R. Mieželis: Norėčiau paliesti dalykus, kurie prasidėjo, kaip sake prezidentas Valdas Adamkus, prieš 55 metus. Tada, 1954 m., buvo įsteigta Studentų Santara. Nors prieš tai apie trejetą metų gyvavo toks Nepriklausomas Studentų Sąjūdis, bet pati Santaros genezė prasidėjo 1954 m. Tada buvo priimtas statutas, kuriame buvo nustatyti Studentų Santaros tikslai. Vienas jų – suburti tautinio demokratinio nusistatymo lietuvius studentus aktyvioje kovoje dėl laisvės, antras – stiprinti tarp lietuvių akademikų tautinį sąmoningumą ir kelti kovos dvasią, trečias – organizuoti lietuvių studentijos kovą prieš komunizmą kaip totalinį žmogaus pavergėją. Kaip matote, pirmieji trys punktai yra gan kovingi. Todėl nuo pat pradžios Santara įsijungė į bendrą antikomunistinį frontą. Ir pagaliau, 1956 m., ėmėmės iniciatyvos, prie kurios prisidėjo visos studentų organizacijos - tada buvo įteikta lietuvių jaunimo peticija, skirta prezidentui Eizenhaueriui, po kuria buvo surinkta 40 tūkst. parašų už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Pasak Vinco Trumpos, per tą laiką prasidėjo kitokia veikla, kai pasirodė ženklų, kad pačioje Rusijoje, o ypač jos okupuotose kraštuose formuojasi pažangesnė, liberalesnė pozicija, kurią galbūt būtų galima pavadinti kairiąja opozicija. Yra taip pat ženklų, kad tiesos pasiilgimu vis labiau užsikrečia rašytojai, dailininkai ir šiaip žmonės. O kur yra tiesos pasiilgimas, ten turi būti ir laisvės troškimas. Piršosi išvada, kad ir mums reikėtų svarstyti savo vaidmens kraštui problemas. Štai tada ir mes Studentų Santaroje ėmėme svartyti, ką galima padaryti, kaip prisidėti prie laisvės siekio. Tada buvo pradėta galvoti, kaip mes galim bendrauti su pavergtu kraštu, su žmonėm. Ir pagaliau, 1965 m. Tabor Farmoje suvažiavime priėmėme tokią deklaraciją, kurią man teko bandyti parašyti ir perskaityti, kadangi tuo metu buvau Santaros pirmininkas. Ir sakiau, kad federacija iš to suvažiavimo skirstysis su dar didesniu įsipareigojimu lietuviškumui, tautinei liberalinei idėjai, laisvam kūrybingam žodžiui, atvirumui kiekvienam žmogui ir kovai už žmogaus, tautos ir valstybės laisvę. Tame suvažiavime įvyko ir ryškus lūžis mūsų galvosenoje. Per tas kelias dienas meilė Tėvynei dar labiau palietė mūsų širdis ir protus. Tapome dar atviresni drąsiai nekonformistinei minčiai, pažiūroms, kurios tuometinėje lietuviškos išeivijos visuomenėje buvo laikomos vos ne išdavikiškomis. Taip „sveikų ir teisingų pažiūrų" atstovų buvom priskirti į „nesveikų ir neteisingų pažiūrų" kategorijai. Mums visų pirma rūpėjo žmogaus laisvė, bent minimaliausios sąlygos žmogaus dvasiniam ir ekonominiam išsivystymui, civilinių teisių idėjų pajautimas ir įvertinimas, supratimas, kad laisvo žmogaus tėvynė yra ten, kur neskriaudžiamas žmogus: lietuvis, kinas, žydas etc. Tačiau labiausiai jautėme įsipareigojimą mūsų kraštui, Lietuvai ir joje gyvenantiems broliams ir sesėms lietuviams. Profesoriaus Stepono Kairio Kaminsko šūkis „Veidu į Lietuvą" tapo realiu ir konkrečiu mūsų užsiangažavimu. Nuo tų 1965 m. prasidėjo truputį kitoks mūsų veikimas: galvojome, kad reikia išties atsisukti veidu į Lietuvą. Mykolas Drunga knygoje, skirtoje Santaros-Šviesos 25-mečiui pastebi, kad mes kovojom prieš lietuvių visuomenėje tada viešpatavusį sifilitinį okupacinės santvarkos suvokimą: „Pagal šį modelį, sovietizmas yra „sifilis", įsiskverbęs ne tik į „ligonio" – lietuvių tautos – kūną, bet baigiąs suėsti ir jo dvasią (jei Lietuvoje tebegyvas ir neišvežtas į Sibirą, tai reiškia – komunistas, išdavikas, prisitaikėlis arba karjeristas). Iš tokios „susargdintos" Lietuvos esamomis sąlygomis nieko negalima imti ir niekuo naudotis, o kadangi sifilio yra esama lengvai užkrečiamos ligos, reikia skrupulingai saugotis „intymesnių kontaktų" su „anapus" gyvenančiais tautiečiais. Jų patartina vengti dar ir todėl, kad sifilis yra baisiai klastingas, užsimaskuojantis – dažnai ilgam neįmanoma pastebėti, kad juo nuodu yra užsikrėtęs. Dėl to „sveikajam" tenka kiekvieną okupuotos Lietuvos lietuvį ir kiekvieną su juo susitikusį išeivį įtarti ir kiek galima vieną nuo kito izoliuoti. Šiam sifilio modeliui santariečiai-šviesiečiai bei akiratininkai priešpastatė Lietuvos kaip ištisinio kalėjimo, analogiją, kalėjimo, kurį privalu lankyti, nežiūrint to, kad tai reikalautų sueiti į kontaktą su kalėjimo administracija, ir su jo iš pačių kalėjimo narių parinktais sargais. Nors kalėjimo viršininkai stengiasi nutolti ir visaip įtikinėti, kad jokio kalėjimo nėra, jo realybė visur per daug akivaizdi ir nenuslepiama. Kaipsyk dėl to savo tautą mintyt yra išeivijos pareiga kuo arčiau prie kalinių prasisprausti, jiems teikiant informaciją, kas vyksta už kalėjimo ribų, o iš jų sužinoti galimai daugiau apie kalėjimo padėti, jo įnamių nuotaiką ir t.t. Tik tokiu komunikacijos informavimosi pagrindu iš viso įmanoma bet kokia tikslesnė ar prasmingesnė išeivijos veikla tautos politinei ar kultūrinei naudai".
Tada išeivijoje prasidėjo didelis karas ir mes, kaip minėjau, buvome įrašyti į „išdavikų" sąrašą. Bet dabar man darosi keista ir net šiek tiek skaudu, kad po tiek metų Lietuvoje, tam tikroje jos visuomenės dalyje, tam tikroje spaudoje šita tema atgimsta. Atgimsta labai keistai: neva tie, kurie tuo metu pasisakė už kitokią bendravimo formą su Lietuva yra kagėbistai ir dar dabar veikia mūsų įstatymus?! Kam toks šmeižtas naudingas ir kodėl po tiek metų užgauliojami sąjūdžio Veidu į Lietuvą dalyviai? Tad tikiuosi, kad mūsų diskusija apie Santaros-Šviesos likimą dar ir šiandien turi prasmę.
V. Zaborskaitė: Rizikuoju šiandien pasijusti kaip žmogus, iškritęs iš Mėnulio, bet šią riziką suprantu ir ją priimu. O rizika yra atsiradusi dėl to, kad aš tik antrą kartą dalyvauju Santaros – Šviesos suvažiavime. Dalyvavau, kai jis vyko pirmą kartą Lietuvoj, bet tai buvo1993 m. ir dabar, antrą kartą, nors šiai organizacija visada jaučiausi artima ir sava, jai pritarianti. Pakalbėsiu apie tai, kodėl taip yra atsitikę. Pirmiausia paliesiu, pačios Santaros likimą o paskui ir jos reikšmę. Tai, ką sakė ponas Mieželis, buvo mums Lietuvoje, skaitantiems Metmenis, žinantiems apie Santaros – Šviesos buvimą, žinomi dalykai. Žinojom jos programos bendruosius bruožus ir apie tokią aštrią konfrontaciją, ir dar daugiau - apie tam tikrą idėjinę ideologinę kovą, kuri vyko egzodo lietuvių visuomenėje. Bet tai ir liko mums teoriniu žinojimu. Tai įėjo ir į akademinį, ir į mokyklinį lietuvių literatūros istorijos žinyną. Ir buvome linkę priimti šitą informaciją, žinojimą kaip nekintamą ir pažįstamą dydį. Bet štai atėjo nepriklausomybės laikai, o kartu ir tas Santaros –Šviesos grįžimo į Lietuvą laikas. Grįžimas, kurio buvo laukta su dideliu smalsumu, susidomėjimu ir neabejotina simpatija. Atsidūriau ir aš tada Anykščiuose, toje konferencijoje, bet tai buvo ypatingas laikas. Tai buvo ne 1990 m. ir ne 1991 m., o 1992 – 1993 m., kai politinė situacija Lietuvoje buvo labai įelektrinta. Tai buvo laikas, kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Brazauskas ir buvo įvykę rinkimai, kuriuos laimėjo LDDP. Tada didelė lietuvių visuomenės dalis ir beveik visa egzodo visuomenė, manau, kad suvokė šitą situaciją, kaip sakė ponas Mieželis, susirgimo sifiliu atvejį. Kaip čia taip atsitiko, kad tauta pasiekė tokių rinkimų rezultatų. Štai šitoje situacijoje pasijutau atstovaujanti kitam požiūriui negu dauguma. Buvau prie tų, kurie manė, kad negalima nubraukti 50 metų patirties, kuri buvo visokia, tame tarpe svarbi ir verta dėmesio. Žinoma, tada Santaroje – Šviesoje tie politiniai reikalai nebuvo svarstomi. Šita problematika buvo transformuota į kultūros sferą. Ir tada labai prieštaringai vertinti Justinas Marcinkevičius, taip pat ir Algirdas Brazauskas. aš Labai gyvai prisimenu tokią situaciją: stovi Vytautas Kavolis ir labai ironiškai, sarkastiškai paneigia Marcinkevičiaus, kaip poeto, vertinimą. Čia tiktai mano problema, kad nesugebėjau šitos situacijos perkelti į polemikos sferą. Tiesiog susigūžiau ir pagalvojau, kad čia esu svetima ir man čia nėra ko dalyvauti. Dabar susidomėjusi klausiau Giedrės Kazlauskaitės žodžius, kai ji sakė, kad jaunas žmogus dabar jaučiasi kažkur vyresnių nepalaikytas ir neparemtas. Aš jau tada buvau prie vyresniųjų, prie žymiai vyresnės kartos žmonių. Jaučiausi svetima ir nepalaikyta jaunimo. Tiesą sakant, grįžti į aktyvų dabarties gyvenimą padėjo būtent jaunimo palaikymas ir jaunimo kvietimai. Bet anuo metu pasijutau su tais, kurie buvo tiesiog nepriimami. Ir man pasirodė, kad galbūt Santara kažkur išduoda savo principus. Būtent ji pasirodo nenorinti, nepasirengusi diskusijai. Galbūt tada klydau, gal buvo visai ne taip. Suprantu, kad tai buvo ir iš mano pusės nemokėjimas sukurti polemikos. Bet atrodė, kad esi niekam neįdomus. Po pusmečio ar kelių mėnesių, nors net neatsimenu dingsties to fakto, bet tada irgi jo centre buvo Kavolis. Nors jis mano pačios buvo be galo gerbiamas ir skaitomas, buvau nustebusi, kaip jis su jaunimo grupe parašė tokį kreipimąsi į tada prezidentą Brazauską: „Prezidente, ar Jums ne gėda?". Dabar neatsimenu, dėl ko, bet man pasirodė, kad šita pozicija – negalima. Jie patys skleidė tiek pilietinės drąsos žingsnių ir balsų, kad toks elgesys pasirodė giliai nepriimtinas dalykas. Iki šios dienos tiesioginio kontakto su Santara – Šviesa neturėjau. Ir dabar galvoju, kaip ji gyveno tuos metus.
Žinoma, vyko suvažiavimai, konferencijos. Visada žinojau jų dienotvarkę, kiek galėdama sekiau pranešimų tekstus. Žinojau, kad šitas sąjūdis turbūt veikia akademinį jaunimą, ypač per V. Kavolį, kuris dėstė, per M. Martinaitį ir jo seminarą, labai įtakingą lituanistams. Gal tai irgi mano problema, bet nepastebėjau platesnio santariečių dalyvavimo visuomenėje. Man atrodė, kad Santara – Šviesa neužėmė lietuvių visuomenėje tokios vietos, kurią galėjo užimti. Galimas daiktas, kad Jūs mane visai sutrypsit po to, bet iš tikrųjų man taip atrodė. Ir staiga – pamačiau, kai Santara – Šviesa vėl grįžo į labai aktyvų savo vaidmenį lietuvių visuomenės gyvenime. Būtent tai prasidėjo prieš porą metų, kai pasipylė puolimai prieš Valdą Adamkų. Tiksliau, tam tikros grupės žmonių, tam tikrų asmenų puolimas prieš. Tada labai greit prasidėjo ir Santaros – Šviesos puolimas, kaip sąjūdžio, iš kurio išaugęs Adamkus ir kurio įkūrėjas ir aktyvus dalyvis buvo. Tuomet man pasirodė labai svarbu Santarą – Šviesą palaikyti ir ją remti.
Svarstant apie Santaros – Šviesos reikšmę, man kyla du klausimai, susiję su dabartine publicistika, politine ir socialine tikrove. Kaip plačiai sklido Metmenys? Kaip plačiai jie veikė lietuvių kultūrą, lietuvių visuomenę? Na, čia turbūt jokios atskaitos nėra, ji negali būti duota, bet man atrodo, kad inteligentijos tarpe tas poveikis buvo gana platus: Metmenys sklido iš rankų į rankas, jie buvo laukiami su dideliu smalsumu, didžiule simpatija ir labai dideliu branginimu. Bet štai kodėl man iškyla tas ribos klausimas. Šių dienų publicistikoje, turbūt Jums visiem girdėtuose V. Vasiliausko straipsniuose, su tam tikru pasididžiavimu deklaruojama, kad ir Adamkus, ir Santara –Šviesa susijusi su KGB struktūromis, kad jis pats žurnalo nematęs ir negalėjęs matyti, nes jis buvęs, prieinamame tik patikimai publikai.. Iš tikrųjų, tuomet, sovietmečiu, Metmenys priklausė tai konspiratyviai sklindančiai ir konspiratyviai skaitomai lektūrai, kuri funkcionavo gana plačioje šviesuomenės erdvėje, bet kuri neperžengė tam tikrų ribų, kurios buvo saugomos ir sergimos, neleidžiamos peržengti. Ir čia, man atrodo, atsiveria ta didelė Santaros – Šviesos ir Metmenų. reikšmė ir mūsų kultūrai, ir egzodui. Turiu galvoje paliudijimus, kurie rodo, kaip mažai Lietuvą pažino ir suprato tie, kurie buvo anapus Santaros – Šviesos. Man tokie būdingi yra du liudijimai. Vienas – J. Aisčio laiškuose. Jis daugeliu atžvilgiu buvo kitoje pusėje, tai nebuvo Metmenų žmogus ir jis labai aštriai, daug kam net užgauliai žiūrėjo į tai, kas vyksta Lietuvoje. Ir štai susiklostė situacija taip, kad jis susitiko Amerikoje su Juozu Grušu ir atkreipė dėmesį į jo prisipažinimus. Jam pavyko su Grušu labai konfidencialiai pasišnekėti apie tris valandas, ir jis buvo tikras, kad niekas kitas jų nesiklauso ir negirdi, jam atsivėrė akys. Suprato, kad ir okupuotoje Lietuvoje gyvena žmonės, kurie kenčia tą okupaciją ir kurie tai jaučia visą tą gyvenimą. Tada Aisčio požiūris pasikeitė ta prasme, kad jis Lietuvą matė taip, kaip ir tie, kurie buvo į ją atsigrįžę veidu. Ir dar vienas faktas, kuris man irgi buvo įspūdingas, susijęs su A. Nyka-Niliūnu, užfiksuotas jo dienoraščiuose. Nors jo ryšiai su Santara – Šviesa buvo, matyt, pakankamai glaudūs, bet biografiškai, gyvenimiškai jis buvo labai atsiribojęs nuo Lietuvos. Jam atrodė, kad jis nenori matyti tos Lietuvos, kuri yra pasikeitusi, sugedusi, lyginant su ta, kuri buvo jo jaunystės Lietuva. Ir štai, jis fiksuoja savo dienoraštyje, kad pamatė Kultūros baruose išspausdintą 1978 m. nuotrauką, vaizduojančią jo artimus draugus Jokimaičius (Gediminą Jokimaitį, jo žmoną Pranutę Aukštikalnytę – Jokimaitienę, ir jų vaikus). Ir Nyka-Niliūnas rašo: „Bet tai visai poniškai atrodanti šeima, ir aš supratau, kad jie ne tik kentėjo, bet ir gyveno". Man atrodo tai labai charakteringa. Ir Nyka-Niliūnas toliau sako: „Man be galo palengvėjo dėl to, kad jie ne tik kentėjo, bet ir gyveno". Ir tai buvo toji tiesa, kurią turėjo Metmenų žmonės ir kurią jie pažino. Man atrodo, tai yra vienas tų didžiųjų reikšmingumo punktų. Kad Metmenys ir visa Santara – Šviesa turėjo vis dėlto gyvą kontaktą su Lietuva, kad cirkuliavo tas gyvas idėjų pasikeitimas ir tas emocijų supratimas tarp egzodo visuomenės ir Lietuvos. O kitas dalykas, kuris, man atrodo, irgi yra reikšmingas, yra toks: Metmenų ypatinga vieta pogrindžio literatūroje. Be to, kad Metmenys tuo metu irgi turėjo pogrindžio literatūros statusą. Turiu prisipažinti (nors prisipažinti savo negarbei, bet taip buvo), kažkaip visas tas pasipriešinimas sovietizmui ir visai sovietinei dvasiai, man atrodė, rėmėsi ne lietuviškais šaltiniais. Tai buvo rusų literatūra, tai buvo BBC, ne visada gal rusiškos laidos, nes jos sunkiai girdėjosi, tai klausiau vokiškas laidas, bet adresatas vis dėlto buvo tas soclageris. Ir tie dalykai buvo artimi. Kartais į rankas pakliūdavo Katalikų bažnyčios kronika, kiti leidiniai, bet jie turėjo, kaip man šiandien atrodo, neteisingą požiūrį. Aš vertinau jų heroizmą, bet man jie tiesiog atrodė neįdomūs. Ir štai, kai į rankas pakliuvo Metmenys, supratau, kad taip, tai yra ta pogrindžio literatūra, kuri man reikalinga, kuri yra įdomi, kuria norisi remtis ir kuri iš tikrųjų plečia akiratį, matymą, supratimą. Jaučiausi nevieniša, buvo be galo svarbu tai, kaip Metmenys mato Lietuvą, visos recenzijos, literatūros vertinimai. Metmenų kaip tilto tarp Santaros – Šviesos, tarp tos šviesiosios egzodo dalies ir gyvenimo čia, buvo atrasti būtent čia. Tai štai tokie mano trumpi prisipažinimai.
R. Adomaitis: Važiavau į šiemetinę Santaros-Šviesos konferenciją ir galvojau, kad susirinks mažas būrelis klausytojų, draugų ir padiskutuosime galbūt, pakalbėsim, kas kam aktualu, kas ką jaudina. Iš tikrųjų net nežinojau dar važiuodamas čia, apie ką galiu pakalbėti. Mano pažintis su Santara – Šviesa irgi yra labai epizodiška ir neišsami. Ką nors spręsti ar pasakyti apie reikšmę, vaidmenį sudėtinga. Kai įvažiavau į Alantą ir dar nežinojau, ką aš pasakysiu tai klausiu vieno, kito, kur čia vyksta Santaros – Šviesos susibūrimas, forumas. „Nežinom" – vienas kitas nežino. Paskui prieinu – po medžiu sėdi nuo tam tikrų skysčių „pagyvenęs" žmogelis ir sako: „O, tai važiuokit ten, vakar ten buvo didelis triukšmas". Tada supratau, ieškau teisingai. Ir man nueinant jau, jis sako: „Ei, palauk, baisiai bloga, duok porą litų, alaus reikia, baisiai bloga". Ir staiga jis man padiktavo temą, kuria aš galbūt esu šiek tiek daugiau kompetentingas ir galiu kalbėt, negu apie Santaros – Šviesos vaidmenį ir reikšmę. Būtent – veidu į Lietuvą. O kas tai yra? Va, sėdi tas žmogelis: „Baisiai bloga". Nežino, kur ta Santara – Šviesa, ką jie ten daro ir ko jie ten susirenka. Šiandien man džiugu matyti tokią didelę auditoriją, ypač daug jaunimo. Vadinasi, Santara –Šviesa gyva. Galbūt jos plėtimasis irgi yra tam tikras reiškinys, kurį galima būtų palyginti su Sąjūdžio plitimu. Kai iš pradžių buvo iniciatyvinė grupė, o paskui visas Sąjūdis. Mes turim nepriklausomybę, bet šiandien Sąjūdis, mano galva, tapo visai negyvu reiškiniu, o dauguma prisišliejusių žmonių yra ten grynai karjeristiniais sumetimais. Ką šiandien reiškia tas „Veidu į Lietuvą"? Tada mes žinojom, girdėjom apie Santarą – Šviesą, Metmenis retkarčiais gaudavom pavartyti. Tada tai turėjo labai aiškią prasmę, ir man teko tikrai labai didelė laimė ir garbė dalyvauti suvažiavime Tabor Farmoje. Tai buvo 1988 metais. Žinau, kad tai buvo pati Sąjūdžio pradžia ir labai buvo didelis abipusis susidomėjimas, ir iš žmonių, kurie gyveno už Atlanto, ir tų, kurie važiavo ten. Mus atvykusius, žinoma, apipylė įvairiausia lietuviška atributika, kurią mes vežėm tuo metu. Tada buvo suprantamas posakis „Veidu į Lietuvą" ir man atrodo, Santara – Šviesa šiuo klausimu nuveikė didžiulį darbą. Profesorė jau minėjo, kad buvo tam tikras nepasitikėjimas, ne kažkoks antagonistinis susipriešinimas tų, kurie gyveno Lietuvoje ir tų, kurie gyveno užjūryje. Buvo šiek tiek ironijos, pasakant „Ką Jūs išmanote ten gyvendami? Mes čia, Lietuvoje, gyvenam, mes išmanom visus savo reikalus". Jie matė vėl kitaip. Ta prasme, Santara – Šviesa tolesniam susikalbėjimui nuveikė iš tikrųjų labai daug. Bet ką šiandien reiškia „Veidu į Lietuvą"? Man atrodo, kad Santara – Šviesa yra įgavusi... Nežinau, gal klystu ir esu neteisus, bet žvelgiant į Lietuvos ateitį, į perspektyvą, be abejo, yra labai svarbu generuot mintis, idėjas – visa tai, man atrodo, Santara – Šviesa daro labai gerai, bet yra tam tikras akademizmo atspalvis. Kai Jūs čia kalbat, o už kelių žingsnių niekas nežino, ką jūs čia darot ir kas čia vyksta, tai tarsi „verdat savo sultyse". Nepriklausau intelektualiniam elitui ir tų intelektualių minčių čia negeneruosiu. Bet šiandien reikia, kad Santara – Šviesa atsigręžtų veidu į Lietuvą, į tą paprastą žmogų, net tą, kuriam šiandien labai reikia alaus... Kitaip tariant, reiktų neatitrūkti nuo to, kas vyksta paprastame žmonių gyvenime. Man atrodo, kad vyksta labai daug negražių ir negatyvių dalykų. Ir man tai nepatinka, pasakyčiau stipriau – piktina, pavyzdžiui, „Lietuvos žinių" redaktoriaus „V. Adamkus ir KGB", vadinasi, norima įteigti, kad Adamkus yra KGB statytinis. Bandoma dūmus leisti ir kad tuose dūmuose nieko nesimatytų. Visi mes čia gyvenantys Lietuvoje buvome po šituo KGB gaubtu. Keista būtų buvę, jei Adamkus, kuris važinėdavo ne tik į Lietuvą, į Rusiją, nebūtų KGB sekamas, žinoma, kad juokinga šitaip naiviai galvoti. Be abejo, buvo. Bet tai pateikiama taip, kad „mūsų prezidentas yra, kaip ir visi, KGBistų rankose"! Šiandien visuomenėje yra tiek daug susipriešinimo, nepasitikėjimo, šmeižto. Kam viso to reikia? Gal Lietuva labai smarkiai serga Jeigu Santara – Šviesa šiandien atsigręžtų į tos ligos apraiškas ir bandytų padėti Lietuvai įveikt šitą ligą – labai džiaugčiausi.
M. Martinaitis: Sapnavau baisų sapną, kad čia, Alantoje, šnekėdamas nusišnekėjau. Labai apsidžiaugiau pabudęs. O kodėl toks sapnas? Dėl to, kad vakar prieš užmigdamas žiūrėjau „Panoramą" ir pamačiau pilną salę žmonių čia: mane tai labai nustebino ir dabar stebina (nes aš irgi tikėjausi nedidelio būrelio, atrodė, Santara-Šviesa tirpsta), kad tiek daug jaunimo. Man tenka dalyvauti įvairiuose kultūros renginiuose, bet tiek daug jaunų žmonių nematau. Vadinasi, dar ne visi išvažiavo į Airiją ar Ispaniją skinti pomidorų. Manau, kad tie jauni žmonės, kurie čia yra, bus tęsinys, pamaina. Kitas dalykas, kad pusei visuomenės yra nežinoma, kas čia vyksta. Tai jau yra mūsų šiandieninės žiniasklaidos problema. Jeigu čia kas nors apsinuogintų, pasirodytų laikraščiuose ir būtų parašyta, bet jeigu kur nors rimti dalykai vyksta, dažnai niekas nepasirodo viešumoje. Aišku, traukia ir tas mūsų šūkis „Veidu į Lietuvą", bet taip pat juntamas visuomenės abejingumas rimtiems dalykams, tai gal tą šūkį galima būtų perteikti kitaip: „pilvu į Lietuvą". Kai kam turbūt šitaip tiktų pasakyti. Paskaičiavau mintyse: turbūt prieš 25 metus mes pirmieji keturi, kaip buvo sakyta, buvom išleisti į Santaros – Šviesos suvažiavimą Tabor Farmoje. Turbūt tai buvo paskutinis susitikimas Tabor Farmoje. Patyrimas buvo toks dviprasmiškas. Netikėtai, bent aš pajutau, kad mes esam įtariami. Daug kas paklausdavo „Kaip Jus išleido į Ameriką?". O mus išleido gana lengvai, nes tada mažai kas išvykdavom, tai reiškia, turim kažkokią užduotį. Dar vienas dalykas, kas nustebino – susiskaidymas. Kaip kitas sparnas pasitiko mus Amerikoje. Prisimenu, kad viename laikraštyje buvo parašyta: „Štai, iš sovietų Lietuvos atvažiavo keturi ordinais apsikarstę bernai." Ta atskirtis tokia, tas brūkšnys kažkokiu būdu atsiradęs tautoje. Užteko vieną kartą Amerikoje pamatyti. Tas brūkšnys yra labai stipriai pabrauktas dabar ir Lietuvoje. Tos grupės negali kokiu nors būdu susitaikyti. Viskas yra įtarinėjama, dabar yra labai palankus internetas, ten galima visas pamazgas pilti, rašinėti. Labai stebina ta juodoji sąmonė žmonėse, kurią taip nesunku pažadinti. Nesyk jau buvo paminėta paralelė tarp Sąjūdžio ir Santaros. Iš tikrųjų, tas ganėtinas ryšys yra jaučiamas. Yra Sąjūdžio panaši istorija. Tai parodė dvidešimtmečio minėjimas Šis judėjimas yra kažkaip izoliuojamas, uždaromas kažkokiame klube. Šį savo kalbėjimą buvau vakar sugalvojęs pavadinti „Santara ir Sąjūdis – konspiracinė sąmonė". Taip pavadinau. Galbūt neatitiks, galbūt išplėtosiu tą mintį vėliau. Taigi dar šiandien vis klausiame, iš kur, kodėl taip staiga, lyg iš nieko, kilo Sąjūdis? Taip greitai, kad per savaitę, per kelis mėnesius jis apėmė visą Lietuvą: ir miestus, ir miestelius, ir kaimus, ir įstaigas. Iki liepos mėnesio buvo jau visa Lietuva paplitusi, sujudusi. Kas čia atsitiko? Kodėl taip? O kas buvo tie iniciatoriai, kurių lyg ir nebuvo, o po to atsirado? Kodėl ten nebuvo disidentų? Kodėl jie taip staiga pasirodė mitinguose, spaudoje? Išmetama mintis į viešumą ir dabar, kad Sąjūdis buvo sumanytas KGB. Toks jau tas lietuviškas kompleksas, žmonės patys negali imtis iniciatyvos, turi kažkas iš šalies, ar koks nors okupantas, kokia nors represinė struktūra kažką primesti. Čia pravartu prisiminti Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Sąjūdis prasideda iš toli". Jis prasideda gelmėse, visuomenės, tautos gelmėse. Buvo kada stiprūs veiksniai, kurie netiesiogiai ruošė žmonių sąmonę unikaliam išsivadavimui iš imperijos gniaužtų. Laiku ir labai sumaniai, suradus spragą sistemos užtvaruose (kitom tautom, kaip žinot, sunkiau sekėsi). Lietuviai nepraliejo nė vieno kraujo lašo, kaip buvo kitų kraujas pralietas. Ką gi, kaip sakiau, Sąjūdis prasidėjo iš toli, esant suardytai ar išsklaidytai visuomenei, visa apimtimi, net ir kultūrine komunikacija. Tuo tarpu turėjo atsirasti, ir atsirado, tam tikri ryšiai ir žinojimas, kurie nepajėgė jau kontroliuoti represinės struktūros, nors buvo dedamos labai didelės pastangos, visokiais būdais, net ir persekiojant. Tai žaidėm įvairias slėpynes arba mėginant prijaukinti, ir, manau, turėjom tam tikrą sumanymą. Būtent prijaukinti išeiviją ir parodyti, nes demokratija jau buvo - Gorbačiovo laikai. Galima net nurodyti kelis tuos anoniminius, konspiracinius, o kartais ir viešus sąmonėjimo bei plėtimosi šaltinius. Kai iš pradžių gana miglotai apipinti sovietine būsena laisvės siekiai pagaliau tapo įgyvendinamu faktu. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad į Sąjūdžio grupes besitelkiantys žmonės jau buvo gerai informuoti. Nors ir persekiojama, plito pogrindinė spauda, įvairūs dokumentai ir išeivijos leidiniai. Sunkiai kontroliuojamos buvo radijo stotys. Paskutinį dešimtmetį rėžimas akivaizdžiai karšo: nepajėgė sustabdyti arba suvaldyti viso to naujo informacinio srauto. Manau, kad ypatingą vaidmenį čia yra suvaidinusi Santara – Šviesa, nutiesusi kiek kitokio, intelektualinio pobūdžio kelius su Lietuva. Esu liudininkas, kaip mus pasiekiantys Akiračiai, Metmenys, kita santariečių Lietuvon gabenama literatūra rado stiprų atgarsį jaunesnėje literatūros ir meno kūrėjų kartoje, naujai žydinčioje lietuviškoje intelektualinėje aplinkoje. Tokio pobūdžio leidinių beveik nebuvo. Ir kaip buvo pasakyta profesorės, tik Metmenys, Akiračiai. Todėl jie labai atstojo savivaldą, į kurią sąmoningai santariečiai orientavo krašte atpažintą jaunos šviesuomenės sluoksnį. Manau, kad galėtų paaiškinti santariečiai, kad tai buvo daroma sąmoningai, net pasirenkant Lietuvoje asmenis, kurie galėjo būti savotiški tarpininkai ar platintojai idėjų, kurios galėjo prasiveržti, atsiradus palankioms sąlygoms. Taip pat galėčiau paliudyti, kaip man pažįstami žmonės atliko šitų tarpininkų vaidmenį. Nesakau, kad Santaros – Šviesos veikimas buvo vienintelis sąmonėjimo ir interesų susitelkimo kelias. Vis dėlto, kai mes susirinkome pradėjusioje veikti Sąjūdžio santalkoje, pamatėme, kad mes esam tie patys, kurie dalijosi tais leidiniais, tarp kurių veikia įslaptinti, konspiraciniai ryšiai. Žinoma, neturėję kokio nors organizacinio apiforminimo. Į Lietuvą atvykstančius santariečius mes vadiname naujaisiais knygnešiais. Čia matau ne vieną ryšį. Prisimenu pirmą pažintį Lietuvoje su Liūtu Mockūnu. Mes sakydavome : „Nevežkit mums skudurų!". L. Mockūnas, atėjęs į svečius, su šypsenėle, atsisagsto marškinius ir traukia knygeles. Jis, beje, pamokė, kokiu būdu reikia pervežti literatūrą, kad neįkliūtum muitinėse. Paskui vėliau pasinaudojau tuo būdu. O jis sako: „Labai paprastai, pasidarykit Playboy . Niekas netikrindavo Playboy žurnalo, todėl dėkit viršuj." Muitininkai, pamatę tą Playboy, čiumpa jį supykę, konfiskuoja ir nusineša. Ir viskas baigiasi. Norėčiau paneigti, kad sovietmečiu nebuvo ir negalėjo būti kokių nors natūralių ryšių. Šiandien sunkai apibrėžiamos bendrystės įvairių žmonių. Represiniai rėžimai, patys to nenorėdami, provokuoja telktis įvairius žmones į pusiau slaptas ir slaptas grupuotes. Taip atsiranda įvairūs korupciniai, kriminaliniai planai, kultūriniai – intelektualiniai dariniai, iš kurių palankiom sąlygom kyla įvairūs politiniai judėjimai ir partijos. Reikia pasakyti, jog tai geriausiai jautė represinė struktūra KGB. Tai – profesionaliausia sovietų sąjungos struktūra. Manau, kad ji profesionaliai veikdama paliko ir šiandien savo dantis, iš kurių, kaip pasakoja, vis atauga ir atauga nauji slibinai. Taigi, ir čia buvo paminėta spauda, paminėta žurnalisto pavardė, kuriam aš niekada nebūčiau davęs skaityti Metmenų, nors ir pažinojau gerai (turbūt supratot, kodėl). Sakant, kodėl yra tokie daigūs slibino dantys, kaip ir po 20 metų, atkuriama būtent ta KGBistinė technologija. Ką nors kompromituojant, išmetant į viešumą tokius dviprasmiškus dokumentus, kad ir tas dviprasmiškas straipsnio pavadinimas, iš karto orientuoja: dėmesio, žiūrėkit, kas yra tas prezidentas, kas yra Santara – Šviesa. Kur aiškiai yra nurodoma, kad Santara yra buvusi KGB priedanga, pagal tai, kas parašyta. Tam tikrose politinėse situacijose prireikė išmesti tuos dviprasmiškus dalykus. Sakykim, artėjant rinkimams, šiuo metu, baigiantis prezidento kadencijai. Nemanau, kad tai V. Adamkui parašyta, o parašyta galbūt naujai prezidentei, netiesiogiai pasakyta: žiūrėk, su kuo tau reikia susidėti. Toks yra planas. Kitaip aš nesuprantu šito entuziazmo, per kelias publikacijas, ne tik ten, ir kitur, kaip jas suprasti kitaip. Vienas dalykas, kurį aš šiandien patyriau, būdamas čia, šitoje salėje, ir matydamas tiek žmonių, tai minties aktyvinimas. Kai sąmonė užslopinta, užniaukta yra tos bulvarinės spaudos, skandalų, kurie gaminami Seime ar kur nors ministerijose. Bet vis dėlto galvoju, kad turi ateit laikas, kad turi ateit jauna karta, kuri nebuvo malama tuose malūnuose, ir neturės kompleksų. O kai tas kompleksas įvarytas – tu įtarinėji save, įtarinėji valdžią, ką tik pamatai – kažko lauki, lauki nelaimės, pasityčiojimo. Turiu daug vilčių, kurias tie, kas klauso, išneš toliau, nei šiandien koks nors laikraštis išneša.
T. Venclova: Mano tikslas šiandien būtų toks: papasakoti iš savo asmeninės patirties, kaip anų laikų jaunesnės lietuvių inteligentų kartos atstovas, tuo metu aš buvau vienas iš jų, kaip sužinodavo apie tai, kas vyksta emigracijoje, kaip bendravo su emigracija. Tokia apykaita tokių dviejų tautos dalių buvo būtina. Mano manymu, labai smarkiai paveikė Lietuvos istoriją, labiau, negu mes galvojame. Kaip tas konkrečiai vyko? Ir kokį vaidmenį čia suvaidino Santara – Šviesa? Mano asmeniškas atvejis gal ir daugeliu atveju ne visiškai tipiškas, dėl turbūt visiems žinomų mano biografinių momentų, dėl kilmės ir t.t. Taip pat ir dėl mano asmeninių savybių. Nes aš, pirmiausiai, esu žmogus labai smalsus, kuris griebia bet kokią informaciją, kuri tik pasitaiko. Man beveik viskas, kas vyksta aplinkui, yra labai įdomu. Bent taip būdavo, kol nepasenau. Antra, žmogus, kuris visą, bet kokią informaciją, kuri jį pasiekia, linkęs vertinti ir mano, kad reikia vertinti su distancija. Ir bet kokią ideologiją. Nes kai nelieka tos distancijos, prasideda bėdos. Bet kuri ideologija gali atnešti didelių bėdų. Kaip ir bet kuri idėja. Sakysim, socialinio teisingumo idėja, prieš kurią nieko prieš tarsi ir neturėtum turėt, atnešė didžiulių nelaimių pasauliui ir Lietuvai. Tautiškumo idėja, jeigu perlenki lazdą, taip pat gali atnešti nemažų nelaimių, nes tautiškumo įkvėpimas gali virsti ksenofobiją ir t.t. Bet kokios, net paprasčiausios idėjos, jeigu jos teigiamos fanatiškai, gali atnešti didelių nelaimių. Beveik nuo vaikystės žinojau, kad lietuvių kultūros nemaža dalis yra anapus geležinės uždangos, anapus sienos, galbūt anapus Atlanto. Žinojau, kad ten yra ir tebėra gyvi ir Krėvė, ir Brazdžionis, ir Vaičiulaitis, apie kuriuos mano tėvas, tarp kitko, nevengdavo ir užsiminti šeimyniniuose pokalbiuose. Ir laikui bėgant, pradėjau suprasti, kad tos lietuvių literatūros ir kultūros tenai, ko gero, daugiau ir ji, ko gero, geresnė negu pačioje Lietuvoje. Padoresnė bent jau. Bet kaip apie ją ką nors sužinoti? Sienos aklinai uždarytos. Iš pradžių man net toks natūralus dalykas iškilo, kaip gi kitaip? Bet paskui norisi vis dėlto sužinoti, kas gi ten vyksta? Pradėsiu nuo labai toli ir nuo labai juokingų dalykų. Išeivijos literatūra, kuri buvo man tada daugiau ar mažiau prieinama, dar net Stalino laikais ir ankstyvaisiais pokariniais laikais, buvo lietuvių komunistų laikraščiai Vilnis ir Laisvė, ir dar jie leido tokį žurnalą Šviesa. Jie patekdavo ant mano tėvo darbo stalo ir aš juos irgi vartydavau ir skaitydavau. Pamažu įgaunant vis daugiau informacijos, mano pasaulėžiūra, mano nuomonė vis labiau ir labiau keitėsi, aš jau lioviausi būti komjaunuolis ir tikintis tarybinis žmogus. Maždaug apie 16 metų jau pradėjau keistis, o apie 19 metų tas procesas jau buvo beveik pasiekęs kulminaciją. Vengrijos revoliucija buvo laikas, kada aš beveik supratau, kas yra komunizmas. Ir nuo tada mano pažiūros nelabai keitėsi iki šios dienos. Tada jau buvau universitete, rodos, antrame ar trečiame kurse. Kai buvau pirmame kurse, aš buvau visiškas idiotas, o trečiame ir ketvirtame jau turbūt visai ne idiotas. Bet ir tada skaitinėjau tų Amerikos vadinamų pažangiečių, arba komunistų, spaudą. Jeigu moki skaityti – iš jos buvo galima pasisemti labai įdomios informacijos. Sakysime, rašo: „Mykolas Biržiška sambūryje vėl šmeižė Tarybų Lietuvą ". Vadinasi, M. Biržiška – gyvas, sveikas ir dirba darbą. „Lozoraitis vėl „vadavo" Lietuvą". Geri vyrai vaduoja Lietuvą. „Bernardas Brazdžionis atsibeldė net iš Los Andželo ir skaitė savo fašistinius eilėraščius". Vadinasi, pirmiausiai, gyvena Los Andžele, antra, teberašo eilėraščius (irgi įdomi informacija). Vienas Lietuvos grafomanas netgi siuntinėjo į Laisvę ir Vilnį savo eilėraščius, kuriuos tenai spausdino. Vieną iš tų eilėraščių posmą aš lig šiolei atsimenu atmintinai. Apie viską galėjai sužinoti ir tokiu keliu, tik reikėjo mokėti. Aš, ir galbūt kai kurie kiti, išmokau skaityti net ir tokią informaciją. Tiesiog reikia mokėti. Buvo labai svarbu sužinoti, kas ten iš tikrųjų vyksta. Ir kai kada pavykdavo. Po 1956 m. pradėjo pro rankas vaikščioti nuorašai, kartais tiesiog ranka nurašyti eilėraščiai. To paties B. Brazdžionio. Naujesni emigracijoje rašyti eilėraščiai, gal ir ne tokie stiprūs, kaip rašyti Smetonos laikais, bet mums jie buvo įdomūs. H. Radausko, A. Nykos – Niliūno, H. Nagio, K. Bradūno ir kitų. Pradėjo patekti ir knygos. Čia didžiulį vaidmenį suvaidino žmogus, kurio aš, gaila, nematau šitoje salėje, J. Tumelis. Iš kur jis tą viską gaudavo, ir kaip gaudavo, nelabai žinau ir nelabai klausinėjau. Žinojau, kad tokių klausimų klausinėti nereikia. Bet pas mane patekdavo ir nuorašai, ir knygos. Aš ir pats nusirašinėdavau, ir kitiems šiek tiek duodavau. Ir man tai buvo įdomu. Prof. V. Zaborskaitė sakė, ir ne be pagrindo, kad jos poziciją ir pasaulėžiūrą tais laikais labiau auklėjo rusų disidentinė pogrindinė literatūra negu lietuvių. Mano, be abejo, taip pat. Juo labiau, kad aštuonerius metus išgyvenau Maskvoje ir tuometiniame Leningrade. Ir su rusų inteligentija turėjau tiesioginių ryšių. Iš jų tą visą spaudą ir gaudavau. Ir, be abejo, ji buvo ir platesnė, ir įvairesnė, ir įdomesnė negu lietuvių pogrindinė literatūra, kuri mane šiek tiek irgi pasiekdavo. Bet jeigu man rūpėjo B. Pasternakas, O. Mandelštamas, tai turbūt nei kiek ne mažiau mane domino šitie lietuvių poetai, kurie į mano rankas personaliai patekdavo. H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys. Ir ne man vienam. Be abejo, ir M. Martinaičiui ir visai jaunųjų literatų kartai. Ir ačiū Dievui, kad patekdavo. Aš tą turbūt pirmą kartą sužinojau iš Vilnies ar Laisvės, kad emigracijoje leidžiama lietuvių enciklopedija. Ir galvojau tada, kaip čia dabar prie jos prieiti. Galima būdavo ją gauti specfonduose. Į juos patekti buvo nelengva ir, kaip tada buvo sakoma, ten patekdavo tik žmonės su aiškiu KGB antspaudu. Ne, ten patekdavo ir toks žmogus kaip V. Kubilius, kurio tuo įtarti tikrai niekas negalėtų. Man reikėjo rašyti studiją apie simbolizmą lietuvių literatūroje, ir aš paprašiau leidimo pažiūrėti specfonde tos enciklopedijos apie simbolizmą. Ir po didelių rūpesčių man davė tą leidimą. Aš patekau į specfondą, ir man išdavė tą tomą su raide S. Straipsnis „simbolizmas" nebuvo labai įdomus ir informatyvus, bet straipsnis „Sibiras" tai nepaprastai įdomus ir informatyvus. Paskui aš pats patekau į Lenkiją. Apie Lenkiją pas mus sakydavo: „Višta - ne paukštis, Lenkija – ne užsienis". Į Lenkiją būdavo šiek tiek lengviau patekti negu į kitas šalis, tuo labiau kapitalistines. Bet gal net lengviau negu į vadinamas liaudies demokratijas. Kai patekau į Lenkiją, žinojau, kad į ją yra grįžęs Literatūros lankų leidėjas J. Kėkštas. Jis Argentinoje sunkiai susirgo, ir kaip buvęs Lenkijos pilietis, gyvenęs Vilniuje, gavo leidimą grįžti į Lenkiją. Ir jį ten apgyvendino karo veteranų namuose, nes jis buvo lenkų karo veteranas. Jis pateko į Anderso armiją, kuriai leido sovietai, pagal susitarimą su sąjungininkais, išvykti į Artimuosius Rytus, ir paskui jie dalyvavo kovose Italijoje. Tarp kitko, visai neseniai buvau Monte Casino, garsioje vietoje, kur yra lenkų kapai, ieškojau ten lietuviškų pavardžių. Iš tūkstančio jų buvo 6, bet tikrai lietuviškos. Taigi lietuviai tose kovose dalyvavo, ir tai yra mūsų istorijos garbingas puslapis, kaip ir lenkų tautos istorijoje. Kėkštas dalyvavo, buvo sužeistas, kas paskui paveikė ir jo sveikatą, ir todėl tapo lenkų karo veteranu, kurį apgyvendino tuose namuose. Aš, būdamas Varšuvoj, į tuos namus nuvykau. Pirmas dalykas, kurį aš pamačiau, įėjęs į jo kambarėlį, buvo lietuvių enciklopedija. Visi 36 tomai. Nors smalsumas užpuolė, nedrįsau jo paprašyti tos enciklopedijos pavartyti. Iš Varšuvos nuvažiavau į Punską. Ir ten stabtelėjau keturioms dienoms. J. Vaina, kuris ir dabar, kiek žinau, Punske yra veiklus vietinis veikėjas, man jau davė tą enciklopediją kaip reikiant pavartyti. Ir aš ją tris dienas iš esmės varčiau. Tokiu būdu vyko geležinės uždangos pralaužimas. Paskui pradėjo atsirasti Lietuvoje vienas kitas emigrantas. Pati pirmoji buvo tokia S. Tomarienė, rašiusi vaikams, ir bene pirmoji išleidusi vaikiškų eilėraščių knygutę jau sovietinėje Lietuvoje. Už ką ją daugelis emigrantų labai užsipuolė. Aš tai įvertinau kaip tokią pirmąją kregždutę, kad leidžia čia kažkokią emigrantę, kad ir kokia būtų jos kūryba ir ji pati. Duok Dieve, kad ir daugiau tas vyktų. Ir tikrai pradėjo leisti. Reikia pasakyti, kad ir sovietinei kultūrai tai suvaidino nemažą vaidmenį. Išleido tada, kaip jūs visi turbūt žinote, ir Mackų, ir čia sėdintį Kazį. Almeną, norėjo leisti Škėmą. Ir atsimenu, kai mano tėvas man privačiame pokalbyje pasakė: „Balta drobulė", tiesą sakant, puikus romanas, ir labai gaila, kad mes jo išleisti negalime dėl to, kad reikėtų išbraukti puslapius, kur herojus smaugia rusų kareivį. " Gal jis tą kareivį ne visai pagal nuopelnus smaugia, bet tai tokia scena, kuri nepraeis pro sovietinę cenzūrą, o braukti irgi negerai, nes kils triukšmas, kad mes cenzūruojame emigrantus. Geriau jau iš viso neleisti. Buvo ir tokia kalba, atsimenu. Po to pasirodė S. Marceliūnaitė ir V. Tyslevienė, Vienybės atstovai. Vertinama tada emigracija prieštaringai, man atrodo, kad net Santara – Šviesa tas moteris vertino prieštaringai, kaip mažų mažiausiai naivias. Bet vis tiek galėjai pasimatyti, susitikti, net ir pasikalbėti ir gauti kai kurios informacijos. Gauti net iš visai „tamsių" asmenų, vadinamų perbėgėlių, tokių kaip Marcenka ar Morkus. Atsimenu, kaip su A. Morkumi sėdėdavau „Neringos" kavinėje ir jo klausinėdavau apie šį bei tą, pats jam ypatingai nieko per daug nepasakodamas, bet ta informacija labiau tekėjo iš Morkaus į mane, negu iš manęs į Morkų. Jis man pirmasis papasakojo apie. Orvelą, kad yra toks jo romanas. Pradėjau to romano ieškoti, gavau jį Maskvoje anglų kalba. Nors mano anglų kalba. tada buvo be galo prasta, bet jį perskaičiau nuo pradžios ligi galo. Ir turiu pasakyti, kad tas romanas man padarė didesnę įtaką negu bet koks kitas mano skaitytas romanas. O toliau pasirodė Jonas Mekas, kuris vaikščiojo po Vilnių su kino aparatu ir filmavo viską, kas jam pasitaikydavo po ranka. Man jis pasirodė, ir iki šiol atrodo mielas žmogus, bet naivokas tiek žmogiškai, tiek politiškai. Bet po jo kitas emigrantas, su kuriuo susipažinau, buvo Liūtas Mockūnas. Su. Mockūnu mes susipažinome, aš ir dar vienas mano bičiulis „Neringos" viešbučio antrajame aukšte, kur buvo toks nedidelis bariukas. Ir ten mes naktį kartais užsukdavome grynai boheminiais tikslais, nes ten naktį būdavo galima gauti šiek tiek konjako. Ir štai, matome, sėdi . Mockūnas su tuometine savo pirmąja žmona ir geria konjaką. Mes prie to paties stalo prisėdome, ir prasidėjo pokalbis. Supratome, kad tai – amerikietis. Sakome: „Mes Jums parodysime šiek tiek Vilnių". Naktį mes nuvedėme Liūtą prie Signatarų namų dabartinių, ką jis net pažymėjo savo atsiminimuose iš to laikotarpio. Ir tokiu būdu mes susipažinome ir susidraugavome. Ir nuomonių skirtumo tarp mūsų nebuvo praktiškai jokio. Mes kalbėjom tą naktį tolokai nuo bet kokių pasiklausymo aparatų. Tada egzistavo tokia nuomonė, nežinau, kiek ji buvo pagrįsta, kad 400 metrų atstumu pasiklausymo aparatai jau nieko nebepagauna. Tai reikėjo eiti į tokią vietą, kur 400 m. atstumu buvo matyti, ar yra koks žmogus ar nėra. Gatvės buvo visiškai tuščios, mes galvojom, kad tikriausiai mūsų niekas nesiklauso, todėl kalbėjom labai atvirai su Liūtu. Atvyko Kazys Almenas. Gana nesunkiai radau su juo bendrą kalbą. Tai buvo knygnešiai. Tas pats Liūtas atgabendavo daugybę knygų. Taip pas mus patekdavo vis daugiau ir daugiau tų knygų. Ne tik Metmenys, ne tik Akiračiai. Akiračius skaičiau turbūt nuo pirmo numerio. Atsimenu, pirmasis numeris buvo apie norvegą, kuris Vilniaus universitete mokosi, jo įspūdžiai iš Vilniaus universiteto. Tame pačiame numeryje buvo toks tarsi Akiračių manifestas, kuris man pasirodė labai protingas ir labai prasmingas. Kaip ir tas šūkis „Veidu į Lietuvą". Kadangi kaip gi kitaip – Jūs turit žinoti, kas vyksta pas mus, o mes turim žinoti, kas vyksta pas Jus. Be tiesioginių kontaktų to negali būti. Mes negalime nuvažiuoti į Ameriką, bet Jūs galite atvažiuoti pas mus, vadinasi, važiuokite. Mano pozicija buvo tokia. Per tą knygnešybą sužinodavome vis daugiau ir daugiau. Liūtas atveždavo ne tik Metmenis, ne tik Akiračius, ne tik knygas savo bendraminčių, bet ir visai kitokias knygas. Atsimenu, kaip jis man „Neringos" viešbučio kambaryje (žinoma, mes apie tai nekalbėjome, nes tuose kambariuose 400 metrų atstumo dėsnis turbūt neveikė) davė man paskaityt J. Griniaus straipsnį apie J. Marcinkevičiaus „Mažvydą". J. Grinius nebuvo tas žmogus, su kuriuo aš daugeliu idėjinių klausimų sutikčiau tais laikais, bet jo straipsnis apie „Mažvydą" man pasirodė gana logiškas ir gana teisingas. Įdomu, kaip kartais sutampa skirtingų žmonių nuomonės. Metmenis, nors ir ne kiekvieną numerį, skaičiau nuolat, duodavau pažįstamiems ir gaudavau iš pažįstamų. Ir labai gerai, kad gaudavau. Labai mane tas veikė. Akiračiai taip pat. Vėliau, patekęs į emigraciją, sužinojau, kad yra ir kitokių žurnalų: Dirva, frontininkų Į laisvę, apie kuriuos nebuvau girdėjęs. Dėl to, kad nebuvo knygnešystė organizuota, gaila. Ir patys tie žurnalai buvo daug mažiau informuoti negu Metmenys ir Akiračiai apie tikrąją padėtį Lietuvoje. Mes turėjome tą stiprų pojūtį, kad tai tikrai yra antrasis spaudos draudimo periodas, tikrai atvyksta knygnešiai ir, kas svarbiausia, kad jau vieną kartą tai labai gerai pavyko ir labai gerai pasibaigė. Pasibaigė spaudos draudimo panaikinimu, o po to ir nepriklausomybe. Ir, matyt, jeigu jau vieną kartą pavyko – tai ir pavyks. Buvo tais laikais toks filmas „Žingsniai į naktį", grynai sovietinio stiliaus filmas, bet viena frazė ten man patiko. Filmas apie vokiečių konclagerį, apie devintąjį fortą, iš kurio bėga grupė kalinių, dauguma jų ten žūvą, daugumą pagauna gestapas, bet kai kurie pabėga. Ir viena iš paskutinių filmo scenų tokia, kad atveda naują kalinių partiją, ir vienas dairosi, kur gi jis čia pateko, kas gi čia bus, ir truputį apsipratęs klausia: „O, sakyk, ar iš čia galima pabėgti?" Kitas atsako: „Galima." Taigi aš jutau lygiai tą patį pojūtį. Su ta knygnešyba papasakosiu anekdotišką įvykį, kurį man pasakojo velionis Liūtas Mockūnas. Maskvos muitinėje jis įvežė daug lietuviškų knygų. Maskvos muitininkai pasakė, kad jie tos kalbos nemoka, todėl tiesiog surašys, kad 124 knygos lietuvių kalba, bet jis turės išvežti taip pat 124. Jis ir išvežė, bet jau visai kitas, nusipirktas Lietuvoje. Taigi būdavo galima apeiti. Priklausiau prie žmonių, ir dabar priklausau, kurie niekad nemanė, kad KGB yra visagalė. Maniau, kad KGB buvo gana profesionali ir stipri organizacija, bet kaip ir kiekviena sovietinė organizacija turėjo ir silpnybių, kurias galima panaudoti, jeigu moki. Ir jeigu būčiau tikėjęs, kad KGB visagalė, esu tikras, kad mano biografija būtų susiklosčius visai kitaip, ir daug blogiau negu susiklostė. Bet aš tuo niekada netikėjau. Jeigu žmonės dabar tiki, kad KGB yra visagalė, o daug tokių, kurie tiki. Buvo tokių pareiškimų, kad KGB manipuliavo Sąjūdį, manipuliavo V. Adamkų, manipuliuos D. Grybauskaitę – manipuliuos ką tik nori. Prieš KGB nieko negali padaryti. Jei žmonės pradeda taip galvoti, tai yra didžiausias KGB laimėjimas. Šitaip galvoti negalima, nes tai yra žaidimas į KGB vartus. Kartais paties KGB ar jo įpėdinių organizuotas, bet nebūtinai. Dažnai tai vyksta grynai per kvailumą ir, deja, per tą lietuviams labai būdingą sąmokslo psichologiją, kad viską tvarko kažkokios tamsios jėgos: galbūt KGB, galbūt žydai, galbūt masonai, kaip iš Brown‘o romano. Vadinasi, nieko tu laimėti negali, todėl sėdėk ir būk be galo atsargus – sėdėk ir tylėk. Šita psichologija yra labai stipri, aš tą supratau, kada pats patekau į emigraciją. Bet viena grupė jai nepasidavė. Tai – santariečiai. Kada emigravau, mane kvietė visos organizacijos, ir aš pas nieką neatsisakydavau pakalbėti. Malonūs žmonės, irgi nori vaduoti Lietuvą, bet kažkaip truputį kitaip. Pakalbėdavau ir pas juos. Bet vienintelė grupė, kur aš iš karto pasijutau saviškis, buvo, žinoma, V. Kavolio, L. Mockūno, Z. Rekašiaus, K. Almeno ir kitų grupė. Kitaip sakant, santariečiai ir jiems artimi žmonės. Su jais man buvo taip pat lengva kalbėti kaip su savo bičiuliais Lietuvoje. Pacituosiu Brodskį, kuris kartą pasakė: „Rusijoje yra slavofilai, kitaip sakant – imperialistai, ir vakarietininkai, kurie mano, kad Rusija turi virsti normalia vakarietiška valstybe." Prie jų priklausė ir pats Brodskis. Jis sakė, kad anksčiau ar vėliau laimės vakarietininkai, nes jie turi humoro jausmą, o slavofilai neturi. Ir tai – šventa teisybė. Dešinioji emigracijos grupuotė neturėjo humoro jausmo, o Santara – Šviesa turėjo. Ir tai yra be galo svarbu. Taip pat ir politikoje. Kai patekau į emigraciją, gana greitai dešiniosios pusės, kurios taip pat mane kviesdavo pakalbėti, suprato, kad aš – ne jų žmogus. O santariečiams, tikiuosi, kad vis dėlto likau jų žmogumi. Nors pastaraisiais metais ir dėl amžiaus, ir dėl kitų priežasčių, ir dėl to, kad Santara persikėlė į Lietuvą, o aš vis dar gyvenu Amerikoje, tie mano santykiai šiek tiek susilpnėję, ko labai gailiuosi. Reikėtų juos vėl sustiprinti, ir, galimas dalykas, pavyks, kai išeisiu į pensiją. Tai mano svajonė ir, tikiuosi, kad po kokių trejų metų, jeigu būsiu gyvas, jau galėsiu ir Lietuvoje daug ilgiau ir rimčiau pabūti, ir su Santara daugiau pabendrauti. Tokių reiškinių kaip Santara turėjo ir kitos emigrantų pusės. Ir tai visada būdavo tos pusės, kurios padarydavo geriausią vaidmenį. Lenkai turėjo kultūros grupes, žurnalą Kultūra, kuris daug kuo atitiko Metmenis (jie atsirado vėliau). Kultūra nepaprastai paveikė lenkų politinę klasę ir lenkų inteligentiją. Ji lengviau į Lenkiją ir prasiskverbdavo negu Metmenys į Lietuvą. Bet beveik kiekvienas lenkų inteligentas laikė po raktu Kultūros numerius, kaip mes laikėm po raktu Metmenų numerius. Ir Kultūra paveikė netgi ir Lietuvos likimą. Kad dabar anapus Giedraičių nestovi lenkų kariuomenė, ir mes nevadiname Vilniaus lenkų okupuota Lietuvos dalimi, tai yra didele dalimi Kultūros nuopelnas. Jie pirmieji pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia pripažinti Europoje status quo. Ir lenkai tą status quo pripažino dėl to, kad jų politinę klasę išauklėjo Kultūros publicistika. Daugiausia čia nuveikė Jezy Giedroyc‘as, Kultūros redaktorius ir siela. O mes turėjom labai panašų organą Metmenys, ir mes net bandėm užmegzti kažkokį kontaktą tarp Metmenų ir Kultūros. Ir kai kas galbūt iš to ir išėjo, nes Miloszas lankėsi Santaros – Šviesos suvažiavimuose. Kiek žinau, net du kartus. Man buvo aišku, kad reikia į Lietuvą važiuoti, ir jei kildavo klausimas, ar reikia, visada atsakydavau „reikia". Kas negali važiuoti – tegu nevažiuoja. Aš pats, pavyzdžiui, negaliu. Neturėjau sovietų pilietybės, ir manęs paprasčiausiai nebūtų įleidę. Kada Gorbačiovo laikais patekau, pasirodė, kad patekau lyg ir per klaidą. Po to radau savo KGB byloje dokumentus, kurie įrodo, kad tai sukėlė didžiulį KGB nepasitenkinimą. Kaip šitam liaudies priešui pavyko? Į Lietuvą aš nevažiavau, nes jei būčiau pasirodęs Vilniaus gatvėse 1987 m., be abejo, nuo Katedros būtų ta kolona atitrūkus ir nubėgusi į KGB manęs paskųsti. Todėl į Lietuvą nevažiavau, o į Maskvą, ir ten su manim susitiko kai kurie mano seni bičiuliai iš Lietuvos, kurie atvažiavo, kuriems daviau žinią. Bet šiaip negalėjau važiuoti į Lietuvą iki pat perestroijkos, iki Gorbačiovo laikų. Kai kurie emigrantai irgi tiesiog negalėjo atvažiuoti. Bet kas gali, ko tikrai neareštuos, nesulaikys arba nedeportuos atvykusio – tas turi važiuoti. Ir visada laikiausi tokios pozicijos, kad emigracija turi auklėti Lietuvos politinę klasę, turi vadovauti Lietuvai, turi skatinti tas kultūros ir politikos tendencijas, kurios Lietuvoje vis labiau ir labiau reiškėsi. Kaip teisingai pasakė prof. Zaborskaitė ir Marcelijus Martinaitis, tai ir buvo daroma Metmenų, o grynai politiškai gal labiau ir Akiračių. Apie kuriuos, tuo tarpu, čia buvo kalbėta mažokai, o reikia apie juos kiek galima daugiau kalbėti. Mano manymu, tai geriausias visų laikų lietuviškas žurnalas. Akiračiai nebuvo Santaros – Šviesos organas, čia jau kitas klausimas. O dėl prezidento Adamkaus ir tų kaltinimų, kurie jam dabar keliami, galiu pasakyti tiek: Valdas Adamkus Lietuvai buvo tikra palaima, nes Lietuva dėl aiškiai suprantamų priežasčių nesugebėjo išsiauginti tikros politinės klasės. Buvo postkomunistai LDDP, kurie galbūt šiek tiek nusimanė apie ekonomiką, panaudodami tai ir savo naudai. Kartais nebūtinai savo naudai, kartais gal ir Lietuvos naudai. Ir buvo taip pat sąjūdiečiai, buvo dešinieji, buvo senieji tremtiniai. Senieji politiniai kaliniai, žmonės, be abejo, padorūs, verti didžiausios pagarbos, bet, deja, jie buvo ne perfectum, o plusquamperfectum, todėl ir pralaimėjo rinkimus. Kada Sąjūdis atėjo į valdžią, žmonės vis dėlto pasirinko postkomunistus. Tai sukėlė didžiulį ažiotažą emigracijoje. Daug kas kalbėjo apie tai, kad lietuvių tauta neišlaikė laisvės egzamino. Aš irgi ta proga tada turėjau pasisakyti ir pacitavau Brechtą. Buvo panaši situacija, kai Rytų Vokietijos komunistai po sukilimo 1953 m. pareiškė, kad jų tauta neišlaikė egzamino, išdrįso sukilti prieš komunistų valdžią. Tada Brechtas, kuris pats buvo komunistas, pasakė: „Jeigu tauta neišlaikė egzamino – pasirinkit sau kitą tautą". Tai panašiai ir aš galėjau pasakyti. Jeigu lietuvių tauta, išsirinkusi . Brazauską, o ne Lozoraitį prezidentu, neišlaikė egzamino, tai, deja, pasirinkit sau kitą tautą. Bet kokia tauta yra – tokia yra. Bandykit ją keisit, bandykit ją auklėti, bet galų gale nieko katastrofiško ir neįvyko. Į Rusijos glėbį nepatekom. Ir man rodos, tas glėbys kuo toliau, tuo labiau nuo mūsų tolsta. Esame Europos struktūrose ir tose struktūrose, be abejo, liksime. Kol mes nespėjom išsiauginti sau tikros politinės klasės, turėjome verstis emigrantais. Ir Adamkus mums buvo tikra palaima. Per tą laiką, tikiuosi, gal ir spėjo išaugti šiokia tokia politinė klasė. Ir tikiuosi, kad dabartinė naujoji prezidentė priklausys tai naujajai politinei klasei ir valdys Lietuvą neblogai. Nes moterys, kaip žinome, valstybes valdo geriau negu vyrai. Pavyzdžių labai daug. Karalienė Elžbieta I, galbūt ir Elžbieta II, Margaret Tečer ir daug kitų. Kada moterys paima valdžią, tada būna geriau. O dėl ryšių su KGB... Gal ir paradoksas, bet čia palaikysiu Regimantą Adomaitį ir pasakysiu, kad visi turi ryšių su KGB, kadangi visi buvo po tuo gaubtu, ir jeigu važiavo į Lietuvą – kažkokie ryšiai su KGB neišvengiamai atsiranda. Apie kai kuriuos tu žinai, apie kai kurios – nežinai, nes prie tavęs pristato ir kokius nors oficialius palydovus. Kontaktai atsiranda, vyksta tam tikras žaidimas tarp KGB ir tavęs. Vienas klausimas, kas tą žaidimą laimi? Buvo tokia situacija: dar prieš perestroiką, kokiais 1984 m., į Vakarus pabėgo Leščinskis, ryšių su išeivija draugijos pirmininkas. Tokios draugijos buvo kiekvienoje Pabaltijo respublikoje ir jos tvarkė kontaktus su užsieniečiais. Leščinskis buvo senas gerai žinomas saugumietis ir jis, į Vakarus pabėgęs, papasakojo daug įdomių dalykų. Kaip KGB tuos kontaktus tvarko, kaip ten prižiūrimi emigrantai, kaip juos bandoma verbuoti, kaip kai kurie užverbuojami ir t.t. Tada aš pasakiau Romui. Misiūnui, su kuriuo mes tada leidome tokį žurnalą Baltic forum (jau dabar tas žurnalas užmirštas, bet, mano manymu, tuomet buvo naudingas, jis ėjo keturiom kalbom: lietuvių, latvių, estų ir anglų. Dar ir ispanų. Galvojom dar ir apie rusišką leidimą, bet jis nebuvo realizuotas). Taigi per vieną iš Baltic forum pobūvių aš R. Misiūnui sakau: „Matai, Romai, mes čia žaidžiam su Lietuvos valdžia, bandome ją pergudrauti, bet paskaičius Leščinskį, man jau darosi nebeaišku, kas gi tą žaidimą laimi." Romas sako: „Aišku, kas laimi: Leščinskis tai perbėgo pas mus, o iš mūsų niekas pas juos neperbėgo." Tai jeigu ten ir buvo koks žaidimas su KGB, tai tą žaidimą laimėjo Adamkus. Lietuva yra laisva, Adamkus buvo geras prezidentas, o KGB atlieka marginalinį vaidmenį šių dienų Lietuvoje. Tai didelis Adamkaus ir Santaros – Šviesos nuopelnas, ir tą reikia visada atsiminti.
R. Mieželis: Dar norėčiau pridurti, kada visi šie rašiniai, po 20 metų apšmeižę Santarą-Šviesą, yra lošimas į vienus vartus, tendencingai naudoja įvairius šaltinius, tarp jų ir KGB visokiausių pranešimų, raportų ir t.t. Tačiau naudodami visus šituos dalykus tie žmonės nepanaudoja kitų KGB pranešimų, kurie nupiešia labai skirtingą vaizdą. Naudojami KGB pasigyrimai, kaip jie gerai veikia, ką jie padarė, kiek jie daug pasiekė, kiek jie daug agentų suorganizavo ir t.t. Tuo tarpu yra ir kitokia medžiaga, kuri neskelbiama, neduodama, o ji egzistuoja. Štai neseniai išleista istoriko Arvydo Anušausko knyga „KGB Lietuvoje". Štai čia yra 1988 m. sausio 2 d. pulkininko Karinausko pranešimas 5 tarnybos viršininkui Baltinui „Apie reakcinės emigracijos siekius įtakoti respublikos kūrybinė inteligentiją". Cituoju: „Dar prieš atsirandant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, KGB numatė legalios opozicijos galimybę. Konstatuota, jog jos atsiradimą daugiausiai skatina Santaros – Šviesos federacija (Ypač V.Kelertas, V. Kavolis, V.Vepštas, M. Drunga, V.Zalatorius, R.Misiūnas), kurią savo laiku KGB vertino kaip atsvarą VLIK‘ui ir laikė nebendradarbiavimo su sovietinės Lietuvos politikos oponente, 1988 m. sausio mėn. suvestinėje nurodomi legalios arba „konstruktyvios opozicijos" potencialūs šalininkai Lietuvoje: menininkai, rašytojai, mokslininkai. Daugiausiai suminėta rašytojų: J.Aputis, R.Gavelis, J.Avyžius, V.Jasukaitytė, J.Ivanauskaitė, R.Lankauskas, R.Granauskas, M. Martinaitis, K. Jonušas, J.Vaičiūnaitė, S.Geda, Just.Marcinkevičius, J.Juškaitis, J.Strielkūnas ir kt. Iš literatūros kritikų: A.Zalatorius, V.Kubilius ir A.Bučys; tarp kompozitorių: B.Kutavičius, O.Balakauskas, M.Urbaitis, A.Rekašius, J.Juzeliūnas, F.Bajoras, F.Lapėnas, Z.Virkša ir kt.; neužmiršti autorinių dainų atlikėjas V.Kernagis ir Kauno architektų sąjungos atsakingas sekretorius bei roko grupės „Antis" lyderis A.Kaušpėdas, mokslininkai: R.Vėlius, R.Rimantienė, ir D.Sauka.
Atsižvelgiant į tai, kad daugelis paminėtų mokslo ir meno inteligentijos atstovų įsijungė į Sąjūdžio organizacijų gretas arba juos aktyviai rėmė, „legalios opozicijos" kūrimosi potencialą KGB prognozavo beveik teisingai, tačiau prasidedančio atgimimo procesus suvaldyti nesugebėjo. Vos susikūręs Sąjūdis atsidūrė KGB akiratyje. Jau pirmojo Sąjūdžio sukviesto mitingo metu 1988 m. birželio 24 d. KGB dėl viso pikto nusirašė 21 iškelto plakato turinį nuo „KGB = SS", „Laisvę Lietuvos politiniams kaliniams" iki užrašo rusų kalba „Drg. M. Gorbačiovai, visa Lietuva – už persitvarkymą!" bei lietuviško lozungo „Laisva Lietuva – Europos tautų šeimoje". Po pirmųjų masinių Sąjūdžio ir LLL mitingų, dar prieš eilinį Juodojo kaspino dienos paminėjimą rugpjūčio 23 d., 1988 m. rugpjūčio 16 d., KGB filialo Lietuvoje viršininkas generolas E. Eismuntas iš esmės pripažino, jog KGB prarado galimybę sau naudinga linkme veikti vykstančius procesus: „emigrantų organizacijos daugiau bendrauja su kūrybinėmis sąjungomis, kolektyvais, mokslo įstaigomis, t.y. sau naudinga linkme įtakoja ir atskirus asmenis, ir kūrybinę bei mokslinę respublikos visuomenę, įtakoja „legaliosios opozicijos" atsiradimą pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį."
Taigi šiandien akivaizdu, kad verta atkreipti dėmesį ir į šituos KGB raportus, kuriuose jie nesigiria, bet pripažįsta, kad jų veikimas nesivystė jų norima kryptimi, o Santaros-Šviesos nuostata Veidu į Lietuvą išties pasiteisino, nepaisant nepagrįsto šmeižimo ir KGB insinuacijų.