Kai buvau kokių dešimties metų, savo namų balkone radau storą knygą baltu viršeliu, sulietu arbata (mat jos formatas idealiai atstojo padėklą). Dideli sunkūs lapai buvo išmarginti įvairiaspalviais paveikslėliais, o besiremdamas dešimtmečio žiniomis spėjau, jog šios knygos personažai− katinas bei jo bičiulis tigras. Drauge jiedu gyveno trobelėje pamiškėje, kasdien žvejodami, rinkdami miško gėrybes ir besidžiaugdami šilta nūdiena, ramiai jiedu sau gyveno.
Kaip šiandien prisimenu grakščias raides ant gelsvo knygos viršelio − „Panama labai graži“. Tą popietę knygą ir perskaičiau. Skaitymą pamiršau ilgam, bet Panama vaiko sąmonėje išliko ilgam. Skaitymo malonumą vėl atradau tik po daugelio metų. Visai kaip ir Panamą.
Kapitalistinis godulys ar likimo išdaiga?
Pradinis atostogų planas buvo smagi kelionė į Peru džiungles, tačiau dėl žemiškųjų (vizos) reikalų kelionės planus teko keisti. Godiems kapitalistams avialinijose pareikalavus už skrydžio datos keitimą 2/3 bilieto kainos nusprendžiau į Peru nevykti. „Flirtuojantis“ roboto balsas, kitame telefono linijos gale, informavo, kad dalį bilieto kainos galiu panaudoti kitam skrydžiui.
Atsivertęs aviakompanijos interneto puslapį ir spustelėjęs ant skilties „specialiūs pasiūlymai“ radau nemažas nuolaidas skrydžiams į Meksiką, Puerto Riką ir... Panamą. Po dviejų savaičių jau sėdėjau odinėje kėdėje, bandančioje imituoti verslo klasę, per iliuminatorių žvelgdamas į tolstančią Bostono panoramą. Mano kelionė į vaikystę prasidėjo, nors tuomet aš negalėjau nė nutuokti, kas šioje kelionėje manęs laukia, nes juk ne aš pasirinkau Panamą, bet Panama pasirinko mane.
Skurdžios geografinės žinios
Kolegė darbe padovanojo kelionės gidą, trumpą įvadą apie Panamos respubliką, mat mano kelionė buvo absoliuti avantiūra, prasidėjusi nuo lėktuvo bilieto, o ne nuo kelionės plano, kuo turėtų prasidėti kiekviena tikro keliautojo kelionė. Manding, aš apie savo kelionės tikslą skaičiau lėktuve, dvylikos tūkstančių metrų aukštyje.
Knyga kantriai pasakojo, jog kiek didesnė nei Lietuva, Panama yra 3,3 milijonų žmonių namai, kurių 70% yra vadinamieji mestizo, amerindų ir baltųjų palikuonys. Absoliuti Panamos gyventojų dalis yra Romos katalikai, kalbantys valstybine ispanų kalba.
Dangaus aukštybėse perskaičiau, jog šalies, link kurios skrendu, bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra $10,700 (palyginimui Lietuvoje BVP vienam gyventojui sudaro $16,800 (2007)), naudojamąsi visais 116 oro uostų, o šalies negina kariuomenė, kurios ši Centrinės Amerikos valstybė išvis neturi.
Chaosas nuo pirmojo žingsnio
Keturiasdešimt kilometrų nuo Panamos miesto, Tocumeno oro uoste, pasienio apsaugos pareigūnei teko pademonstruoti savo žinias bandant pasienietę įtikinti, jog Lietuvos respublikos piliečiams Panamos vizų nereikia. Mano nuostabai, niekur mano žodžių nepatikrinusi pareigūnė uždėjo platų mėlynos spalvos Panamos pasienio apsaugos tarnybos antspaudą ir palinkėjo geros kelionės. Atmestinas požiūris į savaime suprantamus teisinės sistemos reikalavimus man taps labai aiškus vos už kelių dienų, bet tą naktį oro uoste aš dar nieko nenutuokiau.
Vos išėjęs iš oro uosto terminalo buvau apsuptas maloniai besišypsančių „pagalbininkų“, sukrovusių mano lagaminus į taksi ir įžūliai iškaulinusių po dolerį už kiekvieną. Tada aš nežinojau dar ir to, kad panašios subtilaus „reketo“ formos Panamoje yra puikus būdas užsidirbti, o kai kam ir išgyventi.
Atsidūręs viename taksi su amerikiečių turistu, saugiai bei greitai pasiekiau savo viešbutį, ramiame ir saugiame Panamos miesto rajone − El Cangrejo. „Pasidžiaugęs“ šaltu vandeniu duše, naktį praleidau kondicionuojamame numeryje, bet tada dar nežinojau, kad ir oro kondicionierius šioje tropikų šalyje yra tikras prabangos dalykas.
Teisinis nihilizmas Panamos stiliumi
Vos atvykęs į viešbutį jau kitą dieną susipažinau su keletu turistų iš Vokietijos. Išgirdęs, kad vykstama į Bocas del Toro salas šalies Šiaurėje, netoli Kosta Rikos sienos, nutariau prie europiečių prisijungti.
Devintą valandą vakaro, jau visiškai sutemus, taksi pasiekėme triukšmingą autobusų stotį, kur netrukus pajudėjome į ilgą dešimties valandų kelionę per džiungles, naujutėlaičiu Mercedes Benz autobusu, išsvajotųjų salų kryptimi.
Antrą valandą nakties buvau pažadintas įsakmaus uniformuoto vyriškio balso: „passaporte!“ (isp. pasas). Protui tik bundant iš miego buvau išlaipintas iš autobuso, tuo metu pro langą į mane žvelgė klausiantys, siaubo pilni vokiečių žvilgsniai. „Passaporte!“− buvo pakartota. Angliškai nešnekančiam pasienio tarnybos darbuotojui beviltiškai bandžiau išaiškinti, jog pasą palikau viešbutyje, sostinėje, nes bijojau su savimi vežtis, nusikaltėlių knibždančioje šalyje. Šalia stovėjęs nelaimės draugas iš Ekvadoro susidūrė su panašia problema, bet buvo apdovanotas bent jau ispanų kalbos dovana.
Netrukus jau sėdėjau pasienio stoties viršininko kabinete. Būtent taip įsivaizduoju sovietinius kabinetus: dulkėtas stalas, nuklotas senai neliestais popieriais, nėra nei kompiuterio, nei telefono, kur ne kur skraido alkana musė, kabineto gale liūdi nevalytas langas, o už jo − tolstančios mano autobuso šviesos ir baimės perverto mano veido atspindys. Džiunglių viduryje, be dokumentų, telefono ar (komiško) kelioninio ispanų kalbos žodyno likau vienas.
Kelias valandas besitęsiant maratonui „hablas espanol?“ (isp. ar supranti ispaniškai?), „no hablas!“ (nesuprantu), pareigūnas arogantišku balsu reikalavo pasakyti savo paso numerį, kurio mintinai nežinojau.
Anglų kalba užsispyrėlį bandžiau įtikinti, kad pasiturinčios Europos žemyno piliečiai neteisėtai nekerta Panamos sienos tam, kad plantacijose nelegaliai skintų bananus, spaustų kokosų sultis ar pardavinėtų kalmarus sušutusiuose turguose, bet korumpuoto pareigūno ausys liko kurčios. Po kelių valandų nuo sulaikymo buvau palydėtas į savo „numerį“ − šlapimu dvokiančią vienutę. Besisaugodamas egzotiškų gyvių ir po galva pasiklojęs iš Lietuvos atsivežtą rankšluostį, celėje praleidau naktį, vis žadinamas tai artėjančių, tai tolstančių žingsnių.
Septintą valandą ryto buvau nuvestas atgal į mutinės viršininko kabinetą, kur buvo tęsiamas maratonas „hablas espanol?“, „no hablas.“ Pareigūną vis bandžiau įtikinti, jog, nors ir labai stengiantis, ispanų kalbos per naktį niekaip nepavyko išmokti.
Praėjus devynioms valandoms nuo sulaikymo pradžios ir pakrikus nervams ėmiau šaukti: „embassy - phone call!“ (angl. ambasada - telefono skambutis). Nesileidau į jokias kalbas, tik kaip prisuktas kartojau šias dvi angliškas frazes. Galiausiai „gailestingųjų“ man buvo duota telefonų knyga.
Iš trijų Europos sąjungos diplomatinių misijų Panamoje rezidavo tik Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos pasiuntiniai. Pastarosios pagalbos ir nusprendžiau prašyti, nes artimiausia Lietuvos ambasada yra įsikūrusi už tūkstančių kilometrų − Argentinoje.
Palydėtas iki telefono būdelės sukrapščiau paskutines monetas ir paskambinau į britų ambasadą Panamos mieste. Angliškai kalbančios ambasados darbuotojos buvau paklaustas, ar esu Britanijos pilietis. Tačiau pagal Europos sąjungos teisės normas, kurias teko gana paviršutiniškai studijuoti, Europos sąjungos piliečiams privalo būti suteikiama diplomatinė pagalba tuo atveju, jei šalyje, kurioje reziduoji nėra tavo tėvynės diplomatinės atstovybės. Žiniomis pasidalinau ir su ambasados darbuotoja, kuri pasikonsultavusi su kolegomis, informavo, kad pasienio tarnybos darbuotojai mane privalo nuvežti į antrame pagal dydį Panamos mieste, Davide, įsikūrusį Didžiosios Britanijos konsulatą.
Parvestas į pasieniečių stotį, joje praleidau dar kelias valandas, kol man buvo leista keliauti, kur panorėjus. Vidury džiunglių, siauro žvyrkelio pakraštyje likau vienas sau spėlioti− „šiame krašte autobusai važiuoja dažniau nei kartą per savaitę, ar ne“?
Prisėdęs ant žemės stebėjau ant bananais nukrautų asilų jojančius vietinius, kyšius duodančius vilkikų vairuotojus, džiungles, kurias buvau matęs tik filmuose „Rembo.“ Po kelių valandų vis tik sulaukiau autobuso, važiuojančio Panamos miesto link. Košmaru virtusi išvyka dabar tėra smagus nuotykis, nors savo draugus jau įspėjau „teisinio nihilizmo“ sąvokos nė nevartoti, nes lietuviškasis nihilizmas yra juokas palyginus su teisės „viršenybe“ kažkur „bananų respublikoje“ dviejų Amerikų viduryje.
Panama labai graži
Nepaisant teisinių nemalonumų kiekvienas sąmoningas keliautojas turi konstatuoti − Panama yra įspūdingas kraštas. Nepalyginamai gražesnis nei tas, kurį kūriau dešimtmečio vaizduotėje, išvydęs pavadinimą ant bananų dėžės šono knygos puslapiuose. Panama, skirtingai nei yra manoma, yra kur kas daugiau nei tik iš kanalo gyvenanti bananų respublika kažkur Centrinėje Amerikoje. Tai įspūdinga kultūra, daugeliui žmonių, visų pirma, besiasocijuojanti su Kuna tauta, ramiai gyvenančia San Blas salyne Karibų jūroje ir puoselėjančia savo kultūrą, dėvinčia tradicinius spalvingus drabužius, auginančia vištas, bananus ir kokusus.
Vis tik labiausiai Panama pasauliui asocijuojasi su kanalu − vienu įspūdingiausių žmonijos statinių, bene šimtmetį stebinantį savo didingumu ir genialiu inžineriniu sprendimu, gerokai pralenkusiu savo laikmetį.
Dalis kelionių gide netilpusios istorijos
Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusio Panamos mieste gyvena kiek mažiau nei pusė milijono gyventojų, o turtinga miesto istorija pasakoja apie įdomų ir spalvingą gyvavimo laikotarpį: 1519 metais miestą įkūrė ispanų gubernatorius Pedro Arias de Avila, seno indėnų žvejų miestelio teritorijoje. Ši ispanų teritorija, žinoma Panamos vardu, netrukus tapo svarbiu ispanų valdžios, bažnyčios ir prekybos centru. Per Panamos uostą Ramiojo vadenyno pakrantėje į Portobelo uostą Karibų jūroje į įvairius kraštus jūra keliavo ispanų perimtas (būkim preciziški − pavogtas) auksas. Milžiniški turtai privertė Panamos miestą ne tik suklestėti, bet ir tapo jo prakeiksmu, pavertusi jį svarbiausiu piratų taikiniu visame Karibų jūros baseine.
1671 metais Velso piratas Seras Henry Morganas su daugiau nei tūkstančiu savo karių užpuolė miestą. Užpuolimo metu kilęs baisus gaisras tragiškai nuniokojo miestą, palikdamas tiktai griuvenas, matomas dar ir šiandien senojo Panamos miesto vietoje (Panama Viejo), apie 8 km nuo dabartinio miesto centro.
Šiandien Panama Viejo rajone mokslininkai iš viso pasaulio atlieka archeologinius tyrimus bei bando atkurti senojo miesto vaizdą, nors iki šių dienų geriau išliko vos vienos bažnyčios kontūrai. Nepalanki kriminogeninė situacija aplink senojo miesto likučius nepadeda kurti tinkamos atmosferos – kartą vidurdienį bevaikštantį turistą iš Lietuvos sustabdė Panamos policininkas ir paprašė neiti kryptimi, kuria šis entuziastingai judėjo (svarbiausių senojo miesto griūvėsių link), nes ten jis būsiąs nušautas (pareigūno ausų dar nepasiekė žinios apie Lietuvos banditus).
Praėjus trejiems metams po Morgano puolimo, Panamos miestas buvo naujai įsteigtas Casco Viejo rajone, keli kilometrai į pietvakarius nuo senojo miesto sienų. Naujojo miesto teritorija buvo apjuosta masyvia akmenų ir plytų siena, kai kur siekiančią net 14 metrų aukštį, 3 metrų plotį bei stebėjimo bokštais kas 75 metrai. Į miestą buvo patenkama per tris galingus vartus, įrengtus skirtingose miesto vietose.
Sienos statybos buvusios tokios brangios, jog Ispanijos valstybės taryba, audituodama sienos statybą, prašė išsiaiškinti ar siena nepastatyta iš aukso ar sidabro. Ir nors statybos buvusios pasakiškai brangios, Panamos miestas daugiau niekada nebuvo užgrobtas.
Laikui bėgant ispanų užkariautojai nustojo naudoti Portobelo uostą šalies Rytuose, Karibų jūros pakrantėje, o 1746 metais nustota naudoti ir visą prekybos kelią. Tokiu būdu Panamos miesto reikšmė palaipsniui ėmė mažėti.
Padėtis pasitaisė 1850 metais, kuomet buvo pastatytas Panamos geležinkelis, populiarus tarp aukso karštinę išgyvenančių amerikiečių, gabenančių auksą į Kaliforniją. Aukso karštine užsikrėtę keliautojai keliaudavo iš JAV Vakarinės pakrantės į Rytus per Panamą, siekdami išvengti susidūrimo su priešiškai nusiteikusiais indėnais centrinėse JAV valstijose. Šis tranzitas Panamos geležinkelį privertė suklestėti.
Panamos kanalo statybos prancūziškai
Panama galbūt ir būtų likusi istorijos paraštėse, jei ne unikali šios nedidelės valstybės geografinė padėtis. Nuo pat to momento, kai tą suprato svarbiausios pasaulio jėgos, jų žvilgsnis nuolat nukrypdavo į siauriausioje Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų vietoje įsikūrusią valstybę.
Pragmatiškai ir įžvalgiai Panamos strateginę padėtį dar 1524 metais įvertino Ispanijos karalius Čarlzas V, įsakęs atlikti vandens kelio statybos galimybių studiją. Bet tik kur kas vėliau, 1878 metais, Kolumbijos vyriausybė leido prancūzų inžinieriams statyti Panamos kanalą. Iniciatyvos teisė patikėta Ferdinandui de Lesseps’ui, kuris tuo metu svaiginosi Sueco kanalo statytojo šlovės spinduliuose.
1881 metais statybos darbus pradėjusi Lesseps’o kompanija užsibrėžė tikslą pastatyti jūros lygio kanalą palei du vandenynus jungiantį geležinkelį, bet užduotis pasirodė esanti sunkesnė nei kas nors galėjo įsivaizduoti: infekcinės kraujo ligos − geltonasis drugys ir maliarija − pražudė 22,000 darbininkų, o neišsprendžiamos inžinerinės problemos bei finansinės vadybos stygius pasmerkė kanalo statybos kompaniją bankrotui vos po aštuonerių metų nuo statybų pradžios.
Kanalo statybos pagal „jankius“
Vienas iš vyriausiųjų Lesseps’o inžinierių, Philippe Bunau-Varilla įkūrė naują kanalo statybos kompaniją. Tuo pat metu JAV kompanijos planavo savo kanalą Nikaragvoje, tačiau prancūzams sutikus parduoti projektą, Panamos kanalo statybas perėmė JAV. 1903 metais prancūzų inžinieriai paprašė Kolumbijos vyriausybės įykdyti statybos projekto pardavimą, tačiau kolumbiečiai atsisakė.
1903 metais Kolumbiją sukrėtė pilietinis karas, kurio metu nuolat didėjo panamiečių nepasitenkinimas kolumbiečių viešpatavimu bei nuolatiniu nuosavybės konfiskavimu karo reikmėms. Kanalo statybos kompanija iš Prancūzijos, kuri būtų gerai pasipelniusi iš kanalo statybos teisių pardavimo sandorio, pasiūlė JAV vyriausybei paremti nacionalinius Panamos interesus. Netrukus revoliucinė chunta paskelbė Panamos nepriklausomybę, o karinių JAV laivų pagalba buvo sustabdyta bekylanti Kolumbijos agresija.
Kolumbija nepripažino suverenios Panamos valstybės iki pat 1921 metų, kol JAV nesumokėjo Kolumbijai 25 milijonų JAV dolerių kompensacijos.
Panamos kanalas tampa realybe
Naujasis, amerikiečių kontroliuojamas, Panamos kanalo statybų etapas prasidėjo 1904 metais ir neabejotinai gali būti laikomas vienu įspūdingiausių žmonijos kūrinių žemėje. Kanalo statyboje, trukusioje 10 metų, dalyvavo 75,000 darbininkų, daugiausiai iš Barbadoso, bet taip pat iš Martinikos, Gvadalupės, Trinidado ir Jamaikos. Ispanai, kolumbiečiai, kosta rikiečiai, kubiečiai, armėnai, italai, amerikiečiai ir graikai vienaip ar kitaip prisidėjo prie kanalo statybų. Viename iš trijų Panamos kanalo (Miraflores) šliuzų sistemų įsikūrusiame lankytojų centre yra duomenų bazė su visais kanalo statyboje dalyvavusių darbininkų vardais.
Panamos kanalas − svarbiausias objektas visoje Centrinėje Amerikoje ir vienas svarbiausių visos valstybės pajamų šaltinių − Panamos vyriausybei buvo perduotas tik 1999 metų gruodžio 31 dieną. Valstybinei institucijai (Panamos kanalo administracijai (PKA)) perduota visiška objekto kontrolė.
Panamos kanalas yra šliuzo tipo kanalas, besitęsiantis apytikriai 80 kilometrų bei jungiantis Atlanto ir Ramųjį vandenynus, siauriausioje abiejų žemynų vietoje. Oficialiai kanalas atidarytas 1914 metais ir nuo tada juo naudojosi daugiau kaip 924,000 laivų. Daugiausiai kanalu gabenami kroviniai konteineriuose, grūdai, nafta ir jos produktai.
Nedidelė asmeninė jachta, plaukianti Panamos kanalu, moka $500 mokestį, o didžiausias užfiksuotas Panamos kanalo administracijai sumokėtas mokestis sudarė daugiau nei $220,000.
Kanalas turi tris šliuzų sistemas, kiekvienoje įrengtos lygiagrečiai einančios trasos, pastatytos dar prieš beveik šimtmetį ir naudojamos šiandien.
Pirmąjame šliuze laivas pakeliamas į 26 metrų aukštį virš jūros lygio ir susilygina su Gatun‘o ežero lygiu, vėliau, jau kitame šliuze kanalo pabaigoje, laivas nuleidžiamas žemyn iki jūros lygio. Plaukimo per šliuzus metu, kuomet naudojamas Gatun‘o ežero vanduo, šliuzo kamera užrakinama ir gravitacijos pagalba vanduo išleidžiamas į žemesniąją šliuzo kamerą. Kiekvienai iš trijų šliuzų sistemų naudojami apie 197 milijonai litrai vandens.
Kelionės per Panamos kanalą metu laivas yra valdomas laivo kapitono, tačiau plaukimo per šliuzus metu laivas yra prilaikomas elektrinių lokomotyvų (vadinamųjų mules (mulų)), kurie prireikus sustabdo laivo eigą ar jam svyrant išlaiko jo pusiausvyrą. Priklausomai nuo laivo dydžio naudojami nuo 2 iki 8 tokių lokomotyvų, kurių kiekvienas sveria 50 tonų, judančių maksimaliu 4,8 km/h greičiu ir turinčių 311 kiloniutonų galią. Atstumas, skiriantis laivą nuo jį prilaikančio lokomotyvo, neretai yra vos 60 centimetrų.Pirmoji prototipinių lokomotyvų, pagamintų Mitsubishi korporacijos, siunta Panamą pasiekė 1997 metais. Vienas Japonijoje pagamintas lokomotyvas kainavo 2,3 milijonus JAV dolerių. Šiuo metu Panamos kanalo jurisdikcijoje yra apie šimtas tokių elektrinių lokomotyvų.
Suverenios valstybės pradas
1903 metų spalio 3 dieną Panamos respublika paskelbė savo nepriklausomybę nuo Kolumbijos ir pradėjo naują, suverenios valstybės laikotarpį, besitęsiantį ir šiandien. Panamos miestas tapo naujosios valstybės sostine. Po to, kai 1914 metais buvo baigtas statyti Panamos kanalas, miesto reikšmė, kaip svarbaus tarptautinio verslo ir prekybos centro reikšmė augo geometrine progresija. Šiandien Panamos miestas yra turtingiausias metropolis visoje Centrinėje Amerikoje.
Iki šiol didžiausias miesto ir visos valstybės nuosmūkis įvyko 1989 metų gruodį, kuomet JAV karinės pajėgos, kurias sudarė tankai, aviacija ir 26,000 karių, įsiveržė į Panamą, siekdamos nuversti karinį generolo Manuelio Noriegos režimą.
Manuelis Noriega ėmė slapstytis, bet Kalėdų dieną jis kreipėsi į Vatikano nuncijų, prašydamas diplomatinio prieglobsčio. JAV diplomatai naudojosi visomis tradicinėmis diplomatinėmis ir kiek komiškomis spaudimo priemonėmis, įskaitant ir milžiniškus garsiakalbius, grojančius trankią roko muziką (daugiausiai Metallica, Def Leppard ir Van Halen), siekdami palaužti ambasados viduje esančiųjų nervus.
Vatikano ambasadoje praleidęs 10 dienų, Noriega galiausiai pasidavė. Generolui pareikšti kriminaliniai kaltinimai ir šiuo metu jis vis dar atlieka bausmę viename Floridos valstijos kalėjimų, JAV.
Laimingieji suradę
Praėjo daugiau nei dešimtmetis nuo to laiko, kai savo namų balkone skaičiau tą storą baltą knygą, pageltusiais puslapiais. Ji baigiasi katino ir tigro svajonių išsipildymu − jiems pavyksta rasti išsvajotąją, kažkur pasaulio pakrašty užmirštą Panamą, kurios pavadinimą bičiuliai rado parašytą bananų dėžės, ramiai plaukiančios žemyn upe, šone. Jiedu taip ir nesužinojo, kad svajonių šalis į kurią keliavo ir kurią jiedu rado buvo tas pats senas bičiulių namas, tas pats senas kiemas, ta pati palengva tekanti upė.
Nuo katino ir tigro aš skiriuosi tiktai tuo, kad skirtumą aš žinau, savąją Panamą aš jau radau ir niekur jos neketinu ieškoti.