Mėnraščio istorija

6-ajame dešimtmetyje tarp svarstomų ateities perspektyvų bei naujų tikslų išeivijai iškilo ir kultūrinių ryšių su okupuota Lietuva klausimas. Ryšių su kraštu klausimas nebuvo visiškai naujas dalykas. Visą laiką visa lietuvių išeivija skelbė, kad ryšiai su tauta yra būtini. Savo laiku (1945 - 1955 m.) net vyko tam tikros varžytuvės dėl tų ryšių tarp atskirų išeivijos organizacijų bei institucijų. Tačiau iki 6 dešimtmečio tai buvo daugiau vienos krypties akcija, iš emigrantinės visuomenės pusės stengiantis pramušti geležinę uždangą ir panaudoti surinktą medžiagą kovai dėl Lietuvos laisvinimo sustiprinti, ypač propagandos srityje. 6 dešimtmetyje ryšių klausimas įgauna visai kitokią prasmę: okupaciniams organams pakėlus uždangą, išeivijai iškilo problema - ne tiek, kaip pramušti geležinę uždangą, kiek kaip atsakyti į gana koncentruotą akciją iš anos pusės ryšiams suaktyvinti.

7-ajame dešimtmečio pradžioje išeivijoje išsivystė diskusija dėl santykių su okupuotu kraštu reikalingumo bei tų santykių pobūdžio. Būdavo išsakomos priešingos nuomonės, tačiau konkrečių sutarimų nebūdavo pasiekiama. Pažiūrose į Lietuvos padėtį, dabartį ir ateitį išeivijos visuomenė palaipsniui skilo į dvi dalis: konservatorius ir revizionistus. Pirmųjų buvo dauguma, be to jie žymiai aktyviau rašė spaudoje ir dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Šis skilimas vyko lėtai, bet visiškai nepaisydamas ankstesnio susiskirstymo partijomis ar ideologinėmis srovėmis.

1966 m. VLIK'o, ALT'os, Lietuvos laisvės komiteto ir PLB atstovų bandymas sureguliuoti ryšius su kraštu bei priimtoji Klivlendo rezoliucija (skelbusi, jog "tautinė drausmė" reikalauja, kad ryšiai su kraštu ribotųsi tik privačiais kontaktais) dar labiau įkaitino situaciją ir suskaldė išeivijos visuomenę. Išeivijos visuomenės diferenciacijos maksimumas išryškėjo po 1967 m. lietuvių krepšininkų kelionės į Lietuvą. Tuo metu ryšių priešininkai dominavo ne tik pagrindinėse politinėse išeivijos organizacijose, bet ir spaudoje. Neskaitant vietinių komunistų laikraščių (Laisvė, Vilnis), taip pat Metmenų, Vienybės, likusi išeivijos spauda bijodama prarasti prenumeratorius laikėsi politinių veiksnių priimtos Klivlendo rezoliucijos, vengė spausdinti ryšių šalininkų straipsnius, diskutuoti kultūrinių ryšių klausimais.

Vykstant ginčams ir diskusijoms dėl ryšių su kraštu ryšių šalininkams reikėjo kuo plačiau paskleisti savo nuomonę tarp išeivijos lietuvių, tačiau dauguma laikraščių neįsileisdavo skirtingos nuomonės straipsnių. Idėja pradėti leisti naują periodinį leidinį buvo kilusi dar 1966 m. liberalų susirinkime (kurį organizavo G.Gedvilas) Čikagoje, tačiau ji buvo realizuota tik po dviejų metų. 1968 m. buvo įkurta "Viewpoint Press, Inc" bendrovė, kuri rūpinosi naujo leidinio pasirodymu. Bendrovės nariai turėjo įnešti po 100 dolerių iš kurių buvo sudaryta materialinė bazė laikraščio leidimui. Liūto Mockūno, vieno iš Akiračių redaktorių, skaičiavimais, iš aukojusių "Viewpoint, Inc." bendrovės narių pagal ideologinę priklausomybę buvo: 14 priklausė Santarai-Šviesai, 5 buvo skautai akademikai, 4 tautininkai, 3 Rezistencinės santarvės nariai, 2 Lietuvių fronto bičiuliai, 1 neolituanas, 1 korporacijos "Gintaras" (jūrų skautų) narys, 8 nepartiniai.

Atsižvelgiant į finansines galimybes buvo nuspręsta leisti mėnesinį laikraštį, kuris Vinco Rastenio siūlymu buvo pavadintas Akiračiais - "atviro žodžio mėnraščiu". Akiračiai neturėjo vyriausio redaktoriaus, - 1968 m. liepos mėnesį pasirodžiusio pirmojo laikraščio numerio redaktoriais pasirašė: D. Bielskus, K. Drunga, R. Mieželis, T. Remeikis, Z. Rekašius, R. Šliažas. Laikui bėgant redkolegijos sudėtis keitėsi, redkolegijos gretas papildė L. Mockūnas, po ligos sugrįžęs vienas iš leidinio iniciatorių Henrikas Žemelis, Alfredas Erichas Sennas, Julius Šmulkštys, Tomas Venclova, Vytautas Zalatorius; pasitraukė R. Mieželis, T. Remeikis, R. Šliažas. Ilgus metus redakcijos būstinė buvo K. Drungos namai, vėliau (iki dabar) - L. Mockūno namų adresas.

Akiračių pasirodymas bei sugebėjimas apjungti įvairių ideologinių srovių, įvairių įsitikinimų, įvairaus amžiaus žmones buvo negirdėtas įvykis išeivijos istorijoje. Akiračiams talkininkavo Vincas Rastenis (tautininkas), Kostas Ostrauskas (santarietis) ir Leonardas Dambriūnas (frontininkams), Donatas Bielskus (frontininkas) ir Karolis Drunga (Rezistencinės santarvės narys), Tomas Remeikis (Skautas akademikas) ir Rimvydas Šliažas (ateitininkas). Nuolatines skiltis laikraštyje ilgą laiką turėjo Vincas Rastenis, Leonardas Dambriūnas, Algirdas Titas Antanaitis, Vincas Trumpa. Kultūrinio gyvenimo temomis rašydavo R. Šilbajoris, V. Trumpa, V.A.Jonynas, V.Kavolis, B. Chomskis, A. ir B.Vaškeliai ir daugelis kitų. Lietuvos gyvenimo temomis "Akiračiuose" rašė Z.Rekašius.

Akiračiai skelbė esą atviri visoms nuomonėms, ilgainiui tapo leidiniu, skelbiančiu kontroversines mintis, kritikuojančiu daugelį išeivijos gyvenimo reiškinių. Tai buvo kultūrinis, visuomeninis, politinis mėnraštis, kuris šalia išeivijos įvykių vertinimo daugiausia iš visos išeivijos spaudos skyrė vietos informacijai apie tuometinę okupuotą Lietuvą. Jie bandė pateikti objektyvų Lietuvos gyvenimo vaizdą, analizavo Lietuvos pramonės, ekonomikos, mokslo, demografijos aspektus, recenzavo Lietuvoje išleistus grožinės literatūros ir Lietuvos istoriją liečiančius veikalus, pristatinėjo žymesnius Lietuvos rašytojus ir menininkus, spausdino grįžusiųjų iš Lietuvos turistų įspūdžius, kelionių aprašymus. Akiračiuose buvo siūloma atsisakyti konservatyvaus nusistatymo ir ieškoti bei išnaudoti visas įmanomas galimybes ryšiams su kraštu palaikyti, tačiau nepataikaujant okupantui ir nepripažįstant paties okupacijos fakto. Akiračiams pavyko išsilaikyti bei pritraukti gana platų skaitytojų ratą.