Mums priklauso tik laikas. Seneka
Dar pridurčiau ir herojai. Na argi rasi dorą lietuvį, kuris nesididžiuotu žymiu plėšiku Tadu Blinda. Turime ne tik jo alų, atributiką, filmą… yra ir kažkas daugiau. Tai mistifikuota aura tvyranti apie šį herojų. Kuo jis toks ypatingas? O gi niekuo, tiesiog eilinis simbolis, per daugel metų nugulęs į lietuvių „kultūrinių normų sandėlį“. Ten yra ir daug daugiau herojų. Tai visi mūsų didieji ir mažieji kunigaikščiai ir kitokio plauko istorinės įžymybės, bei kūrėjai. Kaip Aristotelis būtų pasakęs užsiimantis poezija t.y. save realizavę kitaip negu dauguma, nes nesivadovavo tradicine teorija ir praktika.
Įdomiausia šioje vietoje turbūt ne kokie tie mūsų herojai, bet kaip vyksta įrašymas ir kaip valdomas „kultūrinių normų sandėlis“. Bet pradžioj visgi neiškentėsiu trumpai nepasamprotavęs apie mūsų herojus. Nebijokit nebus čia kritikos ar agitacijos už šiandienos lakūnus, suvirintojus ar prodiuserius. Jiems savo vietą „sandėlį“ dar teks išsikovoti, nors reikia pripažinti laikiną vieta žmonių sąmonėje jie jau turi, tiesa ji tik laikina ir nieko bendro su tikruoju sandėliu ar herojaus statusu dar neturi. O kokie tie mūsų herojai? Mindaugas, Vytautas, Blinda, Gediminas, Maironis, Margiris ir taip toliau… Atrodo jų tikrai būtų galima išvardinti daug, tačiau neapleidžia jausmas, kad dauguma jų turi kažką bendra.
Pabandykim atrasti, kas tai galėtų būti. Akivaizdu, kad jeigu nori tapti nacionaline Lietuvos vertybe turi nuveikti kažką naudingo Lietuvai. Ir svarbu, kad tai būtų kuo labiau reikšminga bei lengvai suprantama. Na, pavyzdžiui, kaip Mindaugas lyg rungtyniaudamas turi kuo greičiau nukapoti kuo daugiau opozicijos tame tarpe ir giminaičių galvų, kol niekas nebenorės ginčytis. Rezultatas tikrai buvo geras, bent kuriam laikui suvienytos Lietuvių gentys, o paskui pasiekta ir karūna, gaila, bet pirma ir paskutinė. Na bet kad taptum herojumi nebūtina mėgdžioti Mindaugą ir tapti karaliumi. Liaudies palankumą galima užsitarnauti ir kitaip. Reikia tarnauti žmonėms, o dar geriau netik jiems padėti, bet dar ir atimti kažką, pageidautina iš pasiturinčio pono, nes tai jau dvigubas malonumas lietuviui stebėti kaip kitas, o ypač ponas daugiau praranda. Šita formulė tapo raktu į „sandėlį“ Tadui Blindai. Žinoma nevisi mūsų herojai turi tokią kompromituojančią ir dviprasmišką praeitį. Dar vienas kelias į herojaus statusą tai kūrybą. Tinka viskas: dailė, poezija, rašymas svarbu tik būti vėliau pripažintam toje srityje. Na šios kategorijos herojams dar reiktų ir nepriekaištingos reputacijos bei elgesio, nes tai jau kūrybos sektoriaus herojai ir jiems keliami kitokie etikos reikalavimai.
Kai jau vienu ar kitu būdu pavyko nuveikti kažką reikšmingo,tai dar jokiu būdu nereiškia, kad patekai į kultūrinių normų sandėlį ir tampi nacionaliniu herojumi. Kadangi gyvas būdamas dažniausiai žmogus juo netampa pagrindiniai įrašymo procesai prasideda vėliau, kai per atitinkamą laiko tarpą galima įvertinti vienus ar kitus faktorius lėmusius istorinę raidą ar darbų reikšmingumą. Nuo čia ir prasideda mūsų herojų „vadyba“ arba įrašymo valdymas. Ar šis procesas valdomas? Manau taip, žinoma ne visada ir nepilnai. O kas tie mūsų herojinės sąmonės valdytojai? Į šį klausimą atsakyti jau paprasčiau. Dažniausiai tai istorikai. Žmonės, kurie atrenka ir filtruoja šimtmečių informaciją, po to ją klasifikuoja ir sukonkretina. Ši apdorota informacija gula į istorijos vadovėlius, kuriuos mokytojai pristato naujiems visuomenės nariams t.y. vaikams taip formuodami jų „kultūrinių vertybių sandėlį“, kuriame svarbią vietą užima herojai.
Tai štai kelias į Lietuvišką olimpą. Viskas būtų jau lyg ir aišku, tai ta proga būtų galima padėti ir tašką. Tačiau galvoja vis kirba mintis nenuorama. O jei herojus galėtume rinktis patys? Na gerai, gal ne rinktis, bet bent jau apsispręst, kurie yra svarbūs ar tikrai nuveikę mums kažką svarbaus, o kurie tik pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis ar sėkme. Na žinoma niekaip racionaliai negaliu atremti tradicinio argumento, kad istorikai tikrai žino, kas yra svarbu ir kodėl. Bet, manau, gerokai svarbiau būtų, ne kas kokius herojus pasirinks, o tai jog mažas vaikas jau bus informuotas jog pasaulis yra dvilypis ir visada yra antra pusė, o gal dar ir trečia ar ketvirta. Tuomet laisvė analizuoti, suvokti ir interpretuoti taps artimos ir suprantamos.
Nenoriu siūlyti dar vienos alternatyvios švietimo reformos. Tačiau jausmas, kuris neapleido mokykloje, kad visa tai, ką mokaisi yra jau suformuota, nuspręsta, vienpusiška. Jis atima motyvaciją ir susidomėjimą, tu nebeturi teisės analizuoti ir kurti. Yra kaip parašyta vadovėlyje ir niekas niekada nepapasakos tau kitos galimos alternatyvos ar versijos, nes tu turi griežtai žinoti tai, ką žino visi ir žinoti tokių pačių standartų lygmenyje. Tačiau formuojamas mąstymas dvimatėje erdvėje, deja, neilgai yra veiksmingas. Norint būti konkurencingam ir vystytis reikia matyti trimatį vaizdą, kuriam reikalinga kūryba, laisvė ir lankstus požiūris. Perfrazuojant Thomas D‘Ansembourg posakį: „augti – tai suteikti sau galimybę peržiūrėti prioritetus“, siūlau naują požiūrį: „augti – tai suteikti sau galimybę peržiūrėti kultūrinių normų sandėlį“. Ir nesvarbu, kad neturėsime visi vienodų herojų ar pasaulėžiūrų, juk vieną iš žmogaus tikslų žemėje galima įvardinti įvairovės didinimą bei jos potencialo išsaugojimą. Belieka palinkėti sėkmės peržiūrint savo sandėlius.
Žmogaus siela tobulėja iki pat mirties. Hipokratas