Nacionalinės televizijos gali būti suprantamos kaip lakmuso popierėlis aptariant kiekvienos šalies žiniasklaidos padėtį – žiniasklaidos laisvę, socialinę atsakomybę, įsipareigojimą savai visuomenei, gal netgi gali tam tikrame kontekste atspindėti vertybinę orientaciją. Tik pagalvokime apie skirtumus, tarp Rusijos ir pavyzdžiui, britų nacionalinių transliuotojų. Tai tarsi savotiška šalies vizitinė kortelė tiek vietos žmonėms, tiek užsieniečiams.

Valdas Vasiliauskas „Lietuvos žiniose“ per du numerius (2009 m. balandžio 20-21 d.) išspausdintą savo straipsnį „Valdas Adamkus ir KGB“ vadina „žurnalistiniu tyrimu“. Bet tyrimas, nors ir žurnalistinis, tačiau prastas.

Kol Lietuva buvo sovietų okupuota, lietuvių išeivija buvo susiskaldžiusi į kultūrinių ryšių su Lietuvos žmonėmis šalininkus ir jų priešininkus. O kadangi „Santara-Šviesa” buvo vienintelė organizacija, atvirai pasisakiusi už ryšius ir besivadovaujanti šūkiu „Veidu į Lietuvą”, kai kas išeivijoje įtarinėjo, kad joje gali būti agentų, dirbančių sovietų naudai.

Valdas Vasiliauskas „Lietuvos žiniose“ per du numerius (2009 m. balandžio 20-21 d.) išspausdintą savo straipsnį „Valdas Adamkus ir KGB“ vadina „žurnalistiniu tyrimu“. Bet tyrimas, nors ir žurnalistinis, tačiau prastas.

Kiekvienas laikotarpis, atrodo, turi savo labiausiai išprievartautą žodį. Sovietmečiu toks savo reikšmę praradęs žodis buvo „tiesa”. Paskaitydavau tada net laikraštį tokiu pavadinimu, ką darysi. Tik ne tiesos jame ieškodavau… Dabar, atgavus nepriklausomybę, toks be reikalo nuvalkiotas tapo žodis „laisvė”. Ir daugiausia dėl šio švaraus ir gero žodžio nuvertinimo Lietuvoje kalta turbūt komercinė žiniasklaida, talpindama ir skatindama anonimiškus komentarus ir tokiu būdu gan sėkmingai atskirdama laisvę nuo atsakomybės. Bet apie tai vėliau.

Tarp kitų rinkimus ir jų rezultatus aptariančių tekstų, pasirodė gal kiek mažiau pastebėtas, bet gana radikalaus pavadinimo tekstas – „Žydai ir vėl reikalauja lietuvių milijonų“. Tiesa, nuostaba kiek atslūgsta, kai pamatai, jog tai dienraščio „Respublika“ rašinys, šis laikraštis jau ne vieną kartą pademonstravo savo požiūrį į žydus. Nuostaba kiek padidėja, pamačius, kad ši publikacija patalpinta ir „balsas.lt“. Pirmiausiai tuo pačiu pavadinimu, bet netrukus jis pakeistas į – „Po rinkimų vėl atsiras žydų nuosavybės problema“. Antruoju atveju jau galbūt būtų galima kalbėti ir apie neapsižiūrėjimą. Normaliomis sąlygomis tokia rėksminga antraštė nemažos dalies visuomenės būtų sutikta nepalankiai, juolab kad antraštė ir straipsnio turinys, kaip kad dažnai atsitinka Lietuvos žiniasklaidoje, vienas su kitu prasilenkia.