Prie „Akiračių“ apskritojo stalo diskusija apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį išsirutoliojo neatsitiktinai, nors šia tema kontraversiškų svarstymų netrūksta. Artėjant šios datos paminėjimo iškilmėms visuomenėje tvyro labai daug nuomonių – ar reikia mums pompastiškų renginių, ar Šv.Brunono nužudymo faktas išties sietinas su valstybės įprasminimu, o gal labiau su evangelizacijos pradžia etc. Pokalbiui prie apskritojo stalo pakvietėme istorikus prof. Zigmantą Kiaupą ir prof. Egidijų Aleksandravičių, Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių ir filosofą prof. Gintautą Mažeikį.
Pirmas įspūdis, kurį turistas patirdavo Maskvos aerouoste apie sovietų liaudį nuo liaudies valdžios skiriančią sieną, būdavo dvi salės Maskvos aerouoste: viena, prigrūsta paprastų lėktuvo laukiančių keleivių, kita - tuščia arba apytuštė, tik liaudies deputatų tarybos nariams. Kas neleido valdomiesiems iš perpildytos salės nueiti pabūti kartu su valdančiaisiais? Juos skyrė baimės siena.
Norėčiau paliesti KGB veiklą dviems aspektais: pirma, pabandyti nušviesti jos veiklos mechanizmą ir, antra, KGB veikimą Sąjūdžio struktūrų formavimosi ir veiklos metais. Mąstant apie KGB veiklą šiame laikotarpyje, pravartu prisiminti sukauptas žinias apie šios institucijos evoliuciją. Imperijos saugumo tarnybomis susidomėjau pragmatiniais sumetimais, kai po 1991 rugpjūčio 19 -21 d. pučo ir jo pralaimėjimo, subyrėjus Tarybų Sąjungos imperijai, KGB formaliai nutraukė Lietuvoje savo veiklą ir kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko vadovaujamą komisiją tų tarnybų veiklai ištirti Lietuvoje, kurios nariu buvau paskirtas. Pagrindinis komisijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausioje Taryboje ir Vyriausybėje yra KGB agentų.
Viešasis gyvenimas, o labiausiai – jo kalba, tampa vis labiau buitiškas, privatus, persmelktas šnekamosios kalbos dvasios. Tai akivaizdu, įrodinėti nereikia, bet rūpi kas kita – kodėl ir kaip viešasis diskursas krypsta link naminio ar gatvinio pokalbio retorikos, galiausiai – kokios viso to pasekmės, koks poveikis, atgalinis ryšys ir kalbėjimo būdo nulemtas pakitęs bendravimo pobūdis. Čia kelios mintys apie mūsų viešosios erdvės kolokvizacijos priežastis ir raiškos formas, susietos su viešosios erdvės sampratos analize.
Rinkimų ruduo eina į pabaigą, barstydamas kartu su gelstančiais lapais visokius neaiškumus, keldamas nerimą dėl artėjančios Baltijos žiemos ir rusiškų dujų kainų. G. Kirkilo vyriausybė it niekur nieko plauna rankas po darbų, menkai bendro turinčių su pasirengimu įveikti krizę. Tiesa, Lietuvą nuo Rusijos vis dar skiria ne tik Europos Sąjungos siena, bet ir žodžio laisvė kartu su žodžio savivale. Čia apie gūdžias Lietuvos ekonomikos dienas uždrausta kalbėti nebent tuose „valstybininkų“ sluoksniuose, kurie ilgalaikės mažumos vyriausybės veikloje nuodėmių ir silpnybių nemato. Visi kiti unisonu gąsdinasi prieš imant svarstyti naujos vyriausybinės koalicijos sudėtį.
Turbūt ne vienas tėvynainis nūdienos Lietuvoje mėgindamas atsakyti į klausimą, kas yra patriotizmas, pritartų XIX a. vardu nepasirašiusio amerikiečių žurnalisto mintims, jog be patriotizmo, tauta tebūtų „krašto be solidarumo, be sielos apgailėtinas reginys; atsitiktinė neprigimtinių dalelių sankaupa, imigrantų sambūris, paprasčiausias turgus“ („Kas yra amerikietis?“, 1875). Patriotizmo klausimas ir šiandieninėje „globalaus kaimo“ gadynėje nėra praradęs tarptautinio universalumo bei politinio aktualumo.
