Norėčiau paliesti KGB veiklą dviems aspektais: pirma, pabandyti nušviesti jos veiklos mechanizmą ir, antra, KGB veikimą Sąjūdžio struktūrų formavimosi ir veiklos metais. Mąstant apie KGB veiklą šiame laikotarpyje, pravartu prisiminti sukauptas žinias apie šios institucijos evoliuciją. Imperijos saugumo tarnybomis susidomėjau pragmatiniais sumetimais, kai po 1991 rugpjūčio 19 -21 d. pučo ir jo pralaimėjimo, subyrėjus Tarybų Sąjungos imperijai, KGB formaliai nutraukė Lietuvoje savo veiklą ir kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko (Balys Gajauskas (g.1926) – rezistentas, 36 metus kalėjęs Tarybų Sąjungos kalėjimuose, nepriklausomybės akto signataras, 1991-1992 m. Lietuvos Saugumo departamento generalinis direktorius.1992 m. spalio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas neatnaujino komisijos veiklos. Jos techninio aparato bazėje buvo įkurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Ypatingasis archyvas) vadovaujamą komisiją tų tarnybų veiklai ištirti Lietuvoje, kurios nariu buvau paskirtas. Pagrindinis komisijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausioje Taryboje ir Vyriausybėje yra KGB agentų.
Susipažinimas su KGB archyvais ir struktūra
Buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusi komisija pradėjo inventorizuoti tai, ką rado. Šiandien sunku atsakyti į klausimą, kur dingo kai kurie dokumentai: ar kagėbistai jos sunaikino, ar saviškiai neaiškiais sumetimais išvogė. Be to, dalį dokumentų KGB išvežė arba sunaikino dar iki 1991 m. kovo 11 d.
Pirmosios žinios apie archyvų naikinimą buvo gautos 1989 metų rudenį. Vieną tų metų rudens vakarą man paskambino iš Sąjūdžio būstinės ir pranešė, kad iš KGB rūmų bandoma išvežti archyvus. Skubiai nuvykau. Prie rūmų sutikau būrį vilniečių, neleidžiančių iš jų išvažiuoti dokumentais pakrautiems sunkvežimiams. Minios priekyje stovėjo TSRS liaudies deputatai Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila. Sunkvežimiai tiesiog buvo įsirėžę į jų krūtines. Prisijungiau ir aš. Nežinau, kiek laiko mes stovėjome. Sunkvežimis atgaline eiga nuslinko į kiemą (neišdrįso važiuoti ant minios ir TSRS liaudies deputatų). Po kiek laiko iš kiemo pakvipo dūmais. Ar jie degino, ar imitavo, to pasakyti negaliu.
Po pučo komisija perėmė KGB patalpas ir archyvus. Į komisijos rankas pateko KGB karininkų sąrašai, kagėbistų tarnybiniai ir namų telefonai, archyvai. Tačiau, kol komisija pradėjo veikti ir perėmė archyvus, KGB rūmuose siautėjo chaosas. Kurį laiką po juos bastėsi KGB karininkai, mūsų savanoriai, žodžiu, kas netingėjo. Tad jokio oficialaus dokumentų perdavimo nebuvo, bent jo komisija negavo
Pagal oficialią KGB versiją agentūrinė kartoteka iš Lietuvos buvo išgabenta į „Šiaurės miestelį“ – okupacinės kariuomenės dislokavimo vietą, esą ten buvo sudeginta (pagal kitą – išvežta į Rusiją, kur ir dabar saugoma). Taigi, pirminiai agentų sąrašai ir jų užpildytos kortelės komisijos nepasiekė, tačiau liko įvairūs Lietuvos KGB padalinio – Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos susirašinėjimai, tame tarpe su šeimininkais Maskvoje, agentūriniai pranešimai, jų analizės tekstai, įkalintų ir sekamų asmenų bylos. Pagal juose esamus slapyvardžius reikėjo aiškintis: kas yra kas.
Įdomiai atrodė paliktos saugomos bylos. Vienuose – pilni tekstai, kituose – žolėjo iškirptos skylės, trūko puslapių, trečiuose – rašalu užbrauktos pavardės. Kas čia? Atsitiktinumai? Taikant dabartinę techniką, ištrintą tekstą galima atstatyti. Kodėl vienos pavardės paliktos, kitos tiesiog iškirptos, o trečios tik užjuodintos? Lietuvos KGB padaliniai nebuvo staiga užklupti. Jie turėjo pakankamai laiko pasitvarkyti (specialiosios tarnybos ne viską dokumentuoja – pasikliaujama ir žodiniais nurodymais, dažnai jie svaresni negu raštiški).
Mano galvoje knieti mintis: ar jie mums nepaliko tai, ką norėjo, kad mes žinotume ir taip nukreiptų dėmesį nuo vertingų agentų. Matomai, prieš paliekant dokumentus archyve, jis buvo kruopščiai išanalizuotas, siekiant apsaugoti vertingus agentus, paaukojant menkaverčius, tuo pačiu bei po atsikuriančios valstybės pamatais padėti sprogstamos medžiagos.
Žinios apie KGB
Pas mus rašyta, daugiausia apie jos vykdomas Lietuvoje represijas. Neturiu aiškios pozicijos ar visuomet tikslinga statyti į vienas gretas ČK, OGPU, NKVD, MGB ir kitas pavadinimais stalinizmo epochos veikusias saugumo tarnybas ir mums gerai žinomą KGB, tai yra, šių institucijų veikos iki 1953 metų ir po jų. Iki diktatoriaus mirties imperijos saugumo tarnybos vadovavosi nuostata: artėjant prie komunizmo klasių kova aštrėja: didėja klasinių priešų gretos (jie skverbiasi visur: į kariuomenę, partinį ir valstybinį aparatą, į saugumo struktūras). Saugumiečių darbo rodiklis – išaiškintų priešų skaičius. Tada rengtos įvairios provokacijos, idant kuo daugiau būtų nuteista, sušaudyta, todėl nebuvo praktikuotas įtariamų asmenų priešvalstybine veikla uždarymas į psichiatrines ligonines.
Saugumiečiai patys organizuodavo fiktyvias „pogrindines“ organizacijas, idant „išaiškintų“ potencialius klasinius priešus. Lietuvoje beveik neliko vietų, kuriose nekurtos tokios organizacijos.
Ant provokatorių meškerės pakliūdavo naivus mūsų jaunimas. Pavyzdžiui, ar įgudęs kovotojas gali įkliūti į tokius spąstus, kai iš jo reikalaujama raštiško prašymo priimti į organizaciją, kurios tikslas kovoti su okupaciniu režimu? Tokie pareiškimai ir tarnavo priešiškos veiklos „įrodymu“. Turime prisiminti ir kitką: kartais vėliau ir patys tos „veiklos“ organizatoriai būdavo apšaukiami provokatoriais, neretai ir patys sušaudomi, idant neliktų provokacijų liudininkų. Tą puikiai žinojo ir gorbačiovinės „pertvarkos“ meto kagėbistai, tad jie siekė nepersistengti, ypač tuo metu, kai iš Maskvos nebuvo aiškių nurodymų. Juolab, kad nuo chruščiovinių reformų buvo pasikeitęs statusas: KGB privalėjo apie savo veiklą ir pastebėjimus informuoti ir vietinius TSKP lyderius, ko nebuvo anksčiau. Stalinizmo epochoje NKVD ar MGB veikė visiškai nepriklausomai nuo vietinių partinių vadukų, tiksliau ir juos prižiūrėdavo. Manau, tame laikotarpyje joks normalus žmogus negalėtų dirbti tose struktūrose, todėl visi tuometiniai darbuotojai gali būti įtariami nusikalstama veikla.
Kažkodėl iš mūsų dėmesio išsprūsta GRU (Glavnoje razvedovatelnoe upravlenije). KGB buvo vieša įstaiga, formaliai vyriausybės struktūroje (Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos). Ji turėjo oficialius padalinius respublikose, rajonuose. Jos vadovai buvo žinomi kaip vyriausybių nariai. Tuo tarpu GRU slapta institucija buvo tiesiogiai pavaldi TSRS Gynybos ministerijos generaliniam štabui, per jį – TSRS Gynybos komitetui, kurio pirmininku būdavo komunistų partijos CK generalinis sekretorius. Vietos partiniai bosai net formaliai negalėjo turėti poveikio GRU. Jie nebuvo net vietinių partinių organizacijų įskaitoje. GRU veikla vietose buvo griežtai užkonspiruota. Ji remdavosi profesionaliai paruoštais ir į įvairias struktūras infiltruotais agentais. Tikslas – kova prieš užsienio žvalgybas, terorizmą, galimus valstybės perversmus. GRU šnipinėdavo ir partinį aparatą ir pačią KGB. Žinoma, KGB agentūra galėjo skverbtis ir į GRU. Šios „firmos“ tarpusavyje konkuruodavo. GRU disidentų veikla nedomino.
KGB archyvuose aptikau, kad Lietuvoje GRU vadovavo „General Rižov“. Lietuvos KGB padalinio telefono knygoje su grifu „visiškai slaptai“ duotas jo telefonas, su kuriuo galima buvo susisiekti tik per „Šiaurės karinio miestelio“ komutatorių (juo pasinaudoti turėjo teisę tik Lietuvos KGB padalinio vadovas ir jo pavaduotojas). Nei vienas KGB karininkas negalėjo atsakyti ar tai generolo tikroji pavarde ar slapyvardis. Niekam iš komisijos narių nepavyko išsiaiškinti, ar toks generolas Lietuvoje buvo, ar tai tik rezidento slapyvardis. Juo labiau liko atviras klausimas, kur jis dingo. Jokie GRU archyvai nepateko į komisijos rankas.
GRU savo veiklos metodais skyrėsi. nuo KGB. GRU dirbo vien su profesionalais. Visi jie buvo baigę saugumiečių mokyklas, be to dar turintys atitinkamą išsilavinimą ir paklausią specialybę. Tokie karininkai būdavo įdarbinami GRU dominančiose struktūrose. Apie juos neturėjo informacijos nei vietiniai partiniai veikėjai. Jais galėjo būti tiek nepartiniai, tiek TSKP nariai. Apie šios institucijos veiklą Lietuvoje mažai ką žinome. Veikė įvairios priedangos organizacijos (firmos, spaudos agentūros).
KGB veikla kito. Nuo chruščiovinio atšilimo įsitvirtina nuostata, esą mokslas įrodo, jog žmonijos laukia šviesi komunizmo ateitis, todėl juo netikėti gali arba tamsuoliai, arba nestabilios psichiškos asmenybės (prisiminta carinėje Rusijoje taikyta priemonė – kitaminčių uždarymas į psichiatrines ligonines), arba užsienio žvalgybų agentai, bet specialiai priešų neieškota, koncentruotasi į profilaktinį darbą.
Šiems veiklos pokyčiams turėjo įtakos ir subjektyvūs veiksniai. Mat, stalinizmo epochoje viskas priklausė nuo diktatoriaus malonės – visi buvo lygūs savo beteisiškume, drebėjo dėl savo gyvybės (nei vienas aukštas saugumo pareigūnas nemirė savo mirtimi) – buvo aišku – pažeidžiama visų nekaltumo prezumpcija. Tokia savivalė netenkino nomenklatūros – jie siekė sukurti sistemą, kuri užtikrintų jų asmeninį saugumą (tas ratas plėtėsi). Savisaugos instinktas vertė keisti sistema. To pasekmėje susiformavo sistema, pagal kurią žmogus juo aukštesnėje hierarchijos pakopoje (ir labiau žinomas), tuo saugesnis.
Su KGB betarpiškai buvo susijusios tokios institucijos, kaip „Glavlitas“ ir Religinių Reikalų Taryba, nors juridiškai jai ir buvo pavaldžios. Lietuvoje buvo tų įstaigų atstovybės.
„Glavlitas“ pavadinimas net neverstas į lietuvių kalbą, nors tai rusiškų žodžių „Glavnoje literaturnoje upravlenije“ vedinys, kas lietuviškai reikštų „Vyriausioji literatūros valdyba“. Tai – cenzūros žinyba. Be jos sankcijų negalėjo pasirodyti nei vienas leidinys, teatro pastatymas, nuolatos prižiūrėjo bibliotekas, kad jose nebūtų jokios įtartinos literatūros, nustatydavo literatūros naudojimosi taisykles, sąrašus, kontroliavo iš užsienio patenkančius leidinius ir į privačias rankas.
Cenzoriai cenzūruodavo net aukščiausių LKP pareigūnų raštus. Be Religinių reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvoje įstaigos nei vienas kunigas negalėjo gauti paskyrimo. Jos rankose buvo visa KGB turima informacija apie dvasininkus. Šių įstaigų vadovai paprastai būdavo kadriniai KGB karininkai, kartais tituluojami „atsargos“ „Glavlito“ ir Religinių reikalų tarybos įgaliotinio letena buvo jaučiama iki pat Nepriklausomybės atgavimo, nors gorbačiovinės pertvarkos laikais jų įtaka sumažėjo (cenzūros nesankcionuotiems leidiniams nebuvo iškeltos baudžiamosios bylos, nors pagal dar veikiančius įstatymus galėjo būti iškeltos). Imperijos represinės struktūros negalėtų išplėtoti savo veiklos, jei neturėtų plataus agentų ir skundikų tinklo.
Agentai ir paprasti skundikai
Pasak prancūzų filosofo J.P.Sartre, išdavikus gimdo epocha. Tam, kad taptum išdaviku, reikia, kad: 1) turėtum ką išduoti ir 2) būtų išdavystei paklausa. Gali žmogelis turėti visą išdaviko potenciją ir jeigu jo pakelyje nepasitaikys, ką jis galėtų išduoti ir kam išduoti – ir taip pragyvens žmogelis visą savo gyvenimą ir nerealizuodamas savęs kaip išdavikas. O aneksuotoje Lietuvoje išdavystei poreikis buvo didžiulis.
Agentų verbavimo mechanizmas buvo maždaug aiškus: nuo tiesioginio šantažo iki tiesioginio pirkimo (pinigais, pažadais padėti kopti karjeros laiptais, jai pavykus, bendradarbiavimo dokumentai buvo sunaikinami, idant išsaugotų ateinančioms kartoms „nepriekaištingą“ vardą). KGB karininkas su numatomi verbuoti asmeniu atlikdavo taip vadinamą išankstinį verbavimo darbą. Jeigu asmuo sutikdavo bendradarbiauti, jis užpildydavo agento kortelę, kurioje buvo agento pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai, suteiktas slapyvardis. Agentas pasirašydavo, po to sekė verbavusio karininko laipsnis, pavardė ir parašas. Paprastai verbuodavo iš kagėbistus dominančių grupių (dvasininkų, politinių kalinių, tremtinių ir šiaip įtariamų „antitarybine veikla“ asmenų grupių). Dažniausia tai buvo žmonės patys pakliuvę į KGB akiratį. Kagėbistai tokiems asmenims siūlydavo atgailauti ir tarnauti. Už suteiktas paslaugas prižadėdavo nutraukti persekiojimą ar atleidimą nuo bausmės ar kitaip atlyginti.
Neturint pačių agentų įskaitos kortelių, juos ne taip paprasta identifikuoti su konkrečiu asmeniu. Slapyvardžiai buvo segami ir prie taip vadinamų „patikėtinių“, ir sekamų asmenų pavardžių. Jei agentas žinojo savo slapyvardį, tai pastarieji ne. „Patikėtiniu“ laikytas asmuo, iš kurio agentas ar saugumo pareigūnas gauna informaciją, net pastarajam nežinant su kuo kalbasi ir ką norima iš jo išpešti. Skaitant tik saugumiečių pranešimus, galima nieko dėtą asmenį apšaukti agentu. KGB naudojosi ir „įtakos agentų“ paslaugomis. Šiais tapdavo įtakingi asmenys, dažniausiai užsienyje.Jie neteikdavo KGB jokios informacijos – jų tikslas formuoti palankų Tarybų Sąjungos įvaizdį, neretai skleisti ir dezinformaciją.
Žmonės iki pat nepriklausomybės tikėjo, esą, kiekviename darbo kolektyve, kiekvienoje studentų grupėje būta KGB agento. Drįstu abejoti, ar taip būta. Šį mitą skleidė ir patys kagėbistai, idant žmonėse pastoviai palaikytų baimės jausmą. Turimų duomenų analizė byloja, kad Lietuvos kagėbistai po chruščioviniame laikotarpyje niekada nedisponavo daugiau negu septyni tūkstančiai agentų. Sutikime Lietuvoje įvairių kolektyvų buvo daugiau. Be to, agentai kone nitravosi tose kolektyvuose, kurie susilaukė KGB dėmesio. Didesnę žalą žmonėms darė skundikai negu įskaitiniai agentai..
Skundikai – tai KGB neužverbuoti asmenys, skirtingai nuo agentų, savanoriškai rodė savo lojalumą, jais buvo tiek TSKP nariai, tiek eiliniai piliečiai, skųsta įvairiais sumetimais: vieni tiesiog troško parodyti savo lojalumą ir taip gauti dividendų, kitiems rūpėjo suvesti asmenines sąskaitas su kaimynais ar bendradarbiais, treti -. dėl savo idėjinių įsitikinimų. Skundikai niekuo nerizikavo: išdėstytiems skunde faktams nepasitvirtinus, skundikas nenukentėdavo („kiekvienas tarybinis žmogus turi teisę turėti savo nuomonę apie galimus santvarkos priešus“, teigta). Per skundikus nė vienas asmuo neteko laisvės ar kitaip patyrė represijų. Jeigu ženkli dalis agentais tapdavo prievarta, tai skundikai – savanoriai.
Skundikų pavardžių nerasi jokioje KGB kartotekoje. Už jų juodą darbą niekas neatlygindavo. Į skundus tiesiog reaguodavo: jeigu dėstomi „faktai“ kagėbistus sudomindavo pavesdavo tikrinti savo agentūrai, parengdavo bylą. Skundikas geriausiu atveju teismo procese dalyvaudavo kaip liudininkas (ideologiniai skundikai buvo skatinami). Ir dabar negalime patraukti skundikų jokion atsakomybėn, mat, jie tikina esą veikė pagal savo įsitikinimus. Ar galima žmogų bausti už įsitikinimus, net jeigu jis jais su kuo nors ir pasidalina? Tad šitos kategorijos asmenys yra privilegijuotoje padėtyje: jiems nereikia iliustruotis kaip agentams. Jie ir dabar gali vaidinti normalius piliečius, vaizduoti, esą jų pažiūros pakito ir esą jie yra Lietuvos patriotai. Ką darysi, jeigu neturi jėgų jais pasitikėti.
Apie agentus – kita kalba. Juk nė vienas tokiu tapo ne savo noru. Peržvelgus Sąjūdžio išvakarėse rašytus agentų pranešimus, ryšku, kad ženkliai daliai būdingi tiems laikams paprasti nieko nepasakantys atsirašinėjimai, dažnai nesiekiama sužlugdyti įtariamąjį, žinoma, jeigu gaudavo tiesioginę užduotį sekti konkretų asmenį (tokiu atveju įtariamąjį sekdavo keli agentai ir saugumiečiai sulygindavo jų pranešimus: nustačius, kad agentas sąmoningai kažką nuslepia, susilaukdavo nemalonių), kas kita – skundikai, tie nestokodavo konkretumo...
Agentai skatinti įvairiais metodais: nuo gąsdinimo iki tiesioginio pamaloninimo, kuris ypač taikytas, važiuojant į užsienį. Tam buvo išdirbtas mechanizmas: kiekvienas pretendentas, norintis stažuotis ar svečiuotis Vakarų (ar taip vadinamajame tada trečiajame pasaulyje) privalėjo išvažiavimo dokumentus forminti prieš dvejus metus (čia išimtys niekam, išskyrus aukščiausios rango nomenklatūrininkus bei užverbuotus agentus, nebuvo taikomos). Išvažiuojančio asmenybė buvo praleidžiama per visus KGB filtrus.
Neturėjo reikšmės ar norintis išvykti yra TSKP narys ar ne. Svarbiausia nustatyti išvažiuojančio asmens patikimumą (ar nepasiliks užsienyje?), kandidato tinkamumą agentūriniam darbui (analizė byloja verbuotas maždaug vienas iš keturių). Jeigu numatytas pretendentas atsisakydavo būti agentu, jam buvo užkertamas kelias aplamai išvykti į užsienį, net į satelitines valstybes. Bijota, kad kas nors nesumanytų nesugrįžti į „socializmo šalį“ ir viešai nepapasakotų apie savo verbavimą..
Formaliai leidimą išvažiuoti duodavo Išvažiavimo komisija, Lietuvoje vadovaujamai CK sekretoriaus ideologijai, kurios nariais būdavo kagėbistai. Taigi, be KGB žinios neišvažiuodavo nei vienas asmuo, net į turistinė kelionę, juo labiau į mokslinę komandiruotę. Jeigu išleistasis nesugrįždavo, nemalonumų susilaukdavo visi, kurie pritarė išvažiavimui. Jeigu dėl kurio nors asmens patikimumo kildavo abejonių, jo neišleisdavo į užsienį. Taigi, prie kiekvieno vykstančio į tas šalis atsirasdavo užrašas „patikimas“.
Užverbuotas asmuo pasirinkdavo sau slapyvardį, iš Pirmosios valdybos gaudavo KGB rezidento toje šalyje kontaktinį telefoną. Kiekvienoje šalyje Tarybų Sąjungos ambasados, kaip ir visos didžiosios valstybės, turėjo savo KGB ryšių karininką, kurio funkcijos buvo rūpintis ambasados saugumu bei palaikyti kontaktus su tos šalies saugumo tarnybomis. Jis buvo viešas asmuo ir nebūtinai rezidentas (juo galėjo būti bet kuris kitas ambasados darbuotojas – dažniausia žurnalistai, verslininkai ir panašūs neutralūs asmenys, neretai ir reziduojamos šalies piliečiai). Kiekvienas žmogus, vykdamas į kitą šalį, paprastai pasirūpina ambasados telefonu, jeigu jam prireiktų kokios paramos. Prisistatymas ambasados tarnautojui slapyvardžiu – sukeltu nuostabą (slapyvardžiu prisistatoma tik rezidentui). Kiekvienas, atvykęs iš užsienio komandiruotės, privalėjo savo įstaigos Užsienio ryšių skyriui rašyti ataskaitą, bet jis pasirašydavo savo pavarde. Jeigu ataskaita sudomindavo saugumiečius, pasiimdavo ją, bet ji ir figūruodavo tikra rašiusio asmens pavarde. Teigimas, esą visiems važiavusiems į užsienį duodavo slapyvardžius nepagrįstas. Pirmoji ir Antroji valdyba turėjo skirtingus agentus ir viena su kita jais nesidalindavo
KGB ir komunistų partija
Stalinizmo epochoje visos saugumo tarnybos buvo tiesioginėje diktatoriaus priklausomybėje, kurių pagalba jis valdė šalį, kontroliavo ir pačią komunistų partiją. Po diktatoriaus mirties situacija pasikeitė: KGB atsidūrė komunistų partijos funkcionierių pavaldume. Beveik visi KGB karininkai buvo komunistų partijos nariai, vietinių partinių struktūrų įskaitoje. Po chruščioviniame laikotarpyje niekas netapdavo vietinio KGB padalinio vadovu be tų sričių komitetų ar respublikos kompartijų CK sutikimo. Žinoma, juos tvirtinimui pristatydavo aukštesnės KGB instancijos. Bet ir vietiniai kompartijos funkcionieriai galėdavo tarti savo žodį. Be jų palaiminimo saugumiečiai negalėjo kopti karjeros laiptais. Po chruščiovinio atšilimo kagėbistams buvo uždrausta verbuoti į savo agentūrą TSKP narius, išskyrus Pirmąją valdybą, dirbančia su užsieniu.. Jeigu užverbuotasis įstodavo į TSKP, jį išbraukdavo iš agentų sąrašų, kaip ir nepartinius, padariusius karjerą. Tad šiandien remiantys vien Lietuvos archyvais neįmanoma nustatyti, ar kuris vėliau iškilęs veikėjas nepradėjo savo veiklos nuo saugumo informatoriaus.
Lietuvos KGB šefas pastoviai supažindindavo LKP CK pirmąjį sekretorių su slapčiausia medžiaga. Vietos skyrių vadovai pastoviai informuodavo miestų ir rajonų partijos komitetų vadovus apie pastebėtas antitarybines nuotaikas, derino su jais savo veiksmus.. Aukštosioms mokykloms, mokslo įstaigoms ir kūrybinėms sąjungoms, įmonėms KGB skirdavo kuratoriais savo karininkus. Jie palaikydavo kontaktus su įstaigų vadovais, kadrų ir ryšių su užsieniu skyriais, kurių vadovais tapdavo patikimi asmenys, laiminami vietinių partinių lyderių.. Iš čia neseka, kad tų skyrių darbuotojai būdavo agentais, bet kontaktus turėjo palaikyti. Atėjusiam KGB darbuotojui jie privalėjo teikti visą jį dominančią informaciją apie įstaigos darbuotojus.
Jeigu N.Chruščiovas atribojo galimybę kištis į partijos vidaus reikalus, tai po 1968 metų Čekoslovakijos įvykių situacija pradėjo keistis: vietų partiniams lyderiams rekomenduota savo biuruose turėti KGB atstovus, kurie sėdėdavo posėdžiuose, reikšdavo savo pastabas svarstomais klausimais, visų pirma kadriniais. Žinoma, viską nulemdavo pirmojo sekretoriaus žodis. Bet, jeigu kagėbistas ir toliau laikydavosi savo nuomonės, jis informuodavo savo viršininkus, o tie spręsdavo, kaip toliau elgtis. Grubiai tariant, kagėbistai buvo Maskvos sarginiai šunimis ir papildomomis akimis. Kita vertus principiniais klausimais neskubėdavo pareikšti savo nuomonę (istorinė patirtis juos išmokė, kad persistengti yra rizikinga).
Pastarajame laikotarpyje KGB privalėjo dirbti „profilaktinį darbą“ – išlanksto įspėti įtariamuosius apie galimas sankcijas prieš juos, jeigu jie nesiliaus veikę „priešiškai“. KGB darbo broku buvo laikoma, jeigu jų „globojamoje“ teritorijoje pasirodo daug „priešiško elemento“. Kitas klausimas, jeigu koks pas mus išleistas leidinys pasirodydavo užsienyje. Visų pirmas stangėsi įrodyti, jog tai užsienyje veikiančių priešų darbas. Jeigu to nepavykdavo padaryti, iš kailio nėrėsi, stengdamiesi išaiškinti „kaltininkus“. Šiame laikmetyje netaikytas inscenizavimas, kaip tai buvo stalinizmo siautėjimo metais. Sumažėjo galimų sekti asmenų ratas (sekti žinomus visuomenės hierarchijoje asmenis tapo galima tik gavus kompartijos lyderių pritarimą).
KGB veikla buvo daugiaplanė: ji be kovos prieš rezistencinį ir disidentinį judėjimą užsiėmė ekonomine žvalgyba užsienyje, kovojo prieš organizuotą nusikalstamumą, kontrabandą ir t.t.(keitėsi veiklos formos ir metodai ). M.Gorbačiovo „viešumo politika“ palietė ir imperijos saugumo tarnybas. Iki naujos imperijos vadovybės konfrontacijos su išcentrinėmis jėgomis, KGB atsidūrė neaiškumo būsenoje: saugumiečiai neturėjo aiškių direktyvų kaip elgtis su naujai besiformuojančiais judėjimais, ypač tais, kurie skelbėsi remią M.Gorbačiovo „pertvarka“.
KGB ir išeivija
Lietuvos KGB Pirmoji valdyba užsienyje vykdė dvejopos akcijas: ekonominę žvalgybą, vadinamose kapitalistinėse šalyse, ir „darbą“ su išeiviais. Darbą su užsienio lietuviais koordinavo LKP CK užsienio ryšių skyrius. Jo betarpiškoje kontrolėje buvo „Tėviškės“ draugija, kontaktuojanti su KGB. Skyrius parinkdavo lietuvius žurnalistus ir diplomatus, siunčiamus dirbti į šalis, kuriose buvo lietuvių kolonijos. Tokių veikėjų vienintelė užduotis buvo veikti išeivių tarpe.
Be abejonės tai buvo Maskvos projektas. Kadangi JAV nepripažino Lietuvos inkorporacijos, tai jos atstovai negalėjo reziduoti savo vardu. Maskvoje ėjo toks laikraštis „Moscow news” . Jo akreditacija buvo galima visuose šalyse. Laikraščio šešėlyje veikė į vairios specialios tarnybos. Kadangi buvo nuspręsta ir Lietuvos TSR turėti JAV savo korespondentą, LKP CK laikraščio „Tiesa“ korespondentas buvo apiforminamas kaip „Moscow news” atstovas (jo funkcijos buvo platesnės negu straipsnių rašytojo „Tiesai“). Be to. TSRS ambasadoje JAV (kartais vienoje ar kitoje Lotynų Amerikoje šalyje, kurioje esama išeivių iš Lietuvos) vienu iš jos sektorių (ar patarėjų) būdavo lietuvis. Į tas pareigas buvo skiriami ne diplomatai profesionalai, o vienai kadencijai LKP funkcionieriai. Po to grįždavo į Lietuvą. Visos šios personos buvo vienas kumštis, kurio tikslas neutralizuoti išeivijos veiksmus, skaldyti ją.
Antrojo pasaulinio karo metu dalį senosios ekonominės išeivijos, kuri buvo įtakojama JAV komunistų partijos, pavyko užliūliuoti ir padaryti savo įrankiu, ypač jie buvo vertingi ne tik ugdant priešpriešą išeivijos tarpe, kiek aneksuoto krašto propagandistams. A.Bimbos, R.Mizaros šalininkai, gal būt ir patys to nesuvokdami objektyviai tarnavo Rusijos imperialistams, klaidino Lietuvos žmonės.
Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai buvo vertinami vienareikšmiškai – „liaudies priešai“. Rusijos imperijos slaptosios tarnybos pasirūpino jose įkurdinti savo agentūrą, kurios pagrindas buvo agentai užverbuoti 1940 metais ir anksčiau. Ši agentūra buvo ypač vertinga kol Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas. Jam atslūgus agentūra tapo mažavertė. Ji nepajėgė skverbti į JAV valstybinį aparatą bei karines žinybas. Vieni agentai buvo demaskuoti, kiti buvo atšaukti. Jų pavardės Lietuvos žmonės pakankamai žinomos, dėl to nesinori dar kartą juos prisiminti, juo labiau, kad jų jau nebėra gyvųjų tarpe. Vargu ar ten liko agentų, nes nebuvo ką ir šnipinėti. Pasiskaitai išeivijos spaudą, viskas kaip ant delno. Iš jos KGB turėjo aiškų vaizdą, kas darosi išeivijoje. Tokioje situacijos reikalingi tik įtakos agentą Kaip juos užverbuoti? Pastarieji nebūtinai yra apmokami iš KGB fondų. Čia labiau galvos skausmu buvo LKP CK užsienio ryšių skyriui, kuris už savo „pasekimus“ turėjo atsiskaityti Maskvai..
Anksčiau LTSR propagandistai vaizdavo, esą Amerikos visuomenei turi poveikį bevadinantys save „pažangiečiais“, tačiau mažėjo jų gretos. Kodėl taip atsitiko, sunku buvo paaiškinti Lietuvos žmonėms. Ir Amerikos visuomenei reikėjo parodyti, esą „pažangiečiai“ yra tikrieji Lietuvos patriotai, o Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai – fašistuojantys elementas. Be to naujoji išeivija buvo nusiteikusi prieš bet kokius legalius kontaktus su Lietuvos žmonėmis. Tokios nuostatos buvo nepalankios nei Lietuvos žmonėms, nei pačiai išeivijai. Todėl šią terpę reikėjo užpildyti.
Užsieniečiai Lietuvoje buvo apgyvendinami KGB kontroliuojamuose „Inturisto“ ir „Neringos“ viešbučiuose: „Inturiste“ užsieniečių turistų grupės, „Neringos“ individualūs keliautojai – lietuviai, gavę leidimus aplankyti savo gimines. Šie viešbučiai buvo pilnai aprūpinti paklausimų aparatūra, darbui į viešbučių administraciją buvo deleguojami ir KGB karininkai. Atvykę aplankyti giminių privalėjo apsigyventi viešbutyje, jame nakvoti. Atvykėlių išvykos iš Vilniaus buvo griežtai reglamentuotos, tiksliau: giminės turėjo atvykti į Vilnių, tik retomis išimtimis buvo leidžiami lankytis kaimuose pas gimines. Šių žeminančių, nors kažkiek švelnesnių, turėjo prisilaikyti ir „pažangiečiai“. Pažeidusiam šias taisykles asmeniui buvo ateityje užtvertus durys.
Vieną kitą atvykusį mėginta užverbuoti, prieš verbuojant mėginta sukompromituoti. Taikyti labai primityvūs metodai: vienam pakišdavo moterį, kitam – kontrabandą.. Analizuojant archyvus ir pokalbius su buvusiais verbuotojas, atrodytų, sėkmė kagėbistų nelydėjo, nes po chruščiovinėje imperijoje vengta bloginti santykius su Vakarais.
Susilpnėjus kontrolei, visose imperijos institucijose tapo įprasta prisirašinėti sau nepadarytus darbus. KGB čia ne išimtis. Pasirodęs horizonte pasirodęs Santaros-Šviesos sukėlė nemažai KGB galvos skausmo, mat šis judėjimas sulaukė plataus Lietuvos intelektualų susidomėjimo. Jų leidiniai įvairiais kanalais patekdavo į Lietuvą. KGB rūpėjo išaiškinti tos ir nelegalios Lietuvos spaudos patekimo į Vakarus kanalus. Tam siekta panaudoti išeivių gimines, gyvenančius Lietuvoje. Užverbuotam sudarydavo sąlygas išvykti į Vakarus.
Skaitant E.Eismunto ir kitų raštų Maskvai kopijas, akivaizdu, kad jose giriamasi savo laimėjimais verbuojant įtakos agentus išeivijoje. Neretai, manyčiau, visai nežinant vadinam agentui, kad jis yra įtakos agentas, klijuojant slapyvardžius, gyrėsi jų gausumu išeivijoje, tačiau nerandami tai patvirtinantys dokumentai. Manyčiau, kad jų nebuvo. Negi kagėbistai nepaliktų jos? Žiūrėkite, kokie mes buvome informuoti, nes tie įtakos agentai tapo nebereikalingais. Informacija, kuri esą gauta iš to ar kito „įtakos agento“, nesunkiai randama išeivijos spaudoje, o šeimininkams Maskvoje nelabai rūpėjo iš kur ji gauta. Svarbu, kad ji yra. Susiformavus Sąjūdžiui, KGB stengėsi jį sukompromituoti ir išeivijoje.
KGB ir Sąjūdis
Paliesiu tik tą veiklos pusę, kuri vienaip ar kitaip žinoma Sąjūdžio vadovybei. KGB intensyviai sekė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį nuo pat jo gimimo, tik pirmomis jo susikūrimo dienomis, negavę aiškių instrukcijų iš Maskvos, nežinojo, kaip elgtis. Sėkmingai miestuose, miesteliuose ir kaimuose kuriantis Sąjūdžio rėmimo grupėms, žmonėms besirenkant į masinius mitingus, KGB vadovai generolai Eduardas Eismuntas ir Edmundas Baltinas panoro susitikti su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Jie ne tik nesikvietė sąjūdiečių į savo rezidenciją, bet pasisiūlė susitikti su Iniciatyvinės grupės nariais jų pageidaujamu laiku ir jų nurodytoje vietoje, nereikalavo derinti būsimų kalbėtojų ir susitikimo dalyvių. Taip 1988 metų rugpjūčio 30 d. Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose LPS Iniciatyvinės grupės nariai susitiko su Lietuvos TSR Saugumo Komiteto pirmininku E.Eismuntu ir jo pavaduotoju E.Baltinu.
Pokalbio metu buvo paliestos opiausios Lietuvai temos (Lietuvos gyventojų deportacijos, politinių kalinių buvimas, KGB požiūris į galimybę atkurti Lietuvos valstybingumą, šalies demokratizavimą). Generolai įtikinėjo, esą jų reakcija priklausys nuo mūsų veikimo būdų: vienokia ji bus, jei tikslo bus siekiama galiojančių įstatymų ribose, ir kitokia, jeigu tai bus daroma pažeidžiant įstatymus. Tuo pat metu E.Eismuntas teigė, kad jis, kaip asmuo, darys viską, kad nebūtų atstatyta buržuazinė santvarka. Paklaustas, ką jis darys, jei nebus siekta atkurti buržuazinę, o tik nepriklausomą Lietuvą, aiškaus atsakymo neišgirdome. Tačiau tai, ką išgirdome, turėjo įtakos Sąjūdžio taktikos koregavimui.
Apžvelgiant turimus KGB archyvus (pabrėžiu turimus, nes mums liko, ką jie paliko) galima manyti, jie nebuvo gavę aiškių nurodymų, kaip elgtis su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, kol šis tiesiogiai nepasisakė už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. KGB agentūra pradėjo energingai skverbtis į Sąjūdžio struktūras, kai ryškėjo Sąjūdžio galutiniai tikslai. Pirmu atveju norėta bendrauti kaip ir su visomis aneksuotos Lietuvos struktūromis, antru atveju, siekta sukompromituoti Sąjūdžio (ir jam pritariančius) veikėjus. KGB kaupė, jų nuomone, galinčią kompromituoti Sąjūdžio veikėjus medžiagą. Kagėbistai sekė Sąjūdžio lyderius, kandidatuojančius į TSRS liaudies deputatus, fiksavo jų kalbas susitikimo su rinkėjais metu, viešus pasisakymus per žiniasklaidą, apie visą tai su nerimu informavo Maskvą.
Po Sąjūdžio remtų deputatų pergalės TSRS liaudies deputatų rinkimuose Lietuvos KGB padalinys, tikėdamasis, kad Lietuvoje bus įvestas, dar karinis valdymas, 1989 metų balandžio mėn. parengė visų Sąjūdžio Seimo Tarybos narių charakteristikas, rengė fizinio susidorojimo su jais planą, kodiniu pavadinimu „Metel“ („Pūga“[1]). Dar 1988 metų gruodyje buvo sudarytas 273 asmenų sąrašas, kurie, susiklosčius kritinei situacijai, turėjo būti sulaikyti, ypatingai pavojingais laikyti Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Bronius Genzelis, Romas Gudaitis, Kazimieras Motieka, Vytautas Radžvilas ir Zigmas Vaišvila. Pagal šį planą buvo sudaryti 50 operatyviniai kovos būriai, kurie, pasitelkdami milicijos rinktinius pareigūnus, turėjo įvykdyti šią akciją[2]. Tam buvo kuriamas ir KGB rezervas, plečiama agentūra Sąjūdžio ir naujai besiformuojančių judėjimų struktūrose.
Apie Sąjūdžio veikėjus rinkta medžiaga buvo dvejopa: viena skirta Maskvai (sąjūdiečių ryšiai su išeiviais, Vakarų kultūros veikėjais – visais taip vadinamais antitarybiniškai nusiteikusiais asmenimis, parenkant iš jų raštų citatas, rodančias, esą jie ir patys yra užsimaskavę antitarybininkai ir rusų tautos priešai) ir vidaus rinkai (vėlgi ištrauktos iš konteksto citatos, tik šį kartą bylojančias, esą anksčiau sąjūdiečiai buvo tokie pat imperijos garbintojai, o dabar pasuko į Sąjūdį, tikėdamiesi svaiginančios karjeros). Šie KGB „arsenalai“ vėliau buvo ir panauduoti[3].
„Metel“ plano įdomybė ta, kad pagal TSRS Konstituciją jokių sankcijų imtis prieš TSRS liaudies deputatus neturėjo teisės, o būtent plane minimi keli asmenys buvo TSRS liaudies deputatai. Ši priemonė gorbačiovinės pertvarkos metais nebuvo panauduota nei prieš vieną deputatą. Tad neaišku, ar E.Eismuntas tokius nurodymus buvo gavęs iš Maskvos saugumo komiteto, ar veikė savo iniciatyva. Ypač Lietuvos KGB padalinys suintensyvino savo veiklą po Lietuvos deputatų pasirodymo TSRS liaudies deputatų suvažiavime ir TSRS Aukščiausioje Taryboje.. KGB siekė suskaldyti Sąjūdį ir naujai besikuriančias partijas. Tai akivaizdu iš generolo E.Eismunto ataskaitos[4] Maskvai 1989 metų gruodžio pabaigoje – po LKP XX suvažiavimo.
Generolas guodžiasi, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išnaudodamas politinę situaciją susiklosčiusia respublikoje, „spekuliuodamas valstybingumo ir nepriklausomybės idėjomis, pradėjo aktyvią kovą, siekdamas užgrobti įstatymo leidžiamąją ir vykdomąją valdžią“.[5] Toliau nurodo, kad Sąjūdžiui atstovaujantys TSRS liaudies deputatai daro spaudimą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai ir ši faktiškai Lietuvoje įteisino daugpartinę sistemą. Generolas dėsto, esą jam nepavyko suskaldyti Sąjūdžio vadovybės, nors ir sumažino radikaliausių jo veikėjų A.Skučo, P.Vaitiekūno įtaką.[6] Didžiausiu pasiekimu E.Eismuntas laiko tai, kad jam pavyko supriešinti Sąjūdį su Lietuvos laisvės Lyga.[7] Generolas Maskvai raportuoja, jog KGB sekasi iš vidaus griauti Lietuvos demokratų ir Krikščionių demokratų partijas.[8]
KGB ieškojo tiesioginių kontaktų su žiniasklaida tam, kad galėtų supriešinti ir diskredituoti Sąjūdį bei kitas Lietuvos politines jėgas. Jai tiesiogiai pamėtėdavo KGB reikalingą (neretai ir klastotes) medžiagą. Pasak E.Eismunto, kagėbistam pavyko paskelbti virš 400 tokių publikacijų, tame tarpe ir užsienio spaudoje.[9] KGB inspiruoja savo neva nelegalių leidinių leidybą..Tada Lietuvos padangėje atsiranda įvairų provokacijų specialistas generolas Stanislovas Caplinas, įdarbintas E.Eismunto pirmuoju pavaduotoju.
1989 metų rudeny pasirodė Leono Kiauleikio redaguojamas „nepriklausomas“ laikraštukas „Kranklys“. Jis ėjo didelių tiražu ir buvo platinamas veltui. Jis taškėsi purvais prieš visus, kurie siekė nepriklausomybės. L.Kiauleikis siekė „įrodyti“, esą sąjūdiečiai bendradarbiauja su KGB. Prieš 1990 metų rinkimus „Kranklys“ paskelbė, kad Vladimiras Beriozovas pokario metais dirbo saugume (vertėjavo kagėbistams), o Jokūbas Minkevičius – Antrojo pasaulinio metais karinėje žvalgyboje. Dalis dokumentų buvo autentiški. Tuo įsitikinta, perėmus KGB archyvus. Jau tada kilo klausimas iš kur juos gavo L.Kiauleikis. Dabar Iliustracijos komisija paskelbė, kad L.Kiauleikis slaptas KGB agentas. Tai –įrodyta ir teisme.
Kaip žinia, slapti agentai be savo vadų žinios neskelbia kitus agentus demaskuojančios medžiagos, o jeigu skelbia, vadinasi, to reikia darbdaviams. Taip ryškėja dar viena KGB akcija, pjudanti Lietuvos žmones. Dabar žinome, kad pagrindiniai susidorojimo su komunistais šaukliai taip pat buvo KGB informatoriai. Jie ir nieko dėtiems Sąjūdžio aktyvistams klijuodavo etiketes „jis kagėbistas“.
Savo šeimininkus Maskvoje E.Eismuntas informavo, jog po rinkimų 1990 m. vasario į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuva tikriausiai pasitrauks iš TSRS ir sieks tapti nepriklausoma valstybė. Tam atvejui jis siūlo būti pasiruošusiais ir tikino, jog Lietuvos KGB padalinys tikrina savo kadrus bei agentūrą bei ruošiasi veikti ekstremalioje situacijoje. Pasak jo, 1989 metų gruodžio mėnesy KGB Lietuvoje dar disponavo 6377 patikimais slaptais agentais[10] (ką jie veikia dabar? kaip žinia, prisipažino vos pusantro tūkstančio, kai kurie iš jų jau buvo „įšaldyti“).
KGB veikėjų ataskaitos šeimininkams Maskvoje ir kiti aptikti dokumentai byloja, kad ši institucija siekė, kad ją žmonės mitologizuotų. Daugelis piliečių tikėjo, kad kiekviename kolektyve yra KGB agentas. Ar taip galėjo būti?
Suskaičiuokime, kiek Lietuvoje būta įvairių grupių kolektyvų? Negi mažiau negu septyni tūkstančiai? Juk daugiau negu tiek KGB agentų neturėjo. Iš kur jų galėjo būti kiekviename kolektyve? Tai – viena. O antra? Kagėbistai į savo kontorą kviesdavo tik įtariamuosius asmenis. Ten nesusitikinėdavo su agentais, idant jie nebūtų išviešinti. Koks agentas, jeigu jis žinomas? Konspiracinių butų ir jų lankytojų kiekis buvo pakankamai ribotas, juolab mažiuose miestuose ir miesteliuose. Jie būtų pastebimi ir visuomenės iššifruojami. Kai KGB galutinai suvokė Sąjūdžio tikslus, ėmėsi ruoštis drastiškiems veiksmams. Vienas jų įtikinti Maskvą, kad Lietuvoje būtina įvesti ypatingąjį valdymą. To jie patys negalėjo padaryti, nes pagrindiniai Sąjūdžio lyderiai buvo TSRS liaudies deputatai. Dabar ne stalinizmo metas – jie negalėjo juos represuoti be TSRS liaudies deputatų leidimo, o tam reikėjo dvejų trečdalių pritarimo, kas buvo sunkiai įvykdoma, nes „perestroijkos“ deputatai buvo ne tie kaip anksčiau. Jiems reikėtų svarių įrodymų.
TSRS liaudies deputatams, ministrams ir kitų imperijos aukštų pareigūnų dėmesiui buvo išplatinta brošiūra,[11] kurioje pateikiamos citatos Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų viešų kalbų, straipsnių citatos, esą įrodančių, kad yra socializmo ir ypač rusų tautos priešai. Šį veiksmą galėjo atlikti tik specialiosios tarnybos, nes įėjimas į Suvažiavimo rūmus buvo stropiai saugomas ir bet kas ten patekti negalėjo, antra, įrašyti pasakytas įvairiose Lietuvos vietovėse deputatų kalbas, surinkti citatas išbarstytas po įvairiausius leidinius buvo ne pagal „Jedinstvos“ ar panašios organizacijos jėgas. .
Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse situacija pasikeitė; jeigu anksčiau pagrindinis veiklos devizas buvo neskirstykime žmones pagal tai, kokiai partijai jie priklauso ar priklausė veikime kartu, tai artėjant rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą pasigirdo šūkių: „Po nepriklausomybės paskelbimo visus komunistus iškarsime“. Kaip vėliau išryškėjo, kad šių lozungų autoriai, kaip taisyklė, buvo KGB agentai.
Dalies provokatorių pavardės žinomos: neįvardinu dėl dviejų priežasčių: Vienų jau nebėra gyvųjų tarpe, todėl nepadoru mesti šešėlį ant jų artimųjų, kurie tikriausiai niekuo dėti, kiti prisipažino Iliustracijos komisijai, todėl jį nuo viešumos saugo įstatymai.
Iš kur tie kvietimai? Ar noras nukreipti nuo savęs dėmesį šaukiant: „Laikyte vagį ...“? Ar generolo Stanislavo Caplino gerai suplanuota Lietuvos visuomenės skaldymo akcija. Gal išsami archyvinės medžiagos analizė padės atsakyti į šį klausimą. KGB ruošėsi nepriklausomybės paskelbimui. E.Eimuntas informavo Maskvą, jog sukurtas mechanizmas, kuris išsaugotų darbingą neviešą gerai patikrintų ir atsidavusių pagalbininkų aparatą, kuris susiklosčius naujai situacijai sėkmingai vykdytų savo funkcijas[12] (štai kam buvo reikalingi rezervistai).
KGB veikla po Nepriklausomybės paskelbimo
Dabar mano požiūris pasikeitė į apklausiamus aukštus KGB pareigūnus, prisiminus V.Putino posakį: „buvusių čekistų nebūna...“ Jeigu 1991 – 1992 metais kagėbistų pasakojimus priėmiau už gryną pinigą, dabar susimąstau: ar jie, profesionalai, nemulkino mus? Komisijos pagrindinis tikslas buvo išaiškinti ar yra KGB agentų Aukščiausioje Taryboje bei Vyriausybėje.
Įvairiuose aptiktuose šaltiniuose figūravo agentas „Gediminas“. Jis iki pat pučo informavo apie Aukščiausios Tarybos ir jos padalinių veiklą, tame tarpe ir apie Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdžius. Nedviprasmiškai kildavo klausimai: kas jis? Realus asmuo? Agentu galėjo būti bet kuris Aukščiausios Tarybos, jo Prezidiumo narys, Aukščiausios Tarybos tarnautojas. O gal sumaniai įtaisyta „blakė“, iš kurios informaciją nurašydavo KGB karininkas ir skelbdavo tuo vardu. Ir pagaliau: kodėl mums paliko minėtą medžiagą? Juk laiko ją sunaikinti turėjo pakankamai. Peršasi atsakymas: medžiagą paliko sąmoningai, idant mes suktume galvą, kas jis ir vienas kitą įtarinėtume. Kas tie kagėbistai?
Po Kovo 11-osios prasidėjo Aukščiausios Tarybos skalda. Viena diena deputatai savo pašto dėžutėse rado lapelį, kuris prasidėjo žodžiais : „Mes, Valstybės Saugumo komiteto iniciatyvinės grupės „Už Nepriklausoma Lietuvą“ nariai, reiškiame susirūpinimą esama politine padėtimi Respublikoje“. Toliau vardinami esą Aukščiausioje Taryboje veikiantys agentai. Lapelyje rašoma: „Žmonės dirbę informatorių darbą VSK tarnybose ir šiandien naudojantys Aukščiausios Tarybos tribūną savo tikslams, nepadarė atitinkamų pareiškimų dėl šios savo veiklos, todėl manome, kad mūsų pareiga jums padėti“. Kas tai? Kodėl KGB karininkai anonimiškai išdavinėja savo įstaigą, o ne pasitraukia iš ten ar bent neužmezga ryšio su Lietuvos saugumo departamentu ir jam neperduoda turimos informacijos? Manyčiau, tai viena iš visuomenės skaldymo akcijų.. O gal besiblaškantys, svyruojantys karininkai? Vėliau KGB archyvuose neaptykau patvirtinančios ar paneigiančios tą ar kitą versiją.
Berods, 1991 m. rugpjūčio 21 d. KGB darbuotojai staigiai apleido patalpas. Kol komisija jas perėmė, KGB rūmuose šeimininkavo kas tik norėjo. Dabar negalime pasakyti, kur kokie dokumentai yra (Rusijoje ar Lietuvoje). Galimi įvairūs dokumentų grobimo motyvai: vieni nepasitikėjo nauja valdžia ir taip norėjo juos išsaugoti ateičiai, kiti, kad jais galėtų šantažuoti buvusius agentus ir iš to gauti dividendus, treti norėjo išbalinti savo praeitį.
Šiandien akivaizdu, kad KGB iš anksto ruošėsi nutraukti savo legaliąją veiklą, bet nepasitraukti iš Lietuvos. Manau, mums žinomi tie agentai, kuriuos KGB norėjo, kad mes apie juos žinotume.
Po Kovo 11-os antrą kartą pasklido žinia, esą agentūrinė kartoteka išvežama į karinį miestelį ir ten deginama, esą kagėbistai baiminosi, kad ji nepatektų į atkurtos valstybės saugumo rankas. Dabar gi žinome, kad buvo išvežta į Rusiją, o apie deginimą skleidė mitus, idant įtikintų, esą KGB pasitraukia iš Lietuvos.
Ji iškarto davė lauktų rezultatų: prasidėjo tautos supriešinimas. Tauta, užuot vieningai veikusi, pradėjo tarpusavyje rietis. Nežinau, kas suvedinėjo asmenines sąskaitas, kas taip svajojo padaryti politinę karjerą, o kas vykdė KGB gilumoje gimusi tautos supriešinimo planą. Dėl to niekaip negaliu pamiršti tuometinio „Lietuvos aido“ redaktoriaus S. Stomos pinamo „Voratinklio“ (jų mezginiai jaučiasi iki šių dienų). Daugelis komisijos narių stengėsi sąžiningai atlikti savo pareigas. Kažkiek šį reiškinį paaiškina Rusijos žiniasklaida. Aukščiausio rango Rusijos veikėjai įrodinėja, esą Lietuva nesugebėsianti būti savarankiška valstybė (anksčiau ar vėliau ji sugrįš į Rusijos globą). Natūralu, kad kaimynės šalys siekia mus įtakoti. Vienas iš tų įtakos svertų yra slaptosios tarnybos. Šiandieniniame technikos amžiuje jos labiau linkusios veikti žmonių smegenis.
Žinojau, kad agentai gali būti „įšaldyti“, tai yra jiems leista kurį laiką laisvai įsikurdinti, dažniausia užsiimti verslu. Pirmajai pradžiai jie aprūpinami negrąžinamomis lėšomis. Jeigu agento paslaugų neprireiks, gali būti paliktas ramybėje, o prireikus kiekvienu momentu gali būti „atšildytas“.
Pokyčiai imperijoje veikė ir jų mąstyseną. 1989 m. gruodžio 30 d. dienraštis „Tiesa“ paskelbė anoniminį 38 KGB karininkų pareiškimą, kad jie pritaria LKP atsiskyrimui nuo Maskvos ir Lietuvos valstybingumo atstatymui. Manau, kad daugelis iš tų karininkų nuoširdžiai tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, bet neatmetu galimybės, kad jų tarpe buvo ir specialiai infiltruotų į tą grupę. Esu tikras, kad nė vienas kagėbistas praregėjo. KGB vadovybė jos iššifravo ir atleido „dėl tarnybinio netikimo“. Prasidėjo KGB valymas tais pačiais motyvais buvo atleista dar apie 100 lietuvių karininkų Taigi kagėbistas nelygus kagėbistui. Kaip juos atskirti?
KGB archyvai byloja, kad po Baltijos kelio susirūpinta KGB rezervu, kruopščiai tikrinant jo patikimumą.. KGB karininkų rezervistų paskirtis karo arba politiniu suiručių metu papildyti (arba pakeisti) KGB karininkų gretas, duotuoju atveju veikti prieš Lietuvos valstybingumo šalininkus. Nežinoti to galėjo nebent naivuolis. Šis rezervas buvo komplektuotas išimtinai savanoriškumo principu. Į jį traukti nereikėjo jokių kitų instancijų sutikimo. Ta proga turime matyti principinį skirtumą tarp asmenų užverbuotų į KGB rezervą brežnevinės stagnacijos ir paskutiniaisiais gorbačiovinės „perestroijkos“ metais.
Naujasis KGB rezervas turėjo būti pasiruošęs karinės padėties Lietuvoje įvedimui. Į jo funkcijas įeitų suiminėti (reikalui esant ir fiziškai naikinti) nepatikimus asmenis, kurių sąrašai buvo sudarinėjami. Skirtingai nuo etatinių KGB darbuotojų, rezervistų sąrašai nebuvo patekę į Laikinosios komisijos rankas (žinotas tik pats faktas ir verbavimo tikslas). Dėl to komisija jų netyrinėjo, kaip netyrinėjo ir save įvardinusių skundikų.
Turimų dokumentų analizė byloja, kad KGB kruopščiai ruošėsi veiklai po Lietuvos valstybingumo atkūrimo (formuotas KGB rezervas, kuris turėjo perimti etatinio KGB aparato funkcijas). Turime matyti principinį skirtumą tarp KGB rezervo, formuoto, kai imperija buvo savo zenite, ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimo išvakarėse, tai yra, kai imperija nejuto sau vidinio pavojaus ir kai jos griūtis tapo akivaizdi. Reikia būti naiviam, kad tikėtum, jog svetimų valstybių specialiosios tarnybos Nepriklausomoje Lietuvoje galėtų remtis smulkiais ir neturinčiais specialaus pasiruošimo šnipukais. Jiems reikalinga nauja vadovybė, kurią ir sudarytų KGB rezervas.
KGB viešai Lietuvoje veikė ir po nepriklausomybės paskelbimo: toliau verbavo agentus, palaikė ryšius su mūsų antivalstybinėmis organizacijomis. Algirdo Endriukaičio duomenimis nuo 1990 kovo 11 d. iki 1991 rugpjūčio 23 d. užverbuotas 121 agentas įvairiose Lietuvos vietose (nuo Visagino iki Klaipėdos)[13] Tai, kad tuo metu žmonės leidosi verbuojami (tiesioginis šantažas vargu ar naudotas) byloja, arba, kad jie netikėjo Lietuvos valstybės atgimimu ir tuo tikėjosi „užsidirbti“ sau dividendų, arba siekė mūsų valstybės likvidavimo, bet vienu ar kitu atveju vertinti kaip aršūs Lietuvos valstybės priešai.
Nenurimsta skandalas dėl KGB rezervo. Vieniems – paprastas burbulų pūtimas, kitiems – rimtas reikalas. Kažkiek šį reiškinį paaiškina Rusijos žiniasklaida. Aukščiausio rango Rusijos veikėjai įrodinėja, esą Lietuva nesugebėsianti būti savarankiška valstybė (anksčiau ar vėliau ji sugrįš į Rusijos globą). Natūralu, kad kaimynės šalys siekia mus įtakoti. Vienas iš tų įtakos svertų yra slaptosios tarnybos. Šiandieniniame technikos amžiuje jos labiau linkusios veikti žmonių smegenis. Neturiu aiškios nuomonės dėl liustracijos įstatymo. Nesinorėtų visus tupdyti į vieną katilą: rezervistus, kurie jais tapo dar septintajame – aštuntajame dešimtmetyje, ir tuos, kuriuos į rezervą pakvietė Stanislovas Caplinas, tai yra, asmenys, kurie buvo pasiruošę su ginklu suimdinėti sąjūdininkus; agentus (dvasininkus, tremtinius, politinius kalinius), nepajėgusius atsilaikyti prieš jiems taikytas represijas, ir asmenis, tapusiais agentais, kai tauta pakilo į kovą dėl savo teisių ir paskelbė nepriklausomybę. Pirmu atveju mes turime reikalą su silpnais žmogeliais, antru atveju su atvirais Lietuvos valstybės priešais. Kaip jais galima pasitikėti?
Oficialiai KGB kontora savo veiklą nutraukė 1991 m. rugpjūčio 23 d.. Iki tol ji veikė viešai. Dabar jos rezidentūra. Rusijos bolševikai, 1917 m. spalio 7 d. užgrobę valdžią, dorojosi su carine ochranka ir kitomis buvusiomis Rusijos slaptomis tarnybomis. Jie skelbė: „senąjį pasaulį išardysim iki pat pamatų....“ Ir griovė, bet pasirodo neviską (kai ką perėmė ir iš carinės Rusijos slaptųjų tarnybų arsenalo). Bolševikai sugebėjo į tarpukario Lietuvos vadovybę, jos karinę vadovybę infiltruoti savo agentūrą. Ką mums sako generolų Konstantino Kleščinskio, Vinco Vitkausko vardai?
Rusija pasiskelbė, kad ji yra TSRS teisių ir struktūrų perėmėja, vadinasi ir spec. tarnybų. KGB ir GRU turėjo pakankamai laiko pasiruošti viešam pasitraukimui iš Lietuvos, todėl nemanau, kad jos čia nepaliko savo įvairių priedangos institucijų, kurios ir dabar veikia. Jokia žvalgyba pati nenuraukia savo veiklos. Ji tik neretai keičia šeimininką... .Tik naivuolis gali galvoti, kad Rusijos specialiosios tarnybos neveikia Lietuvoje. Tačiau tai – Lietuvos specialiųjų tarnybų, visų pirma Lietuvos valstybės saugumo departamento tyrimų ir reagavimo objektas.
[1] A.Anušauskas. Tiesos sakymas,Naujasis židinys-Aidai,2008, Nr.6, p.225-229.
[2] Ten pat, p.226.
[3] su komunistais šaukliai taip pat buvo KGB informatoriai. Jie ir nieko dėtiems Sąjūdžio aktyvistams klijuodavo etiketes „jis kagėbistas“.
[4] Э.Эйсму нтас. ОТЧЕТ об итогах оперативной и служебной деятельности ЛПИ Литовской ССР з 1989 год. KGB LTSR dokumentų saugykla, F. K-1, Ap.46, B.324 (viso 26 lapai).
[5] Э.Эйсму нтас. ОТЧЕТ,l..1.
[6] Ten pat, l.16.
[7] Ten pat.
[8] Ten pat, l.16.
[9] Ten pat, l.13.
[10] Э.Эйсмунтас. ОТЧЕТ, l..23.
[11]Мысли вслух наролных дерутатов СССР от Литовской ССР руководителей движентя «Саюдис» (1989.)
[12] Э.Эйсмунтас. ОТЧЕТ, l.22.
[13] Algirdas Endriukaitis (g.1936)-už antitarybinę veiklą 1957- 1963 m.kalėjo, nepriklausomybės akto signataras, 1991-1992 m Komisijos KGB veiklai ištirti Lietuvoje narys, iki šiol pasišventęs tyrinėja užsienio specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvoje. Jis man leido pasinaudoti savo surinkta medžiaga.