JAV vakaruose – Los Andžele dar gyvuojantis Lietuvių fronto bičiulių skyrius kasmet surengia politinių studijų dienas. Tik šiais metais losangeliečiai frontininkai drauge su JAV lietuvių bendruomene ir dar kažkokiu Komitetu dvigubai pilietybei išsaugoti studijų dienas rengė prie Čikagos esančiame Lemonto miestelyje. Sausio 31 – vasario 1 dienomis beveik Čikagos priemiestyje vykęs renginys norom nenorom provokavo klausimą, kodėl rengėjų tarpe nebuvo Čikagos frontininkų – ar jų šioje Amerikos lietuvių sostinėje nebėra, ar jie su vienminčiais iš Los Angeles neranda bendros kalbos?
Kad lietuviams politika ir frontas yra sunkiai suderinamos sąvokos, rodo pavyzdžiai tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Neseniai Lietuvoje įsisteigęs Algirdo Paleckio vadovaujamas kairiųjų Frontas rinkimuose į Seimą nepravedė nė vieno atstovo.
Jeigu prezidentas neatsižvelgs…
Ne geriau sekasi ir dešinės radikalams išeivijoje. Štai ką apie būsimas studijų dienas praeitą vasarą gegužės mėn. Vilniuje leidžiamoms Lietuvos žinioms pasakojo Los Andželo frontininkų sambūrio pirmininkas dr. Rimtautas Marcinkevičius:
Lietuvių fronto bičiulių rengiamos politinių studijų savaitės metu priimtos rezoliucijos bus paskata prezidentui imtis realių veiksmų, kad susikompromitavę asmenys būtų eliminuoti iš valstybės tarnybos. R. Marcinkevičius tvirtino, jeigu šalies vadovas neatsižvelgs į rezoliucijas, neatmestina prielaida, kad išeivijos atstovai imsis jiems įprastų protesto formų ir galbūt organizuos piketus prie VSD pastato. Pirmąja Laisvės premija po mirties apdovanota Loreta Asanavičiūtė. Tikėjomės, kad kitą įteiksime gyvajam, deja, vėl teko po mirties šią premiją skirti V.Pociūnui. Galiu tik pasidžiaugti, kad bent 2008 metais galėjome įteikti premijas dviem gyviems lietuviams – žurnalistui Valdui Vasiliauskui ir Niujorko apygardos pirmininkei Ramutei Žukaitei, aktyviai kovojusiai prieš Aušros vartų bažnyčios uždarymą, – pasakojo R. Marcinkevičius. – Kalbant apie abu minėtus VSD direktoriaus pavaduotojus galiu tik apgailestauti, kad jie „nusipelnė“ šmeiždami savo buvusį bendradarbį ir tautietį. Jis priminė, kad paskutinė didelė JAV lietuvių protesto akcija vyko Niujorke ir Los Andžele, kuria buvo siekiama išsaugoti Aušros vartų parapiją. R. Marcinkevičius apgailestavo, kad Lietuvos valdžia ir visuomenė abejingai žiūri į lietuviško paveldo išsaugojimą už Atlanto. Esame dėkingi prezidentui, kad jis kalbėjosi su popiežiumi mūsų banyčios Manhatane klausimu, tačiau šių pastangų gali būti per mažai.
Taigi, nuo praėjusių metų gegužės mėnesio laukėme karštų studijų dienų diskusijų ir kryptingų rezoliucijų, kurios net patį Lietuvos Prezidentą turėtų paskatinti imtis realių veiksmų. Deja, rezoliucijos visuomenei kol kas neskelbiamos. Bet pavyko rasti vaizdinės informacijos tinklalapyje <Bičiulystė>. Ten išspausdinta renginio organizatorių ir svečių nuotrauka – 18 žmonių. Ne labai tvirtas rezoliucijų „užnugaris“. Tiesa, tai pati „pesimistiškiausia“ nuotrauka, pora šeštadienio vaizdelių žymiai „optimistiškesni“: pirmoje eilėje suaugusieji, už jų būrys vaikiškų veidų. Atrodo, kad studijų dienos sutraukė daugiau pranešėjų, negu klausytojų, nors iš Lietuvos neatvyko programoje turėję dalyvauti žurnalistai Rūta Grinevičiūtė ir Tomas Dapkus bei disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Nepasirodė ir pranešimą skaityti turėjusi PLB pirmininkė Regina Narušienė ir kanadietis prof. Valdas Samonis. Du čia pat Lemonte veikiančios Maironio šeštadieninės mokyklos mokytojai Vainis Aleksa ir Gražina Suronienė į studijų dienas iš pamokų atsivedė mokinukus, kurie beveik vien žilagalviams studijų dienų dalyviams aiškino, kodėl jiems svarbu išlikti lietuviais. Šis mokykloje išmoktas žodinis patriotizmas buvo tik dar viena proga paryškinti šių studijų dienų patriotinį momentą – Laisvės premijos įteikimą. Šių metų Laisvės premija apdovanota disidentė kovotoja už tikėjimo laisvę Nijolė Sadūnaitė. Ankstesnėmis premijomis buvo įvertinti: Sausio 13-ąją žuvusi Loreta Asanavičiūtė (po mirties), pulkininkas Vytautas Pociūnas (po mirties), o trečioji įteikta dviems – Lietuvos žinių vyr. redaktoriui Valdui Vasiliauskui ir Ramutei Žukaitei.
Premijų uždangą praskleidus
Du iš keturių tragiško likimo Lietuvos piliečiai Los Andželo frontininkų įvertinimo susilaukė po mirties. O tai jau kelia įtarimą, kad tai viešųjų ryšių sandėris, kad čia už pinigus kažkas perkama ar parduodama. Įtarimą dar sustiprina faktas, kad trečiasis Laisvės premijos laureatas – laikraščio, kuriame išspausdintas premijos mecenato įspėjimas Lietuvos Prezidentui atkreipti dėmesį į būsimų studijų dienų rezoliucijas. Neįvykdžius rezoliucijų reikalavimų žadama imtis išeivijos atstovams (!) įprastų protesto formų. Darosi nejauku pagalvojus, kas atsitiktų, jeigu tokia ultimatumų kalba Lietuvos Prezidentą imtų bombarduoti visų užsienio miestų lietuvių emigrantų organizacijų skyrių pirmininkai…
Taigi, už kokius nuopelnus ir kieno laisvei Los Andželo frontininkų premijos nusipelnė Lietuvos žinių laikraščio vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas? Apie sėkmingą buvusio komunisto Valdo Vasiliausko kopimą politinės karjeros laiptais iki LTSR Ministrų Tarybos nomenklatūros jau rašiau Akiračiuose. Ypatingo Partijos ir Vyriausybės įvertinimo buvęs LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas susilaukė 1988 metais, kai jam, drauge su KGB majoru Sinkevičiumi buvo patikėta gastrolių į JAV vykstančios Jaunimo Teatro grupės priežiūra. Tačiau su Atgimimu į Lietuvą sugrįžusi nepriklausomybė privertė jį politiką keisti į žurnalizmą. Bet ir čia jau spėjo pasižymėti. Pernai savo redaguojamame laikraštyje paskelbė Mindaugo Veličkos slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus straipsnį „Valstybės užvaldymas“, kuriame aiškinama, kad Lietuvoje nėra demokratijos, kad valdžią užgrobęs kažkoks niekieno nerinktų „valstybininkų klanas“ (lietuviškai turbūt reiktų sakyti „valstybininkų gauja“), kad tėra tik demokratijos regimybė ir t.t. Straipsnyje paminėta daug pavardžių, tariamai priklausančių šiai valstybę užgrobusiai gaujai, kuriai vadovauja buvęs Prezidento patarėjas Albinas Januška. Paklaustas, kodėl tokį valstybę kompromituojantį straipsnį Lietuvos žinios paskelbė be autoriaus pavardės, redaktorius Vasiliauskas aiškinosi, kad autorius esą bijosi pasirašyti tikra pavarde. Bijosi ko – valdžią užgrobusiųjų keršto? O redaktorius išdrįso straipsnį atspausdinti ir gavo losangeliečių Laisvės premiją. Turbūt už drąsumą…
Bet atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Po visų verkšlenimų apie valstybę užvaldžiusią kažkokią valstybininkų gaują, numatytu laiku įvyko laisvi Seimo rinkimai, kuriuos laimėjusi opozicinė konservatorių partija sudarė naują koalicinę vyriausybę. Vieniems naujai išrinkta valdžia geresnė už buvusią, kitiems blogesnė, o pasakas apie kažkokią valdžią užgrobusią gaują laisvi rinkimai ištirpdė greičiau už pernykštį sniegą.
Nemirtingos konspiracijų teorijos
Tačiau konspiracijų teorijos taip lengvai nedingsta. Rinkimais įrodžius, kad valstybininkų gaujos įvykdytas valdžios užgrobimas buvo tik nevykęs vaizduotės kūrinys, liko dar kita tos pačios konspiracijos dalis – Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno nužudymas. Apie tai Studijų dienose buvo rodomas Vytauto Matulevičiaus pagamintas filmas. Štai ką apie tai „Bičiulystėje“ (2002.II.2) rašė Stefa Tamoševičienė:
Vytauto Matulevičiaus dokumentinį filmą ,,Tyrimas, supurtęs klaną“, apie pulkininko Vytauto Pociūno žūtį Baltarusijoje, pristatė ir komentavo pulkininkas Vytautas Damulis. Po šio filmo žmonėms daug kas paaiškėjo – tyrimas sąmoningai neatliktas iki galo ir kaltininkai dar nenubausti…
Štai ir turime, mandagiai tariant, ne visai sąžiningo ir paties įvykio, ir filmo apie jį pristatymo pavyzdį. Pasirodo, kad tyrimo neatlikti galima sąmoningai ir (!) nesąmoningai. Iš tikrųjų Gudijoje, Bresto mieste žuvusio pulkininko Pociūno mirties priežastį tyrė Gudijos prokuratūra (tiesa, stebint ir vienam Lietuvos atstovui) ir priėjo išvados, kad tai būta nelaimingo atsitikimo. Lietuvos teismai abejoja tokia išvada, bet savarankiškų tyrimų svetimos valstybės teritorijoje daryti negali. O apie kaltininkų nubaudimą kalbėti galima tik žinant, kas tie kaltininkai yra; tuo tarpu vien faktas, kad aukštas, pulkininko laipsnio VSD pareigūnas pažeminamas pareigose ir išsiunčiamas į Gardiną darbui, kurį paprastai atlieka leitenantai, dar nėra pakankamas pagrindas prielaidai, kad netrukus įvykusi jo mirtis buvo nužudymas, o ne nelaimingas atsitikimas.
Kodėl šie du tikri ar tariami įvykiai – plk. Pociūno nužudymas ir valstybininkų įvykdytas valdžios užgrobimas – svarstomi kartu, tose pačiose studijų dienose? Atsakymo į šį klausimą vėl tenka ieškoti jau minėtame Veličkos-Vasiliausko straipsnyje, kur teigiama, kad Pociūnas buvo užčiuopęs kažkokius nedorus valstybininkų kėslus ir ruošėsi juos paviešinti, todėl valstybininkai buvo suinteresuoti Pociūnu atsikratyti. Be to, straipsnyje teigiama, kad valstybininkai esą užvaldę VSD, Užsienio reikalų ministeriją ir prezidentūrą, todėl subtiliai buvo įtaigojama, kad ir nusikaltimo kaltininkų reikia ieškoti toje aplinkoje.
Anoniminio žurnalizmo pasekmės
Ir valstybininkų gaujos neva įvykdytas valdžios užgrobimas ir tariamas pulkininko V. Pociūno nužudymas yra tos pačios anonimo Mindaugo Veličkos Lietuvos žinių laikraštyje išspausdintos konspiracijos teorijos kūrinys. Laisvi Seimo rinkimai ir nauja koalicinė vyriausybė įrodė, kad joks valstybininkų klanas nėra užgrobęs valstybės. Bet įrodyti, kad V. Pociūnas nebuvo nužudytas neįmanoma, todėl galima abejoti oficialia Gudijos tyrimų išvada, kad jo žūtis – nelaimingas atsitikmas. Bet tvirtinti, kad jis buvo nužudytas ir kad kaltininkai sąmoningai slepiami yra nesąžininga politinė spekuliacija.
Gerai, kad ir išeivija domisi Lietuvos gyvenimu, ruošia studijų dienas, bando su Lietuva dalintis savo išeivijoje įgyta patirtimi. Tik sprendimus, kaip tvarkyti krašto reikalus, reikėtų palikti Lietuvoje gyvenantiems jos piliečiams. Šių studijų dienų organizatoriaus prieš devynis mėnesius Lietuvos spaudoje paskelbtas įspėjimas Lietuvos Prezidentui apie būsimas studijų dienų rezoliucijas, deja, neprisideda prie Lietuvos ir išeivijos ryšių stiprinimo. Ir ne vien dėl arogantiškos nuorodos, kas bus „jeigu šalies vadovas neatsižvelgs į rezoliucijas“. Kai Lietuvos pareigūnams imame nurodinėti, kas negali dirbti jų valstybės tarnyboje, Lietuvos gyventojui tai reiškia, kad nesvarbu, ar tokie nurodymai ateina iš Čikagos ar iš Los Andželo, jų autoriai Lietuvos gyventojus laiko kažkokiais nepilnaverčiais, kurie patys nepajėgs tvarkyti savo reikalų. Todėl labai sąmoningai pasielgė Čikagos frontininkai prie šitokių studijų dienų rengimo neprisidėdami ir jas praktiškai ignoruodami.
Lietuva nėra policinė valstybė, joje veikia laisva spauda, nėra cenzūros, piliečiai nėra persekiojami dėl savo įsitikinimų, nevaržoma žodžio laisvė. Todėl jeigu anoniminių straipsnių apie konspiracijas mėgėjai savame krašte negali įrodyti nei kažkokio valstybininkų klano egzistavimo, nei pulkininko V. Pociūno nužudymo, tai būtų naivu tikėtis, kad jie tai padarys losangeliečių studijų dienose Čikagos priemiestyje.
P.S. Jau baigus rašyti šį straipsnį sužinojome, kad Lietuvos prokuratūra antrą kartą nutraukė V. Pociūno bylos tyrimą, neradusi joje nusikaltimo įrodymų. Tai nereiškia, kad prokuratūra įrodė, kad V. Pociūnas nebuvo nužudytas – neįmanoma įrodyti to, ko nebuvo. Kad žūtis buvo nelaimingas atsitikimas tėra hipotezė, galiojanti tol, kol nėra įrodymų priešingam teiginiui – z.v.r