Akivaizdu – Vytautas Kavolis – bene garsiausias lietuvių sociologas. Jau būdamas dvidešimt trejų metų su draugais (Valdu Adamkumi, Julium Šmulkščiu ir kitais) sugebėjo suburti liberalaus galvojimo sambūrį – Santarą-Šviesą, kuris gyvuoja jau penktą dešimtį. Jis buvo ne tik įkūrėjas, bet ir charizmatinis lyderis, įkvėpėjas. Savo nenuilstama energija draugus ir kolegas nuolat užkrėsdavęs darbštumu ir kruopštumu. Kaip teko girdėti ne iš vieno Santaros-Šviesos „šeimos“ nario – V. Kavolis buvo neatsiejamas simbolis. Iki pat mirties jis buvo ir Metmenų redakcinės kolegijos pirmininkas. Čia jis taip pat sugebėjo sukurti savitą atmosferą su kavolišku atspalviu (gerąja prasme). Apie jo produktyvumą byloja ir šešiolika knygų bei per du šimtai penkiasdešimt publikuotų straipsnių įvairiomis kalbomis. Apie Vytautą Kavolį kalbėti galima ilgai. Tačiau tai visiems daugiau mažiau žinomi faktai (gan išsamią Kavolio biografiją galima rasti knygoje Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos.). Tačiau ar daug kas atkreipė dėmesį į Kavolio asmeninių bruožų ir kūrybos sąsajas? Ties tuo knieti apsistoti ilgėliau.
Kavolio būdo santykis su jo profesiniais darbo įgūdžiais atrodo subtiliai. Pavyzdžiui, kaip žinoma, Kavolis nebuvo itin atviras naujovėms (kompiuteriams, internetui, visus laiškus rašė savo „legenda tapusia“ spausdinimo mašinėle, ranka pridėdamas lietuviškus ženklus), tačiau savo darbuose naudodavo įvairių disciplinų metodologijas, kurdavo naujas koncepcijas, ėmėsi naujų tyrinėjimo sričių (pirmoji studijų sritis – dailės sociologija, nors daug kas manė, kad tokios srities visai nėra). Kitas tokio santykio pavyzdys galėtų būti laiškų ir straipsnių palyginimas: laiškuose V. Kavolis būdavo neretai lakoniškas, dažnai kalbėdavo trečiuoju asmeniu ir „leisdavo“ adresatui suvokti, ko iš jo norima. Tai, manau, puikiai atspindi šis fragmentas iš jo laiško L. Donskiui: <...> o jeigu atrodytų, kad sudarytojo žodžio vis dėlto reikia, tai jis geriausiai tiktų Pačiam parašyti. Žinant šias ir kitas Kavolio asmenybės detalias, tampa lengviau analizuoti autoriaus tekstus perprantant naudojamas metaforas.
Užuominos su pasakinėjančiais pasvarstymais byloja apie tvirtą, savitą, kupiną prasmės ir sykiu nuoširdžią profesoriaus asmenybę. Minėtos asmeninės savybės neretai pasireikšdavo kai kuriuose Kavolio tekstuose, pavyzdžiui, savo rašiniuose jis nenaudojo tiesioginio pamokslavimo ar moralizuojančios retorikos. Priešingai – jis nuolat provokuodavo susimąstymui, reiškinių atpažinimui. Jis tarsi nušviesdavo alternatyvas, bet visada kviesdavo kritiškai ir pamatuotai įvertinti pasinaudojimą jomis. Pastarasis profesoriaus bruožas itin gerai atsispindi jo Liberalaus galvojimo erdvėse (Metmenys. Nr. 63. 1992 m.), sakant „Lietuvoje daug sustingusios, mechaniškos retorikos, kurioje savaime suprantamais laikomi dalykai, apie kuriuos kaip tik reikėtų pagalvoti“. Šiame straipsnyje jis kaip tik ir galvoja apie tai, kas jam rūpi. Ne tik rūpi, bet ir aktualu. Kurdamas lietuviškojo liberalizmo metmenis jis nurodo atsiveriančias galimybes ir tarsi kviečia jomis pasinaudoti, pridurdamas, jog tik nuo mūsų pačių priklausys, ar mes pasinaudosime liberalizmo teikiamais privalumais, ar ne. Jis neperša, jis nemoralizuoja – jis nušviečia vaizdinį ir kviečia jį apmąstyti.
Kita vertus, trumpi laiškai V. Kavoliui buvo būdingi dėl didelio užimtumo ir laiko taupymo. Jis rašė daug laiškų, tad išsamus ir platus jų rašymas atimtų daug laiko. Ilgesnių nei puslapio laiškų buvo galima sulaukt tik Metmenų ar Santaros-Šviesos organizacijos klausimais. Trumpomis mintimis jis stengėsi pasakyti esmę (įdomu pastebėti, jog V. Kavolis visada vienodu palinkėjimu baigdavo savo laiškus – Geriausių, Vytautas. Tiesa kurį laiką jis dar rašė Geriausių sveikinimų, Vytautas, bet vėliau dėl laiko stokos sveikinimų neberašė).
Tuo tarpu visiškai kitaip atrodė V. Kavolio straipsniai ar veikalai. Jie išsamūs, konkretūs, o juose analizuojamos idėjos dažnai nėra trumpos, bet persipynusios su pavyzdžiais. Čia jis atskleisdavo esmę ne trumpais pasakymais, bet pateikdamas detalias analizes, empirinius duomenis. Tokiais pavyzdžiais būtų galima laikyti ne tik didesnius Kavolio veikalus (pradedant ankstyvuoju „Žmogaus geneze“ ir baigiant „Civilizacijų analize“), bet ir smulkesnės apimties straipsnelius kaip antai Ankstyvoji lietuvių kultūros modernizacija (Metmenys. Nr. 53 1987), Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę“ (Metmenys Nr. 55 1988), Tuštuma ar civilizacijos židinys (Metmenys Nr. 66 1994) bei daugelyje kitų.
Dar vienas svarbus faktorius – ištikimybė savo idealams. V. Kavolis buvo visada ištikimas savo sprendimams ir idėjoms. Anot jo, tai labai svarbu, nes jei pats nebūsi ištikimas savo propaguojamoms mintims, kaip gali tikėtis, kad kiti tavimi tikės ir domėsis. Tačiau vėlgi, savo tekstuose jis stengėsi neprisirišti vienai disciplinai, nesiangažuoti viename problemų rate, bet „griuvinėti“ siekiant „atsikelti“ naujose situacijose ir erdvėse, tačiau nenuklystant nuo nagrinėjamos tematikos. Pažymėtinas V. Kavolio kaip redaktoriaus bruožas – kruopštus straipsnių atrinkimas. Jie turėjo atitikti griežtus profesoriaus standartus, žurnalo ar leidinio tematiką. Jei kalba eina apie Comparative Civilizations Reviews, tai čia niekada nepakliūdavo straipsnis, kuriame nebūdavo civilizacijų lyginimo par excellance. Ko gero, dėl šios priežasties visi V. Kavolio redaguojami žurnalai ar leidiniai išsiskirdavo specifiškumu. Tą specifiškumą gilino ir paties redaktoriaus rašomų bei publikuojamų straipsnių gausa.
Asmeniškai man labai imponuoja V. Kavolio kantrumas, apie kurį teko girdėti iš jo aplinkos žmonių. Profesorius visada įdėmiai išklausydavo pranešėjo, niekada nepertraukdavo (net jei pranešimas būdavo neįdomus ar „nuklysdavo į lankas“) ir, svarbiausia, visada sugebėdavo užduoti tokį klausimą, kuriuo pranešėjas galėdavo reabilituotis prieš auditoriją taip nustelbdamas nenusisekusį kalbėjimą (tokių klausimų stygius labai jaučiamas šiais laikais...).
Jo kritika taip pat labai subtili, savo kritinėmis pastabomis jis priversdavo susimąstyti apie klaidas kaip apie savaime suprantamus ir taisytinus dalykus, taip neužgaunant asmens orumo, kartu parodant, jog klysti žmogiška. Štai pavyzdžiui, subtiliai kritikuodamas tuometinę mūsų kultūros politiką (kuri mano galva nelabai pasikeitė iki šių dienų) retoriškai klausia – kaip gali nedulkėti simboliniai centrai, kuriuose nieko juos pačius sukrečiančio nevyksta?! Ir čia pat ironizuodamas sako: „esmiškesnes nuo mažiau esmiškų reikšmių atskirti tradiciškai padėdavo (suabejojančius ir priversdavo) kultūros centrai, dubliuojantys kaip senoviškos gamybos vertybių atrankos mechanizmai“ (Centrai ir apytakos kultūros dirbtuvėse. Metmenys. Nr. 68. 1995 Psl. 26). Greičiausiai taip profesorius perspėjo tuometinius kultūros „politikos vykdytojus“ apie gresiančius spąstus betarpiškai susiejus kultūros ir galios reikalus, sykiu pašiepė sovietmečio kultūros centrų veiklą kaip pavyzdį, kurio nevertėtų kartoti. Šiandien šis pavyzdys nemažiau įtaigus – šiuolaikiniai kultūros administratoriai bei kai kurie biurokratai žino kas yra kultūra, o kas ne. Jie pasakys – reikšmių apytakos čia niekuo dėtos...
Reziumuojant belieka pakartoti jau pasakytas tiesas – V. Kavolio veikalai radosi „iš gilios vidinės būtinybės, iš asmeniško susirūpinimo spręsti lietuvių kultūros užduotis – t.y., atsakingai įvertinti praeitį, kuri taptų „sava ne vien jausmais, bet ir moraline vaizduote““ (Tereškinas, A. 1992 m. Metmenys 62). Bei nuo savęs pridėti – Vytautas Kavolis su pavydėtinu tikslumu laikėsi savo moralinių orientyrų, kuriuos vienodai išreikšdavo ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime.