Lietuvos žiniose perskaičiau to dienraščio vyr. redaktoriaus, buvusio karjeros komunisto Valdo Vasiliausko straipsnis „Šuolis į laisvę“ apie 1988 m. įvykusias Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatro grupės gastroles JAV. Šiai teatralų išvykai vadovavo straipsnio autorius, tuo metu jau spėjęs karjeros laiptais įkopti į LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pareigas. Grįžęs iš gastrolių grupės vadovas sakosi įspūdžius paskelbęs Literatūros ir meno savaitraštyje. Tad kas paskatino jį vėl kartoti tas 20 metų senumo „naujienas“?

Turi mūsų liaudis tokį labai vaizdų posakį: „Vagie, kepurė dega!“ Tiesiog užsimerki ir matai, kaip kažkas instinktyviai griebiasi už galvos. Ar nebus ir šiuo atveju kas nors panašaus atsitikę, išgirdus, kad Ramunė Lapas Amerikos Lietuvyje (nr.24, 2008, birželio 14 d.) išspausdino straipsnį „J. Sahlins: Nekrošius turbūt iki galo nesuvokė, koks jis puikus“. Pirmąją Jaunimo Teatro Išvyką už Atlanto prisiminus. Baimė, jei tokios būta, pasirodė visai be pagrindo. Minėtame straipsnyje nei apie grupei vadovavusį aukštą LTSR Kultūros ministerijos viršininką V. Vasiliauską, nei apie grupę lydėjusį KGB majorą P. Sinkevičių neužsimenama nė žodeliu.

„Akiračiai“, 2008 m. birželio mėn.
Tomas Kavaliauskas recenzijoje mano knygai „Nenutrūkusi styga“ tarsi užsimena, kad priklauso žmonių grupei, kurie negali likti abejingi mano knygai. Perskaičiusi jo recenziją aš taip pat negalėjau likti abejinga.

Mielo bičiulio Zenono Rekašiaus rašiniai visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingais „Akiračių“ skaitytojų. Lygiai kaip jie įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe. Tuo Zenonas man kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia, kuri niekada bičiuliškų santykių nelaikė dingstimi vengti aštrių klausimų ar negerbti savo pačių ir bičiulių idėjinių oponentų. Susipliekti iki aštrių politinių disonansų geroje santarietiškoje diskusijoje, bet po to apsikabinti ir juokaujant išlenkti stiklą man buvo tapę kažkuo, kas siejosi visų pirma su Zenonu Rekašiumi, Kaziu Almenu ir kitais savo debatų ir diskusijų kultūra unikaliais žmonėmis iš Santaros-Šviesos bei „Akiračių“. Tai buvo „anapusinės“ Santaros-Šviesos fenomenas, nes Lietuvoje mes paprastai pernelyg įasmeniname diskusijas ir dažnokai nepajėgiame atskirti veiksmų ir laikysenų kritikos nuo požiūrio į patį asmenį bei jo vertę. Taip suprasta kritika tampa kažkuo panašiu į moralinę diskvalifikaciją ar net išdavystę.

Šį rudenį Lietuva rinks naują seimą, o už maždaug pusantrų metų – prezidento rinkimai. Daugelis ženklų rodo, kad prasideda arši kova dėl valdžios. Demokratijoje tai normalu, tol, kol kova ribojasi savo nuopelnų kėlimų ir oponento klaidų kritika. Tačiau rinkėjams rinkiminė kova tarp silpnos dabartinės valdžios ir silpnos opozicijos daug vilčių nekelia. Apklausos rodo, kad iki pusės balsavimo teisę turinčiųjų rinkimuose gali iš viso nedalyvauti. Rinkiminė kova jau spėjo įgauti keistą ir sunkiai suprantamą pobūdį: iš skirtingų, kartais net tarp savęs nesusijusių reiškinių bandoma dirbtinai sukurti priešą, su kuriuo būtų galima kovoti kaip su tikru, egzistuojančiu priešu ir laimėti rinkimus. Tokiam dirbtinam priešui klijuojama valstybininkų etiketė.