Lietuvoje ir pasaulyje žinomo menininko Stasio Eidrigevičiaus neišeitų vadinti emigrantu: jis nuolat Lietuvoje rengia savo parodos, dalyvauja įvairiuose projektuose bei renginiuose. Per paskutinį savo kelių dienų apsilankymą Lietuvoje birželio mėnesį jis dalyvavo tarptautinėje Vilniaus meno mugėje, atidarė savo plakatų parodą Panevėžyje. Beveik trisdešimt pastarųjų metų menininkas gyvena Lenkijoje, čia yra sutapęs su lenkų kultūriniu gyvenimu. O visame pasaulyje nuolat garsina Lietuvos vardą. Menininkas nuolat rengia parodas Amerikoje, Japonijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje. Ypač dailininkas yra vertinamas Japonijoje, čia, Otari mieste, yra įsteigtas muziejus „Hiroko Mori & Stasys Museum„, kuriame šalia japonų menininko ekspozicijos veikia pastovi Stasio Eidrigevičiaus darbų ekspozicija, japonai yra išleidę solidų jo darbų katalogą, o savo jubiliejinį 60-ties metų gimtadienį menininkas sutiko Japonijoje surengęs dar vieną didelę parodą. Menininko pelnytus tarptautinius apdovanojimus būtų sunku ir išvardinti, tai viena ryškiausių lietuvių šiuolaikinio meno žvaigždžių, žinomų Europoje ir pasaulyje, įsiterpiančių į šiuolaikinio meno kontekstą. Tad kaip įvardinti lietuvį menininką, gyvenantį Lenkijoje, o kuriantį visame pasaulyje? Gal kosmopolitu, kuris dar kūrybinio kelio Lietuvoje pradžioje sukūrė savo savitą kūrybos stilistiką, išryškėjusią jo tapyboje, plakatuose, piešiniuose, knygų iliustracijose?
„Mums S. Eidrigevičius siejasi su vienišių, didžiagalvių žmogeliu liūdnu žiūrėjimu į pasaulį apvaliomis akimis ir sagutėmis. Kritikų nuomone, kiekvienam atpažįstamos jo būtybės gana primityvios, neturinčios nieko pernelyg intymaus ir apskritai jo menas nėra sudėtingas ar nesuprantamas tradicine prasme". (Skaidra Trilupaitytė apie Stasio Eidrigevičiaus piešinius ir instaliacijas, eksponuotus Vilniuje, ŠMC).
Išskirtinė S.Eidrigevičiaus kūrybos specifika yra jos universalumas bei įvairiapusiškumas. Menininko saviraiška netelpa vien tik į akvarelės, piešinio tapybos, fotografijos žanrus, jo kuriamos instaliacijos, koliažai, spektakliai (kuriuose menininkas dažniausiai ir pats vaidina), literatūriniai tekstai sujungia pačias įvairiausias raiškos formas ir technikas į visumą ir priverčia menininko gerbėjus aiktelėti: ar tai vieno žmogaus kūryba. O tuo pačiu ir pasiūlo atsakymą: gal dėl šios įvairovės, o tuo pačiu meninės stilistikos savitumo ir individualumo, „užkabinančio" esmines egzistencijos problemas, tai yra menininkas, kuris yra įdomus ir pasauliui. Menininkas įvairiomis meno formomis kalba apie žmogaus sielos paslaptingumą, jo žmogus – kaukė. „Mano veidai – kaukės. Tai veidai, kuriais galima užsidengti veidą. Tačiau ne tam, kad jį paslėptum, o bet tam, kad atvertum savo sielą". Taip ne kartą yra kalbėjęs menininkas apie savo personažus – kaukes. Neatsitiktinai savo kuriamuose spektakliuose jis kuria mistiškai neatpažįstamą – ir gerai pažįstamą autobiografinį personažą, vardu STASY.
S. Eidrigevičius savo darbais ir pasisakymais ne kartą akcentavo, kad nė vienas meno kūrinys negali atsirasti be tikslo, be idėjos, kurią įgyvendinęs menininkas paverčia realybe. Jis geriau už kitus žino, kad pavykusi fotografija, geras pasirodymas filme reikalauja ne tik fantazijos, idėjos, daug laiko, energijos, darbo, bet ir stiprios valios, kol išreiški save surasdamas savo stilių ir kūrybinį braižą.
Kalbinamas elektroniniu paštu meninikas mielai atsakė į kelis klausimus apie savo kūrybą.
Esate vienas iš žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Gal galėtumėte papasakoti kada susidomėjote menu, kokia dailės sritis Jums buvo ir yra artimiausia?
Menas nuo pat mažų dienų. Aš prie meno. Visada galvojau, kad sritis ne taip svarbu. Būti ir gyventi menu, toks mano lozungas.
Kokie mokytojai Lietuvoje turėjo įtakos Jūsų kūrybai?
Dėstytojai Kaune Jonas Jovaiša, Vilniuje Rimtautas Gilbavičius, Jonas Švažas. Dar įtakojo pasaulyje žinomi menininkai David Hockney, Francis Bacon, Lucian Freud.
Kelis dešimtmečius gyvenate Lenkijoje, tačiau aktyviai dalyvaute ir Lietuvos dailės gyvenime. Ką Jums kaip menininkui davė gyvenimas tarp dviejų erdvių? Kiek Jus įtakojo Lenkijos kultūra?
Dvi erdvės? Taip, jos papildo viena kitą. Kai esu šalia Lietuvos, atrodo – turiu stipresnį ryšį su kraštu.
Nuo kada pradėjote domėtis kaukių tema? Ką Jums reiškia kaukių simbolis, kaukės metafora?
Kaukė nuo 1986 metų iki dabar man yra kaukė – tai veidas, veidas – tai kaukė, apie tai ne kartą jau esu sakęs
Paskutinius penkerius metus kuriate fotografijų ciklus, režisuodamas, eksperimentuodamas, gilindamasis į žmogaus paslaptį. Kas yra svarbu šiuo atveju: gražus žmogaus kūnas, kaukė pridengtas veidas? Kaip Jūsų fotografijos ciklai priimami Jūsų kūrybos gerbėjų ir vertintojų?
Kaip vertinama mano foto? Atrodo gerai, net et labai, tai mano kitas įrankis. Mano sugestyvus mąstymas ir čia yra.
Prie kokių projektų dirbate dabar?
Dabar peržiūriu tai, ką esu padaręs per 60 metų. Esu gimęs 1949 metais, liepos 24, tad šią dieną šiais metais turėtų būti balius. Kur jis bus? Žinau, kad mano spektaklis bus Bialystoko mieste teatro festivalyje liepos 22 dieną. Filmas, kuriame vaidinu STASY, bus rodomas filmų festivalyje Wraclowe liepos pabaigoje.Pastaruosius kelerius metus S. Eidrigevičius yra susikoncentravęs ties fotografija, būtent šiame žanre jis mėgina kurti savąsias pamėgtas kaukes, pateikti originalias idėjas. Savųjų fotografijų cikluose menininkas režisuoja scenas: jo modeliai – nuogi vyrai, savo veidus dengiantys vis kitomis kaukėmis. Nuogas kūnas ir uždengtas veidas, tiksliau tariant kaukė ir personažo santykis su daiktais, su aplinka, išlaisvina jo vidų, atveria sielos paslaptį. O šių darbų kūrėjas - režisierius atskleidžia personažą, bėgantį nuo kasdienybės į dirbtinai sukurtą, surežisuotą pasaulį. Eidigevičiaus fotografijose personažas kuriamas su tam tikra ironija ar intriga, čia visada svarbi nuotaika, spalva ar ryškūs jų deriniai, kurie dažnai kontrastuoja su apnuogintu personažo kūnu.
Menininko herojai itin paslaptingi, slepiantys savo veidą, per kaukę ieškantys savo vyriškojo ir žmogiškojo indentiteto, o jo paieškai sukuriamas visas spektaklis, kuriame svarbus, judesys, daiktas ir spalva. S. Eidrigevičiaus fotografijos sukurtos naudojant skaitmeninę technologiją, todėl jos preciziškai tolulos, jose išryškinami kontrastai. Darbuose fiksuojamas sudėtingas ir komplikuotas suaugusio žmogaus pasaulis, kuriame personažas ieško savo vietos. Vienas ar keli fotografijų herojai vaidina skirtingus vaidmenis, matuojasi vis kitą kaukę, galbūt padėsiančią surasti savąjį „aš" arba surasti tikrąjį savo veidą. Fotografijos įtraukia žiūrovą į gyvą, emocionalų, psichologinių vaizdų ir formų žaidimą, kurį pats autorius mato savitu, gal kiek netikėtu rakursu: fiksuojami ne tik šviesos ir šešėlio subtilumai, o akcentuojama žmogaus vienatvė, buvimo prasmės ir pasaulio santykio prieštaros. Autorius kuria spektaklį ne scenoje, o tiesiog fotoaparato objektyve gaudo „scenos aktorius", modelius jų tariamus žvilgsnius, kaukės niuansus ir kūno pozas. Fotografijose „Ratas", „Kelionė", „Dviese", „Alkanas", „Miestiečiai", „Rėmuose", „Po stogu", „Paminklas", „Šulinys", „Klounas" kartojami tie patys motyvai, jiems suteikiant kirtingus aspektus, suartinant ir supriešinant tas pačias ir vis kitas situacijas, ryškinat tragizmą ir ironiją, lyrizmą ir žaidimą.
Stasys Eidrigevičius savo fotografijose kuria teatralizuotas scenas, kuriose realybės scenas sulydo su buitiniais ar interjero elementais, padedančiais išryškinti metafizinės prasmės kolizijas bei atspalvius. Kiekvienoje meninėje nuotraukoje akcentuojamas tikrovės ir iliuzijos santykis, tam tikra riba tarp tikro gyvenimo ar suvaidintos scenos fotosesijos metu. Autorius kuria savojo vaizdo vientisumą, kuriame išryškinami vis kiti akcentai: taip tarsi imituojamas amžinasis gyvybės – mirties, prasmės – beprasmybės ciklas. Fotografijos įtraukia žiūrovą į gyvą, emocionalų, psichologinių vaizdų, formų, medatyvumo, ritmo sūkurį.
S. Eidrigevičiaus fotografijose, kurios išsiskiria subtiliu estetiškumu, žmogus gyvena ir kenčia civilizuotoje aplinkoje, kaip užburtame rate, iš kurio nėra kelio atgal – į save, gamtą, natūralius jausmus, ir ši karuselė menininko pastarųjų metų darbų cikluose sukasi vis greičiau, nepalikdama galimybės sustoti, grįžti ar ką nors pakeisti. Kalbėti apie tą patį, tai yra apie esmę, bet kuriam menininkui yra be galo sunku, atsiranda pavojus kartotis, nusibosti, išsisemti. S. Eidrigevičiui, atrodo, tai negresia, jo darbai žiūrovą nuolat nustebina, o pats menininkas kaitaliodamas meninės raiškos formas, jas jungdamas, rasdamas vis naujas, yra vis dar įdomus, provokuojantis, klausiantis. Jo darbai yra daugiaprasmiai, jie kelia daugybę klausimų, provokuoja savąjį žiūrovą rasti atsakymus. O kūrėjo gerbėjams belieka laukti naujos jo knygos, kuri netrukus pasirodys Lietuvoje, naujo filmo, naujų menininko improvizacijų Lietuvoje ir pasaulyje.