Pastaraisiais metais Lietuva švenčia labai daug įvairių jubiliejų ir sukakčių: neseniai minėjome Sąjūdžio dvidešimtmetį ir Vasario 16-osios devyniasdešimtmetį, šiemet Lietuvos tūkstantmetis, o LKLS Vasario 16-osios deklaracijai sukanka 60 metų. Kitąmet švęsime 600 m. nuo Žalgirio mūšio pergalės ir jau 20 metų gyvensime naujai atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Tikrai yra apie ką pamąstyti: tiek daug mūsų valstybei ir tautai svarbių įvykių. Iš tikrųjų, gal dėl to, kad stovime Europos vidury, gyvename gana intensyvų istorinį gyvenimą.Turime ne tik ilgą, bet ir labai sudėtingą valstybės istoriją. Džiugina tai, kad daugelis praradimų net ir praėjus ilgam periodui, yra lydimi naujų valstybės prisikėlimo ir atsinaujinimo įvykių. Tačiau valstybės istoriją veikia ne tik objektyvios priežastys, bet ir asmenybės. Šį kartą buvo pabandyta pasižiūrėti į prof. B.Genzelio ir jį supusių žmonių veikimą sovietiniu laikotarpiu. Simpoziumo metu buvo analizuoti ne tik veikimo, bet ir visos šios intelektualų kartos, gimusios prieš karą ar jam prasidėjus, asmenybių bruožai.
Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Kovo 11-osios akto signataro, filosofijos ir istorijos profesoriaus jubiliejinė sukaktis yra ne tik asmeninis įvykis. Šio žmogaus gyvenimas ir netgi gimtadienių šventimas buvo išvien persipynęs su pastangomis išsaugoti lietuvių tautos identitetą, sugrąžinti ir stiprinti Lietuvos valstybingumą, puoselėti demokratiją, pilietiškumą, tautines vertybes. Iš tiesų nedaug tokių žmonių turime. Iškart reikėtų paminėti vieną ganėtinai iškalbų sutapimą. Gerbiamas jubiliatas yra gimęs Lietuvos Nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją. Todėl ir tais gūdžiais sovietiniais laikais bendraminčiai rinkdavosi į B.Genzelio butą Antakalnyje švęsti ne tik profesoriaus, bet ir tą kitą – Lietuvos Respublikos gimtadienį. Šventės „įkarščio“ metu buvo kalbama apie SSRS žlugimo galimybes, naujas knygas, žurnalų leidimus, naudingus straipsnius, recenzijas, skirtas mūsų kultūrai, istorijai, bendradarbiavimą su atviresniais sovietiniais laikraščiais ir pan. Kaip ir tada, taip ir į šį jubiliejų-simpoziumą susirinko tie patys draugai, visuomenės veikėjai: R.Ozolas, I.Lukšaitė, B.Kuzmickas, A.Rybelis, M.Martinaitis ir kiti. Todėl ir patys pranešimai buvo daugiau ne pranešimai, skirti nužvelgti sovietinės epochos peizažą, bet liudijimai, pasidalijimai tiek apie bendras veikimo nuostatas, sąlygas, tiek apie tokios veiklos lyderius sovietinėje Lietuvoje.
Buvo iš ties smalsu sužinoti, kaip tuometinius jų susitikimus, kaip ir visą (ne)legalią, (o)pozicinę intelektualinę veiklą sovietinėje aplinkoje galėjo vykdyti dabar jau labai gerai žinomi asmenys. Apie tai simpoziumo metu daugiau kalbėjo A.Rybelis, M.Martinaitis, I. Lukšaitė, B.Kuzmickas na ir, aišku, pats jubiliatas B.Genzelis.
A.Rybelis suskaičiavo išleistas įvairias knygas „Minties“ leidykloje. Profesorius B.Genzelis čia vėlgi būdavo iniciatorius. Pirmiausiai pasirodė filosofinis žurnalas „Problemos“ 1968 m. Vėliau, 1973 m., sovietinės valdžios paskirtiems ideologams sukritikavus žurnalo leidėjus „Komuniste“, redkolegija buvo pakeista. Tačiau tuomet vėl profesoriaus iniciatyva buvo pasiūlyta leisti Filosofijos istorijos chrestomatiją, kur turėjo būti spausdinami ne tik sovietinių ideologų pripažinti autoriai, bet ir „buržuaziniai“ filosofai. Kaip pabrėžė A.Rybelis, chrestomatijos tomų leidime daug pagelbėjo B.Genzelio ryšiai su Rusijos žurnalu „Вопросы философии“. Šiame žurnale jis ar jo kolegos, buvę Maskvos valstybinio universiteto filosofijos kurso bendramoksliai, spėdavo atspausdinti teigiamas chrestomatijų recenzijas. Anuomet Sovietų Sąjungoje galiojo tokia taisyklė, jog tai, kas buvo priimtina sąjunginėje spaudoje, negalėjo būti atmestina respublikinėje. Todėl ne vieną to meto ideologų Zimano, Zakso ar Gaidžio sukurptą neigiamą recenziją Lietuvoje buvo galima atremti anksčiau atspausdintais teigiamais atsiliepimais Maskvos prižiūrimoje spaudoje.
Įdomiausius pastebėjimus simpoziumo metu priminė B.Kuzmickas, dar vienas B.Genzelio bendražygis. Savo pranešimą pavadinęs „Nuo minties prie veiksmo“, jis pateikė klausytojams keleta svarbių įžvalgų. Iškeldamas tą faktą, kad Sąjūdžio veikloje dalyvavo palyginti nemažai filosofų, jis pabandė viešai atsakyti į kažkada neformalioje aplinkoje jam užduotą vieno Prancūzijos ambasadoriaus klausimą: kodėl Lietuvos filosofai taip gausiai įsijungė į Sąjūdį. Juk ne tik Prancūzijoje, bet ir bendrai pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, vyrauja nuomonė, kad filosofai gyvena abstrakcijose ir ne visada noriai nusileidžia į realybę. B.Kuzmickas pripažino, kad abstraktus mąstymas yra iš ties būdingas filosofams, tačiau nebūtinai jis turi uždaryti žmogų nuo tikrovės. Štai, jo manymu, marksizmo, leninizmo adeptai užsidarydavo teoretinėse diskusijose, tuo tarpu Lietuvoje daugeliui filosofų rūpėjo tikrovė ir abstrahavimas buvo reikalingas perspektyvos įžvalgai. Sovietmečiu Lietuvos filosofai, įsijungę į (o)pozicinį intelektualinį judėjimą laikėsi nuostatos vesti savo mintis prie veiksmo. Tai buvo greičiau ne abstrahuotas, bet individualizuotas, valingas mąstymas. Taigi, būtent toks mąstymo būdas padarė tai, ko iš tikrųjų galėjo ir nebūti. Jei abstrakčioje perspektyvoje kai kurie dalykai gali atrodyti tik kaip menka galimybė, tai valingam, personalizuotam mąstytojui menka galimybė gali virsti naujos veiklos įkvėpimo šaltiniu. B.Kuzmicko manymu, jubiliatas B.Genzelis šia savybe sovietiniu laikotarpiu ir pasižymėjo. Jis buvo tuo metu puikus tokio personalinio mąstymo pavyzdys: „Problemų“, Filosofijos istorijos chrestomatijos, įvairių diskusijų klubų įkvėpėjas ir organizatorius. Vien tik „Problemų“ išleidimas buvo unikalus reiškinys, kurio nebuvo nė vienoje to meto sovietinėje respublikoje ir tai atvėrė visiškai naują istorinę perspektyvą.
Inga Lukšaitė, pasiremdama D. Gailienės knyga „Ką jie mums padarė?“ (2009), pristatė, kokius sunkumus sovietmečiu turėjo patirti bet kuri asmenybė. Anot pranešėjos, visi toje santvarkoje pakliuvo į savotišką mėsmalę. Toks „permaltas“ žmogus patyrė trauminius stresus, buvo priverstas keisti nuostatas, laikyseną. Blogiausia tai, kad dalis Lietuvos intelektualų, kurie negalėjo susitapatinti su tuometinėmis taisyklėmis, buvo priversti arba patys pasirinko gyventi dvilypį gyvenimą. Tokie žmonės ignoruodavo sovietinės visuomenės absurdo, neteisybės, prievartos faktus. Galiausiai šio tipo intelektualai užsidarydavo savyje, sąmoningai atsisakydami gilesnio pažinimo ar visuomeninės veiklos, kad galėtų egzistuoti sistemoje. I. Lukšaitės nuomone, apie jubiliatą, kuris kartu su kitais pergyveno gūdų sovietmetį, nebuvo galima nieko panašaus pasakyti. Priešingai, visuomet tuose neformaliuose susirinkimuose, kurie vykdavo įvairiomis progomis inteligentų butuose, girdėdavosi B.Genzelio iniciatyva, padrąsinimas, jautėsi pasitikėjimas, meilė gyvenimui, Tėvynei ir žmonėms. Net ir I.Lukšaitei bei jos šeimai sunkiu laikotarpiu, kada buvo sprendžiama garsioji VU Lietuvių kalbos ir literatūros katedros byla, po kurios jai ir jos tėvams užsidarė bet kokios galimybės ryškesnei akademinei ar pedagoginei karjerai, buvo inteligentų, kurie nuo jos nenusisuko. B.Genzelis – taip pat vienas iš jų.
Apie asmenybės reikšmę istorijoje kalbėjo ir Z.Vaišvila, kuris daugiau rėmėsi savo patirtimi Sąjūdyje. Tuo metu, anot jo, svarbiausia buvo ne tie žmonės, kurie turėjo visuomenėje kažkokį vardą ir pripažinimą, bet kurie išsiskyrė tam tikromis vidinėmis savybėmis. Tai yra jie sugebėjo pasitikėti kitais, įsiklausyti į jų nuomones, mokėjo priimti sprendimus kartu ir , būtinai, sugebėjo prisipažinti klydus. Tarp tokių pranešėjas sutiko ir R.Ozolą, ir K.Antanavičių, ir K. Vasiliauską ir B.Genzelį bei kitus. Ypač, jo nuomone, Lietuvos Nepriklausomybės byloje pasitarnavo profesoriaus B.Genzelio draugiški ryšiai su tuometiniu Islandijos užsienio reikalų ministro broliu Arnoru Hannibalssonu, užmegzti dar Maskvoje 1954m. Ši sena pažintis ir greitas teisingas informacijos perteikimas šios šalies oficialiems atstovams davė svarbų rezultatą – Islandija pirmoji, dar 1991 vasario mėn. pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Z.Vaišvilos nuomone, Sąjūdžio Lietuvoje buvo galima rasti ir daugiau drąsių asmenybių. Toks buvo ir Lietuvos atstovas Estijoje Sigitas Kvedarauskas, kuris po sausio 13-osios įvykių savo automobiliu pasiekė Taliną ir tą pačią dieną kartu su A.Ruuteliu, A. Gorbunovu ir B.Jelcinu pasirašė keturių valstybių Aukščiausiųjų Tarybų bendrą pareiškimą, smerkiantį SSRS kariuomenės veiksmus Vilniuje.
Apie inteligentų drąsą sovietinėje Lietuvoje kalbėjo ir kitas neformalių susibūrimų dalyvis – poetas M.Martinaitis. (pranešimas publikuojamas šiame „Akiračių“ numeryje“)
Be prof. B.Genzelio bendražygių šiame simpoziume dalyvavo ir jaunesnės kartos atstovai, istorikai: A.Kulakauskas, R.Bulota, K.Antanaitis. Įdomus atrodė istoriko ir politologo A.Kulakausko pastebėjimas. Jam, kaip ir daugeliui kitų jaunesnės kartos žmonių, nebuvo progos matyti pokario rezistencijos ar augti prieškario inteligentų šeimoje. Turėtų nuosekliai kilti klausimas, kodėl ši Romo Kalantos karta vis dėlto netapo homo sovieticus mase, bet taip pat priešinosi totalitariniam režimui? Jo manymu, atsakymas gali būti paprastas ir tradiciniam istorikui kiek netikėtas: ideologiniai režimo pagrindai paprasčiausiai neatitiko sveiko proto ir sąžinės kriterijų. Tai būtų galima vadinti režimo esmine žlugimo priežastimi. Vaikystėje šio istoriko tėvų šeimoje išgirsta frazė, jog sovietinė valdžia yra tik „vagių ir melagių valdžia“, jam asmeniškai tapo pagrindiniu kriterijumi priimant sovietinę realybę. Ne tik politikoje, ekonomikoje, kultūroje , bet ir kasdieninėje aplinkoje, paprasto žmogaus gyvenime plika akimi matomas nuolatinis absurdas neleido ramiai egzistuoti bet kuriam sveiko proto asmeniui. Todėl, A.Kulakausko nuomone, šie du kriterijai: sveikas protas ir sąžinė, – galėtų būti puikus instrumentas asmenybių prisiimtam elgesiui, vaidmeniui Lietuvos visuomenėje ir gyvenime totalitarinio režimo sąlygomis nagrinėti.
Po visų šių ir dar nepaminėtų simpoziumo svečių minčių buvo galima susidaryti bendrą ne tik profesoriaus B.Genzelio, bet ir daugelio inteligentų, gyvenusių sovietmečiu, vaizdą: tarp kolaboravimo ir pasyviojo pasipriešinimo. Jie atsisakė būti režimo adeptais ir nebuvo ištremti, uždaryti į spec.ligonines ar kaip nors kitaip terorizuojami. Didžiausia grėsmė, įgyvendinant slaptus užmojus, gimusias neformaliuose pobūviuose, būdavo grėsmė netekti darbo. Vis dėlto jie sugebėjo totalitarinio režimo sąlygomis paruošti dirvą Sąjūdžiui. Ir tas faktas, kad daugelis jų paskui būtent ir nuėjo į šį visuomeninį judėjimą, atnešusį Lietuvai nepriklausomybę, rodo, jog tos pastangos nebuvo bergždžios ir tiek pat rimtai vertintinos kaip ir pogrindžio veikla.
Prof. B.Genzelis, apmąstydamas savo ir bendražygių veiklos prisiminimus, vertinimus, pirmiausiai atkreipė dėmesį į disidentinių judėjimų reikšmę. Jo nuomone, be LLL (Lietuvos laisvės lygos), be Helsinkio grupės ir kitų pogrindžio judėjimų Maskva nebūtų dariusi tiek daug nuolaidų Sąjūdžiui, tikėdamasi paramos M.Gorbačiovo pertvarkai be radikalių reikalavimų. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja sovietmečiu visuomet egzistavo tik tuo metu niekas negalvojo apie datą, o stengėsi išsaugoti kultūrą, palaikyti lietuvybę. Profesorius sutiko, kad kalbant apie bendrą veikimą su kitais žmonėmis, svarbiausias dalykas buvo tarpusavio pasitikėjimas. Todėl buvo galima skirstyti žmones į savus ir kitus, į tuos, kuriais galima pasitikėti ir ne. Svarbiausias tikslas buvo nepražiopsoti tinkamo laiko. Dėl represijų baimės, jo nuomone, – ji vis dėlto egzistavo, nes Vengrijos ir Čekoslovakijos įvykiai rodė, kad reakcija gali būti žiauri. Todėl tiek visuomenė, tiek tuometinė valdžia prie galimų pokyčių buvo ruošiama iš lėto. Ta proga jis prisiminė S.Šalkauskio raštų leidimo peripetijas. Tuo metu šis mąstytojas buvo laikomas ypač sovietams nepalankus buržuazinis veikėjas. Bet 7-ajame dešimtmetyje „Problemose“ išspausdinus jo laišką A.Smetonai, buvo suprasta, kad jis nėra jau toks buržuazinis. Tokiu būdu buvo gautas leidimas leisti ir kitus S.Šalkauskio raštus. Kartu buvo keičiama ir visuomenės nuomonė. B.Genzelis taip pat paminėjo, kad ir šiais laikais laisvoje Lietuvoje kartais tenka lygiai taip pat sunkiai pakovoti už savo idėjas, nes nėra aišku, kas yra su tavimi, o kas prieš, kuo galima pasitikėti, o kuo ne.
Uždarydamas simpoziumą prof. E.Aleksandravičius priminė, dar vieną tų laikų mintį iš gerbiamo jubiliato filosofijos istorijos paskaitų: „Jei nori ką nors suprasti, ginti kokią nors tiesą, turi būti pasiruošęs pasėdėti kalėjime“. Kadangi tokie kalėjimai įvairiomis formomis egzistuoja ir šiandien, šis paraginimas turėjo būti skirtas ir visiems nūdienos mąstantiems žmonėms. Deja, tiesa mūsų geografinėje ir geopolitinėje padėtyje niekada nebuvo ilgai mėgiamas dalykas. Ji dažnai paverčiama įvairiausių interesų įkaite. Ir šių laikų jaunieji inetelektualai galėtų daugiau pasimokyti iš šios prisitaikiusios dirbti ir gyventi vardan savo šalies ir kultūros bičiulių kartos idealizmo. Jų darbai ir mintys liudija, kad ne viskas matuojama pinigais, postais, laipsniais (nors ir ne maža dalis tos kartos inteligentų šiai pagundai neatsispyrė...). Aišku, kad lygiai taip pat yra svarbu minėti ir tyrinėti pogrindžio Lietuvos veikėjų nuostatas ir veikimo galimybes sovietmečiu