Kiekvienas laikotarpis, atrodo, turi savo labiausiai išprievartautą žodį. Sovietmečiu toks savo reikšmę praradęs žodis buvo „tiesa”. Paskaitydavau tada net laikraštį tokiu pavadinimu, ką darysi. Tik ne tiesos jame ieškodavau… Dabar, atgavus nepriklausomybę, toks be reikalo nuvalkiotas tapo žodis „laisvė”. Ir daugiausia dėl šio švaraus ir gero žodžio nuvertinimo Lietuvoje kalta turbūt komercinė žiniasklaida, talpindama ir skatindama anonimiškus komentarus ir tokiu būdu gan sėkmingai atskirdama laisvę nuo atsakomybės. Bet apie tai vėliau.
Kritika su kauke
Ilgą laiką mane kankino klausimas kodėl Lietuvoje tiek daug entuziazmo kitus kritikuoti anonimiškai, pasislėpus už slapyvardžio. Tarsi kritika ar nepalanki nuomonė automatiškai būtų tapati apgavystei, sukčiavimui, nusikaltimui. Mano gyvenamoje aplinkoje toks reiškinys labai retas, beveik nepasitaikantis. Nepastebiu jo ir kitų mano šiek tiek pažįstamų Vakarų kraštų žiniasklaidoje.
Sovietmečiu gyvenimo reiškinių kritika buvo valdančiosios partijos privilegija. Pakritikavęs ką nors, kas valdžiai atrodė nekritikuotina, galėjai susilaukti nemalonumų, todėl anonimiškumą galima būtų aiškinti dar iš sovietmečio užsilikusia valdžios baime. Bet demokratinės Lietuvos valdžia, kad ir kokia ji būtų, nė iš tolo neprilygsta sovietinei represinei sistemai. Todėl baimė atvirai reikšti savo mintis su nepriklausomybe turėtų mažėti, o pastebime priešingą reiškinį, savotišką anonimiškumo potvynį.
Kitas, daug malonesnis, Lietuvos žiniasklaidoje paplitusio anonimiškumo aiškinimas būtų, kad tai ne baimės, o gėdos padiktuota laikysena. Jeigu žmogus, perskaitęs žiniasklaidoje jam nepatikusią mintį, teškia jos autoriui komentarą „tu asilas” arba pradeda švaistytis žodžiais, prasidedančiais raide š…, tai nereiktų stebėtis, jei po šitokiais komentarais gėdijasi pasirašyti tikru vardu ir pavarde. Manau, kad ir dalis tų komentatorių, kurie išvengia vulgarumo, gėdijasi pasirašyti po savo komentarais todėl, kad nesugebėdami argumentuoti jie puola nepriimtinų minčių autorių (k.a., tu durnas, komunistas, kėgėbistas, melagis ir pan.).
Ką reiškia būti puslaukiniu?
Yra dar viena žiniasklaidos autorių anonimų grupė, kurios anonimiškumą lemia ne baimės ir ne gėdos jausmas, o savotiškas nukultūrėjimas, civilizacijos priimtų bendravimo normų atmetimas, skirtingų moralės kriterijų sau ir kitam taikymas. Tai žmonės, kuriems nesugalvoju geresnio pavadinimo, kaip puslaukiniai. Tai tokie, kuriuos džiugina kito žmogaus nelaimė ar skausmas, kurie kursto neapykantą, kerštą, kuriems tiesa nereikalinga įrodymo, kuriems už tėvų nusikaltimus atsako ne tik jų vaikai, bet ir vaikų vaikai. Žodžiu, tokie, kurie nesileidžia įspraudžiami į jokius mūsų civilizacijoje atpažįstamus moralės rėmus. Tai reiškiniai, kuriuos kasdieninėje kalboje vadiname spaudos ar žiniasklaidos chuliganizmu. Štai keletas pavyzdžių.
Pranešimą apie vyriškį, nušovusį sugyventinę, jos motiną ir dukterį, dabar besislapstantį nuo policijos, lydi tokie anonimų komentarai: kietas bičas; taip ir reikia toms k…; visas bobas reikia iššaudyti; palikt pakankamai bobų vyrų malonumui, kitas iššaudyti…
Arba vėl, žinia apie jauną šeimą ištikusią nelaimę: vos savaitę išgyvenęs mirė naujagimis jų sūnus. Žinia laikraščio tinklalapyje susilaukė 573 anoniminių komentarų. Bet kokių komentarų! Bent trečdalis jų džiaugiasi jaunos motinos nelaime. Mat jos senelis – žinomas sovietmečio politikas, pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentas, buvęs komunistas. Kas tai – neapykanta, pyktis, pavydas? Kerštas už tikras ar tariamas senelio padarytas nuodėmes? Ne. Tai ne žodžio laisvė, o bolševizmo morališkai suluošintų žmonių urzgimas. Žmonių, kurie dar suvokia, kad elgiasi nedorai ir daro tai tik tada, kai komercinė žiniasklaida suteikia jiems galimybę tai daryti anonimiškai.
Kitas pavyzdys – pranešimas apie Izraelio invaziją į Gazos ruožą, susilaukęs virš tūkstančio komentarų. Nestebina, kad absoliuti jų dauguma nepalankūs Izraeliui, nes per daug didelis žūvančių skaičiaus skirtumas vienoje ir kitoje pusėje daug kur susilaukia Izraeliui nepalankių vertinimų. Dauguma komentarų neturi ryšio su Izraelio ir palestiniečių konfliktu. Juose grynas antisemitizmas, neapykanta žydams, jų įžeidinėjimas: geras žydas tik miręs žydas; ir Hitleris, ir Stalinas buvo žydai; žydai kraugeriai ir pan. Paskaitai šitokius komentarus ir pagalvoji, kodėl iš viso antisemitizmas dar randa šalininkų tarp jaunų žmonių. Juk žydų Lietuvoje beveik nebėra ir įstatymai draudžia kurstyti neapykantą tautiniu, rasiniu, religiniu pagrindu. Ir mes, suaugusieji, tuo tikime. O jaunas žmogus, pramokęs skaityti, galvoja logiškiau: jeigu valstybė iš tikrųjų draustų rasinę ir religinę neapykantą, tai šitokių komentarų žiniasklaidoje nebūtų, nes kartą juos paskelbę ir autoriai, ir leidėjai pakliūtų į kalėjimą. Tuo ir pasibaigtų visi antisemitizmai. O dabar žiniasklaida tiesiog lūžta nuo antisemitinių komentarų. Tai reiškia, kad įstatymai meluoja…
Anonimiškumas ir žodžio laisvė
Laikraščių ir tinklalapių redakcijos anoniminių komentarų talpinimą aiškina tuo, kad tokiu būdu piliečiams sudaroma galimybė atvirai reikšti kritišką nuomonę įvairiais klausimais, kuriais jie nedrįstų atvirai pasisakyti, bijodami keršto ar nenorėdami užsitraukti kieno nors nemalonės.
Manau, kad taip aiškindami žiniasklaidos redaktoriai klysta ir skaitytojus klaidina. Anonimiškumas ne tik kad neskatina kritiškumo, bet jį dargi slopina. Pajėgesnis diskusijų dalyvis anonimų dažnai yra išplūstamas, iš jo tyčiojamasi, svaidomasi keiksmažodžiais ir asmeniškais priekaištais, nieko bendra neturinčiais su svarstomu klausimu. Tai paaiškina kodėl komentarus talpinančioje žiniasklaidoje, kuri atsakomybę už jų turinį palieka jų autoriams, rimtesnės diskusijos neišsivysto. Joks rimtas žmogus nenorės tokioje terpėje būti apspjaudytas, išjuoktas, išsityčiotas ar net apšmeižtas. Pagaliau ir neįdomu diskutuoti su kažkokiu bailiu, nedrįstančiu pasisakyti kas jis toks. Šitokius komentarus spausdindami komercinės žiniasklaidos savininkai turbūt tikisi pritraukti daugiau vulgarios sensacijos mėgėjų ir tuo užsitikrinti didesnį pelną. Bet tai tik trumpalaikė iliuzija.
O argumentas, kad visa tai daroma vardan žodžio laisvės, tėra tuščias savęs apgaudinėjimas, nes žodžio laisvė tampa beprasmybe, kai neturima ką pasakyti. Neblogas šitokios „žodžio laisvės” pavyzdys yra paskutinių aštuonerių metų Lietuvos valdžios kritika masinėje žiniasklaidoje. Bent kiek rimtesnės analizės joje reikėdavo gerai paieškoti, o ir ši dažniausiai paskęsdavo anoniminių komentarų jūroje, kartojančioje ir kartojančioje tas pačias „naujienas”: valdžioje komunistai, kėgėbistai, vagys, komuniagos, komsomolcai ir t.t.
Bet demokratija Lietuvoje veikia gerai. 2008 m. Seimo rinkimus buvusioji valdžia pralaimėjo. Naujo Seimo dauguma sudarė naują Vyriausybę. Senieji epitetai naujajai valdžiai nebetinka. Bet jie netiko ir buvusiai valdžiai, kuri ne be pagrindo buvo laikoma oligarchų, t.y., ekonomiškai pajėgiausios mažumos valdžia. Kad tuo įsitikintum, užtenka pažvelgti į jos mokesčių politiką: Lietuva vienintelė Europos Sąjungoje neturėjo progresyvių pajamų mokesčių; tai reiškia, kad pagrindinė mokesčių našta gulė ant žemesniosios ir viduriniosios klasės pečių, o turtingiesiems tai buvo mokesčių rojus. O ką matome dabar? Naujoji valdžia, norėdama subalansuoti biudžetą, didina akcizus kultūrinėms ir masinio naudojimo prekėms ir pajamų mokesčius pagal tą pačią retrogradiškiausią apmokestinimo sistemą. Ir to dar negana! Naujasis Seimas, mažindamas atlyginimus ir didindamas mokesčius, tautai aiškina, kad artinantis krizei reikia susiveržti diržus. Tuo tarpu savo pačių atlyginimus, praėjusio Seimo baigiamojoje sesijoje gerokai padidintus, atsisako sumažinti; esą to neleidžia daryti Konstitucija. Anksčiau panašią privilegiją sau Konstitucijoje sugebėjo rasti teisėjai. Štai ir turime stebuklą: Konstitucija, skelbianti visų piliečių lygybę prieš įstatymus, valstybėje įteisina dvi privilegijuotas kastas? Ne, kalta čia ne Konstitucija. Nepatenkinti praeito Seimo seimūnų daugumos etiketėmis rinkėjai šį kartą išrinko daugumą iš kitokių etikečių savininkų. Bet kas iš to, jei etiketės kitokios, o mentalitetas toks pat.
Norint, kad kitas Seimas būtų kitoks, politikai prieš rinkimus turi žiniasklaidoje rasti atviras, drąsias, kultūringas ir dalykiškas savo pavardžių nebijančių pasisakyti komentatorių pastabas ir diskusijas apie susikaupusias problemas. O plūdimąsi, tyčiojimąsi, asmeniškumus ir visokią kitokią emocinę taršą turėtų išredaguoti žiniasklaidos redaktoriai.
Anoniminė žiniasklaida – moralinio teroro terpė
Nepamenu kuriais metais, dar pačioje atgautos nepriklausomybės pradžioje, kai buvo svarstomas šiek tiek sovietiškai atrodantis spaudos kontrolės įstatymo projektas, kolegos Lietuvoje įkalbėjo mane pabandyti įtikinti tuometinį prezidentą Algirdą Brazauską nepasirašyti tokio įstatymo. Maloniai tada manęs išklausė Prezidentas apie mūsų patirtį leidžiant lietuvišką mėnraštį svetimame krašte be cenzūros ir valdžios priežiūros. Pridėjau ir savo subjektyvią nuomonę, kad spauda tuo geresnė, kuo ji laisvesnė, todėl geriausia, kai ji prisižiūri pati save.
Prezidentas tuokart liko prie savo nuomonės, kad šiokia tokia priežiūra spaudai vis dėlto reikalinga. Vis dėlto cenzūros ir griežtos valdžios kontrolės Lietuvos žiniasklaidai pavyko išvengti. Tačiau aš savo nuomonę apie žiniasklaidos kokybę dabar formuluočiau jau žymiai atsargiau: laisvė yra būtina, bet nepakankama sąlyga gerai žiniasklaidai egzistuoti. Lietuvos žiniasklaida liko labai laisva, bet laisva nebūtinai ir ne visada reiškia gera. Yra, tiesa, ir visai neblogų leidinių, tačiau didelė dalis masinio tiražo žiniasklaidos palieka labai blogą įspūdį. Ir pagrindinis kaltininkas čia – redaktorių ir leidėjų suteikta laisvė praktiškai be jokios atsakomybės anoniminiams komentatoriams rašyti ką tik nori. Tokiu būdu bet kas gali būti anonimų be kaltės apkaltintas ir apšmeižtas. O iki begalybės kartojami šmeižtai ir įtarinėjimai tampa savotišku moraliniu teroru. Geras šitokio moralinio terorizavimo pavyzdys – buvusio prezidento V. Adamkaus, vėliau premjero G. Kirkilo patarėjo Albino Januškos atvejis, kai žmogaus, nekaltinamo padarius kokį nusikaltimą, pavardė jau porą metų tiesiog demonizuojama įvairiausiomis insinuacijomis.
Kodėl anoniminius šmeižtus vadinu moraliniu teroru? Todėl, kad jie turi dvi terorui būdingas savybes: 1) nuo jų neįmanoma gintis ir 2) jiems rūpi ne tiesa, o tikslas. Gintis nuo anonimų skleidžiamų šmeižtų ir įtarinėjimų neįmanoma ne vien todėl, kad anonimas, pritrūkęs argumentų, gali keisi slapyvardį ar imti pats sau prieštarauti. Anonimo nesaisto civilizuotų žmonių bendravimo taisyklės; jis gali sąmoningai meluoti, apgaudinėti, klastoti informaciją. Anoniminės diskusijos dažnai virsta moraliniu terorizmu, nes jos naudojamos kitokiu negu skelbiama tikslu (pvz., norint oponentui atkeršyti ir pan.) ir nekreipia dėmesio į galimybę, kad bus paliesti ir nekalti žmonės.
Laisvė be atsakomybės – laukinio žmogaus laisvė
Žodžiai neša informacijos krūvį, o informacija turi pasekmes: linksmas, liūdnas, svarbias, skaudžias… Pasekmes, už kurias kažkas turi būti atsakingas. Civilizacijos nepaliestą žmogų apsaugo jėga, kas turi daugiau jėgos, tas laisvesnis. Civilizuotoje visuomenėje atsakomybę apibrėžia įstatymas, moralė, papročiai. Kai žodis tampa anonimiškas, moralė ir papročiai praranda įtaką, o įstatymas nepajėgus mus apsaugoti nuo puslaukinio žmogaus laisvės. Tokį liūdną ir kaskart liūdnesnį vaizdą palieka anoniminiuose komentaruose skęstanti Lietuvos žiniasklaida. Vyksta savotiškas tautos nukultūrėjimo, o gal tiksliau būtų sakyti jos nukultūrinimo procesas, kuriam atsispirti mokykla pati viena nebėra pajėgi
Anonimiškumą žiniasklaidos atstovai teisina žodžio laisvės argumentais. Esą tik taip žmonės gali atvirai reikšti savo nuomonę, nebijodami dėl to susilaukti nemalonumų. Liberalioje demokratinėje valstybėje atsižadėti žodžio laisvės yra neįmanoma, o cenzūra būtų, mano nuomone, pats blogiausias klausimo sprendimas. Tačiau, atrodo, mes čia truputį susipainiojame kalbėdami apie sąvokas. Ar galime atsieti žodį nuo jo šeimininko – žmogaus. Taip darydami mes paneigtume žodžio vertę. Bet žodis turi savo vertę – pasekmes, todėl nuo jį ištarusio žmogaus neatsiejamas. Todėl ir kalbėti galima tik apie konkrečių žmonių žodžio laisvę. Anonimo, tai yra, kažkieno žodžio laisvė tėra tiktai tuščiavidurė sąvoka. Kalbėdami apie anoniminių autorių žodžio laisvę mes iš tikrųjų kalbame apie žodžio laisvę be atsakomybės.
Anonimiškumo atsisakymas, t.y., skelbimas tik vardu ir pavarde pasirašytų straipsnių ir komentarų padarytų Lietuvos žiniasklaidą kur kas vakarietiškesnę, kultūringesnę, patrauklesnę rimtesnėms diskusijoms. Tačiau vien anonimiškumo atsisakymas visų problemų neišspręstų, nes komentaruose vis vien liktų klaidų, nelogiškumų ir nepriimtinų teiginių dėl autorių patirties ar informacijos stokos. Todėl ir pasirašyti komentarai turėtų būti peržiūrimi redaktoriaus, o nepriimtini komentarai ir visai „išredaguojami”.
Žiniaskalaida ir pridėtinės vertės mokestis
Kodėl apie anonimiškumą žiniasklaidoje ir jos daromą žalą krašto kultūrai aktualu kalbėti dabar, lyg pasaulinę ekonominę krizę pergyvenanti Lietuva neturėtų svarbesnių problemų? Klausimas pasidarė aktualus, kai dėl krizės Lietuvos valdžia panaikino mokesčių privilegijas žiniasklaidai. Knygoms, laikraščiams ir kitoms kultūrinėms prekėms pakeltas pridėtinės vertės mokestis (PVM) nuo 5% iki 19% gali lietuvių kultūrai atnešti skaudžių pasekmių. Kai kuriose demokratinėse Vakarų valstybėse PVM laikraščiams ir knygoms iš viso nėra. O mūsų tautos istorijoje spausdintas žodis turi ypatingą vietą: keturiasdešimt metų kovojome ir laimėjome karą už knygą, laikraštį, laisvą lietuvišką žodį lietuviškomis raidėmis; laimėjome prieš didžiulę imperiją, neturėdami nė vienos divizijos ir neiššaudami nė vienos patrankos; knygnešiai nešė knygą, laikraštį, kultūrą, skleidė žinią. Ir štai likimo ironija: ko murovjovams nepavyko pasiekti kartuvėmis, sava valdžia gali padaryti su PVM pagalba. Todėl, manau, Seimas ir Vyriausybė turėtų rasti galimybių knygoms ir žiniasklaidai grąžinti buvusias PVM lengvatas arba PVM net visai panaikinti, bet tik tai žiniasklaidai, kuri neskelbia anoniminių straipsnių ir nuomonių. O kaltinimas diskriminacija prieš anoniminių nuomonių reiškėjus, nenorinčius pasirašyti tikru vardu ir pavarde, neturi pagrindo. Diskriminuoja anoniminių nuomonių autoriai, kritikuodami (o kartais ir šmeiždami ar tyčiodamiesi) kitus, bet patys neduodam kitiems galimybės juos kritikuoti.