Lietuvos globalizacija dar nėra palietusi taip kaip kitų didžiųjų Europos ir pasaulio šalių. Ir laiko tėkmė Lietuvoje lėtesnė, ir žmonės vis dar pirmenybę teikia draugiškiems santykiams, o ne ekonominei naudai ir pinigams. Abejotinas teiginys? Grįžus iš užsienio atgal į Lietuvą abejonių nelieka. Kuomet tenka pačiai įsitikinti, kad gyvenimo tempas ir konkurencija Lietuvoje dar nėra taip labai paplitę kaip vakaruose, tenka daryti būtent tokias išvadas. Iš kitos pusės, manytina, kad būtent globalizacijos keliu Lietuva jau kuris laikas žengia pirmuosius žingsnius. Žingsnius į globalią visuomenę, vieningą harmoniją su kitomis Europos Sąjungos šalimis.
Mus, lietuvius, dažnai veikia stereotipai apie kitas Vakarų šalis, kad ten žmonės nesusiduria su neteisybe, kad ten aukščiausioji valdžia visuomet atstovauja jų interesams, o vienas iš svarbiausių faktorių tas, kad ten atlygis už darbą yra pakankamas pradėti pilnavertį gyvenimą. Daugelis šių stereotipų dūžta ar bent kažkiek pasikeičia patiems ten nuvykus ir viską išgyvenus savu kailiu. Retai kada pagalvojame ir pasidomime, ar iš tikrųjų politinė ar ekonominė situacija yra išties tobula toje šalyje, į kurią vykstame. Kita vertus, visų pirma mus domina asmeninė gerovė ir tik įtvirtinus pastarąją galima galvoti ir domėtis visuotine politika ar ekonomika, ir tai yra suprantama. Vienaip ar kitaip, dažniausiai užsienis mums taip ir netampa namais ar antrąja tėvyne, todėl ir domėtis šiais dalykais iš esmės nėra tikslo, nes juk nuvažiuosime ir grįšime. Užsidirbę pinigų. Bent jau taip dauguma masto prieš išvažiuodami.
Studijų metu Anglijoje teko dalyvauti konferencijoje, kurią skaitė profesorius Chris Howe keliavęs ir susipažinęs su Maasai bendruomene Kenijoje, Afrikoje. Maasai – tai maža bendruomenė, kuri sugeba minimaliomis sąnaudomis klestėti ir nejausti jokios ekonominės krizės požymių. Elementarus kasdienių darbų pasiskirstymas, atsakomybės jausmas, ugdomas nuo mažų dienų, bei pasididžiavimas savo darbu. Visa tai teikia kiekvienam bendruomenės nariui savigarbos jausmą. Profesoriaus akyse netgi pasirodė ašara, kuomet jis pasakojo, kaip vaikai yra mokomi prižiūrėti avytes tam, kad jos išgyventų ir nenumirtų laukinėmis sąlygomis. Po konferencijos girdėjosi atsiliepimų, kurių dauguma buvo „very different, very different" (angl. visai kitoks [požiūris]). Na, o kalbos tikslas buvo parodyti, kaip nedaug žmogui tereikia, kad jis jaustųsi laimingas ir kaip būtų smagu visa tai pritaikyti ir turėti šiame išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje. Kita vertus, visi supratome, kad ši mintis yra utopiška ir beveik neįgyvendinama, tačiau juk ne tik vaikai kartais mėgsta pasiklausyti pasakų. Profesorius, per savo entuziastingą ir trumpą 20 minučių kalbą žodžius žėrė kaip žirnius, bet nepaminėjo dar vieno svarbaus aspekto, kodėl Maasai bendruomenė yra tokia stipri, bendruomenės nariai patenkinti savo gyvenimu ir ekonomine krize ten nekvepia nė iš tolo. Maasai yra homogeniška bendruomenė, ji nėra susimaišiusi su kitomis kultūromis, jų tradicijos yra savitos ir išsaugotos per ilgą laiką, ten nėra interneto, nėra posakio „laikas-pinigai", viskas vyksta mažiausiomis sąnaudomis, bendruomenės nariai pažįsta vieni kitus, kartu bendradarbiauja ir dėl to pasitiki vienas kitu. Taigi, Maasai turi visą šį turtą, kurio globali ir daugiakultūrinė Didžiosios Britanijos visuomenė neturi. Turėti mažiau reiškia turėti daugiau. Paradoksalu, bet tai tiesa.
Ir iš tikrųjų, Didžiojoje Britanijoje rasime visko, ko tik norime. Čia laukiami visi, seni, jauni, tamsūs, šviesūs, gražūs, negražūs, iš Azijos ar iš Rytų Europos, tik kad atvažiavę čia jie dirbtų, dirbtų daug ir sunkiai, pajustų, kad nuolat reikia kovoti už save ir savo vieta po saule ir svarbiausia, kad atneštų daug pelno jų ekonomikai. Todėl įdomu matyti, kaip patys britai pamažu atsisuka į tai, kas paprasta, pavargę nuo nuolatinio sukimosi kasdienybės ratelyje ir staiga nustemba nuvykę į Afriką ir pamatę, kad ten žmonės gyvena be visų šių dalykų ir yra laimingi. Ne tik laimingi, bet netgi laimingesni už juos, viską turinčius ir visa galinčius britus.
Toje pačioje konferencijoje teko pabendrauti su kitu anglu, atstovavusiu vienos verslo įmonės interesams, atvykusiu čia susipažinti ir galbūt užmegzti naujų naudingų verslo ryšių, kas vienu žodžiu ten yra vadinama networking (angl. bendraminčių paieška). Keletą žodžių persimetėme apie tai, kokia daugiakultūrinė Didžioji Britanija tapo ir šiuo metu yra labai sunku nusakyti, kas yra iš tikrųjų britiška, o kas ne. Į tai man buvo atsakyta, jog tai, ką britiško perėmė atvykėliai, patys britai dažnai nebemėgsta. Gaila, kad nepasiteiravau, kas turėta omenyje, pamaniau, kad šis klausimas būtų ne vietoje ir gal net sutrikdytų.
Niekam ne paslaptis, kad viena iš priežasčių, kodėl į Britaniją taip nuo senų laikų plūdo kitataučiai yra tai, kad čia visuomet laukiami žmonės, galintys atlikti „juodą" darbą, kurį dirbti išdidžiajam britui buvo žema. Taigi, kodėl neįsileidus tų, kurie mielu noru atliktų visus tuos sunkius ir nuobodžius darbus už šiek tiek didesnį atlyginimą? Būtų patenkintos abi pusės. Taip ir įvyko. Kodėl kalbama būtuoju laiku? Dėl to, kad nors ir dabartinė situacija yra panaši, tačiau lazda turi du galus. Tuo įsitikinau savo akimis, kad dabar labai dažnai tamsiaodis atvykėlis užima vadovaujančias pozicijas, o „vargšas britas" jam tarnauja. Kodėl situacija šitaip pasikeitė, juk planas buvo visai ne toks? Atvykę žmonės iš tolimų kraštų į kitą šalį turi dėti labai daug pastangų, kad čia įsitvirtintų, jie dirba daug ir ilgainiui išsiugdo verslumo jausmą. Akivaizdu, kad britai apie tai nepagalvojo ir dabar vis dažniau girdisi priekaištai patiems sau, kad nėra išnaudojamas britiškasis potencialas. Taigi, realybė ta, kad vis dažniau britų „išdidieji" dabar jau dirba „juodus" darbus atvykėliams azijiečiams, kurių dauguma jau seniai turi britišką pasą, tačiau kultūrinio paveldo pasas taip greitai negali pakeisti. Žinoma, kol kas tai nėra visuotinai paplitę, bet tokių požymių pastebima vis daugiau ir daugiau.
Būtų galima ginčytis, kad į darbą žmogus priimamas tas, kuris geriau atlieka savo pareigas nepaisant odos spalvos ar savo įsitikinimų, t.y. lygios teisės ir kiti universalūs principai turi būti paisomi. Tai yra tiesa, tačiau vis tiek suprantamas vietinių britų skundas, jog jie savo šalyje jaučiasi nereikalingi, nes paprasčiausiai jiems patiems čia kartais nebelieka vietos. Savanoriškas savo šalies atidavimas kitiems? Iš dalies taip. Kokiam tikslui? Ekonominiam klestėjimui ir principo „laikas-pinigai" įtvirtinimui. Patys matome kas iš to išėjo. Jei ne ekonominė krizė, tai chaosas ir nesaugumo jausmas tikrai.
Darbo stoka nėra vienintelė bėda, sukelta globalizacijos, su kuria susiduria britai. Daugiatautiškumas, be abejo, įnešė daug idėjų apie toleranciją ir pakantumą. Šioje vietoje derėtų pabrėžti žodį idėjų, kadangi geri norai labai dažnai tik ir lieka norais. Kad ir kokia graži tautų draugystės idėja būtų, atsiradus būtinybei gyventi ir sugyventi kartu (kas labai aiškiai atsiskleidžia dabartinėje D. Britanijoje), iškilus kultūrų kolizijai, labai svarbus yra savojo „aš" apgynimas, į ką telpa ir religija, ir papročiai, ir kalba, ir visa kita, ko buvome mokomi dar nuo mažens. Laimei, lietuviai savo mentalitetu ir kultūrine praeitimi nėra taip nutolę nuo britų. Tačiau atvykėlių iš Azijos padėtis čia tiesiog nepavydėtina. Buvo. Buvo dėl to, kad dabar daugelis atvykėlių per ilgą laiką spėjo išsikovoti nemažai religinių, paprotinių, kalbinių teisių sau ir jas neblogai įtvirtino. Realybė ta, kad jų daug ir jie vieningi, dėl to ir galintys ramiai ginti savo teises. Na, o britams jau per vėlu trauktis atgal ir atšaukti savąjį ekonominį planą.
Vienas iš daugelio atvejų kaip iki absurdo ribos gali būti ginamos religinės musulmonų teisės įvyko kai viename „Sainsbury‘s" prekybos tinklo centre: įdarbintas musulmonas pasiskundė negalįs skenuoti alkoholio gaminių dėl to, kad tai prieštarauja jo religijai ir kiekvieną kartą norint skenuoti tokias prekes, jis pasikviestų kitą asmenį, kuris padarytų tai už jį. Na o svarbiausia tai, kad prekybos tinklas nė nesvarstęs šio prašymo teisėtumo, sutiko su juo be didelių pastangų tokiu reikalavimu suabejoti, juolab kad Korane net nėra tiesiogiai įvardinta, kad yra draudžiama liesti alkoholio gėrimus, yra ribojamas tik jo vartojimas.
Kaip elgtis tuo atveju, kai vedami draugiškumo, mandagumo bei abipusio intereso pasakome „kviečiami visi", tačiau tikimės, kad atvyks tikrai ne visi, nes nėra pakankamai vietos, maisto ir gėrimų, o svečių atvyksta daugiau negu tikėtasi? Tuo atveju savigarbos ir atsakomybės jausmas neleidžia išvaryti nė vieno svečio ir reikia dėti visas pastangas, kad visi būtų patenkinti. Taip ir kai kurie britai, kuriuos teko pažinti asmeniškai, turintys stiprias krikščioniškas šaknis, vis dar bando kovoti su neapykanta tarp musulmonų ir krikščionių, tikėdami beveik neįmanomu. Kita vertus, juk nėra nieko neįmanomo. Šiuo atveju bandoma žiūrėti, kas mus jungia, o ne kas skiria. Atsiradus būtinybei sugyventi, nelieka nieko kito kaip visų prima bandyti susitarti taikiai.
Iš šalies gali atrodyti, kad šios problemos yra labai tolimos Lietuvai, kad dabartinė emigracija iš Lietuvos palieka atviras tik tokias problemas kaip protų nutekėjimas ir palikimas savos šalies likimo valioje. Be abejo, tai ir yra pačios ryškiausios socialinės-ekonominės dėmės paliekamos emigrantų į kitas šalis. Kita vertus, nors Lietuvoje dar nėra apstu tautiškai mišrių šeimų, tai dar nereiškia, kad užsienyje negyvena daug lietuvių-arabų, lietuvių-afrikiečių, lietuvių-pakistaniečių ar kitų tautiškai mišrių šeimų su savo atžalomis. Tikiu, kad nemažai tokių šeimų yra bent svarstę galimybę gyventi Lietuvoje. Tačiau realybė ta, jog mišrioms šeimoms yra kur kas lengviau integruotis multikultūrinėje aplinkoje nei homogeniškoje lietuvių visuomenėje, kur vienas iš šeimos narių turėtų dėti daug daugiau pastangų nei, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Tam turi įtakos ir šalyje vartojama kalba. Mokant kalbą dingsta dauguma barjerų pradėti karjerą svetimoje šalyje. Į Didžiąją Britaniją ar JAV emigruojama ne tik dėl geresnių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl universalios tapusios anglų kalbos, kurios yra mokoma beveik visose pasaulio valstybėse. Netgi latvių ir lietuvių jaunimas tarp savęs vis dažniau bendrauja anglų, o ne rusų ar latvių kalba, kuri, beje, lingvistiškai yra artimiausia lietuviams iš visų čia paminėtų kalbų.
Lietuva emigravusiems tampa ta šalis, į kurią vykstama keletą kartų per metus švęsi didžiųjų švenčių ar pavasaroti. Taigi, kuo daugiau profesinio, darbo pobūdžio saitų su kita šalimi, tuo labiau tolstama nuo kažkada planuoto grįžimo į Lietuvą. Jeigu dar prisideda ir asmeniniai-šeimyniniai saitai, grįžimas tampa vis tolimesnis ir sunkesnis. Tiesa, kad išvykus į užsienį neribotam laikui, daugelis dalykų įvyksta neplanuotai ir tuomet tenka derinti savo prioritetus. Netikėtas pelningas darbo pasiūlymas, asmeninių santykių pokyčiai, šeimos sukūrimas dažnai pakeičia gyvenimą iš pagrindų. Jei tai įvyksta užsienyje, žmonės retai kada iš pradžių susimąsto apie tai, kokia kalba kalbės jų atžalos, kurią mokyklą lankys ar net kokiam Dievui melsis. Visiems girdėtos istorijos apie lietuvių ir musulmonų santykius po vedybų, apie vaikų grobimą, kas yra didžiulio kultūrų skirtumo pasekmė, kuri ne visuomet yra pastebima tik prasidėjus artimai draugystei su kitatikiu.
Kartą teko lankytis svečiuose pas britės ir pakistaniečio šeimą, kurie augina ketverių metų sūnų. Pas tėtį, kilusį iš Pakistano, visuomet pilna draugų, kurie tarpusavyje kalba, diskutuoja įvairiausiomis temomis, juokauja, savąja - urdu kalba. Žmona britė, be abejo, nesupranta apie ką diskutuoja jos vyras, todėl nesipriešina, kad jos sūnus kalbėtų ne tik anglų, bet ir urdu kalba, dėl to, kad vėliau jis galėtų būti vertėju, kai ji nesupras apie ką diskutuoja jos vyras.
Tenka sutikti, kad dauguma išvardintų britiškų bruožų yra išlikę iki šių dienų, tačiau kaip gi suprasti mano kalbinto anglų verslininko pasakymą, jog „mes, britai, nebemėgstame to senojo britiškumo, kurį pamėgo atvykėliai iš kitų kraštų"? Ar tai reiškia jog britai patys nesupranta, kad pamažu praranda savitumą margaspalvėje tautų maišalynėje?
Mus, lietuvius, dažnai veikia stereotipai apie kitas Vakarų šalis, kad ten žmonės nesusiduria su neteisybe, kad ten aukščiausioji valdžia visuomet atstovauja jų interesams, o vienas iš svarbiausių faktorių tas, kad ten atlygis už darbą yra pakankamas pradėti pilnavertį gyvenimą. Daugelis šių stereotipų dūžta ar bent kažkiek pasikeičia patiems ten nuvykus ir viską išgyvenus savu kailiu. Retai kada pagalvojame ir pasidomime, ar iš tikrųjų politinė ar ekonominė situacija yra išties tobula toje šalyje, į kurią vykstame. Kita vertus, visų pirma mus domina asmeninė gerovė ir tik įtvirtinus pastarąją galima galvoti ir domėtis visuotine politika ar ekonomika, ir tai yra suprantama. Vienaip ar kitaip, dažniausiai užsienis mums taip ir netampa namais ar antrąja tėvyne, todėl ir domėtis šiais dalykais iš esmės nėra tikslo, nes juk nuvažiuosime ir grįšime. Užsidirbę pinigų. Bent jau taip dauguma masto prieš išvažiuodami.
Studijų metu Anglijoje teko dalyvauti konferencijoje, kurią skaitė profesorius Chris Howe keliavęs ir susipažinęs su Maasai bendruomene Kenijoje, Afrikoje. Maasai – tai maža bendruomenė, kuri sugeba minimaliomis sąnaudomis klestėti ir nejausti jokios ekonominės krizės požymių. Elementarus kasdienių darbų pasiskirstymas, atsakomybės jausmas, ugdomas nuo mažų dienų, bei pasididžiavimas savo darbu. Visa tai teikia kiekvienam bendruomenės nariui savigarbos jausmą. Profesoriaus akyse netgi pasirodė ašara, kuomet jis pasakojo, kaip vaikai yra mokomi prižiūrėti avytes tam, kad jos išgyventų ir nenumirtų laukinėmis sąlygomis. Po konferencijos girdėjosi atsiliepimų, kurių dauguma buvo „very different, very different" (angl. visai kitoks [požiūris]). Na, o kalbos tikslas buvo parodyti, kaip nedaug žmogui tereikia, kad jis jaustųsi laimingas ir kaip būtų smagu visa tai pritaikyti ir turėti šiame išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje. Kita vertus, visi supratome, kad ši mintis yra utopiška ir beveik neįgyvendinama, tačiau juk ne tik vaikai kartais mėgsta pasiklausyti pasakų. Profesorius, per savo entuziastingą ir trumpą 20 minučių kalbą žodžius žėrė kaip žirnius, bet nepaminėjo dar vieno svarbaus aspekto, kodėl Maasai bendruomenė yra tokia stipri, bendruomenės nariai patenkinti savo gyvenimu ir ekonomine krize ten nekvepia nė iš tolo. Maasai yra homogeniška bendruomenė, ji nėra susimaišiusi su kitomis kultūromis, jų tradicijos yra savitos ir išsaugotos per ilgą laiką, ten nėra interneto, nėra posakio „laikas-pinigai", viskas vyksta mažiausiomis sąnaudomis, bendruomenės nariai pažįsta vieni kitus, kartu bendradarbiauja ir dėl to pasitiki vienas kitu. Taigi, Maasai turi visą šį turtą, kurio globali ir daugiakultūrinė Didžiosios Britanijos visuomenė neturi. Turėti mažiau reiškia turėti daugiau. Paradoksalu, bet tai tiesa.
Ir iš tikrųjų, Didžiojoje Britanijoje rasime visko, ko tik norime. Čia laukiami visi, seni, jauni, tamsūs, šviesūs, gražūs, negražūs, iš Azijos ar iš Rytų Europos, tik kad atvažiavę čia jie dirbtų, dirbtų daug ir sunkiai, pajustų, kad nuolat reikia kovoti už save ir savo vieta po saule ir svarbiausia, kad atneštų daug pelno jų ekonomikai. Todėl įdomu matyti, kaip patys britai pamažu atsisuka į tai, kas paprasta, pavargę nuo nuolatinio sukimosi kasdienybės ratelyje ir staiga nustemba nuvykę į Afriką ir pamatę, kad ten žmonės gyvena be visų šių dalykų ir yra laimingi. Ne tik laimingi, bet netgi laimingesni už juos, viską turinčius ir visa galinčius britus.
Toje pačioje konferencijoje teko pabendrauti su kitu anglu, atstovavusiu vienos verslo įmonės interesams, atvykusiu čia susipažinti ir galbūt užmegzti naujų naudingų verslo ryšių, kas vienu žodžiu ten yra vadinama networking (angl. bendraminčių paieška). Keletą žodžių persimetėme apie tai, kokia daugiakultūrinė Didžioji Britanija tapo ir šiuo metu yra labai sunku nusakyti, kas yra iš tikrųjų britiška, o kas ne. Į tai man buvo atsakyta, jog tai, ką britiško perėmė atvykėliai, patys britai dažnai nebemėgsta. Gaila, kad nepasiteiravau, kas turėta omenyje, pamaniau, kad šis klausimas būtų ne vietoje ir gal net sutrikdytų.
Niekam ne paslaptis, kad viena iš priežasčių, kodėl į Britaniją taip nuo senų laikų plūdo kitataučiai yra tai, kad čia visuomet laukiami žmonės, galintys atlikti „juodą" darbą, kurį dirbti išdidžiajam britui buvo žema. Taigi, kodėl neįsileidus tų, kurie mielu noru atliktų visus tuos sunkius ir nuobodžius darbus už šiek tiek didesnį atlyginimą? Būtų patenkintos abi pusės. Taip ir įvyko. Kodėl kalbama būtuoju laiku? Dėl to, kad nors ir dabartinė situacija yra panaši, tačiau lazda turi du galus. Tuo įsitikinau savo akimis, kad dabar labai dažnai tamsiaodis atvykėlis užima vadovaujančias pozicijas, o „vargšas britas" jam tarnauja. Kodėl situacija šitaip pasikeitė, juk planas buvo visai ne toks? Atvykę žmonės iš tolimų kraštų į kitą šalį turi dėti labai daug pastangų, kad čia įsitvirtintų, jie dirba daug ir ilgainiui išsiugdo verslumo jausmą. Akivaizdu, kad britai apie tai nepagalvojo ir dabar vis dažniau girdisi priekaištai patiems sau, kad nėra išnaudojamas britiškasis potencialas. Taigi, realybė ta, kad vis dažniau britų „išdidieji" dabar jau dirba „juodus" darbus atvykėliams azijiečiams, kurių dauguma jau seniai turi britišką pasą, tačiau kultūrinio paveldo pasas taip greitai negali pakeisti. Žinoma, kol kas tai nėra visuotinai paplitę, bet tokių požymių pastebima vis daugiau ir daugiau.
Būtų galima ginčytis, kad į darbą žmogus priimamas tas, kuris geriau atlieka savo pareigas nepaisant odos spalvos ar savo įsitikinimų, t.y. lygios teisės ir kiti universalūs principai turi būti paisomi. Tai yra tiesa, tačiau vis tiek suprantamas vietinių britų skundas, jog jie savo šalyje jaučiasi nereikalingi, nes paprasčiausiai jiems patiems čia kartais nebelieka vietos. Savanoriškas savo šalies atidavimas kitiems? Iš dalies taip. Kokiam tikslui? Ekonominiam klestėjimui ir principo „laikas-pinigai" įtvirtinimui. Patys matome kas iš to išėjo. Jei ne ekonominė krizė, tai chaosas ir nesaugumo jausmas tikrai.
Darbo stoka nėra vienintelė bėda, sukelta globalizacijos, su kuria susiduria britai. Daugiatautiškumas, be abejo, įnešė daug idėjų apie toleranciją ir pakantumą. Šioje vietoje derėtų pabrėžti žodį idėjų, kadangi geri norai labai dažnai tik ir lieka norais. Kad ir kokia graži tautų draugystės idėja būtų, atsiradus būtinybei gyventi ir sugyventi kartu (kas labai aiškiai atsiskleidžia dabartinėje D. Britanijoje), iškilus kultūrų kolizijai, labai svarbus yra savojo „aš" apgynimas, į ką telpa ir religija, ir papročiai, ir kalba, ir visa kita, ko buvome mokomi dar nuo mažens. Laimei, lietuviai savo mentalitetu ir kultūrine praeitimi nėra taip nutolę nuo britų. Tačiau atvykėlių iš Azijos padėtis čia tiesiog nepavydėtina. Buvo. Buvo dėl to, kad dabar daugelis atvykėlių per ilgą laiką spėjo išsikovoti nemažai religinių, paprotinių, kalbinių teisių sau ir jas neblogai įtvirtino. Realybė ta, kad jų daug ir jie vieningi, dėl to ir galintys ramiai ginti savo teises. Na, o britams jau per vėlu trauktis atgal ir atšaukti savąjį ekonominį planą.
Vienas iš daugelio atvejų kaip iki absurdo ribos gali būti ginamos religinės musulmonų teisės įvyko kai viename „Sainsbury‘s" prekybos tinklo centre: įdarbintas musulmonas pasiskundė negalįs skenuoti alkoholio gaminių dėl to, kad tai prieštarauja jo religijai ir kiekvieną kartą norint skenuoti tokias prekes, jis pasikviestų kitą asmenį, kuris padarytų tai už jį. Na o svarbiausia tai, kad prekybos tinklas nė nesvarstęs šio prašymo teisėtumo, sutiko su juo be didelių pastangų tokiu reikalavimu suabejoti, juolab kad Korane net nėra tiesiogiai įvardinta, kad yra draudžiama liesti alkoholio gėrimus, yra ribojamas tik jo vartojimas.
Kaip elgtis tuo atveju, kai vedami draugiškumo, mandagumo bei abipusio intereso pasakome „kviečiami visi", tačiau tikimės, kad atvyks tikrai ne visi, nes nėra pakankamai vietos, maisto ir gėrimų, o svečių atvyksta daugiau negu tikėtasi? Tuo atveju savigarbos ir atsakomybės jausmas neleidžia išvaryti nė vieno svečio ir reikia dėti visas pastangas, kad visi būtų patenkinti. Taip ir kai kurie britai, kuriuos teko pažinti asmeniškai, turintys stiprias krikščioniškas šaknis, vis dar bando kovoti su neapykanta tarp musulmonų ir krikščionių, tikėdami beveik neįmanomu. Kita vertus, juk nėra nieko neįmanomo. Šiuo atveju bandoma žiūrėti, kas mus jungia, o ne kas skiria. Atsiradus būtinybei sugyventi, nelieka nieko kito kaip visų prima bandyti susitarti taikiai.
Iš šalies gali atrodyti, kad šios problemos yra labai tolimos Lietuvai, kad dabartinė emigracija iš Lietuvos palieka atviras tik tokias problemas kaip protų nutekėjimas ir palikimas savos šalies likimo valioje. Be abejo, tai ir yra pačios ryškiausios socialinės-ekonominės dėmės paliekamos emigrantų į kitas šalis. Kita vertus, nors Lietuvoje dar nėra apstu tautiškai mišrių šeimų, tai dar nereiškia, kad užsienyje negyvena daug lietuvių-arabų, lietuvių-afrikiečių, lietuvių-pakistaniečių ar kitų tautiškai mišrių šeimų su savo atžalomis. Tikiu, kad nemažai tokių šeimų yra bent svarstę galimybę gyventi Lietuvoje. Tačiau realybė ta, jog mišrioms šeimoms yra kur kas lengviau integruotis multikultūrinėje aplinkoje nei homogeniškoje lietuvių visuomenėje, kur vienas iš šeimos narių turėtų dėti daug daugiau pastangų nei, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Tam turi įtakos ir šalyje vartojama kalba. Mokant kalbą dingsta dauguma barjerų pradėti karjerą svetimoje šalyje. Į Didžiąją Britaniją ar JAV emigruojama ne tik dėl geresnių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl universalios tapusios anglų kalbos, kurios yra mokoma beveik visose pasaulio valstybėse. Netgi latvių ir lietuvių jaunimas tarp savęs vis dažniau bendrauja anglų, o ne rusų ar latvių kalba, kuri, beje, lingvistiškai yra artimiausia lietuviams iš visų čia paminėtų kalbų.
Lietuva emigravusiems tampa ta šalis, į kurią vykstama keletą kartų per metus švęsi didžiųjų švenčių ar pavasaroti. Taigi, kuo daugiau profesinio, darbo pobūdžio saitų su kita šalimi, tuo labiau tolstama nuo kažkada planuoto grįžimo į Lietuvą. Jeigu dar prisideda ir asmeniniai-šeimyniniai saitai, grįžimas tampa vis tolimesnis ir sunkesnis. Tiesa, kad išvykus į užsienį neribotam laikui, daugelis dalykų įvyksta neplanuotai ir tuomet tenka derinti savo prioritetus. Netikėtas pelningas darbo pasiūlymas, asmeninių santykių pokyčiai, šeimos sukūrimas dažnai pakeičia gyvenimą iš pagrindų. Jei tai įvyksta užsienyje, žmonės retai kada iš pradžių susimąsto apie tai, kokia kalba kalbės jų atžalos, kurią mokyklą lankys ar net kokiam Dievui melsis. Visiems girdėtos istorijos apie lietuvių ir musulmonų santykius po vedybų, apie vaikų grobimą, kas yra didžiulio kultūrų skirtumo pasekmė, kuri ne visuomet yra pastebima tik prasidėjus artimai draugystei su kitatikiu.
Kartą teko lankytis svečiuose pas britės ir pakistaniečio šeimą, kurie augina ketverių metų sūnų. Pas tėtį, kilusį iš Pakistano, visuomet pilna draugų, kurie tarpusavyje kalba, diskutuoja įvairiausiomis temomis, juokauja, savąja - urdu kalba. Žmona britė, be abejo, nesupranta apie ką diskutuoja jos vyras, todėl nesipriešina, kad jos sūnus kalbėtų ne tik anglų, bet ir urdu kalba, dėl to, kad vėliau jis galėtų būti vertėju, kai ji nesupras apie ką diskutuoja jos vyras.
Tenka sutikti, kad dauguma išvardintų britiškų bruožų yra išlikę iki šių dienų, tačiau kaip gi suprasti mano kalbinto anglų verslininko pasakymą, jog „mes, britai, nebemėgstame to senojo britiškumo, kurį pamėgo atvykėliai iš kitų kraštų"? Ar tai reiškia jog britai patys nesupranta, kad pamažu praranda savitumą margaspalvėje tautų maišalynėje?