Tai jau trečiasis straipsnelis, tęsiantis ciklą „Iš tyrėjo užrašų“. Šįkart norisi pasidalinti įspūdžiais bei refleksijomis po konferencijos „Pilietinės žiniasklaidos prielaidos“, kurioje dar praėjusių metų pabaigoje ir pačiam teko dalyvauti bei skaityti pranešimą „Kokios žiniasklaidos reikia pilietinės visuomenės veikėjams?“
Nesistengsiu sugaišti daug laiko įrodinėdamas, jog pilietinės visuomenės veikėjams žiniasklaidos dėmesio vis dėlto reikia. Galima sakyti, jog pilietinės visuomenės veikėjams buvimas viešojoje erdvėje yra vienas iš esminių veiklos aspektų, būtent viešos diskusijos, atliekamos prasmingos veiklos viešinimas bei mėginimas savo pavyzdžiu įkvėpti kitus. Buvimas viešoje erdvėje leidžia ne tik parodyti save, bet ir pamatyti kitus, užmegzti pažintis, formuoti tinklus ir kryptingai plėtoti darbus reikalingus viešajam gėriui kurti. Sykiu viešumas padeda išspręsti ir daugelį kasdieninių rūpesčių, mat nūnai egzistuoja mitas – jei tavęs nesimato viešoje erdvėje, tu neegzistuoji. Veiklos demonstravimas ir paviešinimas leidžia pritraukti ne tik bendraminčius bei aktyvistus, bet ir rėmėjus. Tad natūralu, jog pilietinės visuomenės veikėjams žiniasklaidos dėmesys yra reikalingas.
Kokio to dėmesio norėtųsi ir kaip jį galima mėginti išsikovoti, kaip tik ir pamėginsiu aptarti pristatydamas asmeninę patirtį, sukauptą iš pastarųjų metų darbo nevyriausybinėje organizacijoje „Kauno plėtros forumas“. Paminėsiu problemas bei laimėjimus, kuriuos teko patirti realizuojant kelis konkrečius projektus. Minimi projektai, tai – moksleivių piešinių konkursas; sociologinis kauniečių laimingumo tyrimas; verslo aplinkos gerinimo rajono (VAGR‘a) projektas bei „Romuvos“ kino teatro gelbėjimo istorija. Visi šie projektai atnešė skirtingas patirtis.
Moksleivių piešinių konkursas – tai antrus metus forumo tęsiama iniciatyva sukurti šventę moksleiviams bei skatinti jų aktyvumą per kūrybinę konkursinę veiklą. Žinoma, panašūs konkursai neturi „skandalingos naujienos efekto“, todėl sudominti žiniasklaidą nebuvo lengva. Tiesa pasakius, į pirmuosius pranešimus spaudai sureaguota nebuvo. Vis dėlto nenuleidus rankų ir matant prasmę paviešinti projektą, pavyko pasiekti, jog publikacija apie iniciatyvą išvystų dienos šviesą. Prisipažinsiu – tikslui pasiekti reikėjo išnaudoti asmenines pažintis. Laimei, nemenkos pastangos nenuėjo perniek – publikacijoje išdėstytos mintys surado atgarsį visuomenėje, dėl to susijungė kelios iniciatyvos veikiančios tame pačiame bare, tačiau iki tol nežinojusios viena apie kitą. Vėliau, redaktoriams pranešus, jog straipsnis kartu padėjo išpopuliarinti konkurso idėją (kuris, beje, sulaukė didelio pasisekimo tarp moksleivių) ir turėjo teigiamą efektą, redaktoriai nudžiunga bei nustemba tokia sėkme. Tačiau dar vieno straipsnio nebepublikuoja...
Laimingumo tyrimas turėjo priešingą efektą – būdamas originalus bei novatoriškas tyrimas, jis savaime pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Šįsyk nereikėjo ypatingų pastangų sujaudinant žiniasklaidą ar bandant įtikinėti publikacijos reikalingumu (kita vertus, gali būtų, jog ir laikas buvo palankus publikacijai – straipsnis paskelbtas netrukus po Naujųjų metų). Tačiau iškilo kita bėda – kai kurie tyrimo duomenys ne tik buvo supainioti ir neaiškiai pristatyti, bet ir pati duomenų interpretacija pateikta skirtingai. Šioje vietoje nori nenori į galvą lenda epizodas iš filmo „Uosto naujienos“ (The Shipping News 2001 m.), kuomet patyręs žurnalistas moko jaunąjį kolegą, kaip reikia sukurti tinkamą straipsnio pavadinimą. Vyresnėlis sako, pažvelk į dangų ir sugalvok pavadinimą savo straipsniui. Jaunėlis kiek pasvarstęs taria – „į miestą atslenką banguoti debesys“. Vyresnis kolega kritikuoja pasiūlytą variantą visiškai jį atmesdamas – juk čia nėra intrigos, nėra skandalo. Ir pasiūlo tokį pavadinimą – „į miestą atslenka pražūtinga audra!” Jaunesniajam kolegai pasiteiravus kas bus jei jokios audros nebus, vyresnysis nemirktelėjęs perdaro pavadinimą – „miestas išgelbėtas nuo pražūtingos audros!”
Minėtas pavyzdys labai tinkamai atspindi situaciją, kuomet žurnalistai pagal savo poreikį interpretavo duomenis ganėtinai priešingomis kryptimis, akcentuodami sau parankesnius tyrimo duomenų aspektus. Nepaisant to, mūsų sumanymas pavyko, mat pirminis tikslas buvo pasiektas ir tyrimo rezultatai buvo sėkmingai paviešinti. Deja, tuo viskas ir apsiribojo. Nei tyrimo atlikėjai, nei užsakovai nesulaukė gilesnių klausimų apie tyrimo tikslą, ateities perspektyvas ar prasmę. Tuo tarpu tyrimo originalumas slypėjo ne vien skambiame pavadinime ar įdomiuose rezultatuose. Tokiu būdu buvo mėginta užčiuopti kauniečių nuotaikų pulsą, sykiu atskleidžiant tam tikrus ryšius tarp elgsenos formų bei pasitenkinimo savuoju gyvenimu, dėl ko būtų galima ieškoti dėsningumų bei dar labiau gilintis ne tik į savitus kauniečių elgesio modelius, bet ir tas gyvenimo būdo mieste savybes, kurios teikia didžiausią asmeninį pasitenkinimą savuoju gyvenimu.
Kita pora projektų suteikė dar kitokių patirčių. Kino teatro „Romuva“ gelbėjimo akcija daugumai atrodo kilni, aktyvistų elgesys pasiaukojantis bei pagirtinas, dėl ko minimalus dėmesys šiai akcijai garantuotas. Kur kas didesnio dėmesio sulaukta, kuomet kova persikėlė į savivaldybės koridorių labirintus. Kitaip sakant, „valdžios elementas“, be abejo, traukia žiniasklaidos dėmesį labiau nei originalios visuomenininkų idėjos išdėstomos diskusijose ar viešuose pareiškimuose.
Verslo aplinkos gerinimo rajono idėja, su kurios pagalba siekiama įpūsti gyvybės Laisvės alėjai, taip pat masina žiniasklaidą it koks sliekas žuvelę. Šia tema jau buvo rengta ne viena diskusija ir prikurta dar daugiau „Laisvės alėjos gaivinimo strategijų“ ir greičiausiai dėl to šis sliekas mūsų žiniasklaidai neatrodo toks šviežias ir skanus. Regis, rašoma apie tai iš inercijos, ganėtinai stereotipiškai, nebeieškant nei šviežumo, nei aktualumo, tarsi iš pareigos ar duoklės tradicijai.
Ir „Romuvos“, ir „VAGR‘a“ projektai žiniasklaidą domina tik iš dalies: kartkartėmis aprašant „šviežiausias“ naujienas, gaminant reportažinius straipsnelius, o vėliau, atsiradus minėtam valdžios elementui, dėmesys nukrypsta į intrigų bei skandalų medžioklę. Regis, žurnalistams labiau patinka narstyti iniciatyvas, bandant išsiaiškinti antraeilius dalykus (pvz., kas ir už kiek pardavė „Romuvą“; ar „kiek pinigų forumas prašo VAGR‘a idėjai?“), nei atlikti savarankišką žurnalistinį tyrimą mėginant išsiaiškinti galimas korupcinės veiklos grandines ar aprašyti pilietinių tinklų atsiradimo aplinkybes.
Anuomet, rengdamas pranešimą, besiremdamas minėtais pavyzdžiais, padariau tokias išvadas: idėjos žiniasklaidos nelabai domina. Daugeliu atveju esmės ieškoma tiek, kiek ji akivaizdi. Dėl to kažin ar galime kalbėti apie gilesnę fabulą nūdienos žiniasklaidoje. Vėlgi nesinori suabsoliutinti situacijos ir taip paneigti tuos pavienius sektinus pavyzdžius, tačiau, mano galva, sektini pavyzdžiai labiau primena išimtis nei taisykles. Asmeninės patirtys bei plika akimi matomos žiniasklaidos tendencijos, leidžia kelti idėją, jog tik nedaugelis žurnalistų atstovauja viešajam interesui, tuo tarpu žiniasklaida kaip institucija, regis, tuo visai nėra suinteresuota...
Žiniasklaidos polinkis į komerciją yra akivaizdus. Mes galime jį kritikuoti, ginčytis dėl jo mastų, formuoti sektinas gaires, tačiau kažin ar kas nuo to pasikeis. Nesakau, jog reikia nuleisti rankas ar apsigaubti abejingumo skraiste. Turint galvoje rinkos logikos galią, toks darbas atrodo be galo sunkus. Tačiau nepaisant, jog toks gyvenimo būdas primena kovą su vėjo malūnais, įsivaizduojamos žiniasklaidos siekinio demonstravimas vis vien yra perspektyvus užsiėmimas.
Kita vertus, asmeninės patirtys byloją apie kitokio scenarijaus galimybę. Žinant minėtą žiniasklaidos polinkį į trumpalaikio aktualumo dalykus, galime tuo pasinaudoti. Aptardami pavyzdžius matėme sunkumus, kuriuos greičiausiai patiria ne vien „Kauno plėtros forumas“, bet ir daugelis kitų Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. Sykiu matėme, jog kompromisų darymas gali duoti atgalinės naudos. Žinoma, tikslui pasiekti reikia įdėti dar daugiau pastangų bei žmogiškųjų išteklių. Tačiau, jei racionaliai pasvėrus visus argumentus paaiškėja, jog ėjimas į viešumą gali organizacijai atnešti naudos, galima ieškoti priemonių žiniasklaidos dėmesiui patraukti. Iš aptartų pavyzdžių matyti, jog medaus efektą turinčios priemonės – tai ir tinkamas naujienos paskelbimo laikas (reikia rasti laiką, kuomet vieša erdvė pernelyg nėra užpildyta itin aktualių klausimų aptarimu), novatoriškos idėjos bei žiniasklaidos logiką tenkinantys spaudos pranešimų pavadinimai (juk nesunku sugalvoti skambantį ir iššaukiantį pavadinimą įdomiai ir tikrai aktualiai žiniai ištransliuoti), nedaug kainuoja pasinaudoti ne kartą minėtu valdžios elementu: pas mus yra galybė politikų, kurie sutiktų pasišildyti žiniasklaidos dėmesio spinduliuose, nekalbant apie tuos, kurie už tą dėmesį sutiktų dar ir sumokėti, bet įdėmiau paieškojus, būtų galima rasti ir tokių, kurie savo darbais pritrauktų visuomenės dėmesį.
Nesunku būtų rasti atsakymą į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą. Galima būtų sudėlioti pageidavimų sąrašą remiantis pilietinės visuomenės veikėjų pageidavimais bei norais. Kur kas sunkiau yra savo poreikius paversti žiniasklaidos dėmesio objektu.
Reziumuodamas pridursiu – nebūtina nusiristi iki bendrų žiniasklaidos tendencijų siekiant paskleisti žinią apie įdomias iniciatyvas. Garsiai minimus žiniasklaidos trūkumus galima paversti privalumais jų pačių dėmesiui patraukti. Juk abi puses tenkinantis kompromisas anaiptol nedevalvuoja realizuojamo projekto vertės. Galiausiai, nors galbūt ir sunku tuo patikėti, tačiau kai kurie visuomenininkams aktualūs projektai persidengia ir su žiniasklaidos interesais. Tačiau užvis geriausia – surasti bei komunikuoti su perspektyviu žurnalistu ir maitinti jį įdomiais sumanymais, kuriam taip pat tai gali būti savotiška užuovėja nuo profesijos mainstream‘o. O jei to nepavyksta padaryti, belieka pasismailinti plunksną ir pačiam imtis darbo, kaip kad bando daryti ši eilučių autorius.