Lietuvos žiniose perskaičiau to dienraščio vyr. redaktoriaus, buvusio karjeros komunisto Valdo Vasiliausko straipsnis „Šuolis į laisvę“ apie 1988 m. įvykusias Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatro grupės gastroles JAV. Šiai teatralų išvykai vadovavo straipsnio autorius, tuo metu jau spėjęs karjeros laiptais įkopti į LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pareigas. Grįžęs iš gastrolių grupės vadovas sakosi įspūdžius paskelbęs Literatūros ir meno savaitraštyje. Tad kas paskatino jį vėl kartoti tas 20 metų senumo „naujienas“?
Turi mūsų liaudis tokį labai vaizdų posakį: „Vagie, kepurė dega!“ Tiesiog užsimerki ir matai, kaip kažkas instinktyviai griebiasi už galvos. Ar nebus ir šiuo atveju kas nors panašaus atsitikę, išgirdus, kad Ramunė Lapas Amerikos Lietuvyje (nr.24, 2008, birželio 14 d.) išspausdino straipsnį „J. Sahlins: Nekrošius turbūt iki galo nesuvokė, koks jis puikus“. Pirmąją Jaunimo Teatro Išvyką už Atlanto prisiminus. Baimė, jei tokios būta, pasirodė visai be pagrindo. Minėtame straipsnyje nei apie grupei vadovavusį aukštą LTSR Kultūros ministerijos viršininką V. Vasiliauską, nei apie grupę lydėjusį KGB majorą P. Sinkevičių neužsimenama nė žodeliu.
Visa tiesa pagal KGB
Stebina paties V. Vasiliausko straipsnio informacijos šaltiniai. Net po 20 metų rašydamas „Šuolį į laisvę“ jis naudojasi vien tik KGB informacija. Iš straipsnio, pvz., sužinome, ką tuo reikalu jau 1987 m. gruodžio mėn. KGB generolas majoras E. Eismuntas rašė į Maskvą KGB generolui leitenantui V. Kirpičenko. Ir apie grupės lankymąsi Amerikoje – tik iš KGB pranešimų.
Turiu prisipažinti, kad šioje vietoje rašydamas straipsnį susidūriau su šiokiais tokiais sunkumais. Pradžioje p. Vasiliauską buvau pradėjęs vadinti buvusiu komunistu. Atrodė natūralu, kad jauną karjeristą naudotis pro KGB filtrą praėjusia informacija sovietmečiu galėjo skatinti savisaugos instinktas. Bet kas verčia taip elgtis devynioliktais nepriklausomybės metais?
Norint apie p. Vasiliauską kalbėti kaip apie buvusį komunistą, reikėtų pasiaiškinti, kada gi įvyko jo „skyrybos su komunizmu“? Bet polinkis naudotis KGB informacija, kaip patikima, objektyvia, nekeliančia abejonių, o šiuo atveju ir vienintele verta dėmesio, tiek čia minimame autoriaus straipsnyje, tiek dažnai pasitaikantis jo redaguojamame laikraštyje, palieka įspūdį, lyg autorius dar ir dabar tebėra stiprioje sovietų propagandos įtakoje.
Kandidatu į komunistų partijos narius V. Vasiliauskas tapo 1981 metais, birželio 22 dieną, dar studijuodamas universitete, o lygiai po metų, nepavėlavęs nė vienos dienos jau prašėsi priimamas į partiją tikruoju nariu. Dar po 4 metų, Vasiliauskas 1985 metais įrašomas į LTSR Ministrų Tarybos kadrų nomenklatūros sąrašus ir skiriamas Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininku.
Šis tas apie nežinojimą
Iš KGB ataskaitų suramstytame „Šuolyje į laisvę“ Vasiliauskas aiškina, kad Audra Misiūnienė, išdalinusi dienpinigius, sugadino jam daug kraujo, kad Arūnas Čiuberkis buvo tik amerikiečių pasamdytas tarnautojas, ir kad Amerikos lietuviai net nežinojo, jog šį kartą koncertą organizavo ne „Tėviškės“ draugija (t.y., KGB priedangos organizacija) o amerikiečiai teatro festivalių rengėjai. Absurdo teatro herojus bando mus įtikinti, kad ir Audra Misiūnienė, ir Arūnas Čiuberkis – arba ne lietuviai, arba ne Amerikos…
Jei Lietuvos žinių redaktorius žūtbūt nori save susikompromituoti, vien iš KGB ataskaitų ir „dokumentų“ spręsdamas, ko išeivija nežinojo, tai mes jam galime tik padėti, pacituodami, ką apie būsimas gastroles rašė išeivijos Akiračiai (nr. 10, 1987 m, lapkričio mėn.) straipsnyje „Vilniaus Jaunimo teatras atvyksta į Čikagą“:
Čikagoje Jaunimo teatrs statys A. Čechovo „Dėdę Vanią“ ir V. Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani…“. (…) Šiuos pastatymus Čikagos festivaliui atrinko I. ir B. Sahlins‘ai, šių metų pradžioje lankęsi Vilniuje, kur matė eilę Jaunimo teatro spektaklių.
Spaudos konferencijoje dalinamuose spausdiniuose jaunimiečiai pristatomi sekančiais žymaus amerikiečių dramaturgo Arthur Millerio žodžiais: „Lietuvos teatras Vilniuje yra vienas iš geriausių teatrų, kuriuos aš bet kada esu matęs“. Žurnalistams pateiktoje informacijoje dar sakoma, kad Jaunimo teatras interpretuoja naujas pjeses ir klasikus stulbinančiu vizualiniu ir dramaturginiu efektu. Išeivijos lietuviai, matę jaunimiečius dirbant Vilniuje, gali tik patvirtinti festivalio rengėjų komplimentus.
Save teatro kritiku ir teatrologu prisistatęs V. Vasiliauskas nė žodeliu neužsimena, ką apie gastroles rašė amerikiečių spauda, kokia buvo išeivijos lietuvių spaudos laikysena. Vien tik biurokratinės banalybės:
Hjustone ir Čikagoje kiekvieną vakarą – sausakimšos teatrų salės, žiūrovų ovacijos, prašmatnūs šeimininkų priėmimai svečių garbei, pažintys su žaviais amerikiečių aktoriais, susitikimai su garsiausiais teatro kritikais ir didžiąja JAV spauda. Tai buvo ne gastrolės, o amerikietiška svajonė. Kontaktai su išeivija teliko tik jų kukli paraštė.
Ta nelemta išeivija
O kas tuo metu vyko Čikagoje, toje kuklioje išeivijai skirtoje paraštėje, kurios nematė ir dabar dar nemato buvę grupės vadovai? Po dviejų labai sėkmingų spektaklių miesto „Royal George“ teatre vietos lietuviai jaunimiečiams suorganizavo dar vieną spektaklį savame Jaunimo Centre. Tiesa, spektakliu šį jaunimiečių pasirodymą gal ir per drąsu vadinti, bet ne tame reikalo esmė. Pilna didžioji Jaunimo Centro salė klausėsi jaunimiečių dainų, stebėjo dar vieno vaidinimo (berods S. Šaltenio „Duokiškio“) ištraukas, bet didžiausia staigmena buvo pasirodymo pabaigoje, kai visa grupė išėjo į sceną ir užtraukė Lietuvos himną. Ne, ne Tarybų Lietuvos, o nepriklausomos Lietuvos himną. Visa salė atsistojusi giedojo kartu. Kai kas šluostėsi ašaras. Po tiek okupacijos metų! Jie ir mes. Viena tauta! Lietuva tėvyne…
Buvo 1988-ųjų gegužės mėnuo. Kur tuo metu buvo komunistas Vasiliauskas ir kėgėbistas Sinkevičius – nežinau. Sąjūdžio dar nebuvo. Sąjūdis Vilniuje įsisteigė 1988 m. birželį.
Čia mūsų iš atminties atpasakotus jaunimiečių pasirodymo Čikagos lietuvių Jaunimo Centre įspūdžius palyginau su 1988 m. birželio mėn. Akiračiuose išspausdintu ilgoku Liūto Mockūno inicialais pasirašytu reportažu. (l.m. „Jaunimo teatras Amerikoje“ , Akiračiai, nr.6, 1988 m.). Įspūdis turėjo būti gan stiprus, jei per 20 metų iš atminties neišbluko nei data, nei „Duokiškis“, nei jaunimiečių veidai Jaunimo Centro scenoje. Vienintelis skirtumas: Liūtas rašo, kad ašaras žiūrovai braukė jaunimiečiams užgiedojus ne Himną, o Lietuva brangi. Mano ir kai kurių kitų čikagiškių atmintis visgi tvirtina, kad čia Liūtas sąmoningai truputį reportažą sušvelnino, kad grįžę į Vilnių jaunimiečiai neturėtų nemalonumų. Lietuva visgi dar buvo okupuota. Na bet ką jie iš tikrųjų giedojo, tesprendžia patys jaunimiečiai. Kiekivienu atveju, nuspręs ne tie, kuriems dar ir dabar tiesa, visa tiesa ir tik tiesa slypi KGB „dokumentuose“.
Nesunku suprasti. kodėl 1988 metais apie „ideologiškai nedrausmingų“ jaunimiečių pasirodymą Čikagos lietuviams kalbėti didelio noro neturėjo nei LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas, nei KGB majoras. Ir vienam, ir kitam tai buvo jų karjeros viršūnė. Į „nedraugišką užsienį“ vykstančios teatro grupės priežiūra reiškė didelį Partijos ir Vyriausybės pasitikėjimą, o sėkmingas jos įvykdymas – dar geresnes ateities karjeros perspektyvas. Perspektyvas, kurias gali sužlugdyti laiku nepastebėtas ir nesustabdytas bendravimas su buržuazine išeivija. Ar ne taip KGB pranešimuose atsiranda nutylėjimai, prirašinėjimai, tikrovės lakavimas?
Geriausia gynyba – dirbtinų priešų puolimas
Bet kodėl ponas Vasiliauskas dar ir dabar, devynioliktais atgautos nepriklausomybės metais, vengia pacituoti amerikiečių laikraščius, lietuvių išeivių spaudą ar prakalbinti kitus išvykos dalyvius? Vien todėl, kad tiek amerikiečiai, tiek išeivija, tiek ir jaunimiečiai nekreipė dėmesio į du „svarbiausius“ išvykos dalyvius; tą su trijų aukštų nomenklatūrine pareigybe ir tą su majoro laipsniu?
Manau, kad buvo rimtesnių priežasčių. Sėkmingai kopusiam aukštyn iki nomenklatūros komunistui nepriklausomybė sudaužė tolimesnės politinės karjeros viltis. Teko keisti profilį. Pasirinkta „ketvirtoji valdžia“ – žurnalistika.
Norint apsaugoti savo ne visai skaidrią praeitį, geriausia susikurti dirbtiną priešą. Priešas, kurio nėra, puolamas negalės gintis, taip lengviausia nukreipti dėmesį nuo savęs. Bet kaip apsisaugoti nuo tų įtariųjų išeivijos lietuvių, ypač iš Amerikos, kurie jau prieš 20 metų dabartinį Lietuvos žinių redaktorių laikė valdžios žmogumi?…
Štai kodėl 2008 metais, rašant apie prieš 20 metų įvykusias Jaunimo teatro gastroles Amerikoje, Lietuvos žinių laikraštyje atsiranda citatos apie Santarą-Šviesą ir solisto Noreikos įkalinimą:
Ir anksčiau okupuotos Lietuvos menininkai pasirodydavo Amerikos lietuviams – pavieniai arba mažomis grupelėmis. Į užatlantę ištrūkti būdavo du keliai – arba per „Tėviškės“ draugiją, arba pagal privatų iškvietimą. „Tėviškės“ atsiųstus pasiuntinius globodavo „Santaros-Šviesos“ aktyvistai, o dauguma išeivijos, kuri nepripažino Lietuvos okupacijos, juos sutikdavo koncertų boikotais ir piketais. Ir teisingai darydavo, nes, tarkim, iš 4 delegacijos narių paprastai 4 būdavo agentai. (…) O pagal privatų iškvietimą atvažiavę (…) menininkai virsdavo beteisiais nelegalais. Antai (…) tenoras Virgilijus Noreika (…) buvo su žmona įkalintas Čikagos priemiestyje slaptame bute…
Citatos su tokiu stipriu KGB „dokumentų“ kvapeliu, kad daugiau komentuot nebėra ko.