Dabar reikia rašyti apie Gruziją. Būtent ten klostėsi kertiniai įvykiai, kurie liks istorijos vadovėliuose už penkiasdešimties ir už šimto metų. Panašiai, kaip atsitiko su Prahos pavasariu, kurį tankai sutraiškė prieš 40 metų. Bet ką rašyti kas jau neparašyta dešimtis kartų?
Šis klausimas tai šių dienų „informacijos perkrovos“ pasekmė. Informacijos suplūsta tiek daug ir taip įvairios, kad atskirti kuri tikra, kuri piktavališkai, ar iš naivumo falsifikuota nelengva. Nesu Gruzijos krašto, istorijos, politikos, ekonomikos nei kitų sričių specialistas. Šiek tiek numanau, nes šį kartą taip susiklostė, kad prieš kelis mėnesius savaitę praleidau Gruzijoje, taip pat ir dabar jau subombarduotame Gori mieste. Susikaupė kupeta daugiausiai teigiamų įspūdžių. Jei ne karas, apie juos parašyti būtų nesunku. Bet dabar tas karas. Reikia kažko daugiau.
Pradėsiu iš tolimesnės perspektyvos. Kai „brežneviniais“ metais pasisekdavo aplankyti okupuotą Lietuvą, niūrius įspūdžius kiek praskaidrindavo Kaunas. Buvo sakoma – „Kaunas yra Kaunas“. Šiuo metu šis posakis ne daug ką reiškia, bet tada jo aiškinti nereikėdavo. Kaunas buvo pakankamai homogeniškai lietuviškas, kad sugebėjo (bent šiek tiek) atsispirti viską niveliuojančiai sovietizacijai. Tai matėsi miesto tvarkyme, atsispindėjo žmonių nuotaikoje, kauniečiai jautėsi esą pranašesni už kitų sovietijos miestų gyventojus. Nežinau kiek, bet spėju, nemažai prisidėjo ir tai, jog Kaune verslas nebuvo visiškai sugniuždytas (sovietinėmis sąlygomis veikiantis beveik nelegaliai), ir jis pakėlė dalies gyventojų materialinę padėtį.
Atsimenu keletą kartų girdėtą tvirtinimą, kad yra tik vienas miestas visoje Sąjungoje, kuriame sąlyginis asmeninių automobilių skaičius yra didesnis negu Kaune – tai Tibilisis. Kad pirmauja Tibilisis, nepergyventa. Anaiptol. Atrodė, kad tai natūralu. Gruzinai buvo laikomi verslumo, savarankiškumo ir tautinio susiklausymo pavyzdžiu. Iliustruoti tai gali kad ir šis pasakojimas. Taigi vyksta kažkokios techninės specialybės visasąjunginė konferencija Tbilisyje. Per atidarymo vakarą tenykščio instituto direktorius atsistoja ir paskelbia tostą – „Draugai! Sveikinu jus, atvykusius į mūsų puikią, tarybinę Gruziją. Linkiu jums malonaus pobūvio. Džiaukitės mūsų gražia gamta, geru vynu, skaniu maistu, gruzinišku svetingumu. Viskuo džiaukitės, tik vieno nepamirškit. Kai baigsis konferencija, nepamirškite išvykti!“
Savaime suprantama, tai buvo taikoma rusams. Tuo metu rusifikacija bei rusakalbių antplūdis buvo viena pagrindinių dabartį, tuo labiau ateitį temdančių Lietuvos problemų. Gruzija buvo laikoma teigiamu pavyzdžiu daugelyje sričių, o tautinio atsparumo srityje jai, berods, nebuvo lygių. Rusų ten gyveno tik nepilni 5 nuošimčiai (šiuo metu apie 1,5 ), gruzinų kalbos mokėjimas siekė daugmaž 100 nuošimčių. Kauniečiai ne be pavydo pasakojo, kad rusui ten tiesiog sunku išgyventi.
Grįžkim į artimesnius laikus. Sovietijos byrėjimo laikotarpiu kovojome bendrame fronte, Gruzija buvo viena iš veikliausiai atsiskyrimo siekiančių respublikų, žinias iš ten gaudėme su tokiu pat užsidegimu, kaip kad jie iš mūsų. Ir pas mus buvo stengiamasi naudoti „skaldyk ir valdyk“ taktiką. Gruzijoje su rusų karių pagalba tai pavyko Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose. Iš šių sričių buvo išvaryti prieš tai didžiumą sudarę gruzinai, rusų kariai užsirišo mėlyna juostą ant šalmų ir tapo „taikdariais“, o kad jiems būtų ką saugoti, vietiniams osetinams ir abchazams buvo suteikta Rusijos pilietybė. Tas skaudulys paralyžavo Gruzijos politinį, o kas dar svarbiau – ekonominį gyvenimą. Rusija tame regione pati turėjo neeilinių problemų, nesugebėjo nieko pasiūlyti ten gyvenančiom mažumoms, išskyrus represijas, tačiau kol ekonominės sąlygos atsiskyrusiose respublikose, Gruzijoje ir Armėnijoje buvo blogos, buvo bent galima trimituoti, jog jei atsiskirsit bus dar blogiau.
Daugmaž tokia padėtis laikėsi iki „rožių revoliucijos“ 2004-taisiais. Tais metais pavyko pralaužti stagnacinę, iki panagių korumpuotą sistemą, valdžią perėmė nauja politikų karta, su Saakašviliu priekyje, šie orientavosi į Vakarus ir pasišovė sudaryti tinkamas sąlygas rinkos ekonomikai. Rusija iš pradžių spėjo, jog kaip ir pas juos bus ribojamasi kalbomis, o realybėje toliau klestės korumpuota postsovietinė oligarchija. Netrukus pamatė, kad apsiriko: Saakašvilio komanda darbo ėmėsi labai rimtai, buvo pakeistas beveik visas teisinės sistemos personalas, pakeista beveik visa policija, sumažinta biurokratija, verslui sudarytos palankios sąlygos. Tada pasirodė (kelintą kartą pasaulio istorijoje?), kad sudarius konkurencijai tinkamas sąlygas, sumažinus korupciją, rinkos ekonomika išties pradeda veikti, pragyvenimo lygis kyla. Tai grėsė būti blogu pavyzdžiu Kaukazo regiono gyventojams. Šito Rusija negalėjo pakęsti. Prisidėjo ir tai, jog po „rožių“ revoliucijos Gruzijoje, sekė „oranžinė“ Ukrainoje. Reikėjo žūtbūt kažką daryti. Separatistinių regionų kurstymo nebepakako, užtai 2006 m., sufabrikavus pretekstą, Rusija paskelbė Gruzijai blokadą. Ne bet kokią – visuotiną. Sustabdė oro skrydžius į Gruziją, traukinius, dujas, paštą, pinigines perlaidas, terorizavo Rusijoje gyvenančius gruzinus. Prekių boikoto negalėjo paskelbti, nes šitai buvo paskelbus anksčiau. Nė lašo gruziniško vyno, nė lašo „Boržomio“ vandens negalėjo patekt į Rusiją. Va, taip!
Anot valdiškų televizijos bei spaudos komentatorių, nekalbant apie interneto portalų keikūnus, tai privalėjo Gruziją parklupdyti. Anot jų, Gruzija sugeba išgyventi tik kaip Rusijos parazitas. Rusija paskelbs blokadą, ir Gruzija bemat sukiuš, jos badą kenčiantys žmonės išmes Saakašvilį ir maldaus Rusijos malonės. Matyt, Kremlius išties taip tikėjo, šiaip kodėl skelbti visuotiną blokadą? Rusijos suvalstybinta žiniasklaida metus su viršum džiaugėsi pranešinėdama, kaip Gruzija kenčia nuo blokados, tačiau interneto laikais vis daugiau rusų sugeba atsidaryti Pasaulinio banko portalą, o ten parašyta, jog Gruzijos ekonominis augimas artėjo prie 10 nuošimčių , eksportas sėkmingai perorientuotas į Vakarus ir į Turkiją. Tad ekonominė blokada turėjo atvirkštines pasekmes – Gruzija darėsi mažiau priklausoma nuo Rusijos.
Verkiant reikėjo kažko kito, ir štai olimpiados priedangoje riedėjo tankai. Sakoma, kad Saakašvilis per impulsyvus, leidosi provokuojamas. Gal ir taip. Mūsų kelionės Gruzijoje metu Saakašvilio susitikti neteko, tačiau matėme jį ant šventinės pakylos Rustavelio bulvare. Nuvykome ten kaip tik per Gruzijos nepriklausomybės šventę balandžio 28-ąją, buvo paradas, vėliavos, šventinės kalbos, o po parado buvo ir opozicijos demonstracija. Nemaža, mūsų standartais išties didžiulė. Užpildė visą platų Rustavelio bulvarą. Gruziniškai nesuprantame, tai ir plakatų negalėjome perskaityti, bet buvo aišku, jog opozicija marga, taip pat aišku, kad demonstracija vyksta demokratiniame krašte. Jokios įtampos nesijautė, per paradą tvarką palaikiusi policija pasitraukė, niekas opozicinės demonstracijos netrukdė, Saakašvilio priešininkai kalbėjo nuo tos pačios tribūnos prieš parlamentą kaip ir pats Saakašvilis.
Apie Gruzijos įspūdingą gamtą, tūkstančius metų siekiantį senovės paveldą, gerą maistą ir vyną, prirašyta apsčiai, tad čia tepasakysiu, jog nė kiek neperdėta. Tai kraštas, kurį aplankius norisi grįžti.
Giluminės ekonominio vystymo analizės per savaitės apsilankymą neatliksi, bet keli aspektai buvo aiškūs. Viena- tai, kad per posovietinius metus Lietuvos ir Gruzijos ekonominis lygis gerokai išsiskyrė, mes dabar esame tolokai priekyje, antra- kad tai gali būti laikina. Mūsų aplankyta Gruzija atrodė kaip dinamiškai besivystanti šalis. Statybų daug, keliai tiesiami ir taisomi, netgi Saakašvilio priešininkai (o tų netrūksta) pripažįsta, kad valdiška korupcija stipriai sumažėjo. Taigi, demokratiškas, veržliai besivystantis kraštas, pietinėje kalnų grandinės pusėje nuo Maskvos bei vietinių oligarchų valdomų, jėgos struktūromis tramdomų Kaukazo tautų. Pridėkim, kad pro Gruzija eina naftotekis iš Azerbaidžano, ir planuojama tiesti kitus. Suprasim tada Kremliaus dilemą ir priežastį desperatiškam žingsniui.
1968 metų invazija irgi buvo desperatiškas žingsnis, kurio esminės priežastys labai panašios. Brežnevinis politbiuras proto ištekliais nepasižymėjo, tačiau ir jie suprato, jog Čekoslovakijoje atlaisvinus ekonomiką kaustančius varžtus, leidus didesnę individualią iniciatyvą, krašto gerbūvis didės. Tokio „blogo pavyzdžio“ kitoms pavergtoms tautoms jie negalėjo toleruoti. Brežneviniui politbiurui apsispręsti buvo lengviau – jie turėjo nors ir apdriskusį, bet visgi dar šiokį tokį ideologinį šydą, o dabartinis Kremlius ir tokio nebeturi, bet vis tiek ryžosi. Kokios bus šios invazijos pasekmės?
Nesu pranašas, tačiau istorija suteikia pakankamai pavyzdžių, tad galima bandyt juos pritaikyti. Dvidešimtas amžius pasirodė esąs labai nepalankus kolonijinėms, iš vieno centro valdomoms imperijoms. Demokratinę struktūrą turintys centrai, nors ir skausmingai, bet tai suprato ir tokių imperijų atsisakė. Maskva demokratinių tradicijų neturi, tačiau aplink ją sukurta imperija vis tiek byrėjo jau du kartus. Po sovietinio varianto subyrėjimo Rusija turėjo galimybę įžengti į dvidešimt pirmą amžių kaip federalinė, laisvais rinkimais valdoma valstybė. Žinoma, tuo nepasinaudota. Labai maža galimybė, kad dvidešimt pirmas amžius bus palankesnis centralizuotoms, be savo piliečių laisvo pritarimo valdomoms valstybėms. Šitai dabartiniai Kremliaus saugumiečiai, matyt, supranta, nes niekas kitas jiems nekelia tiek siaubo, kaip „spalvotosios“ (demokratinės) revoliucijos. Dėl to ir riedėjo tankai.
Ar tie tankai pasirodys veiksmingesni nei tie, kurie žlegsėjo per Prahą? Abejotina. Labiau tikėtina, kad jie ženkliną sekančią Rusijos Federacijos byrėjimo stadiją. Nesiimu spėlioti, kaip vadinsis tas politinis vienetas, kuris liks aplink Maskvą. Atsižvelgiant į istorinę tradiciją, privalėtų vadintis „Maskovija“, tačiau, greičiausiai, taip nebus. Gal vadinsis „Rusija“, nors istorinės Rusijos sostinė yra Kijevas, gal ir toliau vadinsis „Rusijos Federacija“, bet tai nebebus ta pati „posovietinė federacija“. Nesieks Kaukazo, apsieis be Rytų Prūsijos, greičiausiai neteks didelės dalies Sibiro. Tačiau rusams tai bus ne nuostolis, o pliusas, nes tai jiems pagaliau suteiks galimybę sukurti stabilią politinę visuomenę, kuri rūpinsis savo gyventojų gerove, ne imperijos išlaikymu. To rusams nuoširdžiai linkiu.