Visi susirūpinę terorizmo sustabdymu. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokite jame dalyvauti. Noamas Chomskis
Gyvename pokyčių visuomenėje. Nuolatinė kaita ir visko laikinumas, bei savotiškas nekokybiškumas tapo vidiniu sąmonės standartu. Kodėl skubame? Kur skubame? Ir kokie to vaisiai?
Kada paskutinį kartą ėjome pasivaikščioti be tikslo, kada paskutinį kartą miegojom po žvaigždėtu dangum, gulėjom ant žolės ir ilgai žiūrėjom į debesis? Šiaip, be tikslo. Kada paskutinį kartą tiesiog buvom? Čia ir dabar. Ne kažkur planuose, rūpesčiuose, nuolatiniame bėgime, vėlavime ar depresijoje. Kada paskutinį kartą mąstėm, ką veikiam visą dieną? Kodėl keliamės pavargę, kodėl visą dieną bėgame, lekiame, skubame ir nieko atrodo nenudirbame, kodėl tuos pačius dalykus atidedame šimtąjį kartą, koks mūsų darbų tikslas, kam visas tas mus supantis chaosas? Atsakymas atrodo paprastas. Visi atsisakome mąstymo ir tampame skubėjimo nariais dėl to pačio tikslo. Norime gyventi kaip visi „normalūs“ žmonės. Turėti savo cementinę dėžutę (butą, namą), orą teršiančią mašiną, visuomenės statusą pabrėžiančius drabužius (dažnai neekologiškus, dirginančius odą, pasiūtus Birmoje), ir daug nepraktiškų blizgučių su vienintele paskirtimi – pabrėžti mūsų svarbą, statusą t.y. „normalumą“.
Yra nemažai tokių, kuriems bėgimo ir skubėjimo procese išeikvojus daug energijos, laiko ir sveikatos išteklių pavyksta susikurti stereotipinį normalumą. Jiems pavyko! Jie finišavo, jie laimėjo. Tačiau pabuvus tarp jų, pabendravus, pagyvenus, apima keistas jausmas, kad visas „normalėjimo“ procesas padarė juos nelaimingus, tarsi sulaužė ir palaidojo giliai sąmonės labirintuose visus žmogaus likučius. O ar neturėjo rezultatas suteikti laimės, atsipalaidavimo, ramybės… Kažkur klaida, juk „normalūs“ žmonės turi būti laimingi, sveiki ir viskuo patenkinti. O susidaro įspūdis, kad laimingų tarp jų apskritai nėra. Kodėl mūsų visų skubėjimas, įtampa ir…. darbas, mus galų gale sužlugdo. Gal gyvename ne tuo ritmu? Gal dirbame ne tuos darbus? Gal apskritai žmogaus paskirtis nebūti „normaliam“?
Kelią lengvą pažinti iš rezultatų. Pažiūrėkime į mūsų kelio rezultatus. Po daugel metų ir valandų nesveiko sėdėjimo uždaroje patalpoje palinkus prie plastmasinės dėžutės – altoriaus (kompiuteris) ar staklių, nematant saulės spindulių, nejaučiant lietaus, vėjo, žiedadulkių kvapų… Ar dar pamename kaip kvepia gėlės? O dar prieš tai praleidus daugel metų sėdint (vėl uždaroje patalpoje) ir mokantis „teisingas“ teorijas, kad gauti geresnę ar aukštesnę vietą prie kompiuterio, staklių, lentynų… nesvarbu. Vienetai iškils ir pradės vadovauti visiems kitiems sėdintiems, bet ar jie jausis laimingi? Vadovaudami robotukų armijai, gaminančiai ar tiekiančiai kažkam kažką… turint tik vieną tikslą. „Normaliai“ uždirbti, o vėliau gauti dalį nuo to uždarbio. Tik ar jis suteiks laimę? Koks uždarbis atstos gryną orą, sveikatą, laimės ir laisvės akimirkas. Bet juk visa tai neįmanoma be pinigų! O gal įmanoma? Ar tiek jau daug jų reikia? Kiek pinigų kainuoja vaiko laikas su tėvais, kiek įvertinsim meilę, gamtą, gryną orą, vandenį, ramų miegą, svajonę. Ar besvajojame?
Juk tam neliko laiko, reikia „kalti“ pinigą, aprūpinti „normalų“ gyvenimą. Tik neprisimenu, kas ir kada išaiškino mums, kad yra tik vienas „normalus“ kelias. O svarbiausia, juk taip gyvena visi. Tik ar visi laimingi? Aš matau didžiąją daugumą tų visų nelaimingų, skubančių, sergančių, nesveikai besimaitinančių, neturinčių normalių santykių šeimoje, nebemylinčių savęs. O ar įmanomi normalūs santykiai bendraujant su šeima kokį pusvalandį per dieną. Juk kitą „laisvalaikį“ nuo vergavimo normalumui ir sistemai atima televizorius, kompiuteris, alkoholis.. ir taip galima tęsti ilgai. Normalu, kad žmogus visą dieną ramiai spoksojęs beprasmiškai į ekraną yra labai pavargęs netiek fiziškai, kiek psichologiškai ir jam nelieka jėgų nei džiaugtis, nei mąstyti, nes rytoj vėl į sistemą. (Darbas, mokykla, universitetas, ligoninė, kalėjimas, sekta…) O kad džiaugtis darbu, jis paprasčiausiai turi patikti ir teikti prasmę. Žmogus nejausdamas darbo prasmingumo greitai nuvysta kaip augalas be vandens. O dažniausiai mums gi „normaliam“ darbe reikia tiesiog parduoti, apgauti, pasinaudoti ir taip uždirbti pinigus… Dar geriau didelius pinigus.
O ar yra pasirinkimas? Jis aišku egzistuoja vien jau todėl, kad sistemą sukūrėme patys, vadinasi patys ir galime ją išanalizuoti, sugriauti, keisti ar tiesiog jai nepriklausyti. Dirbti vis dar galima, tik ar nereiktų prieš tai suvokti darbo ribas, pinigų poreikio ribas. Kiek jau yra gana? Ar tikrai bus gana kai tiek turėsi? Ar tada jau atsiras laiko šeimai, vaikams, gamtai, sodui, ekologiškiems produktams, eilėraščiams (ne skaityti, rašyti), svajonėms…
O gal tikrai pasaulis nesugrius jei.. Nenusipirksim antro automobilio, buto, naujos suknelės, didelio didelio kekso ar šeštos poros batų.
Žmogus pasiruošęs mokytis ir keistis kai pats tam subręsta. Prievarta ir pamokslais to padaryti neįmanoma. Suvokimo šuolis turi subręsti viduje. Tam reikia laiko… Laiko sėdėti, nieko neveikti, stebėti, miegoti ir mąstyti. Mes taip dažnai skubame, skundžiamės, kad nėra laiko. Ar tikrai jo nebėra žmogiškiems santykiams, draugams, šeimai, poilsiui? Ar mes taip pripratę prie vergavimo pinigų sistemai, kad užmiršome jog esame žmonės. Manau, kad norint pradėti gyventi sau ir egzistuoti tam, kad džiaugtumeis, o ne dirbtum labai tinka Thomas D‘Ansembourg niekada ir visada priesaika: „Aš pažadu niekada nebūti malonus tau ir visada būti savimi, būti tikras“. Taip taip, nebūti malonus. Nes kaip taikliai yra išsireiškęs Paulis Valery “Mandagumas – tai organizuotas abejingumas”. Pradėti sakyti tiesą ir gyventi taip kaip nori gal ir skamba utopiškai. Bet juk neįmanoma yra niekas. Manau surizikuoti verta, nes prarasti nėra ko, nebent „normalų“ mąstymą.
Tik pradėjus svajoti sužinosime ar svajonės pildosi.
Svarbiausias civilizacijos uždavinys – išmokyti žmogų mąstyti. Tomas Edisonas