Savo pranešimą taip pavadinau, turėdamas omenyje du gana skirtingus laiko tarpus. Skiriamoji riba būtų Kovo 11-oji. Prisiminkime, kaip netrukus minia apspjaudė tuos, kuriuos taip neseniai nešiojo ant rankų, už juos balsavo. Tarp jų buvo ir Bronius Genzelis. Daugelį šokiravo toks staigus nuotaikų pasikeitimas, kai romantinė Sąjūdžio euforija staiga išsiliejo minios įtūžiu, joje pasirodžius visokio plauko kurstytojams, pamestos teisybės ieškotojams, provokatoriams.
Fanatiškai sužadinta minia paprastai padeda vienai ar kitai grupuotei uzurpuoti valdžią. Lietuvoje vis dėlto taip neatsitiko. Atvirai kalbant, aš to bijojau. Bijojo ir šiaip nemažai žmonių, kurie liko toje tarpinėje zonoje, besiblaškantys tarp profesionaliai suvokiančių mūsų būvį ir politikos imitatorių, visokių perbėgėlių, per kelis metus pakeitusių daugiau partijų, nei koks seksualinis palaidūnas žmonų. Čia tik noriu pasakyti, jog politinė atsakomybė tebėra labai silpna, neretai paremta tik visokio plauko demagogija bei ambicijomis. Įsiveisė absoliučiai nepatikimi partiniai plepiai, dažnai neturintys jokių ideologinių ambicijų.
Visuotiną Sąjūdžio laisvės proveržį atėjo pakeisti valdžia. Daugelis gerai prisimena Sąjūdžio skelbiamus žodžius: Politikos yra tiek, kiek yra moralės. Dabar tuos žodžius būtų galima persakyti taip: Moralės yra tiek, kiek jos reikia politikai.
Viskas Sąjūdžio buvo padaryta beveik be klaidų. Tik nepasiruošta politiniam gyvenimui, kurio pasekmės atsiliepia iki šiolei.
Svyravimo amplitudė dabar yra fantastiška: nuo savo politines nuostatas apibrėžiančių grupuočių iki šou biznio „žvaigždžių“, sakysime, to biznio Napoleono, į tariamą politiką tiesiai iš TV ekranų atvedusio būrį dainuojančių ir šokančių markitančių. Neįsivaizduoju, ar tai būtų įmanoma sąmoningoje demokratinėje visuomenėje, kada politika ima artėti prie bulvarinio teatro, kada į viešumą išeina popkultūros išugdytas elektroratas. Kažkur, tariant Vytauto Kavolio žodžiais, yra užlūžusi sąmoningumo trajektorija.
Beveik neveikia kažkada deklaruoti tie moralios politikos priesaikai. Būdinga, kad viešumoje beveik neliko buvusių Sąjūdžio pirmeivių, kurie ir šiandien dar vienaip ar kitaip primena, dėl ko buvo kilęs visas tas visos tautos susitelkimas.
Savo publicistika tai mums dažnai primena ir Bronius Genzelis. Aš jį pavadinčiau maištininku šiandien ir nuo tada, kada tapome pažįstami ar net bendražygiai, kada jis pasakydavo ir šiandien pasako tai, ko daugelis nedrįsta ar laiko nereikalinga, juolab kad tų žodžių dažnai negirdi tie, kam reikėtų girdėti.
Žinoma, čia jau būtų kita tema, kai politika tampa beveik atviru verslu, kuriam yra nenaudingi ar net pavojingi visokie Atgimimo romantikai, nesiekiantys nei valdžios, nei kokios materialinės naudos. (Mane labai sujaudino susitikimas su buvusiais sąjūdininkais Dramos teatro, minint Sąjūdžio 20- metį. Kiek jų, savo senų pažįstamų, sutikau išlaikiusius savo moralines nuostatas, neimti to, kas tau nepriklauso. Jie neturi prašmatnių vilų, nevažinėja į Egipto paplūdimius, dažnai jie yra išvaryti visokių naujosios verslo nomenklatūros iš pelningesnių tarnybų.) Jie vieninteliai nieko nebijo, net tos šiuolaikinės krizės, nes jie neturi jokio nepelnyto turto, kurį gali prarasti ar jo vertė sumažėti. Jų žmogiškoji vertė niekaip negali sumažėti. Manau, kad yra jėgos, kurios buvusio Sąjūdžio dar iki šiolei bijo, ne to, kuris šiandien yra suvaldytas ir vadinasi Lietuvos sąjūdžiu. Tik nematyti, kur jis, kam ir dėl ko juda.
Čia veikia kažkoks visuotinis istorijos dėsnis: laimėtojai išstumia maištininkus, kurie juos atvedė į valdžią ir jie būna jau nereikalingi, kaip kliuvinys. Beje, būdavo blogiau, kai didieji laimėtojai juos giljotinuodavo, pūdydavo gulaguose. Šiandien giljotinos vaidmenį puikiai atlieka laikraščiai.
Šiandien sąjūdininkai neretai susilaukia priekaištų: kodėl jūs nepaėmėt visos valdžios, kodėl jūs morališkai nesiekėt išgryninti visuomenės, paruošti ją savotiškam demokratiniam gyvenimui?
Sąjūdis buvo samplaika, santalka daugybės kartais uždarų, visuomenei nematomų ir negirdimų sambūrių, nebūtinai dalyvavusių slaptoje disidentinėje veikloje. Mūsų tautos sąmonėjimo spektras buvo labai platus, ypač pastaraisiais sovietmečio dešimtmečiais. Kitaip būtų labai sunku paaiškinti, kaip ir iš kur taip staiga atsirado Sąjūdis, kuris nebuvo nei partija, nei staiga legalizavusis rezistencinė grupuotė. ( Beje, iš rezistentų ir disidentų netrukus buvo susilaukta priekaištų: štai jūsų nepersekiojo, kur nors sau tarnavot, o dabar kalbat žodžius, dėl kurių mes kentėjom, buvom teisiami, atbuvom sibirus. Tai tiesa. Aš tik viena žinau, kad buvo toks neilgas laiko tarpas, kai galėjau viešai kalbėti jų žodžiais, kad tie jų žodžiai ir nuostatos pagaliau buvo perimtos Sąjūdžio ir paverstos Kovo 11-osios Aktu.)
Lietuvoje tuo metu gan sutartinai veikė visas disidentinis, intelektualinis bei politinis įsitikinimų, nuomonių spektras, šiandien man net sunku būtų išskirti viso to judėjimo dominantes. Paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais jau buvo susidariusi pusiau legali intelektualinė ar net disidentinė aplinka, kurioje jau gana laisvai buvo mąstoma bei kalbama apie dalykus, kurie netrukus tapo Sąjūdžio veiklos gairėmis, pačiose buvusios sistemos gelmėse subręsta Atgimimui. Reikėjo tik kibirkšties, postūmio, kad tos įvairios nelegalios ar pusiau legalios santalkos, gyvavusios atskirai, susieitų, susitelktų į bendrą judėjimą. Tuo būtų galima paaiškinti Sąjūdžio fenomeną, t.y., kaip iš karto Sąjūdis taip kryptingai ėmė veikti.
Netiesa, kad į Sąjūdį susitelkė atsitiktiniai žmonės. Šiaip ar taip jie viešumoje buvo žinomi kaip pasireiškę spaudoje, mene, moksle, pasisakę dėl kalbos, paminklosaugos, žmogaus teisių. Tai folklorinė santalka „Romuva“, smarkiai valdžios nervus gadinęs Vilniaus senamiesčio gynėjų sambūris „Garažas“, „Talka“, filosofų rengiamos diskusijos, privačioje aplinkoje akademines tradicijas puoselėjantys asmenys. Pagaliau net gamyklose ėmė telktis vadinamieji kultūros klubai, įvairūs būreliai. Kultūra, kūryba, menas dažnai buvo patogi priedanga svarstyti žymiai platesnius klausimus, keistis informacija. Vienaip ar kitaip apie daugelį dalykų jau buvome gerai informuoti. Kažkur panašiai blokavosi istorikai, ekonomistai, jau nekalbant apie menininkus, kurie gyveno tokiomis komunomis, sakysime, Vlado Vildžiūno Jeruzalės sodyboje.
Šiandien yra gera proga paminėti keletą tokių susibūrimų, kuriuose dalyvaudavo ir prof. B. Genzelis. Tuose sambūriuose rinkdavosi Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Ingė Lukšaitė, Vytautas Kubilius, kartais Vytautas Landsbergis, kuris mums tada dar buvo Vytulis.
Galima sakyti, kad toliau veikė partinių ortodoksų išblaškyta VU lietuvių literatūros ir kalbos katedra. Nežinau, kaip tuos suėjimus pavadinti: seminarais, diskusijomis, konferencijomis, kurios paprastai vykdavo buvusios katedros dėstytojos I.Kostkevičiūtės bute Putino gimtadienio ar kitomis progomis, vienaip ar kitaip susiję su universitetu. Tuose „seminaruose“ būdavo skaitomi tekstai, diskutuojama apie kultūrą, meną, apšnekama tuometinė valdžia. Dabar iš tolo matau, kaip daug kas iš tų vakaronių buvo persakyta arba suformuluota Sąjūdžio programiniuose tekstuose, laisvoje spaudoje, tautinio švietimo programoje.
Manau, kad tuo metu Vilniuje tai buvo gana rimtas neformalus intelektualų akademinis sambūris, sietinas su tarpukario akademija bei Putinu, jo kūryba bei palikimu. Kaip teko patirti, panašių akademinių sambūrių tuo metu buvo ir daugiau, vėliau suvaidinusių žymų vaidmenį randantis Sąjūdžiui, pertvarkant mokslo, švietimo, kultūros institucijas. Tuose susibūrimuose gana rimtai buvo išplėtojamos įvairaus pobūdžio idėjos, visiškai neįmanomos to meto spaudoje, palaikomas tam tikras neoficialus intelektualinis mąstymo lygis. Galima sakyti, visa, ką tuo metu darė Sąjūdis, nebuvo tik atsitiktinių žmonių improvizacijos, kaip buvo bandoma skleisti tokias nuotaikas.
Tokie neformalūs susitelkimai kartais įgydavo viešą pobūdį, gerokai trikdantys to meto valdžią, kai kur net parimantys iniciatyvą. Šia proga verta prisiminti Vilniuje aštuntajame dešimtmetyje kilusį paminklosauginį judėjimą, grupę kultūrininkų, pasivadinusių „Garažas“.
Čia tik priminsiu, nuo ko viskas prasidėjo ir išaugo į labai rimtą kultūrinę įvairių žmonių santalką. 1977 metais Vilniaus senamiestyje tarp Stiklių ir Muziejaus gatvių pradėta rausti vieta kažkokių įtakingų privatininkų kooperatiniam garažui, šioje istorinėje vietoje neatlikus jokių rimtų archeologinių tyrinėjimų. Galbūt pirmą kartą prasidėjo toks masinis visuomenės sukilimas. Yra ištisas tomas peticijų, protestų, raštų valdžios įstaigoms su žinomų ir garsių žmonių parašais. Atrodo, jog tokio viešo spaudimo valdžia dar nebuvo patyrusi, kuri pagaliau turėjo nusileisti. Garažui iškasta duobė buvo užpilta, nors ten visas kultūrinis sluoksnis buvo sunaikintas. Turiu drąsius dokumentus, kur yra užprotokoluota mums Vykdomajame komitete plaunant smegenis tokia profesoriaus garsiai ištarta replika: Jūs esat nusikaltėlis, draugas Girčy! O tas Girčys tuo metu buvo kažkokių architektūros reikalų vedėjas. Tuo noriu tik priminti, jog profesorius nesiskaitydavo ir nesiskaito su tariamais valdžios autoritetais, bet kada ir bet kur gali paleisti panašias replikas.
Įdomu, kad ir po tokio visuotinio spaudimo valdžia turėjo atsitraukti. Šios santalkos žmonės sustabdė gana daug Vilniui pražūtingų vadinamųjų projektų: sumanymus per Rasų kapines prakirsti važiuojamąją gatvę, nuo Draugystės viešbučio Liejyklos pro Katedrą iki Turniškių išvaryti keturių juostų pravažiavimą, nušluoti Tilto gatvės pastatus ir dar daug kitų dalykų. Tai buvo stabdoma arba sustabdyta, valdžia buvo lyg ir pralaimėjusi.
Dar noriu priminti vieną „projektą“, kurio istorija tęsiasi iki šiolei. Tai Valdovų rūmai, kurie dabar kažkodėl kabinami Brazauskui ant kaklo, kas jau yra įkalta į žmonių galvas. Čia nieko nesakau apie jų atstatymo peripetijas. Tik primenu, kaip kilo pati idėja. Niekas beveik neprisimena, kaip buvo sumanyta Žemutinės pilies vietoje statyti tautų draugystės rūmus, be jokios abejonės sumalant visą kultūrinį sluoksnį ir jį išvežant į sąvartynus.
Tada ir kilo atstatymo idėja. Pradėjęs veikti Lietuvos kultūrinis fondas Česlovo Kudabos ir kitų paminklosaugininkų iniciatyva pradėtos rinkti lėšos rūmų atstatymui, tai pratęsė ir Sąjūdis. Buvome surinkę nemenką tam laikui sumą, apie 3 milijonus.
Buvo ir smagesnių dalykų. Sakysime, privatūs šventimai, gimtadieniai, į kuriuos būdavo renkamasi ne tik pasivaišinti, o ir pasikeisti viešumoje visiškai neįmanomomis temomis. Įdomiausia būdavo, kaip mes sakydavome, vasario 16-osios kasmetinis paminėjimas. Mat tą dieną yra gimęs Bronius Genzelis, taigi tą dieną rinkdavomės profesoriaus bute Antakalnyje. Žinoma, valdžia negalėdavo drausti švęsti gimtadienius, o mūsų būrelis drąsiai tuose namuose rinkdavosi, kuriuose vakaronės užsitęsdavo iki išnaktų. Juokaudavome, kad esame labai saugūs, nes vidurnaktį mus grįžtančius demonstratyviai iki namų lydėdavo saugumo mašinėlė, t.y., kad pabijotume būti sekami.
Ta proga noriu priminti, jog mūsų jau buvo gerokai įsidrąsinta, pradėta mažai ko bijoti, net ir saugumo slapukų. Buvo jaučiama, jog sistema jau pralaimi, kartasi atvirai tyčiodavomės iš tų seklių. Po balkonu stovinčiam slapukui ant galvos išpylėme visą kibirą vandens, kitam lietui lyjant išnešėme lietsargį, o poetas Šiožinys „Literatų svetainėje“ vienam tokiam mus sekiojusiam gerai užsimojęs iš nosies paleido raudoną juką. Vis dėlto jau buvo įveikta baimė bendrauti, kalbėti, mąstyti.
Gal net kitoks buvo to meto mūsų bendravimo pobūdis. Tada svarbesnis buvo žmogaus patikimumas, proto imlumas, jo atsakomybės jausmas, asmens žavumas, o ne pareigos. Tokie žmonės anais laikais gal daugiau ir padarė, negu kai kurie save šiandien tituluojantys intelektualais ar kovotojais už teisę, ar kovotojais už teisybę. Dalis tų žmonių pranoko sistemos gniuždančią galią. Juk sistema jų jau bijojo, net nuolaidžiavo. Ir ne be reikalo.
Dar ir šiandien daug spekuliuojama aukos įvaizdžiu, t.y., aš nieko nedariau ir negalėjau daryti, kentėjau, nes buvau „auka“. Nors viską mačiau ir supratau ir štai tik dabar galiu būti laisvas ir kaltinti. Dar vis gyvas toks stereotipas, kad mes beveik visi esame sovietų sugadinti, net ir tie, kurie dar spėjo pabūti spaliukais. Įdomu, kad šią giesmę neretai gieda ne tiek kairė, kiek dešinė, tik pagal skirtingas melodijas. Taip galvodami, niekada nesuprasime, kas Lietuvoje įvyko baigiantis XX amžiui.