Tomas Kavaliauskas recenzijoje mano knygai „Nenutrūkusi styga“ tarsi užsimena, kad priklauso žmonių grupei, kurie negali likti abejingi mano knygai. Perskaičiusi jo recenziją aš taip pat negalėjau likti abejinga.
Pirmiausia užkliuvo į akis kritusi frazė recenzijos pabaigoje „puti(n)aitiški akibrokštai“. Mano knygų recenzentus ar veiklos kritikus, vienaip ar kitaip eksploatuojančius mano pavardę mintyse priskiriu tam tikram kultūros lygiui. Mano pavardė, kuri žmonėms dažniausiai sukelia įvairiausių minčių, yra tiesiog lakmusas asmenybei išryškinti. Nemaža dalis susitvardo, o Kavaliauskui nepavyko.
Apžvalgų, kuriose pasitaiko tokių išmonių, paprastai neskaitau ir į jas neatsiliepiu. Tačiau kolegos paskatino recenziją perskaityti įdėmiau. Ten aptikau neregėtų dalykų, todėl nusprendžiau pasidalinti savo nuostaba ir paneigti nemažą dalį recenzento samprotavimų.
Kavaliauskas knygoje pasigenda meniškumo, nors pripažįsta, kad tokioje knygoje jis nebūtinas, nors kai kurie autoriai to siekia ir tai pasiekia. Tai yra argumentacija, analogiška tokiai, kai kritikuojamas katinas, kad jis neloja, nes pasaulyje yra vienas ar du katinai, kuriems tai pavyksta.
Stiliaus meniškumas nebuvo net tikslų, kuriuos sau kėliau šioje knygoje paraštėje. Kelti tokį reikalavimą yra panašu kaip norėti, kad studijoje pateiktos mintys būtų išreikštos komiksiniais paveikslėliais ir istorijomis. Dalis skaitytojų galbūt to pageidautų, tačiau autorius turi laisvą valią spręsti, kaip rašyti ir ką rašyti.
Turbūt turėčiau atsiprašyti Kavaliausko, kad prieš rašydama knygą neatsiklausiau jo, kokios knygos jis pageidautų. Šis mano neapsižiūrėjimas yra akivaizdus, nes recenzijoje, kurią jis parašė neva mano knygai, iš tiesų yra kritikuojama kita knyga, apie kurios buvimą aš neturiu aiškaus supratimo.
Recenzijos autorius atsitiktinai parenka penkias mano knygos pastraipas, kurias pavadina „klišių ir stereotipinių sovietmečio vertinimų enciklopedija.“ Vėliau šias „klišes“ vadina „tezėmis“ ir jas kritikuoja, tarsi tai būtų mano pateiktos pagrindinės tezės. Galiu atsakingai pareikšti, kad parinktosios vietos vien netiesiogiai atspindi pagrindines mano knygos mintis.
Jei autorius siekia kritikuoti stereotipinius sovietmečio vertinimus, tai su mano knyga susiję vien netiesiogiai, nes niekaip negalėčiau savintis stereotipinių epochos vertinimų autorystės. Geriausiu atveju mano knygoje pateiktos mintys galėtų būti pasitelktos kaip iliustracija Kavaliausko plačiai studijai apie stereotipinius sovietmečio vertinimus Lietuvoje. Tokios kol kas nesu aptikusi.
Knygoje pagrindinė mano pastanga buvo atskirti valios (ar moralės) ir estetinį aspektą. Siekiau parodyti, kad totalitarinė sistema pasitelkia estetinius vaizdinius, kurie skatina žmones vienaip ar kitaip elgtis. Kita vertus, mėginau atrasti pagrindą žmogaus moraliniams sprendiniams, kuriuos jis gali ir privalo priimti nepaisant to, kokius tikrovės pavidalus prieš jį puošia ideologija.
Man labiausiai rūpėjo klausimas, kodėl žmonės gausiai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, o demokratėjimo procesas ir žmonių moralinis atsinaujinimas vyksta taip lėtai. Mano požiūriu, nacionalinės idėjos estetinis poveikis buvo daug stipresnis nei žmogaus individualus angažavimasis keisti save patį ir visuomenę. Atsitinka, kad valia kasdienybėje pasiduoda estetikai. Kavaliauskas mano intencijas, ištraukdamas iš konteksto vieną citatą, interpretuoja visiškai priešingai, teigdamas, kad aš nepripažįstu politinės valios reikšmės.
Knygoje reiškiau mintį, kad vaduotis iš totalitarinio gyvenimo įmanoma tuomet, kai žodis kuo glaudžiau imamas sieti su veiksmu, kai imami aiškiai įvardyti tikrovėje esantys dalykai. Būtent šiame kontekste kalbėjau apie politiką kaip „retoriką“. Kavaliausko interpretacijoje politika kaip retorika reiškia, kad politikoje tevyksta vien tušti debatai.
Tai absoliučiai iškreipia mano mintį. Juo labiau, kad tai visiškai neatitinka mano per keturis metus įgytos patirties dirbant valstybės tarnyboje. Galbūt politika tėra vien tuščias politikavimas stebint valstybės gyvenimą iš šalies ir tai išskaitant visur, kur paminimas „retorikos“ terminas.
Skaitydama recenziją savęs klausiau, kodėl atsitiko taip, kad Kavaliauskas parašė būtent tokią recenziją, kurioje nėra išryškinta nė viena mintis, kuri buvo man svarbi knygoje, ir kuria norėjau pasidalyti su skaitytojais.
Pirmoji kylanti mintis, kad kritikas mano knygos neskaitė. Geriausiu atveju ją pavartė, nesistengdamas suprasti, ką aš stengiuosi ten išdėstyti, nei kokio pobūdžio yra mano argumentacija. Tai būtų labai liūdna žinia apie mūsų intelektinį pasaulį ir diskusijų kultūrą. Jei net toks gerbiamas intelektinis mėnraštis kaip „Akiračiai“ neranda recenzijoms autorių, kurie turėtų laiko ir noro perskaityti recenzuojamas knygas, reiškia studijų gal apskritai nereikia rašyti, nes kažin ar jas kas skaito.
Tiesa, negalėčiau visiškai atmesti savo kaip autorės tam tikros kaltės. Iš tiesų esama autorių, kurie suprantamiau pateikia savo mintis, kad jos būtų lengvai suprantamos plačiam skaitytojų ratui. Deja, ne kiekvienas yra tobulas.
Pabaigoje norėčiau sustoti prie mane nustebinusios recenzijos pradžios. Ten yra kalbama apie kažkokį Vilniaus ir Kauno intelektualų susipriešinimą, vienų kitiems metamas pirštines ir pan. dalykus. Mane Tomas Kavaliauskas, save aiškiai priskiriantis „Kauno intelektualams“, įvardija kaip Vilniaus intelektualų klasei priklausantį žmogų. Niekada savęs nesiejau su žmonių grupe, „Vilniaus intelektualais“. Dauguma Lietuvos intelektualų yra „Vilniaus intelektualai“, nes baigė Vilniaus universitetą ar buvo mokomi jį baigusių žmonių. Pažįstu nevieną labai protingą ir intelektualų žmogų, kurio mąstymo būdas man yra daug artimesnis nei gyvenančio Vilniuje.
Vis dėlto būtent už šią pradžią esu dėkinga recenzijos autoriui. Sąvoka „Vilniaus intelektualas“ man pasirodė tokia keista ir net neįmanoma kai taikoma mano atžvilgiu, kad paskatino pamąstyti apie Vilnių kaip miestą ir mano santykį su juo. Man Vilnius yra neįtikėtinas daugiasluoksnis miestas, kuriame gyveno gausybė labai gerai žinomų ir nepaprastai protingų žmonių. Jis buvo nekartą okupuotas, degė, prisikėlė iš griuvėsių. Jame gyvendamas jauti labai didelį istorinį krūvį. Tą aiškiai pajutau tuomet, kai prieš dvidešimt metų atvykau į Vilnių, tą jaučiu ir šiandien. Jis turi amžinybės aureolę. Jo niekaip neįmanoma savintis, juo labiau manytis esant „Vilniaus intelektualu“, suvokiant savo menkybę prieš tas asmenybes, kurios čia gyveno, intelektinius sąjūdžius, kurie čia vyko, ir minties gyvybę, kuri čia skleidėsi.
Prašau atleisti už šį poetinį stilių, bet visų šių dalykų akivaizdoje norom nenorom esi įpareigotas siekti tam tikro intelektinio gyvenimo lygio ir atsakomybės už idėjas. Priešingu atveju jautiesi juokingas savo paties akyse, perfrazuojant Immanuelį Kantą. P. Kavaliauskui taip pat linkėčiau bent truputį pasijusti „Vilniaus intelektualu“.
Pagarbiai
Nerija Putinaitė