Sovietmečio (ne)supratimas Nerijos Putinaitės knygoje „Nenutrūkusi styga“

Ne taip seniai, kai „Nemuno“ žurnalas virto savait­raščiu, kai kurie susireikšminę Vilniaus intelektualai (matyt, tie, kurie laikosi aiškios Vilniaus ir Kauno perskyros) mojavo Kauno intelektualams Nemunu sakydami: ,,Štai, žiūrėkit, koks jūsų lygis!“

Nesu Vilniaus ir Kauno priešinimo šalininkas. Gyvenant Kaune, neretai Vilniaus katedrą tenka matyti kiekvieną savaitę, o Kauno Laisvės alėją – kartą per mėnesį. Tačiau nepalaikau šių miestų supriešinimo ne dėl to, kad jaučiuosi esąs dvipolio gyventojas, o todėl, kad ir intelektualinėje plotmėje neįžvelgiu Vilniaus pranašumo nei Kauno antrarūšiškumo. Tačiau, jei jau yra mesta pirštinė, tai verta ją pakelti ir atsakyti: ar Vilniaus intelektualams, jaučiantiems pranašumo jausmą, negalima po nosimi pamojuoti Nerijos Putinaitės knyga ,,Nenutrūkusi styga“ ir tarti: ‚,Štai, žiūrėkit, koks jūsų lygis!“ Tad koks gi tas lygis?

Sakoma, kad autoriaus/ės stilius – tai pusė knygos. Jei tai daugiau galioja grožinei literatūrai, tai Nerija Putinaitė puikiausiai išsisuktų dėl stiliaus stokos – jos darbas balansuoja tarp esė ir mokslinio teksto. Pretenzijos į meniškumą nėra, bent jau jos nematyti, nors mokslinė eseistika – tai akademinio rašymo žanras, kurio stiliui, pavyzdžiui, tokie meistrai kaip Alfonso Lingis ar Zygmuntas Baumanas skiria tiek pat demesio kiek ir turiniui. Tačiau pavadinimas ,,Nenutrūkusi styga“ toks taiklus ir meniškas, jog apmaudu, kad to meniškumo pasigendi knygoje.

Vietoje meniško akademinio rašymo skaitytojui pateikiamos N. Putinaitės surinktos homo sovieticus aprašymo klišės. Štai klišių ir stereotipinių sovietmečio vertinimų enciklopedija:

1. ,,Didingu“ sovietinis žmogus galėjo jaustis vien tuomet, kai atsisakydavo savo asmenybiškumo. Šia prasme ne tik moraliniai sovietinio žmogaus pasirinkimai nekilo iš jo asmenybinių poreikių, bet neautentiški buvo ir jo išgyvenimai“ (p. 33).

2. ,,Sovietinis visuomeniškumas prieštaravo žmogaus prigimčiai, nes neleido jam moraliai tobulėti asmeniškai renkantis ir klystant“ (p. 45).

3. ,,Žmonių kasdieninė buitis buvo matuojama produktų atvežimo į parduotuves ir išpirkimo ciklais. Paskyros darbui, profesijos (vienkartinis) įgijimas, konkurencijos nebuvimas lėmė, kad net žmogaus darbinė veikla buvo monotoniška, joje būta mažai netikėtumų ir pokyčių“ (p. 130).

4. ,,Sovietinio žmogaus išradingumas, išstumtas iš kitų sferų, buvo nukreiptas į buitinę egzistenciją, kuri galiausiai tapo egzistencija dėl buities“ (p. 18).

5. ,,Nuoseklūs postmodernistai galėtų džiaugtis posovietine visuomenės situacija, ją interpretuoti kaip dekonstruotos visuomenės būvį, postmodernių laikų apraišką. Tačiau būdami nuoseklūs, turėtume teigti, kad ,,tikroji“ postmoderni visuomenė buvo sukurta sovietų valstybėje. Ji sugebėjo palaikyti solidarumą be solidarių individų, aukštą kultūrą be kultūros poreikio, bendrumą, kurio šerdyje buvo destrukcija“ (p. 218–219).

Trumpai dėl pirmosios tezės.

Bet kas, besižarstantis skirstymais į autentiškus ir neautentiškus išgyvenimus, man trenkia Visagalio visažinyste. Manau, jog viskas, ką žmogus patiria – kad ir kokioje sistemoje gyventų, – yra autentiška. Kitas klausimas, ar tokios autentikos žmogus norėjo. Be to, nesutinku, kad reikėjo atsisakyti asmenybiškumo, norint tapti didingam – Lietuvos aktoriai, tokie kaip Donatas Banionis ar Regimantas Adomaitis, buvo ir liko didingi. Ar tarybinės Lietuvos krepšininkai neteko asmenybiškumo, kai Seulo olimpiadoje iškovojo auksą Sovietų Sąjungai? Ar politiniai kaliniai, tokie kaip Sigitas Tamkevičius, turėjo atsisakyti asmenybės ir kunigysės, kad taptų didūs rezistencijos kovoje?

Trumpai dėl antrosios tezės.

N. Putinaitė atrodo žinanti, kas yra žmogiškoji prigimtis. Thomas Hobbes‘as irgi žinojo: homo homini lupus est. Aristoteliui žmogus – politinis gyvūnas. Knygos ,,Nenutrūkusi styga“ autorė, regis, pritaria pastarajai sampratai, nes mano, kad totalitarinė sovietinė valstybė netiko prigimtiniam politiškumui išreikšti. Tik kyla klausimas, ar demokratinėje XXI amžiaus Lietuvoje nėra gerų sąlygų reikštis ciniškai politinei žmogaus prigimčiai, mat turime ir Rolandą Paksą, ir Viktorą Uspaskichą?... Taip pat nesutinku, kad sovietmečiu buvo uždrausta moraliai tobulėti, rinktis ir klysti. Pasirinkimas buvo ribotas, nebuvo fanų klubų, neklestėjo subkultūros. Bet buvo bažnytinis gyvenimas, persekiojamos bažnyčios ir daugybė žmonių, kurie jas rinkosi. Pavyzdžiui, aš paauglystėje moraliniam tobulėjimui buvau pasirinkęs Katalikų bažnyčią. Dėl to teko patirti pažeminimų. Bet taip aš rinkausi politinę riziką atsisakyti komjaunuolio ženklelio. Ir tokių individualiai ieškančiųjų buvo labai daug. Nors tuo metu valdžios institucijų ir buvo peršama, kad tai klaida!

Trumpai dėl trečiosios tezės.

Šiandieną Maximos, rengiančios masinius išpardavimus, įvairios firmos, viliojančios žmones įvairiausiomis akcijų ir nuolaidų programomis, bankai, teikiantys vartojamąsias paskolas, Akropolių centrai, susiurbiantys gyventojus kaip individualius vartotojus... – ar visa tai nėra cikliškai matuojama kasdieninė buitis? Ar, turėdami prekių pagal paklausą, mes išsivadavome iš buitinio lygmens? Ir kažin ar šiandieną nebesame slegiami monotoniškos darbinės veiklos, kurią N. Putinaitė priskiria sovietmečiui. Šiandieną esame tokioje katastrofiškoje ekonominėje situacijoje, jog nebėra darbuotojų – jie Dubline ar Londone. ,,Nenutrūkusios stygos“ autorė teisi manydama, kad konkurencijos nebūta sovietmečiu – tačiau demokratinėje Lietuvoje priartėjome prie to paties: visur skelbimai, jog reikia darbuotojų. Tikrai turime nenutrūkusių sovietinių stygų.

Trumpai dėl ketvirtosios tezės.

Sovietinis žmogus išradingumą demonstravo ne tik turgavietėse ir maisto parduotuvių sandėliuose. Lietuvių sovietmečio inteligentija, kaip ir Maskvos ar Peterburgo, pirminius poreikius laikė antriniais: dešra būdavo pakeičiama bilietais į teatro spektaklį ar baletą. Eilėse buvo stovima ne tik prie žalių bananų, bet ir prie knygynų, kartais net per naktį – taip būdavo dėl pasaulinės grožinės literatūros 120 tomų serijos. Oraus ir apsiskaičiusio žmogaus egzistencijos sovietinė buities sistema nepajėgė redukuoti iki eilėje prie žirnelių besistumdančio žmogaus. Didžiosios asmenybės Maskvoje, kur dešros buvo mažiau nei Lietuvoje, formavosi ne eilėse, o Lomonosovo universiteto aulose. Sovietmečio Lietuvoje nepartinė intelektualinė terpė taip pat egzistavo su savo rafinuotomis bendravimo formomis.

Trumpai dėl penktosios tezės.

Sovietinė totalitarinė valstybė nėra postmoderni. Jei tai autorės ironija, jei nereikia suprasti pažodžiui, vis tiek negaliu sutikti, jog sovietmečio žmonės buvo nesolidarūs. Atvirkščiai – šiandieną stebimasi, kad iš sodo per mišką iki autobuso stotelės einanti moterėlė nesulauks, kad kaimynas stabteltų su automobiliu, o sovietmečiu tai buvo norma. Ir dar labiau nesutinku, kad nebuvo kultūros poreikio. Tai net sunku komentuoti. Atvirkščiai – turėjome kultūros alkį.

Nerija Putinaitė stebina ir keistu filosofų bei jų koncepcijų taikymu. Remiamasi Jeanu Paulu Sartre‘u, filosofiškai svarstant žmogaus laisvę, tačiau net neužsimenama, jog būtent J. P. Sartre‘as, viešėjęs sovietinėje Lietuvoje, sakė nematęs jos okupacijos požymių. Autorei pakanka išsitraukti mintį ir įterpti į savo tekstą, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Kieno atvaizdas buvo ant tų skrajukių, kurias Sartre‘as entuziastingai dalijo studentams Paryžiuje ?

Knygoje ,,Nenutrūkusi styga“ cituojamas Vaclovas Havelas: ,,Mes tapome moraliniais ligoniais, nes pripratome sakyti viena, o galvoti kita“. Tačiau nutylima, jog pats V. Havelas pastebėjo, jog Vakarų vartotojiška sistema demokratijos sąlygomis yra taip pat totalitarinė – skirtumas tik tas, kad prievartos mechanizmai Europoje humaniški, o sovietmečiu buvo nuleisti iš viršaus.

Žinoma, N. Putinaitė visiškai teisi, demaskuodama Sovietų Sąjungos komunistų partijos ideologijos trumparegiškumą ir utopiškumą. Ji taip pat teisi, atskleisdama estetizuotą propagandą vartojus sovietinę retoriką bei simboliką. Bet drįsčiau nesutikti su analogija tarp sovietinio estetizmo ir Sąjūdžio, Gruzijos ,,rožinės“ revoliucijos, ,,oranžinės“ Ukrainos. N. Putinaitė rašo:

,,Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius (,,liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio ,,laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. Estetizuotos buvo ir kitos, posovietiniuose regionuose vėliau įvykusios revoliucijos – ,,oranžinė‘‘ Ukrainoje, ,,rožių“ Gruzijoje, ,,tulpių“ Kirgizijoje. Toks estetizmas buvo nemenkas patriotinio išgyvenimo dėmuo“ (p. 225).

Sąjūdis, ,,oranžinė“, ,,rožių“ ir ,,tulpių“ revoliucijos įvyko ne dėl tautinės galybės ilgesio mito ir patraukliai estetizuotos simbolikos, o dėl politinės valios atkurti istorinį teisingumą, pasmerkti okupaciją, Rusijos įtaką ir įtvirtinti nacionalinius interesus, einant eurointegracijos keliu. Tai aukų pareikalavę sąjūdžiai ir revoliucijos kovoje už politinius principus, o ne romantinis nuo marihuanos apsvaigusių gėlių vaikų siautėjimas Woodstocke.

Tokie puti(n)aitiški akibrokštai ne taip stebina prisiminus, jog autorei politika – tai retorika. Tai reiškia, jog nėra branduolio, esmės. Gerai pažįstama postmodernistinė pozicija. Politika kaip retorika tesukioja gražius žodžius, simuliacijas, judrius signifikantus, besisukiojančius apie tuščią signifikatą. Taigi labai natūralu, kad viskas suvedama į estetinę simuliacijų plotmę (tik, tiesa, simuliacijos čia, priešingai Baudrillarde‘ui, neturi neigiamos prasmės), nes nieko nėra už jos. N. Putinaitė tiesiog perima minėtąją gryną postmodernizmo teoriją ir jos principus perkelia į politinę plotmę. Gyvenimišką plotmę, liečiančią konkrečius žmonių likimus, konkretų laikmetį. Ir štai šios grynosios teorijos taikymas tokioje plotmėje sukelia labai didelį rezonansą – tiesiog daugelis jaučiasi negalį likti abejingi. Išeities tašku čia galėtų būti klausimas: tikima ar netikima klasikine tiesos, esaties, tikrovės samprata? Akivaizdu, kad N. Putinaitė netiki, o tikintysis, šios autorės požiūriu, tiesiog pasilieka klasikos plotmėje.

Tačiau knygos autorė savo tekste prabyla ir apie Aristotelio politikon zoon, o Aristoteliui politika – ne retorika, o žmogiškosios politinės prigimties savirealizacijos kelias.