Straipsnio „gimimą“ inspiravo noras išsiaiškinti istorinio fakto „tikrumą“, jo funkciją istoriniame romane, istorinio įvykio (tikro įvykio) tapimą fikcinio (literatūrinio) pasakojimo dalimi. Analizės objektu pasirinktas Kazio Almeno romanas „Šienapiūtė“, kaip parankus analizei tekstas. Teorine atspirtimi yra Hayden White straipsnis „Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę“.
Tiesa ir pasakojimas
Analuose ir kronikose istoriniai faktai H. White‘o suvokiami kaip tikrovės (diskurso) reprezentantai, o pati istorinė tikrovė gali būti perteikiama ir ne naratyvine (ne pasakojimo) forma. Tiek analuose, tiek kronikose yra pateikti įvykiai išdėstyti chronologiškai, tačiau jie padriki ir nėra jų jungimo į vientisą pasakojimą su pradžia, viduriu ir pabaiga – nėra pavertimo naratyvu [pasakojimu – aut. past.] ir naratyvumo (faktų jungimo į tokią seką, kad būtų galimas pasakojimas, istorija), įspraudimo „į pasakojimo (story) formą“. Kad įvykiai taptų pasakojimu, šioje „reakcijoje“ reikalingas „katalizatorius“, t.y. vaizduotė, esanti pagrindinis literatūrinio kūrinio „atsiradimo“ komponentas. Svarbu dar ir tai, jog tikrų įvykių rišlumas ir fikcinių kontūrų įgavimas yra tiesiogiai susijęs su naratyvumu.
Tokiu atveju, istorija, White‘o akimis žiūrint, yra artima, gimininga literatūriniam tekstui, kur istorinė tikrovė pakinta virsdama literatūrine tiesa, nes istorinis įvykis, anot jo, yra tropologinis (t.y. neduodantis pažintinės naudos). Įvykius verčiant pasakojimu, susiduriama su istorinės tiesos reprezentavimo klausimu – kaip traktuoti tikrą įvykį? Kas užpildo laikotarpius, apie kuriuos analuose ar kronikose nėra jokio įrašo? Juk, „jeigu faktas nepriimtinas, metraštininkas jį nutyli“. Be to, kaip teigia F. R. Ankersmit, „istoriniai faktai riboja tai, ką istorikas galėtų norėti pasakyti apie praeitį“. Akivaizdu, kad istorinis naratyvas tampa dvisluoksnis, „leidžia mums atskirti istorinį diskursą, kuris pasakoja (that narrates), iš vienos pusės, ir diskursą, kuris sukuria pasakojimą (that narrativizes), iš kitos; diskursą, atvirai stebint pasaulį ir pranešantį apie tai, bei diskursą, sukuriantį iliuziją, kad pasaulis kalba pats ir pasakoja save kaip istoriją“. Paaiškėja, kad literatūrinis tekstas, kuriantis kalbančio pasaulio iliuziją, atlieka istorinės tiesos referavimo funkciją, mat „istorinis tekstas kaip literatūrinis artefaktas“, (t.y. literatūros kūrinys). Tačiau čia daugiau kalbama apie istorinį tekstą, kur istorinių faktų ir įvykių tikrumo reprezentacija yra aukščiau už referenciją. Yra istorija ir anapus istorijos: juk rašytojo pasirinkta vaizduoti istorijos atkarpa, kaip naratyvas, baigėsi, tačiau pati istorija, kaip tokia, – ne.
Tačiau kokį kelią pasirenka rašytojas, kurdamas istorinio pobūdžio (arba apeliuodamas į istorinį) naratyvą? Ar jam tokia pat svarbi istorinės tikrovės ir realybės reprezentacija? Ar ir jam, kaip White‘ui, istorija tėra istorinis tropologinis pranešimas? Į šiuos klausimus bus mėginama atsakyti analizuojant K. Almeno romaną „Šienapiūtė“.
Istorinė tikrovė literatūriniame tekste
Istorinis romanas „Šienapiūtė“ kai kuriais aspektais primena kroniką, tačiau jį galima vadinti artimiausiu metraščiams: įvykiai ne tik chronologiškai fiksuojami, bet pateikiamas jų priežastingumas, pasekmės, vaizduojamas visuomenės, bajorų gyvenimas, kaip neatsiejamas nuo tų įvykių. „Istoriniam faktui prasmę suteikia pats istorikas“, kaip ir rašytojas pasirenka tam tikrą kronikos atkarpą (laiką ir įvykius) ir ją „išskleidžia“, praplėsdamas iš pirmo žvilgsnio neesminiais įvykiais – taip suaktualindamas pasirinktus įvykius. Tokius įvykius White‘as vadina „trauminiais“ arba „probleminiais“, turinčių įtakos autoriaus gyvenamajame laike. Pvz., 1702 m. balandžio 5 d. švedai užima Vilnių, 1734 m. vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Augustas III – šie istorinių lūžių faktai romane nėra paminėti, tačiau juos galima laikyti ekvivalentais XX a. I p. įvykių Lietuvoje. Šie įvykiai yra tikri ir tai yra tiesa, nes jie pripažįstami visų ir neginčijami. Vadinasi, objektyvūs. Visgi autoriui svarbiau akcentuoti Žečpospolitą, kaip priklausymą kitam, suvereniteto neturėjimą ir beteisiškumą: „Taip ir gyveno didžiuma Žečpospolitos neva lygiateisės šlėktos, guosdami save atsiminimais apie protėvių savistovumą ir garbę“ (čia ir toliau romano „Šienapiūtė“ nurodyti tik puslapiai, p. 82 – aut. past.;).
Tuos įvykius, kurie gali būti nepalankūs plėtojamam naratyvui, autorius gali sąmoningai nutylėti. Taip numanoma objektyvi tiesa virsta subjektyvia. Todėl istorinis romanas – „tai sumodeliuotas diskursas, kurio naratyvumas, palyginus su analo autoriaus naratyvumu, – tai savimonės funkcija, valdanti šią modeliavimo veiklą. Ši sąmoninga modeliavimo veikla, kuri ... suteikia istorinio naratyvo aspektą, šiuolaikinių teksto tyrinėtojų nuomone, sumažina jo, kaip istorinio aprašymo „objektyvumą““. Dėl istorinių įvykių perteikimo fikcinė tikrovė tampa neabejotina ir per naratyvumą kiek įmanoma priartėja prie objektyvumo. „Patys istorikai, transformavo naratyvumą iš kalbėjimo būdo į paradigmą tos formos, kurią pati tikrovė pateikia „realistinei“ sąmonei“.
Išoriniai istoriniai įvykiai perrikiuojami (autorius parodo savo galią istorijos atžvilgiu laisvai jais operuodamas) – chronologija tampa nesvarbi, o į pirmą planą iškyla įvykis. Mano mėginimas imituojant kroniką sudėlioti romane pateiktas datas, išryškina esminius poreikius, kuriuos tenkinant naratyvas plėtojamas, t.y. nauda ir kova dėl tos naudos:
- 1702 m. Karas su švedais. Sudegė Sidabravos kaimas.
- 1711 m. Badmetis.
- 1728 m. Lietingi metai. Derlius.
- 1734 m. Persvara Dabulskio naudai. Jis nušienavo visas Skaudvilės pievas.
Tuo pačiu išryškėja ir autoriaus „istorinis jautrumas“, kurį R. G. Colingwood apibūdina kaip „gebėjimą padaryti tikėtiną istoriją iš daugybės „faktų“, kurie „neapdirbti“, neturėjo jokios prasmės apskritai“. Žinojimas, kad realus asmuo buvo Radvila, kad iki šiol tebėra Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, neleidžia suabejoti ir romano veikėjų – Dabulskio ir Giedraičio etc. – tikrumu.
„Naratyvo siužetas suteikia įvykiams, sudarantiems istorijos lygmenį, prasmę, pabaigoje atskleisdamas struktūrą, visą laiką glūdėjusią įvykiuose. ... Šių įvykių tikrovė – tai ne pats faktas, kad jie įvyko, o tai, kad, pirma, jie išliko atminty, antra, kad jiems pavyko rasti savo vietą chronologiškoje sekoje“. Autorius pasirenka vaizduoti XVIII amžiaus pradžios mikrokonfliktą – dviejų bajorų tarpusavio vaidus, už kurio galima matyti didesnį, t.y. makrokonfliktą (aplinkinių valstybių norą į Dviejų Respublikų pasidalinti įtakos sferomis), kaip artėjimą prie Žečpospolitos griūties. Išvardinti istoriniai įvykiai per naratyvumą yra susiejami į rišlų pasakojimą, o ypatingą reikšmę turi 1728 ir 1734 m. – jie „įrėmina“ tikrąją istoriją ir yra įsivaizduojamos tikrovės, realizuotos pasakojime, atspirtis. Vadinasi, įvykiai, turintys realią pažintinę vertę, yra nustumiami, o prioritetas teikiamas, White‘o žodžiais tariant, metaforiniams, metonimiams, mimetiniams, t.y. įsivaizduojamiems, perkeltinę reikšmę įgaunantiems įvykiams. Vidinių įvykių (t.y. fikcinių) ir apskritai įvykių svarba akcentuojama pačiame istoriniame romane: „Duktė, taip nulėmusi 1734 m. įvykius, vadinosi Kristina“ (p. 11); „Ne vien moteris, bet ir mirtis gali istorijos tėkmę pasukti netikėtais vingiais“(p. 11); „Virtinė Giedraičio pasisekimų tuo nesibaigė“ (p. 12).
Pats žanras – istorinis romanas – pretenduoja į dviejų tiesų – istorinės ir literatūrinės – reprezentaciją ir referavimą. ‚Istorinis‘ yra atspindintis vaizdavimo tematiką, o ‚romanas‘ yra nuoroda į fikciją ir teksto formą. Iš tiesų, istorinis romanas labiau atskleidžia literatūros gebėjimą manipuliuoti ir žongliruoti faktais, simuliuoti tikrovę, nei įgyvendina istorinės tikrovės reprezentaciją. Autorius pasakojamų įvykių nėra patyręs, jis kalba iš laiko perspektyvos (taip gali įvertinti įvykius ir juos susieti į pasakojimą) – taigi, referuoja juos, todėl istorinio romano tiesa yra abejotina – ji suvokiama kaip labiau subjektyvi, nei objektyvi. Vadinasi, literatūrinė, o ne istorinė. Tikri faktai reikalingi kaip naratyvo užuomazga, akcentas, papildymas, kad galutinai įtikintų skaitytoją savo tiesa:
Štai per žiemą ujo baudžiauninkus miško vežti didžiajam naujam klojimui, dabar jau užsimanė pamatus tvartams kasti. Ir kokiems tvartams! Kažin, ar Radvilos dvare Kėdainiuose tokie rasis... (p. 19)
Penkios aukštos kolonos, pastatytos prieš pernai suremontuotą rūmų frontoną, išdidžiai baltai švytėjo. Ir Vilniuje tokių pavydėtų. Bemaž kaip Radvilos rūmų kolonos Kėdainiuose. (p. 31)
Romanas apsiriboja minimaliu tikrų įvykių kiekiu – tiek pakanka tikrovės iliuzijai sukurti. Dėmesys detalei dar labiau sustiprina į literatūrinę tiesą redukuotos istorinės tikrovės egzistavimą kūrinyje, pvz., Jaks-Tyris (senos garsios totorių giminės „atstovas“ Almeno romane):
Apsitaisęs šį kartą pagal Vieverių apylinkėje ne taip dažnai sutinkamą karališkojo dvaro Saksonijoje madą. (p. 24)
Drabužis, nors ir nebuvo prabangus, gulėjo ant jo kaip nulietas. Šiuokart ta prigludusios medžiagos, pūstų rankovių ir papuošto kalnieriaus bei liemenės saksoniškoji mada tik, kad geriau nereikia. Tiko jam ir tie tamprūs, lyg kokio baleto šokėjo, judesiai, ir ta ilga, prie šono kabanti špaga. Šiaipjau Keršys, į tokį ginklą žvilgtelėjęs, atlaidžiai šyptelėdavo. Menkas atrodė jis šalia tuos kraštuos tradicinės šoblės. Bet dabar ir tokia mintis nekilo. Prie to drabužio, prie tos figūros špaga derėjo puikiausiai. (p. 25-26)
Rašytojas laisvai operuoja turima medžiaga – jo neįpareigoja priverstinis įvykių jungimas, nes literatūros kūrinys, pagal White‘ą, yra tropologinis. O „siužetas visuomet apsunkina istorinį naratyvą; jis turi būti pateiktas, kaip „atrastas“ pačiuose įvykiuose, o ne sukurtas naratyvo technikos pagalba“. „Šienapiūtėje“ nė vienas įvykis neatrodo balastinis, nesvarbu, ar tai istorinė tikrovė, ar literatūrinė išmonė, nes jie vienaip ar kitaip „pasitarnauja“ kuriant istorinį pasakojimą.
Romane istorine tikrove galima pavadinti bajorijos tarpusavio vaidus dėl žemių, įtakos sferų, politinio angažavimosi, tuščiagarbiško pasipūtimo, kurie pamažėle stūmė Lietuvos-Lenkijos Respubliką padalinimų link: „Baudžiauninkas buvo baudžiauninkas; net ir lakiausią fantaziją turintys vargdieniai žinojo – baudžiauninkais ir liks. Bajorystės prakeikimas buvo tas, jog ji verste vertė kiekvieną dėtis didesniu, negu kad jo išgalės leido“ (p. 86). Literatūrinė išmonė šį faktą referuoja per Giedraičio ir Dabulskio nesutarimus, pvz., „Dabulskis apylinkėje garsėjo kaipo etmono Radvilos ir karaliaus Augusto III šalininkas“ (p. 49), o Giedraitis „užsidėjęs sunkius krūtinės šarvus, kuriuos nešiojo tarnaudamas Geležinio Švedo, Karolio XII, kariuomenėje“ (p.71). Aišku, įsivaizduojamiems įvykiams skirta daugiau vietos, nes fikcinis vaizdavimas, papildytas tikrais įvykiais, yra istorinio romano atsiradimo galimybė. Tačiau „fikcija nereiškia, kad visi jos momentai turi būti fiktyvūs; tai tik apibrėžia žaidimo taisykles ir nurodo, kad reikia atsižvelgti į fiktyvumo galimybę ir kad tokiu atveju nepakanka gilesnio „tikrosios esmės“ pažinimo. Fikcija, nepriklausomai nuo jos momentų realaus turinio, iš principo yra prielaida. Tai reiškia, kad fakto vaizdavimas yra pasakojimo funkcija, ir faktas, be abejo, yra pirmesnis už pasakojimą“.
Būtent todėl, kad realus įvykis yra ankstesnis nei fikcinis, ir, apskritai, realus įvykis turi tiesos žymę, tai priverčia skaitytoją kapituliuoti. Nors „fikcija vaizduojamų dalykų atžvilgiu yra visada nepatikima. Istorinių romanų skaitytojas žino, kokia kyla pagunda tai, kas pavaizduota, priimti kaip realybę ir nesivarginti naratyviais apmąstymais“. Nors iš esmės, autorius, pateikdamas istorinius įvykius, išsako požiūrį į juos:
Dėkui dievui, ligi to nepriėjo, ir tai per sveiką daugumos protą, arba, sulig teisybės, per sveiką baimę, kurią jautė ta saujelė Darvainio surinktų vyrų. (p. 14)
Kadangi naratyvas yra kuriamas autoriaus dabartyje, tai siužetą ir įvykius skiria apie 200 metų laikotarpis, todėl istorinio naratyvo „formos turi daugiau bendro su jų dublikatais literatūroje nei moksle“. White‘as kalba apie dublikuotą istorinę tikrovę, paveiktą naratyvumo ir galiausiai iš esmės nepakitusią. Literatūrinis naratyvas, pagal White‘ą, išlieka tropologinis – ne pažintinis, bet pažinus.
***
K. Almeno romane „Šienapiūtė“ istoriniai įvykiai atlieka istorinės tikrovės reprezentaciją bei referenciją. Paimami „trauminiai“ įvykiai, kurie turi įtakos ne tik pavienių asmenų, bet ir visos valstybės gyvenime ne tik praeityje, nes ir jaučiamas bendrumas su dabartine situacija. Į istorinį pasakojimą įtraukti įvykiai yra atrinkti autoriaus ir susieti naratyvumo, kaip esminiai ir atskleidžiantys ne pažintinę teksto funkciją. Romane istoriniai įvykiai lieka tarsi antraplaniai, o didesnis dėmesys tenka fikcijai ir interpretacijai, t.y., autoriaus požiūrio reiškimui. Todėl naratyvumas yra esminė istorinės reprezentacijos galimybė, jungianti skirtingos prigimties tiesą – istorinę-tikrą ir fikcinę-įsivaizduojamą.