Nacionalinės televizijos gali būti suprantamos kaip lakmuso popierėlis aptariant kiekvienos šalies žiniasklaidos padėtį – žiniasklaidos laisvę, socialinę atsakomybę, įsipareigojimą savai visuomenei, gal netgi gali tam tikrame kontekste atspindėti vertybinę orientaciją. Tik pagalvokime apie skirtumus, tarp Rusijos ir pavyzdžiui, britų nacionalinių transliuotojų. Tai tarsi savotiška šalies vizitinė kortelė tiek vietos žmonėms, tiek užsieniečiams.
Visai neseniai, konferencijos apie pilietinę visuomenę prieigose, teko diskutuoti su kolegomis iš Rumunijos nacionalinės žiniasklaidos tema. Pasirodo, Baltijos šalys pietuose yra pristatomos kaip sėkmės pavyzdžiai! Nustebęs perklausiau – sėkmės kame? Išaiškėjo, jog kalba eina apie sėkmingą mūsiškos žiniasklaidos (tiek nacionalinės, tiek privačios) liberalizavimą bei nesenos praeities šleifo nusimetimą. Pasirodo, mes esame giriami iš sugebėjimą depolitizuoti nacionalinį transliuotoją, už sugebėjimą sukurti aiškius orientyrus, sudominti visuomenę ir netgi sėkmingai konkuruoti su komercine žiniasklaida. Rumunijoje, bei kitose regiono šalyse, šios temos tebėra itin aktualios ir gan skausmingai išgyvenamos.
Tenka susimastyti ar tikrai esame pelnytai giriami? Būčiau linkęs sutikti su pirmuoju panegirikos teiginiu, jog vargais ne galais, mums išties pavyko depolitizuoti nacionalinį transliuotoją. Sutikite, jog pastaruosius šešerius, septynerius metus, LRT vadovai keičiasi kur kas rečiau nei politinių jėgų balansas vyriausybėje, anksčiau neišvengiamai sąlygojęs ir nacionalinio transliuotojo vadovybės pasikeitimus. Sykiu norisi dėkoti ankstesniems vadovams už finansų stabilizavimą (bent jau iki pastarųjų dienų skandalų regėjosi finansinį balansą esant stabiliu; kad ir kaip būtų, skolos nebėra tokios drastiškos, jog grėstų LRT išlikimui). Tuo tarpu apie kitus minėtos panegirikos aspektus tegalime kalbėti su tam tikromis išlygomis.
Kalbant apie žiniasklaidą neretai tenka susidurti su savotišku de javu jausmu – viskas jau kažkur matyta. Regis nuveikus kažką reikšmingo, po kiek laiko, pasiekimai grįžta kitu galu. Dar prieš keliolika metų vykę procesai, kurių metu dalis mūsų žiniasklaidos buvo supirkta skandinavų kapitalo kompanijų (pvz., LNK, „Kauno diena“) bylojo apie savotiško pasiekimo ženklus, tuomet džiūgauta sėkmingai liberalizavus žiniasklaidą; sėkmingai užkardžius kelią informacijos manipuliavimui bei šantažui panaudojant ketvirtąją valdžią. Tai išties buvo mūsų sėkmės pavyzdžiai! Po kurio laiko, visos šios baimės sugrįžo. Užsiauginusios pakankamai raumenų, lietuviškojo kapitalo bendrovės žiniasklaidą pradėjo atpirkti. Dabar matyti, jog tuomet garsiai deklaruoti siekiai išsaugoti žinių bei informacijos objektyvumą tapo nepasiekiama tikrove. Akylesnis pilietis nesunkiai pastebi didžiųjų korporacijų informacinius karus bei įvairiausio spaudimo politikams bei konkurentams proveržius; dėl ko kenčia žiniasklaidos kokybė.
Sunerimti verčia ne tik tai. Jau anksčiau nutekėję gandai apie kaimyninės valstybės siekį žengti į mūsų žiniasklaidos rinką, nušvito kitomis spalvomis, kai bankas Snoras (glaudžiai siejamas su rusiško kapitalo kilme) paskelbė įsigijęs didžiausią šalies leidinių grupę su didžiausiu dienraščiu priešakyje. Galime tik įsivaizduoti, kokias tragiškas pasekmes gali sukelti šio, ir anksčiau mėgusio politikuoti dienraščio, pajungimas išorės jėgų interesų reprezentavimui bei tenkinimui.
Kiek kitoks scenarijus ištiko mūsų LRT - bėgant nuo vieno pavojaus pamiršta apsisaugot nuo kitų. Štai sėkmingai sugebėjus atriboti nacionalinį transliuotoją nuo išorinio politikavimo, nesugebėta apsisaugoti nuo vidinio. Galvoje visų pirma turiu nesibaigiančius skandalus dėl naujųjų LRT vadovų diktato bei cenzūros. Tiesa pasakius, nesusipratimų ir nevisai skanių ginčų tarp LRT vadovų ir pavaldinių, viešojoje erdvėje nuskambėdavo ir prie ankstesnių vadovų. Tad žvelgiant iš šalies, ne taip jau ir lengva atskirti, ar panašūs konfliktai yra sąlygojami konkrečių asmenybių ar tai savotiškai paveldima įmonės kultūros tradicija. Nesigilinant į faktus bei konteksto niuansus (mintyje turiu Kuolio, Donskio, Dapkaus pavyzdžius, tačiau tiesos ieškojimus palikime kitiems), užtenka atkreipti dėmesį į diskusijų bei ginčų (tarp vadovų ir pavaldinių) toną ar argumentų artikuliaciją, idant įsitikintum, jog viena pusė argumentams pagrįsti pajungia disponuojamą galios placdarmą, tuo tarpu kita, paliekama be eterio ir dar jaučia spaudimą. Kaip taikliai pastebėjo p. Romas Sakadolskis, vien faktas, kad vadovybė viešai sau leidžia kritikuoti pavaldinių darbą, verčia susimastyti apie vidinę LRT bendravimo kultūrą bei tą patį žurnalistikos etikos kodeksą, kuriuo neretai yra dangstomasi suvedinėjant asmeniškumus. Būtent tokiose diskusijose atsiskleidžia ne tik mūsų žiniasklaidos, bet ir žurnalistų bei vadovų tikrieji veidai, laikysena ir pajėgumas diskutuoti atvirai, argumentuotai, išvengiant kaltinimų nukreiptų į oponento asmenį.
Kitaip sakant, nepaisant gana sėkmingo liberalizavimo proceso (kurio metu sugebėta LRT atriboti nuo aplinkinių galios struktūrų), vis tik nepavyko sukurti demokratiško vidinio valdymo, arba kaip pasakytų vadybininkai – demokratiškos įmonės kultūros. Žinia, demokratinio valdymo tradicijų mes nepaveldėjome, tačiau per porą dešimtmečių tikrai galėjome įsisavinti gerąją praktiką iš Vakarų.
Keisčiausia tai, jog dabartinei LRT vadovai, anksčiau patys mėgę kritikuoti žiniasklaidą (ir darydavę tai pakankamai įžvalgiai bei subtiliai) dabar patys paniškai bijo bet kokios kritikos. Interpretuoti tai galima labai įvairiai. Vis tik nesinori daryti skubotų išlygų. Priešingai – norisi tikėti, jog dabartiniai LRT vadovai - patyrę žurnalistikos vilkai - išgyvena pereinamąjį periodą ir tik pratinasi prie naujų pareigų bei turimos valdžios. Netikiu, jog galima nesuprasti ar klaidingai manyti LRT esant ką kitą nei visuomenės interesus ir bendrą šalies lygį (visomis prasmėmis) reflektuojantį nacionalinį transliuotoją. Nesugebėjimas at(si)riboti LRT interesų nuo bet kokių kitų kaip tik visuomeninių interesų, reikštų pastarojo dešimtmečio pasiekimų paneigimą bei viso šalies autoriteto diskreditavimą tarptautiniame kontekste. Juk LRT yra išlaikoma iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, todėl kiekvienas pilietis gali reikšti savo nuomonę apie LRT, lygiai kaip ir apie bet kurią kitą valstybinę instituciją, kad ir kokia ji būtų. Ir kas išdrįs pasakyti, kad aš kišuosi ne į savo reikalus? Štai kodėl tik nesibaigiantis dialogas su visuomene, kritika bei savi-kritika yra bene vienintelis perspektyvus kelias nacionaliniam transliuotojui. O jei bandoma pasukti kitu keliu, reiškia, kad kažkas yra ne taip.
Bet kokios diskusijos susijusios su LRT netūrėtų koncentruotis į klausimus – kas yra teisus, o kas ne? Vienintelis aktualus klausimas – kaip tinkamai atstovauti bei reprezentuoti visuomenės interesus!? Tam tikslui ir suburta LRT Taryba (kuri mano galva ir tūrėtų demokratiškai spręsti kylančius konfliktus bei nesusipratimus), būtent - suderinti bei užtikrinti plačios visuomenės interesų balansą.
Galiausia, kaltinimas cenzūra nacionaliniam transliuotojui, ko gero, yra baisesnis už visus kitus kartu sudėjus. Keista, kad konfliktą stengiamasi gesinti panaudojant spaudimo ir jėgos, o ne atviro dialogo elementus. Negaliu nesutikti su Egidijaus Aleksandravičiaus pastaba, jog mūsų žiniasklaida (ar bent jau kai kurie atstovai) regis jaučiasi visiškai laisva nuo bet kokių suvaržymų, deja įskaitant ir moralinį jautrumą. Tik labai nesinorėtų, jog ši pastaba pritiktų ir nacionaliniam transliuotojui.
Kaip rodo patirtis, į mūsų LRT sudėtos ne tik mūsų, bet ir kitų panašaus likimo šalių viltys. Tarptautinis pasitikėjimas įpareigoja. Tą taip pat praverstų prisiminti. Bet ar tai padės mums peržiūrėti savo prioritetus ir atsakomybes?