2010 metų birželio 25-27 dienomis
Molėtų rajone, Alantoje, Naujasodyje, Technikumo gatvėje 2

Balandžio 24 d. daugiau kaip pusė šimto giminių ir bičiulių susirinko Lemonte, netoli Čikagos atsisveikinti su profesorium Julium Šmulkščiu. Velionis prieš tai buvo sudegintas, o pelenai jo pageidavimu bus parvežti į Vilnių ir palaidoti Antakalnio kapinėse – ten, kur palaidotas ir kitas studentų Santaros pradininkas Vytautas Kavolis.

Nekrologus rašyti nemiela – ypač jei tai liečia ne tokį artimą draugą, kad gali tik raudoti, bet tokį, su kurio išėjimu dar labiau pajunti tuštėjant dvasinius namus, kuriuose praleidai ištisus dešimtmečius. Jau ir prieš Juliaus Šmulkščio mirtį į Lietuvą perkelta Santara-Šviesa daugeliui jos veteranų nebuvo tokia artima, kaip toji Mičigano Tabor Farmoje, kur Julius Šmulkštys beveik kasmet pasirodydavo suvažiavimuose, jei ne paskaitą skaitydamas, tai bent diskusijose žodį tardamas.

„Akiračių" redakcijos svečiai – prof. Tomas Remeikis ir prof. Algirdas Avižienis. Jie abu ne tik akylai stebi ir domisi Lietuvoje vykstančiais procesais, bet buvo aktyvūs „Akiračio" mėnraščio rėmėjai. Su jais Kaune kalbėjosi dr. Giedrius Janauskas. (Red.)

Šių metų vasario 20 d. VDU Didžioje auloje įvyko simpoziumas skirtas B.Genzelio 75-ojo gimimo jubiliejui paminėti tema „Sąjūdžio priešaušris: tarp kolaboravimo ir pasyviojo pasipriešinimo“. (Šiame numeryje publikuojame tos konferencijos metu skaitytus filosofo R.Ozolo ir poeto M.Martinaičio pranešimus)

Savo pranešimą taip pavadinau, turėdamas omenyje du gana skirtingus laiko tarpus. Skiriamoji riba būtų Kovo 11-oji. Prisiminkime, kaip netrukus minia apspjaudė tuos, kuriuos taip neseniai nešiojo ant rankų, už juos balsavo. Tarp jų buvo ir Bronius Genzelis. Daugelį šokiravo toks staigus nuotaikų pasikeitimas, kai romantinė Sąjūdžio euforija staiga išsiliejo minios įtūžiu, joje pasirodžius visokio plauko kurstytojams, pamestos teisybės ieškotojams, provokatoriams.