Kova ir gamta Levo Tolstojaus ir Vaižganto epopėjose „Karas ir taika“ bei „Pragiedruliai“. Vaizdai kovos dėl kultūros

Pasak Algio Mickūno, tolerancija tiek žmonijos daliai, įsivėlusiai į nesustojamą progresą (užšokusiai ant bėgančio liūto ir negalinčiai nulipt − suės), tiek palaikančiai pastovumą ir besipriešinančiai bet kokiam kismui (tokios yra dauguma islamo šalių) ir suvokimas, kad nėra noro priklausyti nei tiems, nei tiems, nuima tariamą Žemės karaliaus karūną. Tačiau kaip tai suprasti?

Atsigręžiu į lietuvių ir rusų rašytojų − Vaižganto ir Levo Tolstojaus − kultūros sandaros sampratą, nes jie grožinėje kūryboje pateikė daugiau nei prieš šimtmetį egzistavusių kultūrų problemas, susijusias su dabar aktualia ekologine savimone. XIX a.−XX a. pradžioje dalis to, kas šiandien yra analizuojama kaip ekologiniai klausimai, tuo metu buvo svarstoma kaip natūralumo problema, paveldėta iš romantinės Jenos filosofijos.

Žmogaus savęs suvokimas kultūros sandaroje gali būti tiriamas filosofiškai, etnografiškai ir literatūriškai. Vaižganto ir L. Tolstojaus tekstai atrodytų tinkami tarpinės − nei globaliosios, nei fundamentaliosios − savimonės paieškoms. Šių autorių epopėjos − Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros bei Karas ir taika − vaizduoja ne tik dviejų skirtingų tautų, rusų ir lietuvių, charakterius ir kovas vardan savitumo išsaugojimo, bet ir pabrėžia jų tobulėjimą. Tiek L. Tolstojui, tiek Vaižgantui rūpėjo sąmoningas besivystantis civilizacijos žmogus. L. Tolstojui buvo artimos J. J. R. pažiūros į civizaciją kaip regresyvų procesą, ne tik ugdantį gerąsias žmogaus prigimties savybes, bet ir tą prigimtį iškreipiantį. Pasak Elenos Červinskienės, mąstytojas Jean Jaques Rousseau sužavėjo L. Tolstojų panieka melui ir meile tiesai. Tai sutapo su jo paties neapykanta melui: nuoširdumą jis laikė svarbiausia dorybe. Ž. Ž. Ruso mintys apie moralės smukimą, vystantis civilizacijai, taip pat sutapo su L. Tolstojaus mintimis (Červinskienė 1978: 23). Šis rašytojas lieka savarankiškas studijuodamas filosofus, jis kuria savo filosofiją, pasak E. Červinskienės. Vaižgantui irgi turėjo įtakos Vakarų Europos filosofinė mintis. Juozas Ambrazevičius jį laiko lietuvių tautos kultūros filosofijos pradininku (Ambrazevičius iš Jonas Jonušas 2006: 50).

Labai panašūs tikslai išsakomi ir L. Tolstojaus bei Vaižganto literatūrinėje kūryboje. Be abejonės, lygiagrečiai sunku būtų lyginti charakterizuojamus veikėjus pagal jų veiklą, nes tautos skiriasi: jų atpažinimo kodai, charakteriai nesutampa. Tačiau už tų atpažįstamų struktūrų, kurios sudaro tautos tapatybę, egzistuoja bendresni moralės dalykai. Įdomu, kad nepriklausomai nuo veidų skirtumų kiekviena tauta atranda panašius absoliutesnius kontūrus.

Abiejų autorių kritikai jau seniai pastebėjo jų polinkį į natūralumą. Nors ir labai sudėtingas nuolat besikeičiantis L. Tolstojaus herojus, rašo E. Červinskienė, ir daug nuomonių apie jį, nors ir labai turtinga šio menininko paletė ir visiems užtenka spalvų, yra viena dominuojanti spalva, lemianti visų jų derinį. Tai – natūralumas – išeities taškas, iš kurio išplaukia savitas gyvenimo ir žmonių vaizdavimas (Červinskienė 1978: 52). L. Tolstojus stengėsi apčiuopti bendrus gamtos ir žmogaus, visuomenės gyvenimo dėsnius, kuriems paklūsta visa, kas egzistuoja: Vieną, tiktai vieną turime neklaidingą vadovą – visuotinę dvasią, pripildančią mus visus kartu ir skyrium, įkvepiančią kiekvieną siekti to, ko reikia; tą pačią dvasią, kuri medžiui liepia augti į saulę, gėlei rudeniop įsako išberti sėklą ir, mumyse būdama, liepia mums be nuovokos glaustis vienam prie kito... (Červinskienė 1978: 52−53). Tai yra nuostatos, kurios skleidžiasi Kare ir taikoje. Nors vaizduojama visuomenė yra ypač teatrališka, natūralumą čia skleidžia vaikai, pasakotojo pastabos apie veikėjų nuotaiką, kurią išreiškia šypsenomis, veidu, akių kalba taip pat kai kurių charakterizuojamų veikėjų reakcijomis įvairiose situacijose. Taip L. Tolstojus tarytum kovoja su visuomenės teatru − įliedamas į jį skleidžiančiuosius natūralumą. Vaižgantas Pragiedruliuose kultūros sandarą vaizduoja atvirkščiai: besikurianti kaimo kultūra, kuri dar gyvena visiškai pasikliaudama natūraliais dėsniais. Autoriaus kuriamą bendravimo būdą lemia gamtos dėsniais pasikliaujanti moralė. Jam nereikia prie jos grįžti kaip L. Tolstojui. Jis tai turi kaip duotybę. Dėl to galima numatyti L. Tolstojaus ir Vaižganto kultūrų sandarų dinamiką: L. Tolstojaus visuomenė lėtėja link natūralumo (kadangi jau pasiekusi prestižinį aukštosios kultūros lygį, bet netekusi taikos − natūraliojo savo būvio), o Vaižganto − juda link kultūrinio progreso, telkdama liaudies atmintį ir nepamiršdama pirminių įstatymų. Tai yra tarsi dviejų kultūrų − rusų ir lietuvių − atvirkštinis proporcingumas.

Tai, ką Vaižganto ir L. Tolstojaus žmonėms reiškė aplinka, kurioje jie gyveno, t. y. kaip buvo sprendžiamas pagrindinis šios analizės ekologinės savimonės klausimas, įžvelgti padeda ekokritika. Pasak Huberto Zapf’o, dabar aktuali literatūros ekologijos sritis, išaugusi iš feministinės, eko ir postmoderniosios kritikų, susitelkia į tokius dalykus, kuriuos ir Vaižgantui bei L. Tolstojui, atrodo, pavyko pasakyti. Tai yra: nesuabsoliutinimas antropocentrinio požiūrio, tuo pačiu vengiant vienareikšmės kultūros kaip tik gamtiškos sampratos; holistinio, visapusiško mąstymo vystymas (pabrėžiama gamtos ir kultūros tarpusavio priklausomybė, bet kartu ir unikalus šių fenomenų individualumas); podarvinistinė idėja apie gyvybės formų evoliuciją (manoma, kad gamtoje vyksta daugiau bendradarbiavimas, o ne kova tarp skirtingų jos formų); ekologinė etika (pabrėžiamas žmogaus ir ne-žmonių pasaulio dialogas); skirtingų mokslo sričių požiūrių siejimas (kultūros ir gamtos mokslų įžvalgos lyginamos, aptariamos ir permąstomos jau platesniame kontekste); atvira kultūros literatūroje išraiška (kultūros reikšmės tekste skirtingu savitu stiliumi užrašomos ir taip, manoma, plečiasi kultūra) (Zapf 2006: 4–5). Toliau Karo ir taikos bei Pragiedrulių analizėje mėginami išryškinti išvardintieji dalykai.

L. Tolstojus epopėjoje Karas ir taika vaizduoja visuomenę gana realistiškai, tačiau ji yra daugiau panaši į teatrą. Tai autorius ir atskleidžia, ir ironizuoja, kadangi kai kurios jo kruopščiai vaizduojamos Peterburgo ir Maskvos aukštuomenės vakarų scenos atrodo lyg tyčia būtų trikdomos: Pjeras burbtelėjo kažką ir vis kažko ieškojo akimis. Jis džiaugsmingai, linksmai nusišypsojo, lenkdamasis mažajai kunigaikštienei kaip gerai savo pažįstamai, ir priėjo prie tetulės. Anos Pavlovos baimė nebuvo tuščia, nes Pjeras, nebaigęs klausytis tetulės kalbos apie jos didenybės sveikatą, pasitraukė nuo jos (Tolstojus 1987a: 14). Matoma, kad sujaukiama savaime suprantamybė (kultūroje įsigalėjusi elgesio norma, kai veikiama nenuoširdžiai). Pjeras yra vienas pagrindinių epopėjos herojų, atliekantis savitai samprotaujančiojo vaidmenį ir galbūt netgi padedantis atskleisti autoriaus pagrindinę mintį Kare ir taikoje: charakterizuodamas jį L. Tolstojus išreiškia požiūrį į natūralumo ir teatrališkumo santykio keblumą.

Kitas taip pat gana ryškus personažas – Andrėjus mėgina išdėstyti Pjerui savo požiūrį į visuomenės teatrą. Pasak jo, nėra išeities − visuomenė įtraukia į spektaklį, nors ir nori gyvenimą žaisti gražiai (atvirai, draugiškai), bet tai sudėtinga. Išeitis galbūt tėra asocialumas (neįsiliejimas į visuomenę apskritai): − Tu nesupranti, kodėl aš tai kalbu, − traukė jis toliau. − Juk tai ištisa gyvenimo istorija. Tu sakai, Bonapartė ir jo karieta, − tarė jis, nors Pjeras ir nekalbėjo apie Bonapartę. − Tu sakai Bonapartė; bet Bonapartė dirbdamas žingsnis po žingsnio artėjo prie savo tikslo, jis buvo laisvas, nieko neturėjo, be savo tikslo, − ir jis pasiekė jį. Bet tik susirišk su moterimi − ir kaip sukaustytas katorgininkas nustosi bet kokios laisvės. [...] Salonai, apkalbos, baliai, tuščia garbė, menkystė − štai užburtas ratas, iš kurio negaliu išeiti. [...] Mano tėvas sako tiesą. Egoizmas, tuštybė, bukaprotiškumas, menkystė visame kame − štai moterys, kada jos pasirodo tokios, kokios yra. Pažiūri į jas aukštuomenėje, ir atrodo, lyg jose kažko esama, o iš tikrųjų − nieko, nieko, nieko! (Tolstojus 1987a: 39). Andrėjui skaudu matyti moterų tuštybę, nes ji yra be galo paviršutiniška ir lėkšta. L. Tolstojus dar nupasakoja, kaip keičiasi kitų požiūris į Pjerą, jam paveldėjus Bezuchovų dvarus. Tai vėlgi epopėjoje vaizduojama komiškai, nes prieš tai jį lydėjo tos pačios aukštuomenės nepritarimas jo savitai nepritampančiai (nes natūraliai) elgsenai: Jis pastebėjo, kad visi, rodydami į jį akimis, šnibždėjosi lyg su baime ir net vergišku nuolankumu. Jam rodė pagarbą, kokios anksčiau niekuomet nerodydavo: nepažįstama jam dama, kalbėjusi su dvasininkais, pakilo iš savo vietos ir pasiūlė jam sėsti; adjutantas pakėlė nukritusią Pjero pirštinę ir padavė jam; gydytojai pagarbiai nutilo, kai jis ėjo pro juos, ir pasitraukė, duodami jam vietos (Tolstojus 1987a: 102).

Karas yra akistata su dabartimi, nes veiksmas vyksta esamu momentu. Jo dalyviai neturi laiko galvoti apie konkretų mūšio planą, jie visi tik reaguoja į agresiją. Paradoksalu, bet L. Tolstojus vaizduodamas Andrėjų kare, rodo jo teigiamus būsenos pasikeitimus: Nors ir nedaug dar buvo praėję laiko nuo tada, kai kunigaikštis Andrėjus išvyko iš Rusijos, jis daug pasikeitė per šį laiką. Jo veido išraiškoje, judesiuose, eisenoje beveik nebuvo žymu pirmesnio apsimetimo, nuovargio ir tinginio; jis atrodė lyg žmogus, užsiėmęs maloniu ir įdomiu darbu ir neturįs kada galvoti apie tai, kokį įspūdį daro kitiem (Tolstojus 1987a: 162). Matoma, kad buvimas kovos lauke yra mažesnė blogybė už apsimestinį gyvenimą. Tačiau, kaip tai atsitinka? Galbūt dėl to, kad mūšis vyksta dabar, o šis laikas tarsi atveria dalykus tokius, kokie jie yra (negalvojama apie buvusias iliuzijas apie ateitį, nes nėra tam laiko, todėl šiuo momentu mažiau pagundų nukrypti nuo tiesos). Šitaip L. Tolstojus tarsi palygina melą (aukštuomenę) ir tiesą (karą). Vaizduodamas karo situaciją, pasak Donnos Tussing Orwin, L. Tolstojus rodo griūvančias įvairias (socialines, filosofines) teorijas, paaiškinančias iš anksto numatomų strategijų rezultatus. Svarbiausia, anot jos, įžvelgti, kas vyksta dabar, todėl geras nakties miegas yra daug svarbesnis negu visos pasaulio ateities teorijos (Orwin, D. T. 2002: 75). Taigi L. Tolstojaus personažas, atsidūręs akistatoje su mirtimi, tarsi patvirtina įtarumą aukštajai kultūrai.

Autentiška laikysena, rašo Arūnas Sverdiolas, yra atvirumas mirčiai, autentiškas mąstymas – mąstymas mirties akivaizdoje. Karas atveria tokį autentiškumą (arba tiesą, kurios ieško L. Tolstojus). Pasak A. Sverdiolo persakomo Martino Heideggerio, tik mirties atvirumo laisvė suteikia egzistencijai tikslą. Pajėgti šitai suvokti ir išlaikyti sąmonės sufokusuotą – reiškia stoti žmogiškosios lemties akivaizdoje (Sverdiolas 2007: 36): Žiūrėdamas Napoleonui į akis, kunigaikštis Andrėjus galvojo apie didybės menkystę, apie menkystę gyvenimo, kurio reikšmės niekas negali suprasti, ir apie didesnę menkystę mirties, kurios prasmės niekas iš gyvųjų negali suvokti ir išsiaiškinti (Tolstojus 1987a: 382). Andrėjus suvokia beprasmybę visų visuomenės vertinamų dalykų. L. Tolstojus vaizduoja žmogiškąją lemtį, kuri tarsi neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti tarp tų, kuriuos dar gali suvokti. Andrėjus tai supranta mirties akivaizdoje.

Epopėjoje Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros Vaižgantas taip pat vaizduoja mirties suvokimą. Jo kuriama visuomenė, priešingai nei L. Tolstojaus, yra taiki, gyvenimo autentiškumą supranta stebėdama gamtą. Aplinka čia yra procesas, ji nyksta, keičiasi, bet kiekviena jos situacija išgyvenama su džiaugsmu ir nedramatizuojama mirtis, tiksliau natūrali kaita: Viskas viskas pavasario gamtoje džiaugias; net ir nuo savo šakos nutrūkęs žalias konkorežis neprimena mums minties, jog jam lemta dabar nudžiūti ir pilku patapti: šiuo metu ir skyrium jis dar gyvas (paryškinta mano – V. L.) (Vaižgantas 1969b: 137). Vadinasi, ne tik ramiai, bet ir džiaugsmingai suvokiamas visų gyvybės formų laikinumas. Taip pat ir L. Tolstojaus epopėjoje ne šiaip sau, ištrūkęs iš gyvenimo teatro, Andrėjus atrodė lyg žmogus, užsiėmęs maloniu ir įdomiu darbu. Iš šių citatų matoma, kad L. Tolstojui autentišką žmogaus būseną padeda pasiekti karas, Vaižgantui − charakterizuojamų veikėjų persismelkimas gamta.

Kare ir taikoje nekonfliktišką, natūralią būseną taip pat skleidžia vaikai peraugantys į jaunuolius: Nataša atrodė įsimylėjusi nuo tos valandėlės, kai ji įžengė į balių. Ji nebuvo įsimylėjusi nieko skyrium, bet buvo įsimylėjusi visus. Tą, į ką ji žiūrėdavo tuo mementu, kai žiūrėdavo, tą ji buvo įsimylėjusi (Tolstojus 1987b: 53). L. Tolstojus Natašą vaizduoja dar „nesugadinto“ amžiaus, įsiveliančią į gyvenimo teatrą, parodo pavojus, kurie laukia jos visuomenėje dėl savojo tyro naivumo. Tai tas pats keblus natūralumo ir teatrališkumo santykis, būdinga tos istorinės epochos problema. Visgi L. Tolstojus, įtraukdamas jaunuolės poziciją, parodo, kas skleidžia taiką: Natašos tuometinė būsena yra kupina pilnatvės.

Vaižganto kuriami personažai yra gamtiški, todėl jie jaučia pilnatvę nepriklausomai nuo amžiaus, pavyzdžiui, vaizduojami studentai, kurie savo aplinkoje įžvelgia begalę įdomumo: Jokūbas Niaura stebisi Aleksio būdu visur įžvelgti vykstantį veiksmą, verdantį gyvenimą: − Kadgi tavo mokėjimas viską prakalbinti! Net „brolį” žiogą. Tu gal ir su blusomis naktį pasikalbi. (...) Aš ir su jomis mielai pažaisčiau, kad nors kiek joms prilygčiau temperamentu. Tik blusas, bra, už kiškos nenutversi, kaip žiogą: jos nė per akimirką nestoja vietoje, šokdamos savo baletą (Vaižgantas 1969b: 62). Šis epizodas parodo, kaip užsipildyti tuštumą. Gyvenimo pilnatvė jaučiama tik įsiklausius į aplinką. Tada pastebimos net pačios mažiausios gyvybės formos, ir jos taip pat užpildo žmogaus esybę. Taigi L. Tolstojus gyvenimo pilnatvę (taiką su visais žmonėmis) vaizduoja iškeldamas natūralumui atvirą jaunystę, Vaižgantas − įsupdamas į buvimą tarp visų gyvybės formų.

Toliau L. Tolstojaus kūrinyje natūralumo idealas visuomenėje bandomas realizuoti alternatyviais visuomeniniais ir politiniais būdais – masoniškąja ideologija ir veikla: Savo šventovėse mes nežinome kitokių laipsnių, − skaitė didysis mistras, − kaip tik tuos, kurie yra tarp dorybės ir ydos. Saugokis daryti kokį nors skirtumą, galintį pažeisti lygybę. Skubėk į pagalbą broliui, kas jis bebūtų, pamokyk klystantį, pakelk puolantį ir niekuomet negiežk apmaudo ar neapykantos prieš brolį. Būk malonus ir draugiškas. Kurstyk visų širdyse dorybės ugnį. Dalykis laime su savo artimu... (Tolstojus 1987b: 87). Tokio mąstymo atitikmuo Vaižganto tekste būtų personažo Niauros galvojimo apie lygybę epizodas. Čia kultūrinimo proceso esmė − kas lemia augalo stiprybę, tvirtą stovį, tas lygiai taip pat reikalinga žmogaus orumui: Podirvyje štai stora žolės; net susivėlę, lyg avino vilna; žemiau − kur kas skysčiau. Ir pati žolė kitokia. Čia vijokliai, žirnikai, medetkos; builiai; ten lygumėlėje žvangučiai, ašarėlės, smilgelės. Aha! Susiprato: paantvalnyje žolės atsigeria trąšų, zliaukiančių iš ariamos dirvos, tai ir pačios riebios; o kur tie riebumai nebepasiekia, tai ir žolelė liesutė, sausastambė. Reikėtų ir ten mėšlu pabarstyti (upeliūkštis patvindamas, matyt, ne tiek ją nutręšia, kiek ištrenkia), tai būtų bent keliais vežimais daugiau. Reikėtų palyginti nelygybė, visoms žolėms duoti vienodų sąlygų tarpti, kaip ir žmonėms vienodai pakenčiamai gyventi... (Vaižgantas 1969b: 57). Tiesa, kad ir ta pati masonybė bando įžvelgti visatos dėsnius tirdama gamtą: Didysis gamtos Architektone, padėk man susirasti tikruosius kelius, išvedančius iš melo labirinto, rašo Pjeras savo dienoraštyje (Tolstojus 1987b: 191). Taigi abiejų autorių principai panašūs, tik Vaižganto nemistifikuojami ir matomi visiems. L. Tolstojus įrašo tuos pačius dalykus tik perduodamus per kultūrą, ne tiesiogiai. Skirtumas tarp jų būtų tas, kad Pjeras, tapęs masonu, yra nelaisvas, priklauso nuo griežtos masonų bendrijos, o bendrumas − panaši abiejų autorių keliama bendradarbiavimo sociume, tarp žmonių ir aplinkos, apskritai visatos elementų idėja (priešinga Charles’o Darwino evoliucijos teorijai, kuri teigia, kad gamtoje vyksta kova tarp skirtingų jos formų).

Masonų ložė, kuriai priklauso Pjeras, bando veikti kaip slaptoji ministerija, kuri sprendžia visas Rusijos visuomenės problemas: Tuomet, kai viskas skendėjo tamsybėse, užteko, žinoma, vien tik pamokslų: tiesos naujumas teikė jai ypatingos jėgos; bet šiandien mums reikalingos daug galingesnės priemonės. Dabar reikia, kad žmogus, savo jausmų valdomas, dorybėje rastų jausminių žavesį. Negalima su šaknimis išrauti aistrų; reikia stengtis tik pakreipti jas į kilnų tikslą; ir todėl reikia, kad kiekvienas galėtų tenkinti savo aistras dorybės ribose... (Tolstojus 1987b: 183). Pjeras mąsto, kad tamsus karo, visuomenės teatrališkumo laikas turėtų būti permąstomas tolerantiškai. Esamos kultūros negalima tik kritikuoti ir drausti jai būt tokiai, kokia ji yra, jeigu nori ką gero padaryti. Taip ir Pragiedruliuose vaizduojami žmonės išjudinami iš vitališko neveiklumo kultūros atžvilgiu, parodant, kad jie gali kūrybiškai panaudoti savo gamtiškąjį gyvybingumą ir susikurti palankesnę sau gyvenimo aplinką. Vaižgantas parodo tokios veiklos teikiamą džiaugsmą, kuris kyla, išbandant savo ir gamtos jėgas. Algimantas Radzevičius pastebi, kad Pragiedruliuose darbas valstiečiams – tai ne našta, prakeikimas ir ne tik būtinybė, neišvengiama egzistencijos sąlyga ar pralobimo priemonė, o visų pirma džiaugsmo, įkvėpimo, poezijos šaltinis. Fizinio triūso vaizdai ryškina vitalinę kaimo žmogaus jėgą, optimistinę pasaulėjautą, gaivalingą veržlumą (Radzevičius 1989: 61). Vaižgantas pateikia įdomų gamtos kaip žmogaus gyvenimo tikslo supratimą: Vieni rinktinio gražumo drugeliai, ne tokie, kaip kopūstiniai, linksmai, vikriai plevena. Ir ilgakojai žiogeliai spragsi, šokinėja, lyg užsukamos plieno plunksnelės: jokio nėra reikalo, o šokti reikia, nes taip jau − užsukta (paryškinta mano – V. L.) (Vaižgantas 1969b: 106). Egzistencijos esmė Vaižganto tekste, atrodo, ta, kad reikia veikti kultūros palaikymo procese ir jokių abejonių (patinka ar nepatinka) nėra ir būti negali.

Karo ir taikos veikėjas Pjeras, galbūt dėl L. Tolstojaus polinkio į realistiškumą, nėra toks tvirtas visuomenėje dirbdamas vardan taikos kaip Vaižganto Pragiedrulių Gintautas, kuris, persiėmęs gamtos logika, yra be galo kovingas: nors gyvą degink, bet veiks, kaip sumanęs. L. Tolstojaus personažas išgyvena krizes: Jis jautė savyje tą nelaimingą sugebėjimą daugelio žmonių, ypač rusų, − sugebėjimą matyti ir tikėti gėrio ir tiesos galimumu ir per daug aiškiai matyti gyvenimo blogybes ir melą, kad pajėgtų rimtai tame gyvenime dalyvauti. Kiekviena darbo sritis jo akyse buvo susijusi su blogiu ir apgaule. Kuo tik jis mėgindavo būti, ko tik jis imdavosi, − blogis ir melas atstumdavo jį ir užkirsdavo jam visus veiklos kelius... (Tolstojus 1987b: 315). Pjeras Bezuchovas negali taip neaiškiai, tik paviršutiniškai gyvent kasdienybėje kaip dauguma jo liaudies žmonių, žvelgdamas į dangų jis gauna įkvėpimą ir jam darosi aiškiau, kaip toliau veikti gyvenime (Orwin 2002: 66): Priešingai, Pjeras džiugiai, drėgnomis nuo ašarų akimis žiūrėjo į šią šviesią žvaigždę, kuri, tarytum neapsakomu greičiu pralėkusi neišmatuojamas erdves paraboline linija, staiga, kaip įsmigusi žemėn strėlė, įstrigo čia į vieną pasirinktą vietą juodame danguje ir sustojo, energingai iškėlusi uodegą, švytėdama ir tvaskėdama savo balta šviesa tarp begalinės daugybės kitų mirgančių žvaigždžių. Pjerui atrodė, kad ši žvaigždė visiškai atliepia tam, kas darėsi jo sušvelnėjusioje ir pažvalėjusioje, naujam gyvenimui pražydusioje širdyje (Tolstojus 1987b: 395). Šitaip sukaupęs jėgas, neišskirdamas savęs iš aplinkos, bendradarbiaudamas Pjeras gyvena visuomenės gyvenimą tebesitęsiančiame ir tuo pačiu kintančiame karo ir taikos santykyje...

Taigi Vaižganto kultūros sandaroje gamta tarsi įkvepia kovai už kultūrą, o L. Tolstojaus − kovai už taiką.

L. Tolstojaus minėti veikėjai Pjėras ir Andrėjus jausdami teatrališko gyvenimo tuštybę ieško būdo, kaip elgtis natūraliai: Pjeras nepriima aukštosios kultūros elgesio normų, baliuje nesureikšmina bendravimo su kilmingom damom, o Andrėjui nemeluotas gyvenimas atsiveria mūšio lauke, kur niekas neturi laiko galvoti apie kaukes. Karas čia tarsi alternatyva susireikšminusiam prestižui, kuriame nesugadinta dar tėra natūralumui atvira Natašos jaunystė, nes ji vaizduojama mylinti visus ir dėl to esanti pilnatvėje.

Tiek Vaižgantui, tiek L. Tolstojui svarbus ryšių tarp žmonių, tarp žmogaus ir gamtos palaikymas: Pragiedruliuose tai, kas lemia augalo tvirtą poziciją (vienodos sąlygos, trąšos), lygiai taip pat reikalinga žmogaus orumui, todėl visuomenei būtini demokratijos principai vardan jų palaikymo (ne dėl kokio kito tikslo), t. y. dėl žmogiškumo buvimo; L. Tolstojaus herojui Andrėjui dangus atstoja viską: Dievą, teisingumą, taigi, matyt, ryšys su gamta lemia natūraliojo santykio tarp žmonių paiešką. Taip abiejų autorių epopėjose reiškiasi ekologinė savimonė: nesuabsoliutinamas antropocentrinis požiūris ir mąstoma holistiškai.

Literatūra

Červinskienė, Elena, 1978: Levo Tolstojaus meno pasaulyje. Vilnius: Mokslas, 1978.

Čiužauskaitė, Ilona, 2001: Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

Greimas, Algirdas, Julius; Keane, Mary, Teresa, 1996: Mitologija šiandien. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Jonušas, Jonas, 2006: J. Tumo-Vaižganto kultūrinių ir literatūrinių nuostatų recepcija žurnale Akademikas iš Lituanistica. T. 65, nr. 1, p. 48–62. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006.

Orwin, Donna, Tussing, 2002: The Cambridge companion to Tolstoy. Cambridge: the University Press, 2002.

Radzevičius, Algimantas, 1987: Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse. Vilnius: Vaga, 1987.

Sverdiolas, Arūnas, 2007: Kultūros filosofija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007.

Tolstojus, Levas, 1978a: Karas ir taika. I dalis. Vilnius: Vaga, 1978.

Tolstojus, Levas 1978b: Karas ir taika. II dalis. Vilnius: Vaga, 1978.

Vaižgantas, 1969a: Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros. I dalis. Vilnius: Vaga, 1969.

Vaižgantas, 1969b: Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros. II dalis. Vilnius: Vaga, 1969.

Vaižgantas, 1989: Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros. Vilnius: Vaga, 1989.

Zapf, Hubert, 2006: Literature and ecology: introductory remarks on a new paradigm of literary studies in Literature and Ecology. Heft 1, Niemeyer, 2006.