiškumo autoriteto. Gal daugelis politinio korektiškumo teiginių ir reikalavimų yra teisingi, bet jie nėra savaime suprantamos aksiomos, ir nors visi Briuselio eurokratai plyštų iš pasipiktinimo, kiekvieną iš tų teiginių dar reikia įrodyti.
Kai mes, būrys Tübingeno universiteto lietuvių studentų, kūrėm Šviesos Sambūrį ir vėliau, kai Amerikos universitetų lietuviai studentai Tabor Farmoj įsteigėm Studentų Santarą, buvom jauni, pasitikėjom savim ir buvom pasiryžę patys įvertinti įvairias idėjas ir ideologijas ir nė nemanėm pasikliauti autoritetais.
Elito Europa
Argi dar neakivaizdu, kad Europos Sąjunga yra sunkioj krizėj? Lisabonos sutartis jos nesustiprino, tik dar daugiau sujaukė ir nusilpnino. Didžiosios Europos valstybės, Vokietija ir Prancūzija, pataikaudamos rusams nekreipia dėmesio į mažesnes, viena tiesdama Baltijos kraštus ir Lenkiją aplenkiantį Northstream vamzdį, kad tik gautų pigesnių dujų, kita parduodama Rusijai Mistral karo laivus, kad būtų darbo Prancūzijos laivų statykloms. Tai toks Europos Sąjungos valstybių solidarumas. O dabartinė ekonominė krizė parodė, jog Europos Sąjunga, kaip ir visa globalinė finansų bei ekonominė sistema, nesugeba, o gal ir nesistengia apsaugoti žmonių nuo masinės bedarbės ir užtikrinti jų gerovės.
Bet dar svarbiau, kad nors Europos Sąjungą sudaro demokratinės valstybės, ji pati nėra demokratiška. Ji yra elito projektas, elito, kuris neišmano ir nevertina demokratinių tautinių valstybių reikšmės Europos Sąjungai. Kaip rašo The Economist, eurokratai tiki, kad didžiausia iš blogybių yra nacionalizmas, tautinių valstybių sistema. Tai jų religijos pagrindas (Charlemagne, „Before the altar of Europe”, 2010-07-03, p. 52).
Demokratija lengviau vykdoma ir paveikesnė kuo ji arčiau žmonių, kurie turi dalyvauti sudarant valdžią ir kontroliuojant jos sprendimus ir veiksmus. Nutolusi nuo žmonių, milžiniška ir be saiko subiurokratinta Europos Sąjunga nėra ir nebus demokratiška, kol nebus sutramdyta Briuselio biurokratija ir jos centralizacinės tendencijos. Tik tos Europos Sąjungos narės, kurios yra gyvybingos tautinės ir demokratinės valstybės, gali būti jos demokratijos patikimu pagrindu.
Hedonistinės vertybės iššaukė Europos demografinę krizę. Vaikų auginimas -- sunkus darbas, reikalaujantis ilgalaikio įsipareigojimo ir pasiaukojimo. Galima daug lengviau ir maloniau gyventi sau tos naštos neužsikrovus. Sparčiai mažėjant prieaugliui, tenka įsileisti imigrantus, kad jie savo darbu išlaikytų senstančią Europą. Didžioji dalis Europon atvykstančių imigrantų yra musulmonai iš Šiaurės Afrikos, Artimųjų ir Vidurinių Rytų. Įsikūrę Europos kraštuose, jie nepasiduoda integracijai ir asimiliacijai, atmeta Vakarų vertybes ir lieka ištikimi islaminėms vertybėms ir papročiams.
Šis kelias veda į Vakarų civilizacijos Europoj žlugimą, kai besikeičiant kartoms nyks senųjų Europos tautų palikuonys ir juos pakeis nauja musulmonų dauguma. Einant toliau tuo keliu, Vakarų civilizaciją Europoj pakeis labai skirtinga islaminė civilizacija. Bet Vakarų civilizacija galės išlikti Amerikoj ir Kanadoj, kur dauguma imigrantų iš Lotynų Amerikos, Indijos, Kinijos ar Japonijos lengvai integruojasi naujame krašte.
Abejotinos vertybės, kurios veda į Vakarų civilizacijos savižudybę.
Stebint tokias Europos problemas ir nerimą keliančias tendencijas, neaišku dėl ko Venclova pasipiktino kritiškomis pastabomis ir nuomonėmis apie Europos Sąjungą. Juk, berods, niekas nesiūlo Lietuvai trenkti durimis ir iš jos pasitraukti, tai mums turi rūpėti kur ji krypsta, kokia ji bus, nes mums reikės joje gyventi. Ji nėra šventa karvė, tad būtina aptarti ir įvertinti ją ir jos vertybes ir reikia džiaugtis, kad Lietuvoj tokia diskusija vyksta.
Du skirtingi nacionalizmai
Europai jungiantis liko neišspręstas tautų reikšmės klausimas -- ar Europos Sąjunga bus tautinių demokratinių valstybių junginys, ar tirpdymo katilas, toks mielas Briuselio eurokratų vizijai. Galima juos suprasti -- tautinių valstybių idėją ir tautiškumo vertinimą diskreditavo Vokietijos totalistinis bei rasistinis nacionalsocializmas su jo vykdytomis masinėmis žudynėmis ir vėliau, žlungant Jugoslavijai, Bosnijos karo metu, serbų ir kroatų vykdyti etniniai valymai. Nors etninis valymas -- ne Balkanų išradimas. Antrojo pasaulinio karo metu jį buvo pradėję vykdyti vokiečiai, o po karo jį plačiu mastu įvykdė lenkai ir rusai rytinėse Vokietijos žemėse iki Oderio ir Neisės upių ir čekai vokiškame Sudetų krašte. Sovietų Sąjungai, Amerikai ir Didžiajai Britanijai pritariant, lenkai ištrėmė virš 7 milijonų, čekai 3 milijonus vokiečių. O šalia Lietuvos rusai išžudė daugelį Rytprūsių gyventojų, vokiečių ir lietuvininkų, likusius ištrėmė ir pasilaikė sau pagrindinai etniškai išvalytą Karaliaučiaus kraštą, apimantį ir istorinę Mažąją Lietuvą.
Tačiau būtų neteisinga dėl to atmesti bet kokį tautiškumą. Nes juk yra du labai skirtingi nacionalizmai -- totalistinis arba integralinis ir humanistinis arba demokratinis. Jų pagrinduose visiškai skirtingos prielaidos ir jos veda į skirtingas išvadas.
Totalistinis nacionalizmas tautoje mato individo egzistencijos įprasminimą, todėl individas visiškai subordinuojamas tautai. Jis atmeta esminės žmonių vertės ir lygybės idėją ir veda į tautų lygybės paneigimą. O tai sudaro pagrindą ir pateisinimą imperializmui, kitų tautų žemių grobimui ir etniniams valymams.
Priešingai, humanistinis nacionalizmas individą laiko aukštesne, pirmine ir nepriklausoma vertybe, o tautą antrine ir išvestine. Jis remiasi esminės žmonių vertės ir lygybės idėja, kuri veda į visų tautų vertės ir lygybės pripažinimą.
Lietuvių tautinis judėjimas kilo kaip Europos XIX amžiaus humanistinio nacionalizmo sąjūdžio dalis. Jonas Basanavičius pirmajame Auszros numeryje rašė:
juk ir mes esame tokiepat žmones, kaip ir musu kaimynai, ir norime wisomis
teisibemis, prigulincziomis wisai žmonystei, lygei su musu kaimynais naudoti. (B. [Jonas Basanavičius], „Priekalba,” Auszra, nr. 1, 1883 kovo mėn., p. 4).
Taigi mes, lietuviai, tokie pat žmonės kaip ir kiti, nei geresni nei blogesni, nei pranašesni, nei menkesni už kitas tautas.
Liberalizmas ar egotizmas
Liberalizmas nėra nei kraštutinis individualizmas, nei grubus egotizmas. Kaip Vytautas Kavolis nurodė, „... liberalų pabrėžiama ne tiktai laisvė, kaip esminė žmogiškosios būties problema, bet ir žmogaus pareiga ją sau pozityviais įsipareigojimais taip išspręsti, kad ir jis pats, ir jo bendruomenė galėtų su tais sprendimais prasmingai gyventi. Apsisprendžiant kuriuo nors esminiu klausimu, žmogui privalu atsižvelgti į istorinę patirtį ir, kiek jo inteligencija leidžia, mėginti pramatyti savo apsisprendimo pasėkas sau ir bendruomenei.” (Vytautas Kavolis, red., Lietuviškasis liberalizmas, Santaros-Šviesos Federacija, Čikaga, 1959, p. 14).
Vakaruose daugelis tų, kurie save laiko liberalais, nebenori to pripažinti. Įsipareigojimai visuomenei laikomi įkyria našta. Užmirštama, jog žmogus pagal savo prigimtį nėra vienišas medžiotojas, kaip tigras ar lokys, ir kad žmogaus fizinei egzistencijai ir intelektualiniam išsivystymui visuomenė būtinai reikalinga.
Žmogaus socialinės prigimties ignoravimas veda į kraštutinį individualizmą, kuris stengiasi plėsti savo laisvės sferą vengiant bet kokių įsipareigojimų šeimai, visuomenei, religinei bendruomenei, tautai ir valstybei. Tai savo ruožtu veda į visuomenės atomizaciją ir disintegraciją, nes jokia visuomenė negali gyventi ir išlikti vadovaudamasi vien jos narių savanaudiškumu.
„Liberalizmas turi prasmę tik kaip politinė sąvoka, apsprendžianti žmonių tarpusavio santykius ir juose užgindama vieniems skverbtis į kitų sielas. Kaip ideologinė sąvoka liberalizmas neturi . . . turinio. Tą turinį turi duoti kuri nors ideologija -- suprantama tokia, kuri nepaneigia sąžinės laisvės.” (V.[Vytautas] Kavolis, Naujienos, [1955 m.] lapkričio 21, cituota iš Valdas V. Adamkus, red., Santara-Šviesa, AM & M Publications/Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, Chicago, 1979, p. 13). Todėl neteisinga išbraukti iš liberalų tarpo tuos, kurie įsipareigoja savo darbą ir veiklą skirti savo tautai. Klaidinga nuomonė, jog reikia rinktis tarp žmonijos ir tautos. Nėra abejonės, kad žmonija privalo turėti pirmenybę prieš tautą, kad kiekvienas žmogus, būdamas žmonijos narys, turi žmogiškojo solidarumo pareigą kiekvienam kitam žmogui ir visai žmonijai. Šio bendražmogiško solidarumo pareigą nurodo pasakojimas apie gailestingąjį samarietį. (Naujasis testamentas, Lk 10, 25-37). Tačiau tai nesikerta su priklausomybe savo tautai. Žmogus juk tuo pačiu metu priklauso ne tik vienam kuriam, o keletui įvairių socialinių junginių -- šeimai, religinei bendruomenei, tautai, valstybei, žmonijai. Tarp pareigų tiems junginiams gali iškilti konfliktų, kuriuos kartais painu spręsti, bet tai nereiškia, kad kuris nors iš tų junginių turėtų būti panaikintas.
Iš visų šių junginių tauta individą mažiausiai varžo. Ji neturi vadovybės, kuri nustatytų narių pareigas ir žiūrėtų. kad jos būtų vykdomos. Pareigos jausmas kyla iš paties tautai priklausančio individo vidaus balso, ką tautos labui reikėtų daryti. Jei kas to balso negirdi ar nenori jo klausyti, niekas neverčia jam paklusti. Bet matyt tautiškumo priešininkams tas vidinis balsas vis tik labai kliūva.
Šviesa ir Santara nuo pat pradžios buvo lietuvių tautinių liberalų telkiniai. Jos pasisakė už tautą ir tautiškumą ir įsipareigojo už laisvę žmogui ir laisvę tautoms: „Žmogus gali geriausiai išplėtoti savo pajėgas tautoje. Kiekviena tauta turi teisę tvarkytis laisvos nepriklausomos valstybės pagrindais, derindama savo siekimus su tarptautinio solidarumo idėja.” -- Sako Šviesos ideologinės gairės. Vienas iš Santaros tikslų jos statute: „Vienyti laisvės principu paremtas lietuvių akademines organizacijas, siekiant jų veiklos koordinacijos bendra kryptimi dėl Žmogaus, Tautos ir Valstybės laisvės.”
Humanistinio tautiškumo įsipareigojimas savo tautai nereiškia priešiškumo kitoms. Priešingai, visas tautas dera gerbti, su jomis bendrauti, dalintis meno, mokslo ir ekonominiais laimėjimais. Bet į pasaulį reikia žiūrėti atviromis akimis, būtų neprotinga ir neatsakinga skęsti iliuzijose, kad visur vien tik gera valia viešpatauja. Lietuvių tauta niekad sau priešų neieškojo, bet, būdama neskaitlinga ir gyvendama pavojingoj aplinkoj, deja jų nestokojo ir nestokoja.
Nors Tomo Venclovos lietuvių tautiškumo reikšmės sumenkinimas neįtikina, jo raginimas lietuvių tautai kritiškai pažvelgti į savo praeitį, netik džiaugiantis laimėjimais, bet ir pripažįstant klaidas, apgailestaujant ir smerkiant lietuvių nusikaltimus, yra jo svarbus ir vertingas įnašas lietuvių tautos blaiviam ir sąžiningam savo istorijos suvokimui, kuris būtinas jai apsisprendžiant kurį ateities kelią pasirinkti.