Rasa Navickaitė, VU TSPMI Studentų mokslinės draugijos pirmininkė
Santaroje-Šviesoje buvau antrą kartą ir vėl apėmė tas pats jausmas, kaip ir pernai. Tas malonus laisvės pojūtis, kuris ateina iš supratimo, kad štai mes, čia ir dabar, savo protu ir rankomis lemiame savo likimą. Ne kažkas iš aukščiau ar iš labai toli nurodinėja mums kaip mąstyti ir elgtis, bet mes sprendžiame, kaip mums gyventi, kaip kurti savo valstybę ir joje tvarkytis. Ir tuo pačiu, nedidelis nusivylimas, kad Santaros-Šviesos šviesa, deja, pasklidusi po Lietuvą ne taip plačiai, kaip galėtų.
Visgi turbūt nereikia norėti, kad plačiosioms masėms Santaros-Šviesos dalyvių pranešimai taptų tokie pat artimi, kaip dviračio žynių peliukų pasisakymai. Nei tai įmanoma, nei tame esmė. Svarbiausia, kad kuo daugiau ir įvairesnio akademinio jaunimo ir ne tik jaunimo gautų pakvėpuoti santarietiška dvasia.
Pirmos dienos pranešimuose, deja, neturėjau galimybės dalyvauti, o iš šeštadienio repertuaro geriausią įspūdį paliko Gintautas Mažeikis ir jo „valdžia bendruomenėms“. Gaila, kad išsakytos idėjos taip ir nesusilaukė didesnės reakcijos iš salės. Panašiai nutiko ir su emigracijos tema – emocingai nugriebus paviršių, pasidalinus išgyvenimais bei kasdieniais pamąstymais buvo išvengta tikros diskusijos. Istorinio pobūdžio pranešimai apie islamą buvo labai įdomus pasiklausyti, bet stokojo supažindinimo su platesniu kontekstu. Tikiuosi, kad kitąmet tęsiant islamo temą ji įgaus daugiau problemiškumo.
Šiemet mane bene labiausiai įkvėpė paskutinė diskusija, skirta pačiai Santarai-Šviesai. Vanda Zaborskaitė, Tomas Venclova, kiti pasisakiusieji pribloškė savo minties aiškumu ir gilumu, privertė susimąstyti apie tuos laikus, kurie buvo neįtikėtinai neseniai, bet apie kuriuos žinome tiek mažai. Ačiū Santarai už tai, kad turime galimybę veidas į veidą susitikti su žmonėmis, kuriuos pažįstame daugiausia tik iš tekstų ir gyvai išgirsti apie tuos laikus, kurie jau virtę knygomis.
Maksim Ivanov, grupės „Riff Lections“ lyderis, žurnalo „Pašvaistė“ bendraautorius
„Santaros-Šviesos“ konferencijoje buvau pirmą kartą, bet ji man paliko neišdildomą įspūdį. Visų pirma dėl nerealios protingų, nusipelniusių Lietuvai žmonių koncentracijos vienoje vietoje. Antra, dėl to, kad kuo protingesni ir labiau nusipelnę, tuo labiau mėgsta vyną ir alų, o tai jau šis tas, kas vienija mus, pienburnius, su jais. Visų trečia, dėl to, kad sukėlė nepaaiškinamą norą įsilieti į „Santaros“ veiklą ir suteikė tam galimybių. Ketvirta, įžiebė aistrą domėtis R. Gavelio, V. Kavolio ir kitų didžių asmenybių, kažkodėl mano pražioplintų anksčiau, idėjomis ir darbais. Penkta, dėl to, kad pigiai nusipirkau Italo Kalvino knygą.
Dėl savo įtakingumo „Santara-Šviesa“ man asocijuojasi su Yale Universiteto slapta draugija „Skull and Bones“, kurios visi nariai buvo ir yra svarbūs žmonės JAV visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dauguma Amerikos prezidentų buvo šios organizacijos nariai, o 2004 m. rinkimai buvo pirmieji, kai ši savybė buvo būdinga abiems kandidatams, Dž. Bušui ir Dž. Keriui. Šioje vietoje derėtų prisiminti, kad S. Lozoraitis ir V. Adamkus yra buvę „Santaros“ aktyvistai. „Skull and Bones“, galima sakyti, suformavo JAV intelektualiąją klasę. Tokia yra ir mano „Santaros“ vizija.
Vilius Bartninkas, Lietuvių mokinių parlamento Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas
Šių metų Santaros-Šviesos konferencija privertė paklausti savęs: kas yra Santara-Šviesa? Klausimas paprastas, gal kiek ir grubus. Kad ir kaip bebūtų jis iškilo ne šiaip sau. Pradžioje užduotas klausimas buvo išvestas iš kitos probleminės minties: kodėl šiais metais vyravo tokia Olimpinės ramybės dvasia konferencijoje?
Tokia nuotaika, apgaubta status quo aura, galbūt kilo dėl parinktų temų. Peržvelgus konferencijos diskusijų tematiką, nenoriai piršosi išvada, kad Santaros-Šviesos suvažiavimo organizatoriai buvo linkę likti prie teorinių-filosofinių klausimų (pvz., prof. A.Mickūno pranešimas „Intelektualų atsakomybė: už kainos ir mirties ribų“). Kartu buvo siūlomos temos, apie kurias kalbant išsakomi savaime teisingi teiginiai (prof. Gintauto Mažeikio pranešimas apie bendruomenių būklę), atsisakoma teikti konkrečių pasiūlymų kaip spręsti panašias problemas, apie kurias, kaip pats profesorius minėjo, jau „kalbama dvidešimt metų“, tad kartu dingo ir galimybė diskutuoti ir gilintis į pranešimus. Taip pat kiek įmanoma atsargiau buvo formuluojamos diskusijų temos, idant būtų apsisaugota nuo galimų ginčų (kas galėtų pasiginčyti tema „Koranas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavelde“?). O jei aštresnę poziciją turintis žmogus (šį kartą tai buvo filosofas A. Šliogeris) mesdavo pirštinę lektoriams ir publikai, jie arba apsimesdavo lyg nieko nebūtų nutikę, arba pasijuokdavo iš radikalios nuomonės, bet tyliai toleruodavo vieną ar kitą filosofo mintį iki tokio laipsnio, kad atsisakydavo savosios, ypač jei ji priešinga. Tad trūko ne tik nuomonių įvairovės, aktualių temų, bet ir diskusijų išvadų, kurios inspiruotų veiksmus.
Galbūt šis ramybės siekis kilo dėl praeitos konferencijos, kurios metu įvyko šioks toks skandalas, kivirčas. O galbūt ir dėl to, kad santariečiai gana jautriai reagavo į straipsnius apie Prezidento ryšius su KGB, tad šiuo suvažiavimu stengėsi parodyti vienybę. Kad ir kaip bebūtų, neabejoju, kad tokia būsena yra ligos apraiška. Tai negalavimo simptomas, kuris nesiderina su iki šiol buvusia organizacijos dvasia. Dvasia, kuri leido diskusijos metu santariečiams būti nesutaikomais oponentais, bet po diskusijos paspausti vienas kitam ranką ir kartu išgerti po bokalą alaus. Dvasia, kuri pavertė Santarą-Šviesą stipriausiu Lietuvos intelektualiniu sąjūdžiu.
Tiesa, man asmeniškai buvo liūdniausia paskutinioji Santaros-Šviesos dalis, kurios metu vieni kalbėtojai dalinosi prisiminimais, taip pat apie savo santykį su Santara-Šviesa, kiti kalbėjo apie organizacijos reikšmę Lietuvai. Liūdna buvo ne dėl nostalgišku prisiminimų, bet dėl Regimanto Adomaičio žodžių. Aktorius taikliai pastebėjo, kad Santarai-Šviesai gresia diskusijų klubo likimas ir kad vargiai kas bežino apie šią organizaciją. Net vietiniai alantiškiai sunkiai tegalėjo pasakyti p. Adomaičiui kelią iki konferencijos, kas, matyt, rodo, kad apie konferenciją žinojo žmonės 300 metrų spinduliu aplink suvažiavimo vietą . Bet dar liūdniau, kad į šias mintis nebuvo sureaguota. Kaip ir A. Šliogerio atveju.
Prieš pabaigdamas savo minčių giją, noriu atsiprašyti, kad nesu pakankamai kompetentingas atsakyti į man iškilusį pradinį klausimą. Juk nesu nei organizatorius, nei ilgametis Santaros-Šviesos narys, tiesą sakant vos antrą kartą dalyvauju kasmetiniame suvažiavime. Todėl ir negaliu vienareikšmiškai atsakyti į man rūpimą klausimą. Bet kiek paklausinėjęs dalyvių ir organizacijos senbuvių nuomonės, išgirdęs jų atsakymus, atsivertęs straipsnius, kalbančius apie Santaros-Šviesos istoriją supratau, kad tai daugiau nei intelektualų diskusijų klubas. Tai judėjimas. O judėjimas yra neatskiriamas nuo veiksmo.
Dabar rizikuoju pernelyg sentimentaliai nuskambėti, bet Lietuvai vis dar yra reikalingas intelektualinis sąjūdis ir panašu, kad jis visada bus reikalingas. O sąjūdžio reikia tokio, kuris nebijotų kviesti kitaminčių ar kvestionuoti savo narių idėjas diskusijose. Ir ties diskusijomis nevalia sustoti. Juk santarietis prof. Leonidas Donskis minėjo, kad intelektualas turi ne tik generuoti idėjas, bet ir siekti jas įgyvendinti. Tad lai žodį seka veiksmas.
Justina Juodišiūtė, Šv. Kristoforo gimnazijos absolventė, žurnalo „Pašvaistė“ bendraautorė
Labai sveika realiai pamatyti tai, apie ką įspūdį susidarei iš knygų ir kitų šaltinių, nes kitaip, ko gero, rizikuoji pradėti gyventi toje sapnų karalystėje, apie kurią kalbėjo profesorė A.Tikuišienė. Gavau daugiau, nei tikėjausi- santariečių humoro jausmu neabejojau (tą patvirtino ir pats Tomas Venclova), bet šis mano įsitikinimas tik sustiprėjo, ypač po įstabiosios pasaulinės profesoriaus Regimanto Tamošaičio misterijos premjeros. Tačiau svarbiausia – atvira diskusijoms aplinka ir labai ryškios asmenybės su autentišku požiūriu. Deja, paskutinę dieną, turbūt dėl laiko stokos, diskusijos neužsimezgė. Ypatingai aktualus man atrodo Giedrės Kazlauskaitės pranešimas, kuriuo buvo išreikšta kai kuriems asmenimis labai nepatogi nuomonė, į kurią lyg ir nebuvo sureaguota. Regimanto Adomaičio paralelė kelia labai svarbų klausimą apie organizacijos veiklą, o atrodytų, kad ji buvo priimta nerimtai ir su šypsena. Žinoma, tikrai yra kuo džiaugtis: Gintauto Mažeikio, Daivos Kuzmickaitės, Leonido Donskio pranešimai, simpoziumas Intelektualinės kultūros likimai. M.Buberio skaitymai man priminė vieną paties Leonido Donskio mintį, kad kuo ilgiau žmogus dėvi džinsus ir megztinį, tuo ilgiau tęsiasi savęs ieškojimo ir brandinimo procesas – šis performansas ne tik nustebino savo jaunatviška drąsa, bet ir sudrumstė (gerąja prasme). Tikiuosi, kad Santara – Šviesa tik stiprins savo toleranciją ir atvirumą, kels diskusiją, kviesdama į dialogą, šitaip įrodydama kitų teisę turėti savo įsitikinimus ir bandydama atrasti tiesą.
Simas Čelutka, Visuomeninio jaunimo klubo prezidentas
Šiųmetinė „Santaros-Šviesos“ konferencija buvo kitokia nei pernai. Anąkart netrūko politinių temų, nagrinėtos visuomenės aktualijos, o šios konferencijos programa pasirodė neutralesnė, labiau orientuota į humanitarinėms disciplinoms artimas problemas. Matyt, organizatoriai norėjo išvengti nemalonių ekscesų, panašių į praėjusio suvažiavimo metu kilusį incidentą tarp Audriaus Siaurusevičiaus ir Dariaus Kuolio ar nemalonų auditorijos bruzdesį sukėlusį Virgio Valentinavičiaus skaitytą pranešimą.
Įspūdingiausią paskaitą skaitė Leonidas Donskis. Jis ne tik sudomino Ričardo Gavelio asmenybe bei kūryba, bet ir puikiai valdė kalbą, kaip žuvis vandenyje plaukiojo įvairiuose kultūriniuose bei socialiniuose kontekstuose, laisvai ir laiku cituodavo kitus autorius. Žavėjo L. Donskio sugebėjimas sudominti klausytojus, todėl mano, jauno žmogaus, dėmesys buvo prikaustytas iki paskutinės minutės. Tuo tarpu Algio Mickūno kalbėjimo būdas pasirodė per sudėtingas – matyt, reikia baigti filosofiją, kad galėtum atsekti šio filosofo minties gijas.
Kita įdomi paskaita – Gintauto Mažeikio apie bendruomenių eroziją. Tema tikrai aktuali, įdomiai pateikta, tačiau pritrūko galimų problemos sprendimo būdų pateikimo. Šioje vietoje kilo klausimas: ar intelektualui pakanka grakščia intelektualine kalba konstatuoti/pabrėžti/iškelti tam tikrus klausimus ir palikti viską tvarkyti politikams, ar jis vis dėlto turi sugalvoti ir problemų sprendimo receptų (L. Donskio būsima veikla Europos Parlamente galėtų padėti atsakyti į šį klausimą). Menka tikimybė, jog paprasčiausias postulavimas „Lietuvos bendruomenės patiria eroziją“ padės sukurti bent vieną bendruomenę Lietuvoje ar kažkurią iš jau egzistuojančių sustiprinti. Ši paskaita man priminė jaunimo tarpe vykusią diskusiją apie Norberto Bobbio knygą „Dešinė ir kairė: politinė skirtis“. Diskusijos metu keltas klausimas, ar verta rašyti knygą vien tam, kad įrodyti, jog dešinės-kairės skirtis egzistuoja, o ne mėginti aprašyti šiuolaikinį šios skirties turinį.
Aktualus pasirodė ir Giedrės Kazlauskaitės pranešimas apie lietuvių literatūros kritikos būklę, taip pat simpoziumo „Veidu į Lietuvą“ asmeniniai išsipasakojimai, iš kurių įdomiausias – Tomo Venclovos. Tuo tarpu Arvydo Šliogerio nihilistiški pasisakymai nuteikė dvejopai. Viena vertus, tai buvo autentiškas, originalus požiūris į svarstomą problemą. Kita vertus, akis bado filosofo dviveidiškumas: A. Šliogeris demonizuoja kalbą, ragina ją naikinti, tačiau pats nepailstamai rašo vieną knygą po kitos (Egidijus Aleksandravičius, pristatinėdamas prelegentą, net negalėjo įvardyti, kiek A. Šliogeris yra parašęs knygų, esą „jų tiek daug, jog net neįmanoma suskaičiuoti“). Jei A. Šliogeris būtų nuoseklus ir laikytųsi paties deklaruojamų principų, jis turėtų ne tik nustoti rašyti, bet ir kalbėti (pavyzdžiui, atsisakyti dalyvauti „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, kur jis kviestas būtent kalbėti).
Be abejo, mieliausia buvimo Santaroje dalis – diskusijos jaunimo tarpe, kitaip tariant „tarp savų“. Jau antrus metus iš eilės aktualiausias klausimas mums: ar Santara-Šviesa turėtų ir ar gali daryti įtaką lietuvių visuomenei, kasdienėms aktualijoms, formuoti naujus diskursus ir pan. Įdomu tai, jog paskutinę konferencijos dieną beveik tais pačiais žodžiais prabilo Vanda Zaborskaitė, švelniai sukritikavusi Santaros-Šviesos akademizmą, bei Regimantas Adomaitis („už dviejų žingsnių nuo šio pastato niekas nežino, ką jūs čia veikiate“, „ar ne laikas Santarai-Šviesai atsigręžti į visuomenę?“). Kiek anksčiau konferencijos metu buvo paminėta intelektualų kaip vertėjų funkcija, kuri leistų plačiajai visuomenei perprasti sudėtingus intelektualų minties viražus. Man ši mintis svarbiausia iš visų, kurias išgirdau Santaros-Šviesos konferencijoje.
Pateiksiu du pasiūlymus, kaip galima būtų sustiprinti Santaros-Šviesos vaidmenį visuomenėje: 1) didinti „Akiračių“ matomumą internetinėje erdvėje bei suaktyvinti popierinės „Akiračių“ versijos sklaidą mažesniuose miestuose ir miesteliuose, bent jau ten esančiose viešosiose bibliotekose; 2) reguliariai rengti diskusijas visuomenei aktualiais klausimais, organizuoti jas skirtingose Lietuvos vietose (panašus principas į Pilietinės visuomenės instituto kuruojamų diskusijų klubų veiklą). Taip pat labai svarbu, jog metinėse santariečių konferencijose iškeliamos idėjos ar klausimai būtų toliau eskaluojami atitinkamose intelektualinėse erdvėse: G. Kazlauskaitės pranešimo mintys turėtų būti aptariamos filologų tarpe, filologijos katedrose-fakultetuose, kultūriniuose leidiniuose („Kultūros baruose“, „Litmenyje“ ir kt.); LDK ir totorių santykiai – profesionalių istorikų bei universitetinio jaunimo baruose. Taip ne tik būtų suaktualintos „Santaros-Šviesos“ konferencijose skaitomos paskaitos bei vykstančios diskusijos, pagyvinta konferencijų dvasia, bet ir užtikrintas problemų svarstybų tęstinumas, neleisiantis užmarštin nugrimzti daugybei viešai išsakomų minčių.