Tomo Staniulio „Uranas-235“: tarp elitinės ir populiarosios literatūros?

Tomas Staniulis (g. 1976) vienas iš jaunesnių Lietuvos rašytojų-postmodernistų. Jau būdamas 14-os metų tvirtai nusprendęs pasirinkti literato kelią ir tapti rašytoju. Staniulio kūryboje dabartinės Lietuvos personažai ir charakteriai, rašytojo nuomone, yra vienas iš pagrindinių ir labiausiai autoriui rūpimų akcentų. Juose jis bando pavaizduoti „tipišką lietuvį“, jo emocines būsenas, bandymą išgyventi šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.

Tomas Staniulis atsisako socialinio realizmo primestų apribojimų, drąsiai imasi laikmečiui aktualių „aštrių“ temų. Labiau orientuojamasi ne į pačią vertybę, bet į nuokrypį nuo jos, ne į visumą, bet į detalę. Staniulio kūryboje dominuoja fragmentiški pasakojimai, personažų išgyvenimai, asociacijos, metaforos, dažnai šokiruojanti kalba. Pasak Tomo Staniulio, „literatūra privalo žengti arčiau skaitytojų, todėl patys rašytojai turi ieškoti naujų formų ir galimybių“ (4).

2004 m. išleistoje knygoje Uranas-235 rašytojas nevengia ir populiariajai literatūrai būdingų bruožų. Detektyvinė mįslė, nuotykių elementai, įpinta meilės intriga skaitytoją priartina prie atsipalaidavimui, relaksacijai skirtos literatūros. Jis neneigia siekęs sukurti modernų nuotykių romaną ar net trilerį, tačiau kontrabanda, urano vagystė, teroristų pinklės, žmogžudystės lieka antrame plane, svarbiausią vietą užleisdami romantiniams elementams. Pasak rašytojo, „trileris buvo žaidimas, pokštas, ironija, sarkazmas, kurio, dabar galėčiau įvertinti, kritika dar nebuvo pasirengus įvertinti“.

Nežiūrint to, kad Staniulis savo romane įpina daugelį populiarių priemonių, jo kūryba išlieka vertinga ir įdomi. Knygoje gausu filosofinių apmąstymų, postmoderniai kūrybai būdingų bruožų, psichologizmo, išradingų bei išraiškingų palyginimų. Tekstas pasižymi vaizdinga kalba. Autorius bando rasti atsvarą, vertybes, kuriomis jaunas žmogus galėtų pasikliauti šiuolaikiniame pasaulyje.

Tomo Staniulio literatūrai būdinga savita, jauniems rašytojams būdinga tematika. Temų įvairovei ir specifiškumui įtakos turėjo vis laisvėjantis Lietuvos visuomeninis gyvenimas, žmonių mąstymo ir kalbėjimo nevaržomumas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsiranda galimybė kalbėti laisvai, nevengti anksčiau uždraustų temų. Postkolonializmo teoretikai teigia, jog buvusių kolonizuotų šalių literatūra daugiau dėmesio skiria ne estetiniams dalykams, o tematikai. Jų nuomone, „Postkolonijinė kritika tarsi nekelia estetinės vertės klausimo, priešingai, netgi laiko jį vienu iš vakarietiško represyvumo formų“ (5, p.13).

Romane Uranas 235 puikiai atsispindi globalizacijos įtaka Lietuvai, vaizduojamas žmogaus išėjimas į atvirą pasaulį ir bandymas adaptuotis prie naujos aplinkos ir suteiktų galimybių. Vertybėmis tampa pinigai, užsienio valstybių įtakojama populiarioji kultūra. Pakilus „geležinei uždangai“ lietuviai nevaržomai gali keliauti į užsienio šalis, kur susipažįsta su svetima kultūra, kuri ilgainiui tampa savos kultūros dalimi. Lietuviai viliojami tuo, kas „populiaru“ užsienyje, tuo kas nauja. Taip atsiranda ir populiari tematika Staniulio tekste. Lietuviai rūko hašišą, gerai viskį ir martinį, lanko meksikietiškus ir ispaniškus restoranus, vertina užsienietiškus automobilius. Lietuvą pasiekusi ir šiuolaikinė elektronika, kompiuterinės technologijos: bendraujama ne laiškais, bet elektroniniu paštu, mobiliaisiais telefonais, informacijos semiamasi internete. Personažų galvos užimtos verslo planais, šiuolaikinėmis aktualiomis temomis – atominės elektrinės uždarymu, radioaktyvių medžiagų utilizavimu, šiuolaikinėmis technologijomis gaminant bombas. Autorius skaitytoją supažindina su šiuolaikinėmis technologijomis, galimybėmis pasigaminti sprogstamus įrenginius ir jų panaudojimo galimybėmis ir pasekmėmis.

Knygos veiksmas perkeliamas net į užsienio valstybes – Afriką, JAV. Iš Lietuvos į Afriką gabenama kontrabanda – pavojinga sprogstamoji medžiaga. Pasakojimas kupinas įtampos ir įdomių detalių. Nuotykio vejamas personažas atsiduria Maroke, kur jo laukia daugybė nuotykių – susitikimas su teroristų atstovais, meksikietiškų ir ispaniškų restoranų lankymas, hašišo rūkymas, nuolatiniai išgėrinėjimai. Nevengiama ekstremalių pramogų – apsvaigus šaudoma iš pistoletų. Maroke dalyvaujama prašmatniuose vakarėliuose. Tai gali sudominti ir suintriguoti skaitytoją, bet skaitant tokias ištraukas ima atrodyti, kad autorius kartais persistengia ir tiesiog spekuliatyviai orientuojasi į tam tikrą žmonių ratą, kurie domisi bulvariniais skaitalais, o pats pasakojimas jau pakvimpa šiokia tokia aliuzija į fantastikos sritį. Skaitytojas bandomas privilioti pigiu jauku, kas dažnai tik sukelia juoką ar nuoširdų nusistebėjimą intelektualiam skaitytojui.

Tomui Staniuliui teko lankytis Afrikoje tik po romano išleidimo, tačiau šios šalies aprašymas neprasilenkia su tikrove. Tikroviški nameliai, autentiškos kultūros vaizdavimas, čionykščių žmonių papročiai supažindina skaitytoją su Maroko gamta, kultūra, visuomeniniu gyvenimu.

Staniulis, kaip ir daugelis šių dienų jaunųjų prozininkų, labiau linkęs orientuotis ne į klasikinę, bet į modernią pasakojimo, kūrinio kompozicijos, personažų vaizdavimo formą. „Būti visur ir niekam nepriklausyti – postmodernistinio meno siekis. Dabar kuriamas menas, laisvas nuo klasinės ir etninės priklausomybės“ (3, p. 88). Šį Vytauto Kubiliaus teiginį galima pritaikyti ir Staniulio kūrybai, kurioje šiuolaikinis žmogus gyvena ne uždaroje teritorijoje, o pašalio meno koncepcijų, naujausių literatūros šedevrų apsuptyje. Gal būt todėl autorius stengiasi pasirodyti šiuolaikiškas ir modernus, o tuo pačiu ir pritraukti skaitytoją įpintais nuotykiais užsienio šalyse.

Į nuotykinį-detektyvinį siužetą įpinamos jausmų scenos. Šalia smurto scenų, įtampos kupinos linijos autorius randa vietos žmonių tarpusavio emociniams ryšiams, meilei. Tai jausmų romano detalės. Netipiškai meilės romanui, ši istorija baigiasi nelaimingai. „Pelenės“ istorijos (romance tipo) ir saldžios pasakos motyvų ir laimingos pabaigos čia nerasime. Staniulis ištikimas postmodernistiniam rašymo stiliui išvengia saldžiai užbaigtos istorijos. Skaitytojas skatinamas svarstyti ir kurti tolimesnę meilės linija vienas. Jam paliekami neatsakyti klausimai – ar atvyks mylimoji pas jį už Atlanto? Ar pajėgs jie susikurti savo ateitį ir užsiauginti jausmus? Tokia laiminga pabaiga atrodo neįtikėtina ir negalima, tačiau puikiai atspindinti postmoderniuosius autoriaus kūrybos bruožus, kurie teigia, jog „Nėra jokios objektyvios absoliučios tiesos. „ Tiesa“ yra tai, ką tu tiki ją esant. Kažkas gali būti „tiesa tau, bet netiesa man”. (2). Staniulis leidžia personažui susikurti tiesą, kuri nebūtinai susišauktų su logika ir įtikimiausiu situacijos sprendimu.

Autorius pasinaudoja labai populiariu elementu pinant meilės istoriją – meilės trikampiu. Meilės trikampio „lauke“ – pagrindinis veikėjas Šarūnas, Vita ir Eglė. Šios dvi moterys labai svarbios jo gyvenime: Vita, auginanti Šarūno vaiką, bet ištekėjusi už jo draugo, Eglė – dabartinė mylimoji. Tačiau meilė virsta išdavyste. Nuoširdžiai mylėjęs abi moteris Šarūnas lieka apgautas jų abiejų. Autoriui svarbiausia parodyti ne meilės kančių džiungles, bet personažo vidinę kovą su savimi, jo žmogiškuosius jausmus, kurie gyvena jame šalia šaltakraujiškumo, apgalvoto pragmatizmo.

Staniuliui nesvetima savo kūrybą paįvairinti erotine tematika. Nors rašytojas nevengia itin atvirų meilės scenų, tačiau nepriartėja prie pornografijos. Užplūstantys erotiniai jausmai paauglio gyvenime stebint fizinio lavinimo pamokoje sportuojančias mergaites, masturbavimasis vonioje, slaptas žvalgymasis į besimaudančios motinos krūtis. Labiau akcentuojamos kūniškos meilės neatsiejamumas nuo jausmų. Svarbus šalia esantis žmogus, ne tik erotika. Šarūnas sako: „...su tavim pasimylėsiu tuomet, kai suprasiu, jog tai iš tikro meilė“ (1, p.17).

Urane-235 meilės linija tik šalutinė. Žmonių jausmai yra šalia visuomeninių, politinių peripetijų. Jie nėra nepriklausomi nuo vykstančių įvykių, o tiesiogiai įtakojami jų. Jausmai keičiasi, jiems tiesioginės įtakos turi asmeninė nauda, pasikeitusi bendra situacija. Autorius gilinasi į žmogaus pasąmonės būsenas, bando atskleisti, kokios priežastys paskatina žmogų pasielgti vienai ar kitaip. Šalia populiariam romanui būdingų elementų visada yra autoriaus polinkis gilintis į psichologinius motyvus. Tai jam atrodo svarbiausia.
Urane-235 Tomas Staniulis daugelyje vietų nevengia aliuzijų į žinomus dalykus ar garsius žmones. Aliuzijų į kitus kūrinius nerasime, nors tai ir suteiktų tekstams solidumo, rimtumo, nes kaip teigia Eliotas „...jeigu blogas poetas kopijuoja, tai geras vagia“ (7.) Aliuzijos krypsta kita linkme − į visuomenei gerai žinomus veikėjus: politikus, mados pasaulio atstovus, netgi karališkųjų šeimų narius. Autorius tarsi nori būti užtikrintas, kad kiekvienas skaitytojas, paėmęs į ranką knygą, ras ten sau pažįstamų veikėjų. Tai tikrai įvyks, tačiau ar tikrai kiekvienas perskaitęs šį kūrinį jausis nenuviltas tokių tiesmukų ir kiek juokingų aliuzijų, kurios nereikalauja didesnio skaitytojo intelekto ir apsiskaitymo. Tačiau pramogai gal ir tinka skaityti apie Šarūno dėdę Simoną, kuris dirbo karaliaus Mahometo VI rūmuose dekoratoriumi ir mokėsi tapybos Pablo Pikaso mokykloje Prancūzijoje ir Salvadoro Dali universitete Ispanijoje.

Skaitytojas bandomas suvilioti prabangių karaliaus rūmų aprašymais, į kuriuos pakviesti pasaulinio lygio priėmimui Šarūnas su Simonu. Juose jie užmezga pažintį su taip pat puikiai žinomais žmonėmis Naomi Kempbel ir Pjeru Kardenu. Pabrėžiamas formalus betarpiškas bendravimas, sukuriantis skaitytojui šių žmonių paprastumo ir prieinamumo iliuziją.

Romane bene labiausiai išryškinami detektyvo elementai. Dėmesys skiriamas tiek nusikaltimo aiškinimo intrigai, tiek veikėjų psichologijai. Detektyvo elementai pasitelkiami norint paryškinti veikėjų charakterius, „užaštrinti“ jų vidines būsenas. Skaitytojas bandomas sudominti politinių sluoksnių intrigomis, aukštų valstybės pareigūnų korupcijos temomis, turto privatizacija, tarptautinio mąsto problematika, teroristai, VSD pareigūnai. Skaitytojas “įtraukimas“ į pasaulinės problematikos svarstymus – nusikaltimo eigoje prabyla pilietiniai, žmogiški jausmai. Svarstoma, kas galėtų atsitikti šiai mirtinai pavojingai branduolinei medžiagai patekus į teroristų rankas. Iškyla dilema – ką pasirinkti? Milžiniški pinigai ar rami sąžinė? Autoriui svarbios savęs identifikacijos problemos, veikėjai klaidžioja sielos labirintais, ieško savojo aš, kovoja su sąžine.

Šis Tomo Staniulio romanas net pavadintas trileriu, o detektyvinio elemento linija tęsiasi per visą romaną. Čia yra ir vagystė, susišaudymas, kurio metu žūsta Gabrielius, Šarūno bendražygis, nužudomas ir Šarūno brolis. Dramatiški detektyvo siužetai pinami taip, kad aiškiau atskleistų artimų žmonių moralę, sustatytų gyvenimo prioritetus, kurie šiame pasakojime, deja, nenusveria į gerąją pusę. Taip atskleidžiamos pačios tamsiausios pagrindinių veikėjų charakterių kertelės, kurios išaiškėja tik ekstremaliausiomis gyvenimo situacijomis. Personažai tik trumpam pagalvoja apie savo poelgių tinkamumą: „tik prieš tai turime pasitarti su savo sąžine, ar tai, ką mes dabar darysime, jai patiks ar ne...“ (1, p. 217). Įdomiai ir populiariai pateikti siužetai pritraukia detektyvinių istorijų mėgėją, leidžią jam šioje knygoje pajusti stiprią intrigą, persipynusią su nuotykiniais elementais. Detektyvinė mįsle lieką paini, o romanas tarsi neužbaigtas, nes autorius paskutiniuose puslapiuose koncentruojasi į tai, kas jo manymu svarbiausia – žmogiškus jausmus. Detektyvinės mįslės sprendimas lieka nuošalėje, o pirmame plane atsiduria skaudūs klausimai: kaip galima paaukoti šeimą vardan pinigų?

Populiaraus elemento Tomo Staniulio Urane-235 išties daug, tačiau šalia to – vienas iš svarbiausių autoriaus siekių – analizuoti ir perteikti tekste gilųjį „aš“, išryškinti psichologinius charakterius, jų lūžio momentus. Autoriaus pagrindinis siekis – atskleisti personažų vidinę kaitą, jų svarstymus ir apsisprendimus ekstremalių situacijų akivaizdoje.

1. Staniulis T. Uranas-235. Vilnius: Baltos lankos, 2004.
2. http://64.233.183.104/search?q=cache:kufvelkQ OhQJ:ei.church.lt/modernizmas. html+postmodernizmas&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=1&lr=lang_lt (prisijungta 2006 m. lapkričio 4 d.)
3. Kubilius V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje. Kaunas: VDU leidykla, 2003.
4. Rašytojas T.Staniulis sukūrė pirmąjį lietuvišką SMS apsakymą http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=5201681 (prisijungta 2006 m. lapkričio 8 d.)
5. Subačius P. Postkolonijinė kritika. Literatūros teorijos vadovėlio rankraštis, 2005.
6. www.literatura.lt/TXT/E-403/gostautas.htm+Go%C5%A1tautas+voratinklius&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=1 (prisijungta 2006 m. lapkričio 5 d.)