Demokratinė valstybė pripažįsta piliečių teisę kritikuoti valdžią, o sąmoningų piliečių sąžinė skatina juos burtis į visuomenines organizacijas, kad padėtų valstybei ten, kur jos institucijos deramai neatlieka savo pareigų. Tokiu pagrindu sukurta Piliečių santalka neseniai parašė viešą laišką prezidentui V. Adamkui dėl žurnalisto ir politologo Kęstučio Girniaus skundo, kad jam grasino Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas.
VSD vadovybė teigia, jog tai nebuvo grasinimas, o tik įspėjimas, jog dėl Prezidento ir Konstitucinio Teismo kritikos K. Girniui yra pavojus patekti į Lietuvai nedraugiškų jėgų pinkles. K. Girnius su tokiu aiškinimu nesutinka ir įspėjimą laiko grasinimu jam dėl jo kritiškų straipsnių. Ginčą, ar tai buvo grasinimas, gali spręsti ne Prezidentas ir ne Piliečių santalka, o tik teismas; teisinėje valstybėje ginčams spręsti kito kelio nėra. Tačiau Piliečių santalka pagrįstai atkreipia Prezidento ir visuomenės dėmesį į faktą, kad tokie perspėjimai yra neleistinas saugumiečių kišimasis į Lietuvos viešąją politiką.
Pats vienas K. Girniaus atvejis dar neleidžia kalbėti apie pavojų žodžio laisvei. Tikėkimės, kad VSD vadovybė padarys reikiamas išvadas ir panašūs incidentai ateityje nebesikartos. Priešingu atveju visuomeninėms organizacijoms teks kreiptis į Seimą ir prašyti sugriežtinti įstatymus, ribojančius VSD dėmesį viešajai Lietuvos politikai ir ginančius žodžio ir minties laisvę.
Rimtas rūpestis ir keisti klausimai
Neabejojame, kad atvirą Piliečių santalkos laišką Prezidentui paskatino rūpestis dėl aktyvaus saugumo pareigūnų dalyvavimo Lietuvos vidaus politikoje ir dėl to kylančio pavojaus žodžio laisvei demokratinėje visuomenėje. Tačiau niekaip negalime suprasti, ko siekiama tame laiške Prezidentui pateiktais klausimais. Visų pirma, klausiama informacijos apie slaptą saugumo veiklą. Viešai paskelbta ši informacija būtų naudinga tiems, kurie vykdo prieš Lietuvą nukreiptą veiklą ir norėtų žinoti, ar yra saugumo sekami.
Kokių priemonių ėmėsi Piliečių santalka, kad gavusi šią slaptą informaciją apsaugotų ją nuo prieš Lietuvą veikiančių sluoksnių? Nejaugi laiškas buvo rašytas nesitikint į jį teigiamo atsakymo?
Stebina ir kai kurių klausimų Prezidentui logika. VSD pareiga ir uždavinys yra saugoti ir ginti Lietuvos interesus, o prieš tokios veiklos vykdytojus įstatymo numatyta tvarka imtis operatyvinių priemonių, nepaisant, kas tokią veiklą vykdytų. Tuo tarpu Piliečių santalka klausia Prezidento, ar VSD seka Lietuvos žurnalistus ir politikos apžvalgininkus ir vykdo jų atžvilgiu operatyvinę veiklą? Šis klausimas mums atrodo svarbus ne todėl, kad kurį žurnalistą ar politikos apžvalgininką įtartume nelojalumu Lietuvai. Klausimas mums nepriimtinas iš principo, nes pažeidžia konstitucinę piliečių lygybę prieš įstatymus. Kalbant kasdienine kalba, tarkim, Lietuvos žurnalistas šnipinėja nedraugiškai užsienio valstybei. Ar VSD neturėtų prieš šį šnipą imtis operatyvinės veiklos vien todėl, kad jis žurnalistas? Ar iš tikrųjų mes norime VSD uždėti tokią „kontrolę”, kad Lietuvos žurnalistais įsidarbinę užsienio agentai galėtų jaustis saugūs ir neliečiami?
Dar keisčiau skamba klausimas kurių žurnalistų ir politikos apžvalgininkų telefoninių pokalbių klausomasi bei kodėl tai daroma. Nepradėsiu net spėlioti, ką Piliečių santalka darytų su informacija jog, tarkim, klausomasi žurnalisto X.Y. pokalbių, nes jis įtariamas šnipinėjimu vienos Lietuvai nedraugiškos valstybės naudai. Savaime aišku, jog tokia informacija būtų labai įdomi tos nedraugiškos valstybės ambasadai, bet tai jau kitas klausimas.
Totalitarinis demokratinės valstybės modelis
Ne visi Piliečių santalkos klausimai Prezidentui išreiškia susirūpinimą žurnalistų ir politikos apžvalgininkų žodžio laisve ir teise kritikuoti valdžią. Kai kuriuose klausimuose jaučiamas susirūpinimas, kad pati VSD veikla yra ar gali būti pavojinga demokratinei valstybės santvarkai, prieštarauti jos konstitucijai. Vienas tokių klausimų, tai klausimas, ar VSD turi slaptų bendradarbių tarp Lietuvos žurnalistų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, valstybės politikų? Juk klausimas, kuriose profesijose VSD turi ar neturi savo bendradarbių, neturi jokio ryšio su svarstomu klausimu apie žurnalistų ir politikos apžvalgininkų žodžio laisve ir galimybę kritikuoti valdžią.
Kad lietuvių visuomenėje netrūksta balsų, teigiančių, jog bet kokia slapta valstybės veikla, taigi ir VSD kelia pavojų demokratinei santvarkai, labai stebėtis nereikėtų. Toks požiūris susiformavo sovietmečiu ir buvo visai teisingas: KGB ir kitų sovietų represinių struktūrų tikslas ir buvo slopinti bet kokią valdžios kritiką. Bet kodėl dabartinio parlamentinės demokratinės valstybės VSD kritiką Piliečių santalka aiškina pasiremdama totalitarinės valstybės modeliu?
Vsd kaip valstybininkų klano pakaitalas
Susirūpinimą VSD keliama grėsme demokratinei santvarkai Piliečių santalka reiškė nuo pat savo veiklos pradžios 2006 metais. Santalka teigė, kad Lietuva išgyvena krizę, kad jos valstybinei santvarkai pavojų kelia valdžią į savo rankas susigrąžinti siekianti valstybininkų klanu vadinama komunistinė nomenklatūra. Prie tokios komunistinio pavojaus isterijos prisidėjo ir neaiškiomis aplinkybėmis įvykusi Lietuvos saugumo pareigūno pulkininko Vytauto Pociūno žūtis Gardine bei ją palydėjusi daugiau negu keista kai kurių Lietuvos VSD vadų laikysena šiuo klausimu. Santalka teigė, kad pati demokratija Lietuvoje buvo tapusi tik regimybe, kad Užsienio reikalų ministerija, VSD ir prezidentūra buvo valstybininkų klano kontrolėje. Nei Seimas, nei Prezidentas, esą, neturėję pakankamai politinės valios pasipriešinti šiam valstybininkų klano diktatui. Tuo tikslu Santalka 2007 m. balandžio mėn. pravedė akciją Neišduok!
2008 metais be rimtesnių incidentų praėję laisvi Seimo rinkimai buvo sėkmingai išlaikytas demokratijos egzaminas. Valdančioji koalicija rinkimus pralaimėjo, valdžią perėmė nauja, opozicijoje buvusių partijų koalicija, tariamai valdžią užgrobęs valstybininkų klanas pradingo, neparodęs nė menkiausių pastangų išlaikyti valdžią savo rankose. Valstybininkų klanas, pasirodo, buvo tik šiek tiek nuo realybės atitrūkusių kai kurių politologų kūrinys. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Piliečių santalkos pastangos mobilizuoti visuomenę kovai už realios valdžios grąžinimą iš ją užgrobusio valstybininkų klano į Seimo rankas buvo gan sėkminga: akcija Neišduok Lietuvos! susilaukė raštiško pritarimo iš daugiau negu 2500 žinomų Lietuvos žmonių. Atleiskite už truputį kreivą šypseną, bet kovai už demokratiją Lietuvoje iškilo šiek tiek donkichotiškos pergalės pavojus: mūšis sėkmingai laimėtas, nes dingo priešas. Laimei, padėtį išgelbsti jauno saugumiečio skambutis žurnalistui ir politologui Kęstučiui Girniui. Nepaisant ilgo VSD veiklos tyrimo Seime, nepaisant, kad buvo pakeistas VSD generalinis direktorius, kad nepavyko įrodyti VSD darbuotojo V. Pociūno tyčinio nužudymo, viena jauno saugumiečio klaida leidžia rašyti Prezidentui apie VSD keliamą pavojų demokratijai. Lyg demokratiniame krašte nebūtų paprastesnių būdų tokius klausimus išsiaiškinti.
Nestabili koalicija ir piliečių santalkos klanas
Nė vienai partijai rinkimuose negavus absoliučios balsų daugumos, prasidėjo koalicinės valdžios formavimas, išryškinęs valstybėje įvykusius politinės galios pokyčius, jos stipriąsias ir silpnąsias vietas. Visų pirma, buvo labai akivaizdu, kad visa krašto politinė galia sukoncentruota Seime; nei VSD, nei kitos valstybės struktūros koalicijos formavime praktiškai jokio vaidmens nevaidino. Net prezidentūros įtaka šį kartą atrodė mažesnė ir ne tokia sėkminga, kaip kad būdavo anksčiau. Kita vertus, koalicija, atrodo, bus silpna ir nestabili.
Stiprią koaliciją paprastai sudaro viena vyraujanti ir kelios smulkesnės ją palaikančios partijos. Tuo tarpu dabartinėje valdančiojoje koalicijoje matome du politinės galios centrus: vieną susitelkusį apie konservatorių premjerą Andrių Kubilių, kitą – apie Seimo pirmininką Arūną Valinską. Ir taip savęs šie du centrai dažnai bendrauja ne bendrų pažiūrų, o ultimatumų kalba. Todėl naujos valdžios darbas, ypač pasaulį apėmusios ekonominės krizės sąlygomis, nebus lengvas ir, ko gero ne visada sėkmingas.
Nenustebčiau, jei ateityje konspiracijų teorijų mėgėjai sugebėtų sukurti ir naujų pavojaus Lietuvos demokratijai teorijų. Vienos tokios teorijos užuomazga nesunkiai įžvelgiama jau ir dabar. Tai teorija, kad pati Piliečių santalka gali virsti junginiu, turinčiu visas neigiamas, tariamam valstybininkų klanui priskiriamas savybes. Pagrindinis priekaištas valstybininkų klanui buvo tai, kad ji sudaro gabių ir įtakingų biurokratų grupė, savo įtaka užgožianti tautos rinktų Seimo narių balsą. Tokiu būdu niekieno nerinkta grupė praktiškai valdo kraštą. O ką jau dabar matome Piliečių santalkos vadovybėje? Buvusį kariuomenės vadą, buvusį Prezidento patarėją, dabartinę Lietuvos ambasadorę Kanadoje ir tvirtą organizacinę struktūrą (ko galėtų tik pavydėti valstybininkų vadu apšauktas ir jau beveik dvejus metus spaudoje nepaliaujamai demonizuojamas Albinas Januška). Norėdama išvengti valstybininkų klanui skirtų priekaištų Piliečių santalka turėtų likti grynai visuomenine organizacija, t.y., jos veikloje neturėtų dalyvauti valstybės pareigūnai.