Šį rudenį Lietuva rinks naują seimą, o už maždaug pusantrų metų – prezidento rinkimai. Daugelis ženklų rodo, kad prasideda arši kova dėl valdžios. Demokratijoje tai normalu, tol, kol kova ribojasi savo nuopelnų kėlimų ir oponento klaidų kritika. Tačiau rinkėjams rinkiminė kova tarp silpnos dabartinės valdžios ir silpnos opozicijos daug vilčių nekelia. Apklausos rodo, kad iki pusės balsavimo teisę turinčiųjų rinkimuose gali iš viso nedalyvauti. Rinkiminė kova jau spėjo įgauti keistą ir sunkiai suprantamą pobūdį: iš skirtingų, kartais net tarp savęs nesusijusių reiškinių bandoma dirbtinai sukurti priešą, su kuriuo būtų galima kovoti kaip su tikru, egzistuojančiu priešu ir laimėti rinkimus. Tokiam dirbtinam priešui klijuojama valstybininkų etiketė.
Valstybininko sąvoka neigiama prasme politiniuose straipsniuose užtinkama jau apie metus laiko, tačiau ką ji reiškia sunku pasakyti. Paprastai pasakotojas teigia, kad Lietuvos valstybėje egzistuoja kažkoks klanas (nuo angliško žodžio clan, lietuviškas atitikmuo turbūt būtų gauja) kuris turi didelę įtaką, praktiškai net valdo kraštą. Kartais tam valstybininkų klanui priskiriama tiek daug neigiamos reikšmės, kad pati sąvoka įgauna keiksmažodžio prasmę. Tačiau valstybininkų klano „nuodėmės“ iki šiol nebuvo konkretizuojamos. Tik Lietuvos žiniose (2008.3.26) išspausdintas ilgas Mindaugo Veličkos straipsnis „Valstybės užvaldymas”, kurio pati antraštė nusako valstybininkams priskiriamą didžiausią nusikaltimą.
Valstybininkai. Kas jie?
Straipsnyje, kaip ir ankstesnėje prieš valstybininkus nukreiptoje rašliavoje, nėra nei įrodymų, kad jie užvaldė ar bent bando užvaldyti valstybę, nei tokį teiginį paremiančių pavyzdžių. Yra pagrindo abejoti, ar ir straipsnio autorius egzistuoja, ar tai tik slapyvardis, kuriuo prisidengdama anonimiška „grupė draugų“ nori destabilizuoti priešrinkiminę padėtį. Atrodo, kad visas šis gerai organizuotas ir struktūrizuotas „valstybininkų klanas“ tėra autoriaus ar autorių lakios vaizduotės kūrinys, ką aiškiausiai parodo labai įvairi jam priskiriamų žmonių padėtis ir laikysena.
Štai kas, pagal Lietuvos žinių kūrinį, yra tie klanininkai: Kovo 11-tosios signataras, buvęs Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Albinas Januška; konservatorius, buvęs VSD direktorius, dabar ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus; Atkuriamojo seimo atstovai Algirdas Kumža ir Petras Vaitiekūnas; socialdemokratas Juozas Bernatonis; žurnalistas Audrius Siaurusevičius; ryšium su Turniškių skandalu iš prezidentūros pasitraukę patarėjai Edminas Bagdonas ir Rytis Muraška; dabartinis Prezidento patarėjas Valteris Baliukonis; Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius Raimundas Lopata; artimas Prezidento draugas Raimundas Mieželis; Prezidento patarėjai Mindaugas Ladiga, Simonas Šatūnas ir Lauras Bielinis; buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris. Yra ir daugiau pavardžių, nors ne visada aišku, ar jos priskiriamos valstybininkams, ar tik laikomos esančiomis jų įtakoje. Valstybininkų autoritetu arba neformaliu vadu laikomas Albinas Januška.
Iš čia aptariamo Mindaugo Veličkos straipsnio ir kitų gan tendencingų, vienpusiškų Lietuvos žinių straipsnių apie Prezidentūrą, Užsienio reikalų ministeriją (URM) ir Valstybės saugumo departamentą (VSD) skaitytojas gali susidaryti vaizdą, kad šios institucijos jau yra užvaldytos valstybininkų klano. Atseit, trys pagrindinės demokratinės valstybės institucijos kontroliuojamos nekonstitucinių jėgų. Žodžiu, Lietuvos žinios mus įspėja, kad valstybėje vyksta sąmokslas; jį vykdo „valstybininkų klanas”.
Politinių sąmokslų tikslai savaime suprantami: tai politinės galios siekimas. O kadangi į sąmokslą įvelta ir Prezidentūra, tai klausimas, koks sąmoksle Prezidento vaidmuo? Du galimi atsakymai į šį klausimą teorijų apie sąmokslus mėgėjams siūlo dvi sąmokslų teorijas:
1. Parlamentinėje demokratijoje prezidento galios yra gan ribotos. Todėl prezidentas V. Adamkus naudojasi valstybininkų klanu kaip priemone nekonstituciniu būdu padidinti savo įtaką valstybėje.
2. Prezidentas liko tik nominalus valstybės vadovas. Praktiškai valstybei vadovauja „valstybininkų“ vadovas Albinas Januška.
Belieka išsiaiškinti, kuria iš šių dviejų sąmokslų teorijų tiki tie, kurie ir mus bando įtikinti, kad Lietuvoje valdžią užgrobti nori kažkoks „valstybininkų klanas”. Ir ko tuo siekiama?
Įtarinėjimai be įrodymų
Norėdami išsiaiškinti, iš kur Velička semiasi žinių apie tą tik jam žinomą „valstybininkų klaną”, ėmėme jo straipsnį skaityti atidžiau ir kritiškiau. Pradėjo aiškėti keisti dalykai. Štai gabalėlis straipsnio autoriaus išminties apie svarbiausią ir dažniausiai minimą valstybininkų veikėją, jų organizatorių A. Janušką:
Januška yra mįslinga asmenybė. Iki galo neištirti jo ryšiai su įvairiomis užsienio struktūromis, taip pat kontaktų su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis pobūdis, jo interesai.
Velička, pasirodo, žino, kad buvęs valstybės prezidento patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais turėjo kontaktų su slaptosiomis sovietų tarnybomis, kad jų pobūdis ir interesai kažkodėl nebaigti tirti. Sunku net įsivaizduoti Lietuvą kaip valstybę labiau kompromituojančias sensacijas už tas, kurias dabar paskelbė Mindaugas Velička. NATO savo paslaptis nuo Lietuvos pareigūnų dabar turėtų slėpti po devyniais užraktais. O skaitytojui turbūt būtų įdomu sužinoti, kas ir kodėl Veličkai parūpino šią informaciją: mūsų draugai, ar mūsų valstybės priešai? O gal čia tik pono Veličkos (ar veličkų?) vaizduotės kūrinys?
Dar atviriau M. Velička aiškina, kaip ir kodėl 1998 metais tik pradėjęs eiti prezidento pareigas Valdas Adamkus Seimui pateikė konservatorių partijos vicepirmininko Mečio Laurinkaus kandidatūrą į VSD generalinio direktoriaus vietą. Seimui pritarus Prezidentas netrukus jį ir paskyrė direktoriumi. Lietuvos nelabai pažįstančiam Prezidentui Laurinkaus kandidatūrą esą pasiūlęs Januška. „Štai čia ir įvyko didžioji apgaulė, žyminti esminę ‛valstybininkų‘ klano konsolidacijos proceso gairę. Visuomenė ir tos pačios Tėvynės sąjungos dauguma buvo tvirtai įsitikinusios, kad paskirtas konservatorių šulas. O iš tiesų Saugumo departamento vadovu tapo vienas artimiausių A. Januškos bendražygių dar nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų.“
Svarbiausias Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) žygis –1990 m. kovo 11 dieną paskelbtas Nepriklausomybės atstatymo aktas. Taigi ir A. Januškos bendražygiai Aukščiausios Tarybos laikais – Nepriklausomybės šalininkai. O apgavystė, pagal Veličką, įvyko todėl, kad konservatorių partijos pirmininkas manė, jog VSD direktoriumi skiriamas jo partijos vicepirmininkas taip pat yra konservatorius. Ir apgavo gerb. V. Landsbergį ... A. Januška. Kažkokiais tik jam vienam žinomais moralės dėsniais vadovaudamasis Velička nusprendė, kad Januškos bendražygis negali būti konservatorius. Nustebęs ir pasipiktinęs ambasadorius M. Laurinkus šitokį M. Veličkos „žurnalizmą prilygina stalinistinio laikotarpio susidorojimams su priešininkais. O kaip šitokius „valstybininkų klano“ egzistavimo įrodymus pavadintumėte jūs?
Vakarų civilizacijoje ne apgavyste apkaltintas M. Laurinkus turi įrodinėti, kad jis nėra apgavikas. Įrodyti turėtų neįrodytais kaltinimais besišvaistantys mindaugai veličkos. Bet tai jau jų sąžinės reikalas.
Demokratijos gelbėjimas nedemokratinėmis priemonėmis
Lietuvoje vyksta normalūs demokratiniai procesai. Niekas neabejoja, kad jie bus laisvi, kad praeis be smurto, kraujo praliejimo ir bandymų klastoti rezultatus, kad bus išrinkti tie, kurie gaus daugiausia balsų. Taip buvo ir praeitą kartą. Ir Lietuvą dabar tvarko ne koks nors valdžią užgrobęs klanas, o laisvuose rinkimuose išrinktas Seimas ir jo pasitikėjimą turinti vyriausybė. Tai reiškia, kad demokratija Lietuvoje veikia gerai. Bet opozicijai valdžia bloga, kai kuriems kritikams ir labai bloga. Yra net manančių, kad dabartinis Seimas – vienas iš silpniausių bet kada buvusių. Nebandydamas dabartinės valdžios nei girti, nei peikti, pastebėsiu tik, kad demokratija negarantuoja, kad valdžia bus gera. Demokratinė santvarka užtikrina tik, kad kraštą tvarkys tokia valdžia, kokią išsirinks jos piliečiai. Kitos santvarkos, deja, negarantuoja nė tiek.
Demokratija taip pat negarantuoja piliečių lygybės. Ji tik skelbia, kad visi piliečiai lygūs prieš įstatymus. Be to, pažangiuose demokratiniuose kraštuose stengiamasi kiek įmanoma sulyginti galimybes, padedant silpnesniesiems, ar tiems, kuriems likimas susiklostė ne taip palankiai (k.ka., moterims, vaikams, ligoniams, invalidams ir t.t.). Tačiau piliečių įtaką valstybėje sulyginti neįmanoma nei įstatymais, nei kitomis politinėmis priemonėmis, nes tai priklauso nuo individų sugebėjimo, darbštumo, išsilavinimo, laimės, būdo savybių ir daugybės kitų faktorių. Todėl ir sporte, ir moksle, ir mene, ir versluose kaip ir politikoje į priekį prasiveržia gabesnieji, pajėgesnieji. Ir negalima jų už tai smerkti, tol, kol jie tai daro garbingai, sąžiningai, nelaužydami įstatymų.
O ką gi daro M. Velička? Pavardėmis paminėjęs daug jam kažkuo neįtikusių žmonių, jis jiems priklijuoja „valstybininkų klano“ etiketę. Tada, neturėdamas jiems konkrečių kaltinimų ar priekaištų, jis užuominomis ir įtarinėjimais bando sukelti skaitytojų priešiškumą jiems. Tai ir yra amerikietiškajam makartizmui būdinga taktika. Tačiau galima šią lietuvišką makartizmo rūšį aiškinti ir kitaip. Pabandykime minėtame Veličkos straipsnyje ar panašiuose paties Lietuvos žinių redaktoriaus ir kai kurių bendradarbių rašiniuose „valstybininkų klano“ etiketę pakeisti, tarkim, „išnaudotojų klase“ ar „buržuazija”, ar „liaudies priešais”. Vietoj „kontaktų su slaptomis sovietų tarnybomis“ įrašykite „susirašinėjimą su giminėmis Amerikoje“ ir pamatysite, kodėl makartizmas, nežiūrint kokios spalvos jis bebūtų, su demokratija nesuderinamas. Jo moralinės prielaidos per daug artimos sovietinei moralei.
Mindaugo Veličkos vardu Lietuvos žiniose nupieštas šiandieninės Lietuvos portretas labiau primena sovietinį valstybingumą, kai valdžią užgrobusią kompartiją viešai pasisakyti niekas nedrįsdavo. Dabar panašiai, prieš valdžią užgrobusį „valstybininkų klaną“ prabilti išdrįsta tik vienas vienintelis Velička. Ir tas iš baimės pasislėpęs už slapyvardžio. Redaktorius Valdas Vasiliauskas aiškina, kad Velička bijojęs straipsnį pasirašyti tikra pavarde. O atsakymo į baimės priežastis reikia ieškoti toje Veličkos rašinio dalyje, kur jis kalba apie saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes.
Įrodymų gamybos technologija
Anksčiau buvęs aukštas VSD pareigūnas, Trečiojo (kontražvalgybos) skyriaus viršininkas, Vytautas Pociūnas paskutiniu metu rūpinosi Lietuvos konsulato Gardine saugumu. Kai pulkininko rango pareigūnas nusiunčiamas dirbti leitenanto darbo, tai savaime aišku, kad VSD vadovybė bando juo atsikratyti. Dabar Pociūno draugas konservatorius Kęstutis Masiulis Seime liudijo, kad Pociūnas jam pasakojo užtikęs grupę aukštų valstybės pareigūnų, dirbusių prieš Lietuvą, kad jis nebepasitikįs nei VSD, nei Prezidentūra. O kitas liudininkas, VSD Ketvirtojo skyriaus viršininkas, esą, liudijęs, kad „dėl šio tyrimo iškilo didelė grėsmė būti atskleistai tai sistemai, kuri yra sukurta šitų žmonių”.
Štai ir turime dar vieną Mindaugo Veličkos nesąžiningo manipuliavimo faktais pavyzdį. Straipsnio įvade paminėjęs persekiojimą visų, kurie bandė tęsti V. Pociūno kovą su „valstybininkų klanu”, kitame paragrafe cituoja liudininką, teigiantį, kad iškilo pavojus „tai sistemai“ ir „šitiems žmonėms”. Tačiau nėra nei paties Pociūno, nei Seimo liudininkų teiginių, kad Pociūno aptikta grupė yra tie patys Veličkos „valstybininkai”.
XXI amžiaus raganų medžioklė
Lietuva – demokratinė valstybė. Jos Konstitucija užtikrina vienodas teises visiems piliečiams. Stengtis joje įgyti daugiau politinės įtakos nėra nei nusikaltimas, nei smerktinas dalykas, tol, kol tai daroma prisilaikant Konstitucijos ir įstatymų. Todėl keistai nuskamba jau čia aptariamo Lietuvos žinių straipsnio pati antraštė.
Demokratinė valstybė yra teisinė; kitokia ji ir negali būti. Teisinėje valstybėje galioja nekaltumo prielaida. Kuo nors apkaltintas žmogus nėra įpareigotas save teisinti; kaltę turi įrodyti tas, kas kaltina. Iki šiol niekas iš Lietuvos žiniose paminėtų neprisipažino, kad priklauso kažkokiam „valstybininkų klanui“ ar kad toks klanas iš viso egzistuoja. Todėl tiek klano egzistavimas, tiek priklausymas jam yra ne faktas, o tik Liet. žinių autorių spėliojimas.
Lietuvos žinių teiginys apie V. Pociūno kovą su „valstybininkų klanu“ skamba, geriausiu atveju, kaip teisinės valstybės pareigūno teisių ir pareigų nesupratimas, o blogiausiu atveju – kaip velionio V. Pociūno šmeižtas. Kodėl? Todėl, kad VSD tarnautojų pareiga yra saugoti, kad valstybei nebūtų kenkiama tokia veikla, kurią draudžia įstatymai. Tačiau atskiro pareigūno asmenine iniciatyva pradėta kova su jam vienam težinomais priešais laikoma tarnybinės drausmės pažeidimu.
Ir pagaliau, kaip suprasti ir pateisinti demokratinėje valstybėje tokį keistą reiškinį, kai Lietuvos žinių laikraštis apkaltina grupę žinomų žmonių valstybės užvaldymu ir dar kažkokia kita veikla prieš Lietuvą. Jam pritaria dar vienas kitas interneto tinklalapis. Prisiskyrę sau teisėjų ir valstybės gynėjų vaidmenį, šitų leidinių žurnalistai tačiau nesugeba nurodyti nė vieno įstatymo, kurį šis „valstybininkų klanas“ būtų pažeidęs.
Kaip apibūdinti tokį reiškinį, kai kaltė tampa nepriklausoma nuo įstatymo? Ar yra šiais laikais ir daugiau tokių pavyzdžių demokratiniame pasaulyje, ar Lietuva šiuo požiūriu unikalus atvejis? Panašių pavyzdžių galima buvo rasti viduramžiuose, kai raganos buvo teisiamos ir deginamos ne už nusikaltimus, kuriuos draudė įstatymai, bet tokius prasižengimus, kurie egzistavo tik inkvizitorių vaizduotėje. Panašiai, ne už nusikaltimus, o už priklausymą „išnaudotojų klasei“ buvo į Sibirą tremiami tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Bet tai darė taip pat ne demokratinė valstybė. O kaip ilgai panašios moralės fanatizmo ir pavydo padiktuotą nesantaikos kurstymą gali toleruoti demokratinė visuomenė?