„Per gyvenimą patyriau tūkstančius nelaimių ir nesėkmių, ir net kelios jų buvo tikros“, – Markas Tvenas.
Mes jau dvidešimt metų laisvi! Ar tikrai? Tai kodėl kasdien bijome vis labiau? Bijome visko. Atrodo bijoti kitokių ir kitaip mastančių tampa net „madinga“. Nes pasirodo temos kaip kas apsirengęs ar ką naujo nusipirko, o dar geriau kas ką pardavė ar išdavė – visgi išsemiamos. O kažką tai reikia apkalbėti! Nes kitaip… o ne, kaip baisu, kalba gali pasisukti apie pačius pašnekovus. Ir tada gali išaiškėti, tai kas turbūt nužudo griečiau nei greitas maistas (turbūt dėl to jis taip vadinamas).
Kad gal tu nenusipirkai naujausio, geidžiamiausio ir būtiniausio pirkinio (žinoma kurio niekada nenaudosi), o gal dar neatostogavai Egipte, ar nebuvai naujo klubo atidaryme. O gal ir dar blogiau… Per mega hyper nuolaidų paskutinį valymą iš išparduotuvės nenusipirkai kaip tavo kaimynas marškinėlių su didžiosiomis raidėmis D ir G, todėl padorioje ir „meną“ vertinančioje publikoje tu dabar esi tiesiog nepageidaujamas.
Kodėl save suvaržome ir vis dar galvojame „ką žmonės pasakys?“. Oscaras Wilde’as turi patarimą „Būk savimi – visi kiti vaidmenys jau paimti”. O ką tai reiškia praktiškai? Juk norėdamas būti savimi turėsi mąstyti „savo galva“. Tuomet tavo mintys, darbai, sprendimai ir net pirkiniai gali tapti „kitokie“. Nuo šitos vietos jau galima pradėti bijoti. Kas garantuos, kad mano pirkiniai, išvaizda, žurnalai, pomėgiai, muzika patiks kitiems? Uuuu…. Kaip baisu. Taigi pradėjus galvoti savo galva ir elgtis klausant savo intuicijos nebeatitiksi kitų „homo lituanicus bandus“ keliamų standartų. Nes gi pradėjus galvoti savo galva abejoju ar bebus įdomu kokios spalvos mini sijonėliais ant scenos šokinėja mūsų mega pop žvaigždės, turbūt kitaip nesugebančios atkreipti į save dėmesio. Pabandykim įsivaizduoti A. Orlova arba G. Sirvidyte ant scenos su tokia apranga. Man nepavyko.. Jei Jums pavyko sveikinu, turite labai lakią vaizduotę.
O visgi kodėl lietuviai nemėgsta galvoti savarankiškai. Henry Fordas turėjo savo versiją žinoma taikytą visiems, bet manau ypač tinkančią lietuviams: “mąstymas turbūt yra sunkiausias darbas iš visų, nenuostabu, kad tiek mažai žmonių juo užsiima“. Aišku viską būtų galima imti ir suversti sovietinei okupacijai, teigti, kad rėžimas per penkiasdešimt metų išmokė žmones paklusti ir sulaužė jų savarankiško mastymo stuburą. Tačiau kodėl per dvidešimt metų atrodo tik stiprėja „bandos efektas“, o jaunoji karta nebeturi jokio idėjinio maišto, na žinoma neskaičiuojant kompiuterinių žaidimų mūšių ar anonimiškų pykčio protrūkių didžiųjų interneto portalų puslapių komentaruose.
Atrodo jauni žmonės net bendrauti jau bijo realybėje. Juk žymiai paprasčiau pasislėpus po anonimiškumo kauke ir pseudonimais bendrauti ar kritikuoti žmones, o pakliuvus į nemalonią situaciją užtenka paspausti mygtuką escape (išeiti) ir visos problemos išspręstos. Tik visa bėda, kad taip įpratus elgtis šis modelis negalioja realiame pasaulyje, kur už savo žodžius ir darbus, o taip pat idėjas reikia atsakyti. Uuuu… ir vėl baisu. Atsakomybė. Bijau, bijau, bijau.. O gal greičiau nenoriu, nenoriu, nenoriu.. Nebijoti ir norėti prisiimti atsakomybę už savo žodžius, mintis, darbus, laiką, stilių, gyvenimą ir jausmus bei juos išreikšti. Uuuuuuu…. Čia gi reiškia gyventi ir mąstyti savarankiškai. Ar nepersunki užduotis? Čia gi turbūt nežmoniškai sunku, be to „ką žmonės pasakys?“…
O kodėl mums vis dar svarbu „ką žmonės pasakys“? Jau girdžiu doro homo lituanicus (buvusio sovieticus) pasiteisinimą, kad gyvename vienoje ar kitoje žmonių grupėje todėl turime prisitaikyti prie susiklosčiusių visuomenės normų. O kas jei tos normos trukdo būti laimingam, kas jei jos priverčia žmogų atsisakyti savo svajonių, užmušti vaiką viduje. Filme Braveheart (Narsioji širdis) nuskambėjusi mintis „kiekvienas miršta, bet ne kiekvienas gyvena”, manau, puikiai iliustruoja šiandieninę situaciją. Bijome gyventi. A. Alda mintis: „būk pakankamai drąsus gyventi gyvenimą kūrybingai“ labai tinka šioje situacijoje.
Na, o tai koks sprendimas? Koks receptas į laisvę? Atsakymas paprastas: nėra jokio sprendimo ir recepto. Dar antikos laikais Pitagoras teigė: „Žmogus nėra laisvas, jei jis negali įsakinėti pats sau”. Kad galėtume įsakinėti sau turime tapti laisvi nuo stereotipų pančių, o tokiais niekada netapsime veikiami išorinių jėgų. Visi didieji mūšiai vyksta viduje. Norėdami pradėti vidinį karą ir jį laimėti pirmiausia turime prisipažinti sau kokie esame ir kad tai neveda niekur tik į savęs destrukciją. H. de Balzakas: „Pripažinęs savo silpnumą žmogus tampa stiprus”. Na o tapę stiprūs jau galėsime išdrįsti gyventi. Gyventi čia ir dabar. Be baimės, stereotipų, destrukcijos..
Gyvenkim!
„Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi“. A. de Sent Egziuperi