Lietuvos globalizacija dar nėra palietusi taip kaip kitų didžiųjų Europos ir pasaulio šalių. Ir laiko tėkmė Lietuvoje lėtesnė, ir žmonės vis dar pirmenybę teikia draugiškiems santykiams, o ne ekonominei naudai ir pinigams. Abejotinas teiginys? Grįžus iš užsienio atgal į Lietuvą abejonių nelieka. Kuomet tenka pačiai įsitikinti, kad gyvenimo tempas ir konkurencija Lietuvoje dar nėra taip labai paplitę kaip vakaruose, tenka daryti būtent tokias išvadas. Iš kitos pusės, manytina, kad būtent globalizacijos keliu Lietuva jau kuris laikas žengia pirmuosius žingsnius. Žingsnius į globalią visuomenę, vieningą harmoniją su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Gegužės mėnesiui besibaigiant, važiuoju autobusu iš Samaros į Saratovą. Rusija milžiniška. Pro autobuso langą ji atrodo dar didesnė, nes važiuojama čia lėtai. Nuotolis apie 440 km, kelionė trunka virš dešimt valandų. Iš dalies tai kelio kaltė. Vietomis jis pakenčiamas, bet vietomis asfaltas tiek suskeldėjęs, kad autobusas trata, o kai pravažiuojame kažkodėl ritmiškai besikartojančias didesnes duobes, dargi siūbuoja. Tačiau ne kelionės patogumų ieškodamas lankau Rusiją (plaukiant Volga buvo netgi visai patogu), o tam, kad tą, anot klasiko, „protu nesuvokiamą“ Rusiją bent šiek tiek suprasčiau. Autobuso kelionė tam tinka - laiko marios, keleiviai išlipa ir įlipa tokiuose miesteliuose kaip Čiapajevas, Pugačiovas, kelios valandas tarp sustojimų, tad išsikalbėti laiko apstu. Ne visada pašnekovai įdomūs, bet beveik be išimties jie geranoriški.

Kai buvau kokių dešimties metų, savo namų balkone radau storą knygą baltu viršeliu, sulietu arbata (mat jos formatas idealiai atstojo padėklą). Dideli sunkūs lapai buvo išmarginti įvairiaspalviais paveikslėliais, o besiremdamas dešimtmečio žiniomis spėjau, jog šios knygos personažai− katinas bei jo bičiulis tigras. Drauge jiedu gyveno trobelėje pamiškėje, kasdien žvejodami, rinkdami miško gėrybes ir besidžiaugdami šilta nūdiena, ramiai jiedu sau gyveno.

Kaip šiandien prisimenu grakščias raides ant gelsvo knygos viršelio − „Panama labai graži“. Tą popietę knygą ir perskaičiau. Skaitymą pamiršau ilgam, bet Panama vaiko sąmonėje išliko ilgam. Skaitymo malonumą vėl atradau tik po daugelio metų. Visai kaip ir Panamą.

Dabar reikia rašyti apie Gruziją. Būtent ten klostėsi kertiniai įvykiai, kurie liks istorijos vadovėliuose už penkiasdešimties ir už šimto metų. Panašiai, kaip atsitiko su Prahos pavasariu, kurį tankai sutraiškė prieš 40 metų. Bet ką rašyti kas jau neparašyta dešimtis kartų?
Šis klausimas tai šių dienų „informacijos perkrovos“ pasekmė. Informacijos suplūsta tiek daug ir taip įvairios, kad atskirti kuri tikra, kuri piktavališkai, ar iš naivumo falsifikuota nelengva. Nesu Gruzijos krašto, istorijos, politikos, ekonomikos nei kitų sričių specialistas. Šiek tiek numanau, nes šį kartą taip susiklostė, kad prieš kelis mėnesius savaitę praleidau Gruzijoje, taip pat ir dabar jau subombarduotame Gori mieste. Susikaupė kupeta daugiausiai teigiamų įspūdžių. Jei ne karas, apie juos parašyti būtų nesunku. Bet dabar tas karas. Reikia kažko daugiau.

Kodėl Lietuvai svarbi Gvatemala? – susimąsčiau pernai rugpjūtį dalyvaudama Algio Mickūno daugelį metų rengiamame filosofijos kongrese Gvatemaloje. Kodėl lietuviai 2005-aisiais siuntė aukas Naujojo Orleano gyventojams? Kodėl šį pavasarį mes padėjome uragano nusiaubtai Birmai? Visi šie klausimai susiję su platesne problema: kaip yra ir kaip gali būti formuojama sąmoningo pasaulio piliečio, išugdyto Lietuvos, bet per ją ir dėl jos atsakingo pasaulio bendrijai, pasaulėžiūra? Kaip ir ar lietuvis mokinys tampa Alphonso Lingio aprašytosios „nieko bendra neturinčiųjų bendrijos“ nariu? Šis klausimas susijęs su diskusijomis dėl švietimo sistemos pertvarkos Lietuvoje, bet, priešingai nei daugelis jų, užuot gilinusis į valdymo bei finansavimo struktūrų kritiką, nurodo į švietimo turinio svarbą.