Nekrologus rašyti nemiela – ypač jei tai liečia ne tokį artimą draugą, kad gali tik raudoti, bet tokį, su kurio išėjimu dar labiau pajunti tuštėjant dvasinius namus, kuriuose praleidai ištisus dešimtmečius. Jau ir prieš Juliaus Šmulkščio mirtį į Lietuvą perkelta Santara-Šviesa daugeliui jos veteranų nebuvo tokia artima, kaip toji Mičigano Tabor Farmoje, kur Julius Šmulkštys beveik kasmet pasirodydavo suvažiavimuose, jei ne paskaitą skaitydamas, tai bent diskusijose žodį tardamas.
Dabar Alantoj (anksčiau Birštone ir Anykščiuose) jau trūksta ne tik Antano Škėmos, Jurgio Jaks-Tyrio, Algimanto Mackaus, Mariaus Katiliškio, Juliaus Kaupo, Gintauto Vėžio, Algirdo Landsbergio, Vytauto Kavolio, Vinco Rastenio, Vinco Trumpos, Broniaus Bieliuko, Henriko Nagio, Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės, Ilonos Gražytės-Maziliauskienės, Živilės Bilaišytės, Marijos Gimbutienės, Aleksandro Štromo, Rimvydo Šilbajorio, bet ir kelių dešimčių kitų daugiau ar mažiau ryškių šviesiečių-santariečių. Čia miniu tik kai kuriuos mirusiuosius ir visai nekalbu apie dar tiek pat šioje žemėje esančiųjų, kurie pasiliko Amerikoje ir rečiau beįstengia į Lietuvą atvykti. Jie visi sudarė gyvąją Santarą-Šviesą, kuri tolydžio mažėja. Prie amžinai „išėjusių negrįžti“ dabar prisijungė ir Julius Šmulkštys.
Na, tikslinu: mažėja tik senoji, amerikinė Santara-Šviesa, o Lietuvoje atsikūrusioji beveik kasmet į suvažiavimus (dabar pradėtus vadinti konferencijomis) pritraukia aibę naujų veidų, kurių dalis po to nebegrįžta. Tabor Farmoje, atrodo, dalyvių kaita nebūdavo tokia smarki. Kiekvienu atveju, Lietuvoje Santara-Šviesa patrauklesnė tiesiogine to žodžio prasme ir tikrai dinamiška, kokia buvo ir amerikinė per savo pirmąjį kūrimosi dešimtmetį (1954-64).
Kaip tik tada studentas Julius Šmulkštys (jis gimęs 1930 m., bet karas ir bėgimas į Vakarus sutrukdė normalų mokymąsi) ir reiškėsi kaip vienas šio nepriklausomų studentų sambūrio steigėjų ir vadovų. Nepriklausomų tuo atžvilgiu, kad nepriklausė nei ateitininkams, nei skautams (pačioms pirmosioms ir didžiausioms išeivijoje atsikūrusioms jaunimo organizacijoms), nei neolituanams. Bet santariečių nepriklausomumas nevisuomet reiškė kokią nors esminę priešystę šioms tradicinėms organizacijoms, tik (dažniausiai) sveiką konkurenciją. Greitai ne vienas skautas ir ateitininkas pradėjo dalyvauti ir santariečių veikloje, nenutraukdamas saitų su savo pirmine organizacija.
Julius Šmulkštys buvo vienas tų studentų, kurių tėvai tiek prieškario nepriklausomoj Lietuvoj, tiek po karo išeivijoje turėjo ryškų, savitą veidą. Tėvas Liudvikas Šmulkštys – varpininkas, su A. Smetonos valdžia konfliktavusios, išeivijoje atsisteigusios valstiečių liaudininkų partijos garbingas veikėjas. Sūnus Julius, padėjęs kurti Santarą, nenuriedėjo toli nuo obels, tapo vienu iš jos kairesniųjų liberalų. O būta ir dešinesniųjų, kilusių jei ne iš tautininkų tėvų, tai iš kariškių. Valdas Adamkus – vienas iš dešiniųjų, gal dešiniausiųjų Santaros liberalų. Užtat ir pikantiška, kad V. Adamkui tapus Lietuvos prezidentu, jis į patarėjus kviečiasi J. Šmulkštį. Kraujas tirštesnis už vandenį – sako amerikiečiai. Matyt, sena studentiška draugystė ir savitas santarietiškas nepriklausomumas jungia žmones stipriau negu vieno balsavimas Amerikoje visuomet už respublikonus, o antro – už demokratus juos skyrė.
Be to, V. Adamkui negalėjo netikti J. Šmulkščio profesija – politikos mokslų profesorius. Gal toks labiau prie reikalo negu literatas ar humanitaras (kokių tarp santariečių absoliuti dauguma). Beje, J. Šmulkščio asmenyje santariečiai konkuravo su ateitininkais – Amerikoje pasižymėjęs jų politologas buvo V. S. Vardys. Skautai akademikai tebeturi Tomą Remeikį.
Kokių nors linksmų, anekdotiškų istorijų papasakoti apie Julių Šmulkštį neturiu, išskyrus tą, kad jis jau sykį buvo paskelbtas mirusiu. Tai, laimei, pasirodė buvęs klaidingas pranešimas. Šįkart, deja, tiesa liūdnesnė.
Vis dėlto nenoriu šio rašinio užbaigti minorine gaida, o palikti šviesų paveikslą – Julius Šmulkštys visuomet darė įspūdį savo blaivumu, ramumu, dalykiškumu, kartu ir nuoširdumu. Išeivijoje jis bendradarbiavo bent keliuose laikraščiuose, paskutiniais dešimtmečiais (ten ir Lietuvoje) „Akiračiuose“. Jis nevengdavo imtis plunksnos, kartais aštrokos, bet visuomet mandagios ir plataus akiračio. Juliaus straipsnių, siejančių išeivijos patirtį su dabartine Lietuvos tikrove, mums labai stigs.