Prie „Akiračių“ apskritojo stalo diskusija apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį išsirutoliojo neatsitiktinai, nors šia tema kontraversiškų svarstymų netrūksta. Artėjant šios datos paminėjimo iškilmėms visuomenėje tvyro labai daug nuomonių – ar reikia mums pompastiškų renginių, ar Šv.Brunono nužudymo faktas išties sietinas su valstybės įprasminimu, o gal labiau su evangelizacijos pradžia etc. Pokalbiui prie apskritojo stalo pakvietėme istorikus prof. Zigmantą Kiaupą ir prof. Egidijų Aleksandravičių, Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių ir filosofą prof. Gintautą Mažeikį.
Red.: Vienas pirmųjų apie galimą šios datos paminėjimą yra prabilęs Zigmantas Kiaupa? Koks šio sumanymo vaizdinys ir kokia misija atrodė Atgimimo metais, kai ta idėja dingtelėjo, ir kaip ją vėliau išgirdo ir suprato kiti? Ar šios datos paminėjimas netapo pernelyg „suvalstybintas“?
Zigmantas Kiaupa: Sakyčiau, jog tai buvo labiau kolektyvinė idėja, iškelta atkuriamajame Lietuvos istorikų draugijos suvažiavime 1988 metų rudenį. Tada iš tikrųjų to suvažiavimo darbo metu buvo ši mintis išsakyta. Viena iš priežasčių buvo, man regis, kad visi, kurie ten dalyvavome, tikėjomės, kad Lietuvos tūkstantmečio idėja gali būti viena iš tų, galinčių prisidėti prie tautos vienijimosi. Tuo metu atrodė, kad tai labai svarbu. Kita vertus, man kaip istorikui tie 1009 metai atrodo pakankamai svarbūs ir net nebūtinai todėl, kad pirmą kartą buvo užrašytas Lietuvos vardas. Lietuva egzistavo ir anksčiau. Kaip žinome, lietuvių kalba apie VII a. atsiskiria nuo baltų kalbų masyvo. Ir jau tikriausiai tada lietuviai ir Lietuva kažką tai reiškė, bet man pasirodė du dalykai svarbūs: visų pirma, kad Lietuva pirmą kartą pasirodė tarptautinėje arenoje, tegul ir su ­minuso ženklu, bet ­svarbiausia, kad iki šiolei įžiūriu tęstinumą tarp to meto Lietuvos ir dabartinės Lietuvos, nes bent du dalykai besikeičiantys visą laiką – teritorija ir kalba – vis dėlto išliko, nors ir kito. Visi kiti Lietuvos dėmenys, ko gero, yra radikaliai pasikeitę. Jei to laiko žmogus atsidurtų dabartinėje Lietuvoje labiausiai būtų suglumintas ne tik dėl civilizacinių pasikeitimų, bet dėl pačios Lietuvos supratimo. Man ta data pasirodė intriguojanti. Ir dar vienas dalykas mane „užkabino“ asmeniškai: pamenu, kai jaunystėje, dar sovietų laikais Lenkija minėjo valstybės ir krikšto tūkstantmetį, jiems savotiškai pavydėjau, kad netgi komunistinėje valstybėje buvo suprasta, kad tai yra jų tūkstantmetis, ypač imponavo, jog buvo užsimota pastatyti tūkstantį naujų bažnyčių ir mokyklų. Tad ir mes tuomet, atsimenu, irgi kalbėjom, kad reikia tūkstančio sąrašo...
Egidijus Aleksandravičius: Irgi buvau to suvažiavimo dalyvis ir vis dar prisimenu, kodėl ir kas pirmąsyk iškėlė šią idėją. Bet kuriuo atveju to tūkstantmečio laukimo arba šventimo mintis beveik sutapo su Nepriklausomos Lietuvos atkūrimu, atsibudimu. Nors visada buvau santūrus visokių masinių ritualų ir euforijų šalininkas, bet vėliau vis prisimindavau, kokią įtaką 1930 metais tautos kūrybai, mobilizacijai būdavo panaudojamos panašios šventės, sakykim, Vytauto Didžiojo metai. Tad dabar Lietuvos tūkstantmetis, ko gero, pagal savo svorį ir reikšmę turėjo būti kaip tada Vytauto Didžiojo metai. Juk net iki šių laikų juntame, kokią reikšmę tada turėjo bendrųjų herojų kūrimas, Vytauto Didžiojo vardo įprasminimas. Šiandien gal ir galime ironiškai žiūrėti į kai kuriuos kičinius paminklus, galim juoktis iš daugybės dalykų, bet tada paprasti žmonės, minėdami tuos metus savo bendruomenėse, padarė juos reikšmingus. Tačiau šiandien, stebint pasirengimą tūkstantmečio minėjimui, nuolatinį šnekėjimą apie tai, šiandieninės Lietuvos atvejis atrodo vis labiau ir labiau kontraversiškas, prieštaringas. Tai pasidarė valstybinės programos dalimi ir kone aukščiausiu lygiu kuruojamas, ypač, kai „pajudėjo“ pinigai. Teko viename tokiame pasitarime dalyvauti, tada skeptiškai sureagavau į „Vasiukų statybas“ primenančius svaičiojimus. Žinoma, manęs daugiau į tokius pasitarimus jau nebekvietė. Jau tada buvo aišku, kad idėja bus biurokratizuota. Vis dėlto suprasdami, kaip tai subtilu, galime aiškiai pamatyti, kad viskas yra atiduota biurokratijos vaizduotei ir interesų grupėms, pradedant leidyklomis ir baigiant, ko gero, remontininkų brigadomis su visais Valdovų rūmais.
Gintautas Mažeikis: Norėčiau pratęsti jau išsakytas mintis ir pradėti nuo 1988-ųjų, kai du dalykai tada imti viešai kalbėti: vienas – šiaip ne taip prabilta apie Nepriklausomybę kartu su Bažnyčia, kitas dalykas – pradėta kalbėti apie sugrįžimą į Europą. Manau, kad šita europietiškumo retorika ir yra susieta su tūkstantmečio idėja. Tai reiškia, kad tas atėjimas į Europą buvo įmanomas tik per evangelizaciją. Jokio kito kelio būti negalėjo. Tad manau, kad būtent tik šiuo požiūriu ši data ir yra reikšminga, ypač jei kalbėtume apie kitokį Lietuvos buvimą, ar kitokį sąmoningumą, tada jau būtų kitoks ne europietiškas kelias – pasirodytų kokie nors Bizantijos, Rusijos ir kiti motyvai, ir kitokios datos. Dar vienas dalykas – apskritai apšvietos epochoje susiformavo tokia nuostata, kad Europos šalys, o idealizuotai ir viso pasaulio šalys, atsiranda per visuomeninę sutartį. Šiuolaikiniai antropologai pastebi, kad jokios visuomeninės sutarties be ideologijos nebūna. Tai yra, susitarti gentys, bendruomenės tarpusavy negali, jeigu nėra jiems priimtinos visuotinės ideologijos arba visuotinės religijos, t.y. visų pirma turi būti tam tikra ideologija, tam tikras vienijantis tikėjimas, kuris įveiktų gentinius, klaninius įsitikinimus ir nebūtų vieno tirono valstybės kūrimo vizija. Evangelizacija ir atėjo į Lietuvą kaip europietiško tipo valstybingumas. Galėjo ir kito tipo valstybingumas atsirasti, pvz., azijietiško tipo arba bizantiškosios įtakos valstybingumai. Bet tai būtų jau kita ideologija ir kita istorija. Tas pasirinkimas yra lemtingas. Kalbant apie tūkstantmečio paminėjimo motyvus, būtent bažnyčios ir evangelizacijos aspektas mažiausiai aptariamas. Daugiau dėmesio skiriama nacionaliniams suvereniteto ypatumams, kurie mažai ką turi bendro ir su europietiškumo ir su evangelizacijos keliu. Kitaip tariant, tūkstantmetis yra įsivaizduojamas ne kaip įsijungimas ir santarvė su Europa, o tūkstantmetis- kaip nepriklausomybės ir atskirtumo nuo Europos, arba tūkstantmetis įvaizdžio, kad mes esame suverenai, tam tikros teritorijos ir nesuvokiant šito bendradarbiavimo. Tad ir Valdovų rūmai arba tie pastatai, kurie yra atstatomi, simbolizuoja būtent šitą atskirtį, o ne jungtis, pamirštant dramatišką europėjimo ir evangelizacijos kelią. Todėl ir manau, kad mes šitą tūkstantmetį švenčiame neesmingai.
Sigitas Tamkevičius: Bažnyčiai Lietuvoje nelabai sekėsi visokius tokius svarbius jubiliejus minėti. Kai artėjo krikšto jubiliejus, tuometinė sovietų valdoma valstybė ir valdžia viską padarė, kad tas jubiliejus būtų kuo kukliau paminėtas. Juk kiekvienas jubiliejus tarsi kažką atgaivina, o tuomet akivaizdu nenorėta, kad Bažnyčia pasirodytų gyvybingesnė. Viskas buvo minimalizuota, ačiū Dievui, ta data buvo šiek tiek paminėta ir Romoje. Na, o šis tūkstantmečio jubiliejus, kai buvo paminėtas Lietuvos vardas, pirmąsyk su Bažnyčios atstovais diskutuotas pas Prezidentą, kuomet jis Lietuvos vyskupus pasikvietė pokalbiui, kaip Bažnyčia galėtų prisidėti prie tūkstantmečio. Tada pagalvojau, kad galim tūkstantmečio jubiliejų paminėti ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, kiekvienoje parapijoje. Kadangi Lietuvos vardas buvo paminėtas ne šiaip sau atsitiktinai, bet tada, kai misionierius, vyskupas „be kardo“, žygiavo į Lietuvos pusę visai taikiu būdu, taikiai nešė Evangeliją. Tad toks faktas Bažnyčiai jau savaime yra tikrai svarbus, nors ir ne Lietuvos krikštas, bet iš tikrųjų ypatingas įvykis. Vyskupų konferenciją nutarė, kad tūkstantmetį, kai Evangelija keliavo į Lietuvą, reikėtų bažnyčiose paminėti. Diskutuojant kaip paminėti, apsispręsta, kad kiekviena vyskupija pagal savo galimybes, kaip galės, taip ir paminės, tai man dabar rūpestis, kad čia, Kauno arkivyskupijoje, tas paminėjimas pavyktų. Išleidau dekretą, su visais kunigais aptarėm, visi labai mielai šitą idėją priėmė ir bent didesnėse vietose jubiliejų mes minėsime net keturias dienas.
Red.: Kaip vis dėlto vyko pasirengimas tam jubiliejui? Ar jis palietė visą Lietuvą, ar susikoncentravo tik Vilniaus „bokštuose“? Juk minint tą jubiliejų nei lietuvių susitelkimas didėja, nei mūsų tautinės ištikimybės ženklų daugėja. Tūkstantmečio programa pasiekė finišą ir datą minėsime per patį didžiausią ekonominį sunkmetį. Kur link vis dėlto buvo nukreipti valstybės mokesčių mokėtojų pinigai? Kaip jums atrodo tiedu aspektai?
Sigitas Tamkevičius: Man atrodo, daug ką lemia dabartinė mūsų visuomenės nuostata: žmonės labai mėgsta pinigus. Kai kas nors iškelia idėją ir jeigu ta idėja formuluojasi į programą, iškart suvokiama kaip galimybė turėti naudos. Visai suprantama, kad viskas kristalizavosi apie Vilnių. Taip jau įprasta. Žinoma, tūkstantmetis gera proga susitelkti ties Lietuvos, ties valstybės idėja. Man, kaip Bažnyčios atstovui, yra labai svarbu, kad šita proga būtų apmąstoma, ką reiškia mums, krikščionims tas tūkstantis metų. Kažkas visai svetimas, ne lietuvis nešė tą Evangelijos žinią, o kartu ir civilizaciją.
Gintautas Mažeikis: Toji šventimo idėja gali būti visai nesusieta su finansavimu. Tikra šventė yra ne tada, kai fondai skiria pinigų šventimui arba kai valstybės pareigūnai sugalvoja, kad reikia linksmintis, o tada, kai žmonės patys supranta. Tam kad jie tai paminėtų ar kartu susirinktų, lygiai kaip ir visų kitų įvairiausių švenčių tokių kaip Kalėdų, Velykų, Užgavėnių metu, nereiktų skirti jokių pinigų, kad visa Lietuva, žmonės ir šeimos švęstų. Štai Bažnyčia puikiai supranta evangelizacijos prasmę. Mokyklos irgi gali suprasti ir išplėtoti aiškindamos, kaip vyko civilizacijos atėjimas į Lietuvą, europietiškas kultūrėjimas, svarstyti, ką mes esame šiame kelyje pasiekę. Gali į tą procesą įsijungti ir daugiau žmonių. Man šiuo atveju tiesiog yra įdomu ir svarbu prisiminti, kad tas evangelizacijos procesas prasidėjo beveik 400 metų prieš krikštą. Jeigu pasižiūrėsime vėlesnių misionierių laiškus Lietuvoje XV, XVI ar net XVII amžiaus pradžioje, aptiksime, kad tas evangelizacijos procesas vis dar tęsėsi, net ir po formalus krikšto paskelbimo. Procesas buvo nepaprastai ilgas ir sudėtingas, juolab jį buvo nutraukusi Rusijos imperiška okupacija, kuomet sąmoningas europėjimo ir evangelizacijos procesas nutrūko. Atsirado tam tikras plyšys, kuris, visada Rytų civilizacijų esant galimybei yra nuolat gilinamas. Šiandien mes jaučiamės nepriklausą nei nuo Rytų, nei nuo Vakarų. Bet apmaudu, kad Vilniaus dvarponiai gali reguliuoti, kaip turėtų vykti visa tūkstantmečio paminėjimo šventė, apleidžiant parapijas, mokyklas, kolegijas, universitetus. Nežinau kaip buvo skirstomi pinigai, bet manau, kad idėja, kaip reiktų švęsti, kažin ar buvo laiku subrendusi. Būtų gerai, kad bent dalis žmonių suprastų, kas gi vis dėlto atsitiko per tą tūkstantį metų.
Egidijus Aleksandravičius: Jeigu lygintume šį jubiliejų su 600 krikšto metų ar kitomis datomis, tai lietuviams, matyt, ši skaičių magija suveikė labai smarkiai: tas tūkstantmetis pats savaime buvo svarbesnis ne savo turiniu, o savo tūkstančiu. Tiesiog akcentuotas millenium svarbos ir didybės reikalas ir dar susiformavęs požiūris, kad kuo senesnė tauta, tuo daugiau verčių neva talpina. Bet jeigu šiandien kas nors lygintų Armėniją su savo kelių tūkstančių metų istorija ir Suomiją su savo kelių šimtų metų senumo istorija, tai pirmoji gali didžiuotis savo didinga savo praeitimi, bet dabar jau net nebegalinti girtis net tvarkingai veikiančiu vandentiekiu... Antroji galbūt savo tūkstantmetį švęs po 800 metų, bet yra geriausiai tvarkoma Europos Sąjungos valstybė su savo pilietiniu solidarumu, su savo gerovės ir šiokio tokio, sakykime, žemiško teisingumo pavidalu. Lietuvių visuomenėje tas senumas labai smarkiai sureikšmintas. Kalbu skeptiškai, kad ne tik per daug susireikšminam, bet ir radom pretekstą pradėti naujas programas. Žinant, koks gali būti biudžetas: Valdovų rūmų atstatymui skirti šimtai milijonų savaime gi „nusirašo ant tūkstantmečio“.
Viena vertus, lyg ir bandoma tautos sąmoningumą ir bendrumo jausmus sustiprinti, kita vertus, šios datos paminėjimas buvo išnaudotas tik tam tikro valdžios ar galios centro, biurokratinės mašinos ir rūmus aptarnaujančios kultūrininkų aplinkos, sutvarkant nemažus kiekius valstybės pinigų. Ir tik ne taip seniai pasigirdo balsas, gal beveik ir tyruose, sakant, kad gal mes pagaliau imkimės daryt kažką kas ir Lietuvos parapijose ką nors reikštų. Bet žmonėms vis tiek bus sunku su tuo susitaikyti, juntant, kad pasirengimas vyko jau seniai, jų, mokesčių mokėtojų, pinigai suvalgyti, o dabar dar sakoma, jog būtų gražu, jei patys dar susimetę šventėms ant sumuštinių kaime žmonės imtų ir atšvęstų natūraliai. Štai čia ir yra kontraversija, kuri galimas dalykas priešingai: didins nusivylimą ir skepsį, daugins ironiškas pastabas, bet nesumobilizuos žmonių. Sunkmečiu bus labai sunku žmonėms įveikti šitą slenkstį, kalbėjimo gali neužtekti.
Sigitas Tamkevičius: Iš tikrųjų paminėti galima su pakankamai mažu biudžetu. Jeigu dabar Lietuvos padėtis ekonomiškai būtų geresnė, tikriausiai kiltų mintis gal šiek tiek paprašyti iš Vyriausybės paramos, kadangi vis tiek net ir parapijose rengiant minėjimą ir norint jo lygį pakelti visiškai be pinigų neapsieisi. Bet dabar net minties nėra prašyt kokių nors lėšų. Manau, kad su nedidelėm lėšom daugelyje vietų padarysim gražų tūkstantmečio paminėjimą ir įsijungs pakankamai daug žmonių, nes į Vilnių gal daug kas ir nuvažiuos, bet visa Lietuva tikrai nesuvažiuos. Kiti gal per televiziją kai ką matys, bet savo kaimeliuose ir žmonės išgirs pačią esmę. Idėją, kaip tūkstantmetį minėti parapijose, realizuoti padėjo prieš tai buvęs Šiluvos jubiliejus. Labai intensyviai dirbome ruošdamiesi jam ir pasisekė sumobilizuoti kunigus, daug vietinių bendruomenių, parapijų aktyvo. Tad kai dabar kilo mintis, kad evangelizacijos pradžią reikia paminėti visose parapijose, pajutome, kad pusė darbo jau padaryta: yra savo darbą išmanančių žmonių, reikia tik plano. Taigi manau, kad tūkstantmetį paminėsime gražiai ir su kukliom lėšom. Buvau maloniai nustebintas, kai kunigai labai entuziastingai pritarė, kad mums visiems tai bus gera galimybė pamąstyt apie evangelizacijos kelią.
Gintautas Mažeikis: Iš tiesų bendruomeniškam šventės ar jubiliejaus paminėjimui nereikia krūvos pinigų, nepriklausomai nuo to, ką valstybė ideologiškai mums implikavo, aiškindama, kaip mes galėtume susiburti, kaip galėtume suprasti, kas su mumis atsitiko per tą tūkstantį metų, kur mus vedė mūsų istorija. Kur kas prasmingiau minėti ne įsivaizduojamą valstybingumą, o apmąstyti ilgą bei sudėtingą evangelizacijos ir civilizacijos kelią. Kita vertus, prisimenant Armėnijos atvejį, galvoju, kad ta sena praeitis kaip kupra ir dažnai ji būna labai smarkiai mitologizuota, apipinta įvairiausių magijų, įvaizdžių ir kažkokių fantazijų, utopijų apie valstybės plėtrą į vieną ar į kitą pusę, o nekalbama apie kelio esmę, jo sudėtingumą. Jeigu šį kartą bus kalbama ne apie LDK įsivaizduojamą didybę, o apie civilizacijos ir evangelizacijos kelią, tai pamoka bus išmokta. O jeigu bus šnekama apie įsivaizduojamą lietuvišką LDK didybę ir kad ta didybė prasidėjo dar iki didybės, dar iki Vytauto ar Kęstučio, dar anksčiau mes jau buvome dideli, tai tada jau gali būti nesuprantama, kodėl mes švenčiame tūkstantmetį, o net du tūkstantmetį, kas trukdė vaizduotei būti lakesnei ir prisiminti nuveikus dar ką nors žiauraus...
Zigmantas Kiaupa: Tūkstantmečio paminėjimo idėja, kai ji užsimezgė, nebuvo vienintelė sklandanti tautoje, bet tai buvo vienas iš mėginimų pažvelgti į savo praeitį ir ją apgalvoti, kaip vienokios ar kitokios besikeičiančios Lietuvos egzistavimo ženklą. 1009 metais įvyko tiktai savotiškos Lietuvos vardynos, buvo užrašytas jos vardas. Aš pats labai utopiškai įsivaizdavau, kad į šios idėjos realizavimą bus įsijungta masiškai. Paskui gana greitai supratau, kad vargu ar taip bus, nes nebuvom dar tokioms idėjoms pasirengę po dešimtmečių ideologinio ir kitokio spaudimo, o kai prasiveržė laisvė, deja, vienas pastebimiausių požymių buvo pinigai, jų poveikis. Kai tūkstantmečio paminėjimu ėmė rūpintis valstybė, buvo sudaryta valstybinė komisija, kurioje pakviesti kūrybinių organizacijų, ministerijų atstovai, buvau ir aš kaip vienas šios idėjos skelbėjų. Man atrodė, kad valstybės dalyvavimas šitokiam jubiliejui būtinas, be jo neapsieisi, reikia ir finansavimo, kad tas valstybės vaidmuo reikalingas koordinuoti veiksmus, tačiau imta vadovauti, ne koordinuoti. Iš pat pradžių iš tikrųjų buvo didelis susidomėjimas, šimtais plaukdavo pasiūlymai, projektai iš visos Lietuvos. Tačiau po kurio laiko viskas kažkaip nublanko. Buvo ir kurioziškų dalykų. Pavyzdžiui, vienas Lietuvos miestelis, neminėsiu koks, turi gražų parką, per jį teka nedidelė upė. Buvo prašoma keliolika tūkstančių litų upės išvalymui. Kai jų atstovų paklausiau, ar žino tokį žodį kaip „talka“, tai buvo labai įsižeidę ir net ėmė skųstis, girdi, ta koordinacinė taryba neparėmė jų projekto. Tad projektų buvo įvairiausių, vyko skirstymai, bet aš gana greitai iš tos komisijos pasiraukiau. Negaliu vertinti visų projektų, bet viena programų, mano akim žiūrint, iš dalies pateisino savo vardą. Tai knygų leidimo programa. Prieš tai buvo labai gera Atviros Lietuvos fondo programa, bet labiau orientuota į pasaulį, o šita programa į Lietuvą. Gal ji galėjo būti atviresnė, bet vis dėlto pavykusi, nors ne visos knygos labai geros. Kiti dalykai buvo ne tokie sėkmingi ir dėl paminėjimo buvau kiek pesimistiškai nusiteikęs, bet girdėdamas apie pasiruošimą parapijose, provincijoje, esu kur kas optimistiškesnis. Net jeigu provincijoje koks nors vietinis susibūrimas skiriamas tūkstantmečiui gal net gerai nesuvokiant idėjos, bet jau vien kalbėjimas apie tai yra žingsnis į suvokimą. Galbūt mes, humanitarai, per mažai dirbome, kad tą idėją išgrynintume, turėtume būti savikritiški. Na, o man pačiam labai priimtina ir graži tūkstantmečio paminėjimo idėja – mūsų buriuotojų kelionė aplink pasaulį, nelaukiant mokesčių mokėtojų, valstybės pinigų, o savo iniciatyva prasmingai pasauliui pristatant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, sujungiant pasaulio lietuvių bendruomenę.
Egidijus Aleksandravičius: Tačiau, ar vis dėlto nėra taip nutikę, kad tą tūkstantmečio programą pradėjus skelbti kone mūsų nepriklausomybės pradžioje ir svarstant dabar, praėjus gal penkiolikai metų, juntame, kad netekome to emocinio mobilizuojančio prado, vieno koncentruoto branduolio. Viskas, kas buvo susiję vardan tos Lietuvos, jau beveik ironiškai sakant „tūkstantmečiui“ tęsėsi beveik visą nepriklausomybės laiką. Norint gaut kokiam nors projektui paramą, būtinai reikėjo sakyti, kad skirta tūkstantmečiui. Kitaip sakant, ar tokia elgsena nenukainavo paties tūkstantmečio? Prieškario Lietuvoje Vytauto metai buvo skelbti likus iki jubiliejaus gal dvejiems metams. Praktiškai visas vajus buvo per vienerius metus, net neturint tokių masinių komunikacijos priemonių kaip šiandien, bet akivaizdu, kad tauta buvo užvesta pakankamai smarkiai. Dabar gi visas mūsų sudėtingas nepriklausomybės laikas buvo susietas su tuo ilgu ruošimusi tūkstantmečiui. Na, dabar tai jau turėtume atšvęsti! Kai beveik dvidešimt metų baliui ruošiesi, o tas balius ateina per sunkmetį... Žinoma, to sunkmečio, tai niekas tikrai neužsisakė, niekas jo nenorėjo, bet jaudina štai kas: ar mums po visų tų ilgų, įtarių, keistų pasiruošimų pasiseks šiek patikėti savimi, nuoširdžiai patikėti, kad tas tūkstantmetis individualiai kiekvienam šį bei tą reiškia. Aišku, kur kas nemalonesni potyriai, susiję su kultūros sostine, kuri irgi labai gražiai buvo įpinta į bendrus planus. Juk sostinėje bus tūkstantmetis ir vėl dėmesio ir pinigų koncentracija susitelkia viename centre. Netikiu tais piešiamais kaltaisiais, ne čia esmė. Visa tai suiro dėl to, kad ant neteisingų pamatų buvo pastatyta. Ir pinigai, ir susisvarbinimas, ir susitelkimas į tuos pusiau uždaro klano baliaus pasirengimus padarė taip, kad dabar įtikinti kokį nors bedarbį Marijampolėje sykiu švęsti tūkstantmetį gali neužtekti energijos. Tai štai koks klausimas kyla, stebint mūsų emocinę atmosferą ir žinant, kad sunkmetis bus mūsų gyvenimo išbandymas su visu tūkstantmečiu ir su brangiausia nauja pilimi.
Gintautas Mažeikis: Ta iš tiesų labai sudėtinga ir bloga paralelė jau atsirado. Tai nevykusi kultūros sostinė, kuri kai kuriems Europoje, ne tik Lietuvoje, veikiau sukelia šypseną, o blogiausiu atveju gėdos jausmą. Dabar lygiagrečiai bus švenčiamas tūkstantmetis, ir nekyla abejonių, kad visi tie pavojai, oficialus paradinis šventimas tik atstums daugelį žmonių. Be to, abejotinai atrodo ir pasirengimas su visa knygų leidyba: nebūtina visas knygas prikabinti prie to tūkstantmečio. Knygas jau ir šiaip reikia leisti įvairiausiom programom, nereikia pritempti prie kažkokių ideologijų, turint omenyje, kad dirbtiniai dalykai nieko neduoda – tai tuščias laiko ir lėšų švaistymas. Bet matau ir tam tikrą pozityvų dalyką – pasipriešinimas oficialiam šventimui, oficialiai kultūros sostinei. Tūkstantmečio atskyrimas nuo viešo paradinio šventimo yra būtinas, nes tada neiškreips reikalo esmės. Jeigu mes švęsim ne oficialų paradinį tūkstantmetį, o galvosime kas gi, kokie procesai europėjančioje Lietuvoje vyksta, tai tada tos parapijos, mokyklos ir bibliotekos atšvęs jį geriau nei Valdovų rūmai.
Sigitas Tamkevičius: Vis dėlto ekonominė krizė taip, kaip planuota švęsti tūkstantmetį, gerokai svajonių pilį sugriaus. Turbūt yra gera proga visiems pamąstyti – o ką dabar darysim? Ar iš tikrųjų verta kristi į pesimizmą, kad mažiau pinigų, kad planuotų milijonų negavom, o gal geriau pamąstyti, ką galime be tų pinigų padaryti.
Egidijus Aleksandravičius: Nepaisant to, kad buvo išleista nemažai mokesčių mokėtojų pinigų ir buvo sukurta užsitęsusio fasadinio šventimo atmosfera, procesas priartėjo prie to tūkstantmečio. Jis vis dar simbolizuosis su įvairiais skandalais, tariamais arba tikrais, dar kokiomis nors Valdovų rūmų ar tos pilies statybos peripetijomis. Nepaisant to, šiandien reikia atrasti valios ir tikėjimo, rasti savyje jėgų kurti šitą šventę, kad ir sunkmečiu, be jokių pinigų, savo mokesčius jau atidavus kitiems, kad jie atsišvęstų. Net jei susimoki mokesčius vardan bendro intereso, tada jau kaip savanoris gali bandyti tikrąją šventę sukurti savyje, savo bendruomenės viduje. Štai šitas sąmoningumas yra labai svarbus, nes tiktai jis mums leidžia prognozuoti galimas žmonių reakcijas.
Sigitas Tamkevičius: Gal nereikėtų ir aš pats asmeniškai tikrai nenorėčiau šitų dviejų tūkstantmečio paminėjimo scenarijų – valstybinio ir to, kurį Bažnyčia švęs, kažkaip supriešinti. Yra toje programoje dalykų, kurie turės išliekamos vertės, kiti bus kaip tie naujametiniai fejerverkai. Taigi tegul viskas vyksta, bet manau, kad kol dar yra laiko, kol dar nepasibaigė tūkstantmetis, kad visi pradėtumėme mąstyti, kaip mes jį galėtume geriau paminėti, kad jis pasiektų visus, kad jis duotų kažkokios naudos, kad mes visi dvasiškai ūgteltume.
Gintautas Mažeikis: Dar pridurčiau apie šios šventės aktualumą, nes dabar įsivaizduojama taip, tarsi savaime, jeigu mes paminėsime evangelizacijos tūkstantmetį ar civilizacijos atėjimo tūkstantmetį, tai nebus aišku, kam gi to reikia, paties paminėjimo. Klausimas – kokias aktualijas dabar mums pažymėtų šita šventė? Galima būtų dabar įvardinti, kad, pavyzdžiui, mokyklose plinta tokios „sarmatijos teorijos“, apie Lietuvos istoriją iki krikšto, iki pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. Kitas dalykas – kontraevangelizacijos veiksmai – įvairios religijos, kurios griauna evangelizacijos nuveiktus darbus ir įvairūs nevaldomi magiški stabmeldystės aktyvumai etc. Reiktų pabandyti suprasti, koks buvo civilizacijos ir evangelizacijos kelias, išvardinti su kokiomis aktualijomis, kontroversijomis mes susiduriame: žvalgymasis į Rytus kaip į galimą savo viziją, nacionalizmo pavojai, europietiškumo ir evangelizacijos rezultatų viešas neigimas ir ignoravimas ir t.t. Taigi reikia ne tik švęsti, bet ir pasikalbėti apie kai kuriuos ilgalaikius Lietuvos procesus ir apie tai, ar šiuolaikinė politika, ideologija, švietimas įsitikinimai neprieštarauja tiems vykusiems procesams ar pan.
Sigitas Tamkevičius: Tas procesas, apie kurį minėjote, labai ryškus. Tai matyti net tada, kai internetinėje erdvėje pasirodo straipsnis, susijęs su religija, kurį galima komentuoti, paprastai visai nemažas procentas žmonių su įtūžiu puola krikščionybę – „žydų religiją, ant kardo ašmenų atneštą“, nepaisant to, kad tauta iš tiesų buvo pakrikštyta ne tų, kurie nešė kardą, bet visai taikiu būdu. Neturiu atsakymo, ar tai kažkaip savaime vyksta, ar kažkas mobilizuoja tuos žmones, bet tai iš tiktųjų labai ryšku ir kartais kyla įtarimas, kad kažkas mūsų mintis gręžia nuo Europos, nuo to, kas mums buvo atnešta, skatina nusisukti į kitą pusę – nuo Europos, nuo Evangelijos. Tikiuos, kad tokios pastangos nebus vaisingos, kad tūkstantmečio keliai ir klystkeliai padės mums rasti savąjį kelią.