Europos Parlamentas balandį priėmė nutarimą dėl Stalinizmo aukų atminties įprasminimo. Ir tai, mano galva, nemažas visos Europos laimėjimas. Nors ir simboliškai, bet nutrinama dar viena riba tarp Rytų ir Vakarų, ten kur prieš daugiau nei pusamžį dunktelėjo geležinė uždanga, kurios traiškantį svorį labiausiai pajuto Vidurio ir Rytų Europos gyventojai. Jiems mažiausiai ir reikia aiškinti, kas buvo bolševizmas ir komunizmas, kokius nusikalstamus pėdsakus ir gilias psichologines bei socialines traumas paliko šiame Europos regione. Kitur Europoje kairuoliškos idėjos atrodo gana patraukliai, net ir sąvoka „komunizmas“ Italijos, ar Prancūzijos kairiesiems neatrodo labai baugi. Ne paslaptis, kad Europos Parlamente diskusijos dėl Antrojo pasaulio karo padarinių truko gana ilgai, dėl to priimtą dokumentą ir galima laikyti tam tikru kompromisiniu laimėjimu. Rytų europiečiai gerai supranta, kad stalinizmas yra sudėtinė žiaurios ir represyvios sovietinės okupacijos dalis, kad persekiojimas ir nusikaltimai buvo vykdomi ir po Stalino mirties. Vakarų kairiesiems toks tęstinumas gali pasirodyti abejotinas, Stalino laikotarpį smerkti galima ir reikia, bet po jo vykę procesai Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose gal nebuvo tokie blogi ir reikalaujantys pasmerkimo. Dar tebegyvuojant Sovietų imperijai Stalino kultas buvo pačių partijos narių sukritikuotas ir bent iš dalies pasmerktas, tad šis laikotarpis atrodo mažiausiai diskutuotinas net ir pačioje Rusijoje, kita vertus, Stalino išpopuliarėjimo ženklų dabartinėje Rusijoje vis daugėja. O Europos Parlamento priimti sprendimai ima kontrastuoti su Rusijoje įsivyraujančiomis tendencijomis, kas, be abejo, gali padidinti trintį tarp Rusijos ir Europos Sąjungos valstybių.
Bendrai vertinant, pirmas žingsnis padarytas ir Europa paraginta bendrai ir vieningai įvertinti tegul pradžiai bent stalinizmo nusikaltimus, tuo, žinoma, procesas neturėtų baigtis, o totalitarinės sovietinės sistemos pobūdis turi būti parodytas per visą jos gyvavimo laikotarpį. Ir čia Vidurio ir Rytų Europos valstybės dar turės tarti savo tvirtą ir karčia patirtimi grįstą žodį. Debatų, be abejo, bus pirmiausiai griaunant Sovietų Sąjungos kaip socialistinės, o ne pseudosocialistinės valstybės mitą. Juk jau postalininėje epochoje Italijos ar Prancūzijos kairieji gana intensyviai bendravo su Sovietų Sąjunga. Tiesa, pati sąvoka „bendravimas“ mūsų naujausioje istorijoje yra gana miglota ir įtampas skatinanti dar nuo to laiko, kai išeivijoje kilo aštrūs debatai – bendrauti ar nebendrauti su sovietų okupuota Lietuva. Šiek tiek viską supaprastinant galima sakyti, kad bendrauta ar nebendrauti su vienu ar kitu subjektu pirmiausiai yra asmeninio apsisprendimo reikalas. Ir galima diskutuoti kiek nusikalto Vakarų kairieji bendravę su Sovietų Sąjunga. Bet šiuo atveju reiktų atsiminti dar vieną dalyką – dalis jų ne tik bendravo, bet ir daugiau ar mažiau žavėjosi šia sistema (tegul ir nežinodami visos tiesos apie ją), galima prisiminti kad ir J. P. Sartre‘o vizitą Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje. Galų gale ne tik bendravimo, bet ir žavėjimosi sovietų sistema pėdsakų Vakaruose galime rasti nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ne tik lietuvių, bet ir latvių, greičiausiai ir estų, ir kitų Rytų europiečių DP laikotarpio prisiminimuose galima aptikti užuominų, kad prancūzų okupuotose zonose Vokietijoje apsistoti buvo kiek rizikinga, nes dalis jų niekaip nesuprato, kaip žmonės savo noru gali bėgti iš socialistinio rojaus. Keletas asmenų net buvo pervesti į sovietų zoną, galbūt tikint, kad jiems daroma didelė paslauga. Tokios istorijos taip pat gali būti puikiu pavyzdžiu ir argumentu, kad sovietinė sistema iki galo dar nėra perprasta ir kad apie ją kuriamas mitas ir realus gyvenimas okupacijos sąlygomis yra visiškai skirtingi dalykai.
Kita vertus, bene prieš dešimtmetį Prancūzijoje pasirodė gana solidi ir įspūdinga knyga, pavadinta „Juodoji komunizmo knyga“. Tai vienas iš nedaugelio Vakarų Europoje pasirodžiusių veikalų sistemingai kritikuojančių visą sovietinį režimą, o ne kokią nors jo dalį, kaip kad dabar matyti Europos Parlamento dokumentuose. Šiuo atveju tai dar vienas pavyzdys, kad Vakaruose yra pakankamai potencialo nesižavinčio sovietine sistema ir norinčio ją išvysti tikrosiomis grimasomis, tad jau minėtas pirmas bendras Europos žingsnis neturėtų būti paskutinis. Tuo pačiu šis pozityvus poslinkis yra ir didelis iššūkis Vidurio ir Rytų Europos šalims, lietuviams, be abejo, taip pat. Parengtas stalinizmo aukų įamžinimo projektas, jei bus imtasi jo įgyvendinimo, suteikia gana plačias veiklos ir raiškos galimybes. Čia prasmingos veiklos gaires galėtų įžvelgti net Lietuvos integracijos į Europos Sąjunga skeptikai ir kritikai. Narystė sąjungoje suteikia galimybę per savo patirtį pristatyti pasauliui skausmingą, bet sykiu ir reikšmingą savo, o kartu ir visos Europos bei pasaulio istorijos dalį.
Priimti dokumentai ir sukurta nauja veiklos niša turėtų paskatinti ir aktyvesnes diskusijas mūsų visuomenėje vėl prisimenant skaudžią praeitį, taip pat ir formuojant bendrąją atmintį apie sovietinę Lietuvą. Turinys, regis, jau yra, žinoma, jį dar galima pildyti naujais faktais ir dokumentais, tačiau bendroji atminties, o kartu ir tapatybės formavimo strategija, galėtų būti persvarstyta iš naujo. Istorikų tyrimai atskleidžia ir atskleis pačių įvairiausių šio laikotarpio aspektų, visuomet bus bandymų manipuliuoti praeitimi, visuomet egzistuos keletas nuomonių, tačiau bendras atminties paveikslas nėra tapatus istorikų rekonstrukcijoms. Kolektyviai mes prisimename ir pamirštame tam tikrus dalykas ar įvykius, kurie istorikų tyrimuose gali nebūti tokie svarbūs ar taip aiškiai suformuluoti ir pagrįsti, kaip reikalauja mūsų kolektyvinė tapatybė. Turime vienaip ar kitaip emociškai nuspalvintus pasakojimus apie daugelį mūsų praeities epizodų. Okupacijos, be abejo, yra patys skaudžiausi įvykiai ir, matyt, dabar būtų puiki proga galvoti ir diskutuoti, kaip mes jaučiamės atsimindami sovietmetį, kas ir kaip turi būti atsimenama, ką norime pasakyti pasauliui: ar buvome tik okupacijos aukos, ar ir priešinomės jai? Kas iš naujo ne tik mums, bet ir visai Europai turėtų būti pasakyta apie šį laikotarpį ir kaip tai padaryta. Žinoma, svarbiausia turinys, bet reiktų galvoti ir apie formą, nes geras idėjas netinkamai pateikus galima viską greitai diskredituoti ar sugadinti. Pastaruoju metu tai vienas iš rimtesnių Europos kvietimų mums apsvarstyti savo patirtį ir tapatybę bei ją atskleisti ir pasidalinti su Europa. Iššūkis didelis ir reikšmingas. Ir mums, ir Europai.