Lietuvoje nebėra demokratijos, liko tik jos regimybė. Valdžią pasiglemžė valstybininkų klanas. Valstybės saugumo departamentas nepaklūsta Seimui – tikriesiems krašto šeimininkams. Krašte cenzūra, negalima kritikuoti nei Prezidento, nei valdančiųjų. Sabotuojamas plk. V.Pociūno žūties tyrimas, už tai atlyginama ambasadorių postais…
Tokiomis ir panašiomis teorijų nuotrupomis mus nuo 2006 metų maitino ne tik kai kurie sensacijas ir provokacijas mėgstantys Lietuvos laikraščiai, bet ir dalis universitetinės aplinkos intelektualų. Ir štai – ramiai, civilizuotai, demokratiškai Lietuva išsirenka naują Seimą, krašto tvarkymą perima nauja valdžia, jai nesipriešina joks „valstybininkų klanas”. Sekančius porą metų kai kuriems akademikams teks gerokai pasukt galvą aiškinant, kaip toks stebuklas galėjo atsitikti krašte, kuriame nebuvo demokratijos.
Laimėtojai ir pralaimėtojai
Pirmiausia reikėtų pasveikinti Seimo rinkimų laimėtojus konservatorius, kurie oficialiai dabar vadinasi Tėvynės sąjunga – krikščionys demokratai. Jie naujame Seime turi 45 atstovus, todėl naujoji valdžia, kad užsitikrintų bent 71 seimūno paramą, turi būti koalicinė. Joje dar yra pramogų (Tautos prisikėlimo partijos) 16 atstovų, 11 liberalų ir 8 liberalcentristai.
Kodėl iš 16-kos į Seimą kandidatavusių partijų geriausiai pasirodė konservatoriai? Man atrodo, kad raktas į rinkimų laimėjimą buvo paslėptas jau 2004 metų rinkimų rezultatuose, tik anuomet į juos niekas neatkreipė reikiamo dėmesio. Rinkimuose tada nelauktai gerai pasirodė dvi partijos: V. Uspaskicho Darbo partija ir R. Pakso Tvarka ir teisingumas. Kai kurie teoretikai politologai į tai reagavo kaip į dėmesio nevertą populizmo apraišką, tuo pademonstruodami tik savo aroganciją. Juk politologų pareiga būtų išfiltruoti iš populizmo politinį balastą, o visuomenei rūpimus klausimus įmontuoti į partijų programas. Tą šį kartą ir padarė konservatoriai, atkreipę dėmesį į tvarką ir teisingumą, t. y., į alkoholizmą ir teismus. Ilgai buvę opozicijoje, jie turėtų gerai suprasti paprastų žmonių rūpesčius, spręsti problemas ir kovoti su negerovėmis. Šiek tiek rūpesčio kelia iki šiol buvusi silpnoji konservatorių politikos pusė – ekonomika. Tikėkimės, jog „Mažeikių naftos” pamoka, kad ekonomikoje draugų nėra, yra tik interesai, nebus pamiršta ir kad Lietuva vėl nepasuks verslo ir pramonės išpardavimo užsieniui keliu. Kai gyventojai savame krašte lieka vien samdiniais, globalizacija mažai tautai tampa labai pavojingu žaidimu: arba pramonė emigruoja ten, kur pigesnė darbo jėga, arba kraštą užplūsta pigi darbo jėga iš skurstančių kraštų, o vietiniams gyventojams tenka darbo, duonos ir pakenčiamų gyvenimo sąlygų ieškotis kitur. Tokį globalizacijos „skonį” Lietuva jau šiek tiek pajuto.
Kita vertus, turime nepamiršti, kad rinkimų rezultatai nebuvo ypatingai palankūs jokiai koalicijai, nes bet kuri koalicija negalėjo išvengti naujai prieš rinkimus įsisteigusios Tautos prisikėlimo partijos (TPP), kurios pradžioje net partija nesinorėjo vadinti. Ją sudarė daugiausia pramogų verslo atstovai. Politikoje iki šiol nesireiškę, vadovaujami televizijos šou atstovo Arūno Valinsko, pradžioje jie buvo palaikyti nevykusiu pokštu, protestu prieš nepopuliarias tradicines partijas. Niekas netikėjo, kad šie Seimo naujakuriai taps politine jėga, be kurios negali susiformuoti jokia koalicija. Ir štai norom nenorom TPP pirmininkui vardan koalicijos tenka atiduoti Seimo pirmininko pareigas – antrą pagal svarbą vietą valstybės vadovybėje. Net po rinkimų dar nebuvo aišku, už kurią koaliciją apsispręs TPP. Apsisprendus už koaliciją su konservatoriais, jiems buvo pasiūlytos dvi ministerijos: kultūros ir aplinkos apsaugos. Į aplinkos apsaugos ministrus TPP pirmininkas A. Valinskas siūlė savo bičiulį, Neringos vicemerą Arūną Burkšą. Toks pasirinkimas sukėlė abejonių prezidentui V. Adamkui, o tarp aplinkosaugininkų kilo pasipiktinimų banga, nes Burkštas kaltinamas nelegalių statybų Neringos draustinyje globa.
Tačiau didesnį rūpestį man, amerikietiško sukirpimo liberalui, kelia ne konservatoriai ir ne tautos prisikėlimą skelbiantieji jų koalicijos politiniai naujokai, o Lietuvos liberalai. Ir štai kodėl. Liberalai visur pasisako už žodžio, minties ir sąžinės laisvę. Taip pat ir už laisvos rinkos ekonomiką. Tačiau amerikiečiui liberalui individo laisvę riboja visuomeninis interesas. Iš čia išplaukia rinkos reguliavimas, jos dalyvių apsauga nuo nesąžiningų operatorių ir valstybės įsipareigojimas rūpintis tais, kurie patys nepajėgia savimi pasirūpinti bei socialinio teisingumo siekimas (progresyvūs mokesčiai). Lietuviškasis liberalizmas linkęs rinką paleisti savieigai, pasisako už individo laisvės suabsoliutinimą visuomeninės atsakomybės sąskaita (ką parodė po nepriklausomybės atsiradusi įstatymų betvarkė, atvedusi kraštą prie niekada dar nebuvusio alkoholizmo ir įstatyminio bejėgiškumo). Lietuviškasis liberalizmas pasisako prieš progresyvius mokesčius ir socialinių skirtumų mažinimą. Net ir ne tokia regresyvi JAV respublikonų politika, kokią dabar siūlo Lietuvai liberalai, privedė tą kraštą prie rimtos ekonominės krizės. Tuo tarpu, kaip nebūtų keista, Lietuvos konservatoriai panašią padėtį paveldėjo iš ilgus metus kraštą valdžiusios socialdemokratų vyriausybės, kuri tik tradiciškai buvo laikoma kairiąja, o iš tikrųjų atstovavo stambiojo kapitalo interesams. Panašiai, stambiojo kapitalo interesus gina Lietuvos liberalai.
Ameriką į krizę įklampino be priežiūros stambųjį kapitalą, visų pirma bankus palikusi konservatorių valdžia; uždavinys iš tos padėties išvesti ją tenka demokratų partijoje susitelkusiems JAV liberalams (t.y., ne dešiniojo, o kairiojo centro atstovams). Lietuvą į panašią padėtį įklampino oligarchinį kapitalizmą protegavusi „buvusių komunistų” valdžia; iš tos padėties išvesti ją teks konservatoriams su už juos dar dešinesnių Lietuvos liberalų talka. Lieka tik prašyti jiems Dievo paramos, nes talkininkai ne patys geriausi.
Partija, valstybė,
„valstybininkai”
Viena iš teigiamų naujojo premjero Andriaus Kubilaus savybių – jis nėra politikos dogmatikas, žino, kad demokratijoje kompromisai neišvengiami. Tai padėjo jam kol kas sėkmingai išlaviruoti pro koalicijos labirintus, bet dėl to jis susilaukė priekaištų ir partijos viduje, ir jai artimuose sluoksniuose. Vidiniai partijos nesutarimai išryškėjo svarstant kandidatus į užsienio reikalų ministrus. Nors Lietuva yra ne prezidentinė, o parlamentinė respublika, pagal konstituciją prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Todėl ir premjerui parenkant kandidatus į užsienio reikalų ministrus, tenka atsižvelgti į prezidento pageidavimus. Prezidentas V. Adamkus pageidavo, kad ministerijai vadovautų patyręs diplomatas ir tęstų dabartinę Lietuvos užsienio politiką. Pasirinktas kompromisinis kandidatas – ambasadorius Didžiojoje Britanijoje V. Ušackas. Bet naujasis užsienio reikalų ministras nėra konservatorių partijos narys, todėl dalis partiečių atvirai reiškė nepasitenkinimą, kad partijai priklausanti vieta atiduota ne partijos, o prezidentūros kontrolei. Spaudoje pasirodė ir atvirai piktų priekaištų Kubiliui (A. Bačiulis Veide, T. Viluckas Lietuvos žiniose), kad tokiu būdu Užsienio reikalų ministerija paliekama Albino Januškos vadovaujamo „valstybininkų klano” globoje. Naujasis užsienio reikalų ministras „valstybininkų klaną” laiko mitu. Šį mitą, kaip jau rašiau Akiračiuose, sukūrė Lietuvos žinių laikraštis, paskelbęs slapyvardininko Mindaugo Veličkos straipsnį apie valstybės užvaldymą. Dabar, po laisvų rinkimų, kai valstybė „nebeužvaldyta”, toliau rašinėti tokius niekus turėtų būti gėda.
Kodėl Lietuvoje kairieji pralaimėjo?
Tai labai „pavojingas” klausimas, nes dėmesį kreipia klaidinga kryptimi. O pralaimėjo Seimo rinkimus todėl, kad jokia kairioji partija juose praktiškai nedalyvavo. Tiesa, radikalių kairiųjų vardu kalbėti bandė Algirdo Paleckio per vėlai organizuoti pradėtas Frontas. Tradiciškai kairiosios socialdemokratų partijos daugumą sudarė buvę sovietinės Lietuvos kompartijos nariai, kurie irgi nebuvo ideologiški kairieji. Juos galbūt tiksliau būtų laikyti prisitaikėliais, nes Lietuvos komunistų partijai (brazauskininkams) atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos kompartijos, dauguma ideologinių komunistų liko Maskvos pusėje. O tie, kurie anksčiau sugebėjo prisitaikyti prie Maskvos reikalavimų ir atrankos kriterijų, pasikeitus politinėms aplinkybėms sugebėjo ne tik prie naujos kapitalistinės santvarkos prisitaikyti, bet ir nemažai valstybės kapitalo „prie savęs pritaikyti”. Dėl to nereikėtų labai stebėtis. Atgautos nepriklausomybės pradžioje į valdžią atėję dešinieji neturėjo politinio ir administracinio darbo patirties, todėl padarė klaidų, įgalinusių rinkimus laimėti ir ilgokai valdžioje užsibūti buvusiems komunistams, dabar tapusiems naujaisiais kapitalistais. Jie sudarė naujos aukštesniosios (turtingųjų) klasės branduolį, todėl ir jų ekonominė politika buvo palanki verslui ir aukštesniajai klasei. Nors ekonominiai rodikliai per paskutinius aštuonerius metus gerokai pagerėjo, žymų gyvenimo pagerėjimą pajuto tik aukštesnioji klasė ir valdininkija; žemesniosios klasės (darbininkijos ir pensininkų) pagerėjimas buvo ne toks žymus, todėl darbininkai ėmė masiškai emigruoti, o kai kurie viduriniosios klasės sluoksniai (pvz., mokytojai) susilygino su žemiausiai atlyginama darbininkija. Tokiu būdu labai susilpnėjo vidutinioji klasė.
Ekonominė krizė ir globalizacija
Demokratinėje valstybėje galioja toks nerašytas dėsnis, kad valstybė stabili tik turėdama tvirtą vidutiniąją klasę. Todėl rinkimus laimėjusiems konservatoriams, centro dešinės politinei partijai, norint stabilizuoti valstybės padėtį ir sustiprinti joje labai pašlijusį patriotiškumą reikia visų pirma pagerinti žemesniosios ir vidutiniosios klasės padėtį. Bet tokiai politikai vargu ar pritars koalicijos partneriai Lietuvos liberalų sąjungoje. Liberalams artimas Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), pavyzdžiui, pasisako prieš atlyginimo darbininkams minimumą. Tokiu būdu liberalų politika skatintų tolimesnę masinę darbininkų ir mažai apmokamų vidutiniosios klasės specialistų emigraciją į Vakarus, o į Lietuvą tektų importuoti mažesniu atlyginimu pasitenkinančius darbininkus iš Azijos ir Afrikos kraštų. Be to, LLRI yra lobistinė organizacija, finansuojama tabako ir alkoholio gamintojų. Jos „ekspertai” netgi įrodinėja, kad valstybė neturėtų drausti nepilnamečiams vartoti alkoholį, nes tai pažeidžia tėvų teisę mokyti vaikus saikingai gerti. Todėl nedžiugina ir faktas, kad liberalams koalicinėje vyriausybėje patikėti tvarkyti švietimo reikalai. Ko gero, valdžion atėjusiems konservatoriams koalicijos partneriai sukels daugiau galvos skausmo negu opozicija.
Stebuklo dar teks palaukti
Baigiant reiktų atsiprašyti už provokuojančią šio straipsnelio antraštę. Demokratija į Lietuvą negrįžo, nes niekur iš jos nebuvo pradingusi. Ir joks „valstybininkų klanas” nebuvo jos pavogęs. Kai laisvuose Seimo rinkimuose išrenkama nauja valdžia, tai reiškia, jog tauta tikisi, kad naujieji kraštą tvarkys geriau už buvusiuosius. O ar tos viltys pasitvirtins, parodys rinkimai po ketverių metų.
Neprižiūrimas ir nevaldomas stambaus kapitalo savivaliavimas JAV finansų sektoriuje privedė Ameriką, o su ja ir visą pasaulį, prie ekonominės krizės, kurios išvengti prireiks beveik stebuklo. O Lietuva dar turi ir papildomų iš sovietmečio paveldėtų klausimų, kurių nespėjo išspręsti per aštuoniolika nepriklausomo gyvenimo metų. Todėl naujos centro dešiniųjų valdžios laukia sunkūs išbandymai. Linkime sėkmės.