Iš karto noriu pabrėžti, kad pačią Vainienę nori nenori tenka gerbti vien už sugebėjimą rišliai ir argumentuotai išdėstyti savo nuostatas. O kur dar nekonformistiška, nuosekli pozicija, ginama jau velnias žino kiek metų ar rami, kreiva šypsenėlė televizijos studijoje, kai šalia politikai lipa vienas kitam per galvą. Panašiai, tik priešingai tenka kalbėti apie jos siūlomą laisvos rinkos modelį, kurio įgyvendinimą tikrai pajustų visa Lietuva.
Taikliai pastebėjo E. Aleksandravičius: „Nuolat kalbėdami apie laisvą rinką , beveik netekome supratimo apie laisvą visuomenę“. Ir tikrai, kai darbuotojų interesus atstovaujančių organizacijų nėra ar jos tokios silpnos, kad nesugeba rezultatyviai veikti, nenuostabu, kas laimi žaidimą. Tenka liūdnai prognozuoti: visiškai įgyvendinus R. Vainienės siūlomą laisvosios rinkos modelį kas nelabai veikia JAV, Lietuvoje pasiektų naujus, tikrai labai spalvingus, tikėtina nenuspėjamus neveikimo standartus.
Vienas kertinių šio modelio akmenų sietinas su mokesčių sistema .Progresinių ir stipriai į kapitalą orientuotų mokesčių idėjos kratomasi, nes Lietuvos atveju tai neskatins užsienio investicijų. Drįstu prieštarauti, sprendimai orientuoti išimtinai į ateiti ne visada priimtini, ypač jei ta ateitis labai tolima, miglota. Be pilietinės visuomenės, taigi ir rytoj ir poryt, kuri perskirstytų vaisius socialiai teisingiau ir atsakingiau esminių permainų nebus. Ar neverta ieškoti bent laikinų sprendimų, palengvinančių padėtį trumpesnėje perspektyvoje? Ekonominės prielaidos viduriniam sluoksniui, todėl ir mentaliteto pokyčiams formuotis labai svarbios. Be to ne vien absoliutus mokesčių dydis (procentas) valstybei aktualus. Didžiosios Britanijos ir skandinavų patirtis liudija, jog daug investicijų susilaukia stabilūs kraštai. O mokesčių sistema, kuria patenkinta didelė visuomenės dalis, nors ir naivokai skamba, labai solidus žingsnis to link. Negana to, jei “The Economist” drįsta nurodyti mažesnę tikėtiną gyvenimo trukmę ir didesnį žmogžudysčių skaičių, kaip galimas, nors dar ir neįrodytas, didžiulių skirtumų tarp pajamų pasekmes, yra apie ką pagalvoti.
Neigiamas požiūris į mokesčius man nepriimtinias. Labai įdomus dalykas yra laisvės nuo jų diena, kai gatve teatralizuotai tempiamas žmonėms ant kuprų užkrautas mokesčių akmuo. Dar iškalbingesnis yra interneto erdvėje sklandantis apibrėžimas: „... tai simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti savo paties ir savo šeimos gerovei“. Tarp kitko, pasitelkus Google mažiau nei per minutę pavyko aptikti 27 tinklalapius, kuriuose šis sakinys kone žodis žodin atkartotas. Taigi viešojoje erdvėje būtent toks obalsis lengvai randa sau vietą. Supraskime, į minėtą „valdžią“ įskaičiuoti ne vien biurokratų atlyginimai, o ir sveikatos apsauga, valstybinių švietimo ir kultūros įstaigų išlaikymas, krašto apsauga, policija, teismai... Turime arba atsisakyti šių paslaugų arba mokėti už jas. Gal pradėkim nuo prokuratūros, vis tiek niekas ja netiki. Mūsuose, kur Konstitucija nurodo: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą...“(42 str.), „...remia sportą“ (53 str.) etc. iš vis vargiai galima skaičiuoti kažką panašaus. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad 2010 tradicija pertraukta, bet ne dėl pasaulėžiūros pokyčių, o dėl „neįtikėtinai mokesčių pajamas viršijančių valdžios išlaidų ir ypatingos ekonominės padėties, kai itin didelis nedarbas ir šešėlinės ekonomikos dalis, tačiau nėra tikrumo ar tai tinkamai atspindėta oficialioje statistikoje“. Su tuo dar galima ginčytis. Bet nieko, siaubo baubo darymo iniciatyvą Klaipėdoje perėmė tvarkiečiai, dar pagardinę ją puikiu politiniu prieskoniu.
Dabar panagrinėkime atrodytų kitą, lūkesčių temą. Mat sprendimai demokratinėje valstybėje turėtų būti daromi atsižvelgiant į piliečių norus. Pabandykime įsivaizduoti idealų lietuvio darbą. Kas garantuotų materialinį aprūpinimą? Būtent, norėtume būti oligarchais. O dar reikėtų ir ramaus gyvenimo, taigi neišdegs. Bet visada yra valstybės tarnyba, kurioje, jei pateksi, rasi ramų, saugų gyvenimą. Čia net bus tikra profesinė sąjunga. Tarp pažįstamų studentų tikrai ne vienas, kuris svajoja apie būtent tokią karjerą. Ką tai sufleruoja? Būti saugiu o ne turtingu yra svarbiausia. Padėtų žinojimas, kad galėsi išsimokslinti be paskolos paimtos pusei savo amžiaus, nors dar neturi nei turto nei darbo, tik miglotas perspektyvas. Kad surasi geresnį ar prastesnį darbą, kad jį praradus laukia padori draudimo išmoka, o senatvėje pensija, atspari visokiems kriziniams vėjams. Kad susirgus gausi gydymą, nesvarbu kaip draudimo bendrovė (ne)norėtų tokio kliento ir ar (iš)galėjai sumokėti įmokas. Pasvajoti, kaip ir sugalvoti kokį nors išmislą, kartais visai nieko.
Ginčysiuos ne su viskuo. Besąlygiška meilė krepšiniui, kaip ir neapykanta biurokratams turbūt jau tapo lietuvių identiteto dalimi. Kam naudinga sukti didžiulio malūno girnas dėl trijų grūdų? Nebent tiems, kam mokama už laiką, ne rezultatus. Sąrašas argumentų už, kaip ir prieš, nėra baigtinis, bet akių draskymas teikia didesnį pasitenkinimą, taigi tęsiu.
Ne visi sprendimai gali būti grindžiami vien ekonominiais argumentais. Puikiausias pavyzdys būtų alkoholio akcizų mažinimo planas. Mažinti kontrabandą – kilnus siekis. Bet lyg ir pamirštama, jog apkarpius mokesčius pigs ir prekė. Taigi tenka vėl sutikti su kitu žmogum, su kurio sprendimais mėgstu ginčytis – prezidente Grybauskaite: neleiskime girdyti tautos. Išimtinai ekonominius argumentus dar bandyta pritaikyti aukštojo mokslo reformai. Ko vertas vien toks mėginimas? O blogiausia, kad nesuveiks. Mat dar iki reformos susiformavo visai nemenki galios centrai. Sakytum, oligopolijų ekvivalentai, vien savo svoriu ir įvaizdžiu galintys atremti bet kokias konkurencines atakas. Labai tikiuosi, kad klystu.
Dar lieka darbo santykių liberalizavimas. Čia viskas atrodo gan paprasta: kuo lengviau bus žmogų atleisti, tuo mažiau darbdaviai bijos prisiimti naujų įsipareigojimų, taigi mažės nedarbas. Koreliaciją tarp šių dydžių yra, bet būtų klaida užmiršti kitus aspektus, pavyzdžiui pasaulinius ekonomikos ir technologijų pokyčius, o ypač, jei pritaikomas posakis „prieš vėją nepapūsi“. Be to dažnai matome valdžios nenuoseklumą ir vangumą. Tad tikėtina situacija, kai darbo santykiai liberalizuojami, o kita lieka po senovei. Taip darbuotojai įstumiami į šleivus mainus: jie nebetenka dalies garantijų, o laukto rezultato nėra. Lengva ranka keisti tokius svarbius dalykus nevalia. Nors klausimas ir diskutuotinas, reikia siekti kompromiso, net tada, kai pusių interesai priešingi.
Paskutiniam pasispardymui pasirinkau statistiką. Atlyginimai Baltijos šalyse (neatskaičius mokesčių) skiriasi ir gan žymiai. Lietuvoje maždaug keliais procentais mažesni nei Latvijoje ir daugiau nei dvidešimčia už Estijos. O vadovų atlyginimai atvirkščiai: keliais procentais didesni už Estijos ir keliolika už Latvijos. Taigi net pliki skaičiai leidžia visokiems diletantams rėkti (pasinaudosiu proga): „bjaurybės !“.
Nesakau, jog Lietuvoje mokesčių sistema tobula, bet supraskime, kad be jų nebus ir valstybės. Nesiūlau ir darbdavio-vampyro karikatūros. Taip, neįmanoma, kad skirtingos kvalifikacijos ir sugebėjimų žmonės gautų tokį patį uždarbį. Minėti atvejai – ekstremumai, kaip ir šiandieninė situacija, tik į kitą pusę.
Regis, K. von Metternich sakė: „Kas jaunystėje nebuvo kairiuoju – neturi širdies, o kas tokiu liko subrendęs – neturi proto“. Liaudies išmintis sako: „Duok durniui kelią“.