Kelionių literatūra šio meto literatūriniame pasaulyje priskiriama populiariosios literatūros žanrui. Pagrindiniai dalykai, charakterizuojantys šio žanro kūriniuos: nesudėtingas siužetas, daug veiksmo, gausu gamtos vaizdų aprašymo. Tradicinėmis laikomos atpalaiduojanti, pažintinė ir terapinė kelionių literatūros funkcijos. Dažnai į kelionių literatūrai priskiriamą kūrinį įterpiama ir gilesnių dalykų, pvz. subtilesnės veikėjų psichologizacijos. Kai tai įvyksta, tampa labai sunkia užduotimi nustatyti, kuriai gi krypčiai priklausantis kūrinys: ar elitinei, kitaip aukštajai, ar populiariajai. Šiuo atveju tokiais laikytinas amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“ bei Kazio Almeno novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“.
Jackas Kerouacas romaną „Kelyje“ parašė 1951 metais. Pagrindiniai romano herojai – rašytojas Selas Peredaisas ir mašinų vagis Dinas Moriartis. Abu priklauso tuo metu Amerikoje populiariai bitnikų (pažodžiui sudaužytųjų, sutriuškintųjų) kartai (reiktų pridurti, kad patį bitnikų terminą sugalvojo pats Džekas Keruakas), kurie savo tarpe kalba sunkiu žargonu, nenustygsta vietoje keliaudami po šalį, dažniausiai vogtais automobiliais, rūko marichuaną bei vartoja kitus narkotikus, vairuodami geria alkoholį, be saiko keikiasi. Romane vaizduojami bitnikų nuotykiai, keliaujant iš Rytų Amerikos į Vakarų, iš Šiaurės į Pietų ir atvirkščiai. Šalia bitnikų nuolat veikia ir kitos personos – paprasti fermeriai, angliakasiai, vadinamieji hipsteriai. Su jų gyvenimo būdu veikėjai susipažįsta tik epizodiškai – kuomet jiems tranzuojant pavežti sustoja vienas iš minėtos socialinės klasės atstovų. Selo bei Dino negalima pavadinti bukapročiais ar neintelektualiais žmonėmis. Štai Selas dažnai knygoje išsireiškia sąmojingai ir ironiškai: „Laukiniam, lyriškam, lietingame Nebraskos ore aš mauktelėjau nemažą gurkšnį“, intelektualiai: „visas pasinėriau į didžio gedulo pilnus Bethoveno garsus ir sodrius rembrantiškus tos istorijos tonus“. Tačiau nereiškia, kad jeigu veikėjas knygoje pamini garsesnį muziko ar rašytojo vardą, tai jau tą knygą būtinai turi pult skaityt intelektualai. Iš tikrųjų jie nusiviltų: tokios temos kaip Bethoveno ar Rembranto muzika bei paveikslai knygoje pasitaiko retai, o ir vaizduojami tik paviršutiniškai. Kalbant apie muziką, reikia pasakyti, kad jos aprašymų romane yra, taip pat vaizduojamas ir psichologinis išgyvenimas, kurį patiria besiklausantieji jos. Viena populiariosios muzikos ypatybių ta, kad ji labai supaprastinama. Štai Dinas su Selu klausosi gatvės muzikantų (daugiausiai juodaodžių) muzikos. Visa tos muzikos atlikimo subtilybė yra ta, kad vyrukas vidury gatvės atsistojęs su fleita ar būgnu monotoniškai kartoja tuos pačius garsus. Taip klausytoją jie įveda į savotiško transo būseną. Tiesa, tokia muzika daugiausiai veikia tik girtus arba pavartojusius narkotinių medžiagų žmones. Dinas supranta tos muzikos esmę labai paprastai: jis pradeda prakaituoti iš susijaudinimo, o muzikantą įvardija kaip pagavusį tai. Žodelis tai ir yra Dinui muzikos esmė, nuo kurios jam ir pradeda skirtis prakaitas. Tiesiog taip autorius bando sukurti savitą, subtilią veikėjų nuotaiką. Bet kokiu atveju toks bandymas jau artina kūrinį prie aukštesnės literatūros pozicijų, tačiau metafizinės ir meno temos knygoje turėtų užimti daugiau vietos. Kūrinio herojai gyvena juslinį gyvenimą, dažnos personažų problemos labai jau kasdieniškos: susipykimas su žmona, pabėgimas trumpam iš namų. Štai Selas, vedamas nuobodulio jausmo, išeina iš namų Niujorke ir nusprendžia pakeleivingais automobiliais pasiekti savo draugus, gyvenančius Denveryje: tą patį Diną Moriartį, Edą Dankelį, mėgstantį žaisti biliardą, ir dar kelis pažįstamus. Išskyrus Diną, kiti veikėjai knygoje mažai tipologizuoti bei psichologizuoti, tik tiek, kiek to reikia abiejų pagrindinių herojų gyvenimo peripetijų išryškinimui. Tačiau visgi reiktų pasakyti, kad Dino asmens psichologizmas ir apibūdinimas toks įtaigus ir užkrečiantis, jog, pabaigus skaityti knygą, rodos, jis toliau liks gyventi realiame pasaulyje. Visi kiti veikėjai kaip sukirpti: mėgstantys išgerti, gerai pasilinksminti baruose, klausytis džiazo muzikos, kuri tuo metu buvo itin populiari Amerikoje. Tokio formalaus dalyko kaip siužetas knygoje lyg nėra. Kaip ir būdinga kelionių romanui, šiame kūrinyje gausu veiksmo ir besikaitaliojanačių gamtos vaizdų, ilgiau nė prie vieno iš jų taip ir nesustojant. Kelionių įspūdžiams apibūdinti Selas vartoja neįprastus ir virtuoziškus žodžius: „slankiojau po Denverį, dėjau į akį (miegojau), zondavau miestą, nugėrimas atrodė kolosališkas“. Dėl nesudėtingų įvykių, tematikos bei nuotykių gausos knygą lengva ekranizuoti. Paprastas, buitiškas kalbėjimo stilius leidžia šią knygą suprasti kiekvienam ją į rankas paėmusiam skaitytojui. Tiesa, reikia pridurti, kad Jackas Kerouacas, rašydamas šią knygą, prie jos pridėjo specialų bitnikų klasės vartojamą žargono žodyną. Bet, manau, kad tai nerodo šios knygos intelektualumo, juolab, kad pats žodynas sudarytas iš iškraipytų angliškų žodžių su jų realiais atitikmenimis. Kita vertus, visa kita knygoje aišku, nieko nėra paslėpto, veikėjų gyvenimas skaitytojui padėtas lyg „ant delno“.
Selo bei Dino akimis atskleistas Amerikos pasaulis, koks jis buvo po II-ojo Pasaulinio karo: niūrus, atstumiantis, susvetimėjęs. Jaunimas vaizduojamas kaip prasigėręs, apsivogęs, pilkoje kasdienybėje beieškantis idealų, bet taip jų ir nerandantis. Kerouaco romanas susilaukė sėkmės ir didelių tiražų visoje Amerikoje, nes paprastai, aiškiai ir vaizdžiai, be jokio nuslėpimo savo romane parodė tokią Ameriką, kokia ji buvo iš tikrųjų, o ne tą, kurią reklamavo biznieriai, siekdami pritraukti turistus. Pavadinčiau šią knygą iki skausmo realistiška.
Kazio Almeno novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“ lyginimui su Jacko Kerouaco romanu „Kelyje“ pasirinktas neatsitiktinai. Visų pirma, Almenui nesvetima ta aplinka, kurioje gyveno ir amerikiečių rašytojas. Abiejų kūriniai subrendo vadinamu bitninkų laikotarpiu, kai Ameriką buvo užkrėtęs šis jų gyvenimo stilius. Jau vien dėl pačios tematikos ir personažų pasirinkimo rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“ pasmerktas būti populiariu ir skaitomu. Vaizduojami jauni, studijuojantys žmonės, dažniausiai lietuviai, su savo kasdienybės rūpesčiais. Užaugęs ir subrendęs jau egzilyje, Almenas toje pačioje Amerikoje gavo ir išsilavinimą – vidurinį bei aukštąjį. Jaunimo problemos bei psichologija buvo gerai pažįstama šiam rašytojui. Daugelis literatūros kritikų pastebi, kad dažniausiai Almenui buvo sunku išlikti nešališku kūrinių įvykių stebėtoju. Neretai jis susitapatindavo su jais. Štai novelėje „Baltieji kalnai“ pagrindinio herojaus vardas – Kazys. Jis sprendžia egzistencinį pabėgėlio iš tėvynės klausimą. Jam tampa įdomi kalnų slidinėjimo mokytojo, kurio tautybė – latvis, pabėgimo iš gimtosios žemės tema. Pastebėjęs, kad Karlis (latvio vardas) apsimetinėja esantis austru, nes jo veidas įdegęs, austrai dažniausiai pagal specialybę – kalnų slidinėjimo mokytojai, prikimba prie pastarojo. Latvis klausinėjamas, ar pabėgęs iš tėvynės dėl psichologinio spaudimo ar tik šiaip pailsėti į kalnus. Dialogas tarp latvio ir lietuvio vyksta jiems prisigėrus bare. Almenas puikiai perteikia visus smulkiausius jų dialogo vingius. Kazys vartoja stereotipinį zirgo galvos žodžių junginį, norėdamas įžeisti latvį, pastarasis pasižymi lietuviškojo mentaliteto išmanymu – vis kalba apie didelę slavų įtaką lietuvių kultūrai, apie tai, jog lietuviai girti temoką blevyzgoti ir dainuoti. Vistik abu herojai jaučia skaudų atitrūkimą nuo šaknų, susvetimėjimą. Galima teigti, kad šios novelės personažai yra daug rimtesni už Jacko Kerouaco vaizduojamuosius Diną ir Selą. Pastarieji jaučiasi tarsi žuvys vandeny savo atstovaujamose rolėse, tačiau jie yra neišplėšti iš savo tėvų žemės.
Labiausiai panašia veikėjų mąstysenos atžvilgiu laikyčiau novelę, pavadintą „Geltonas biuikas“. Įvykių centre – du studentai. Pirmojo, lietuvio, vardas novelėje neminimas kaip ir daugelyje kitų (reikia manyti, kad po šiais herojais slepiasi patsai Almenas), kitas vardu Vladislavas Biro. Vaizduojami studijų metai viename iš Amerikos universitetų. Lietuvis vaikinas mokslo atžvilgiu nusiteikęs rimtai, jie jam esantys pirmoj vietoj. Vladislavą jis pirmą kartą pamato universitete ir jiedu iškart tampa puikūs draugai, kadangi abu vienija išeiviškoji dalia – Vladislovas iš Slovakijos. Labai įdomi Vladislovo mąstysena. Kai jis nori supažindinti lietuvį draugą su savo tėvais, šie džiaugsmingai prisistato esantys iš Slovakijos, bet Vladislovas save tapatina jau su amerikiečiu. Kaip paaiškės, vėliau tai jį ir pražudys. Taigi lietuvis pirmą kartą Vladislovo tėvų namuose iš jo motinos lūpų išgirsta tikrąjį šio vardą, iki tol Vladislovas prisistatydavo Maiko vardu. Namuose jis sveikinasi su namiškiais, garsiai sušukdamas Haijo!, motiną moko anglų kalbos, universitete taip pat elgiasi kaip amerikietis studentas – prie stalo rūko užrietęs į viršų galvą, kalbina merginas, sušukdamas joms pavymui tą patį Hai. Lietuvis studentas daug natūralesnis, jis neimituoja svetimo stiliaus, nors tam tikrą įtaką Vladislovas jam daro: po pirmo pusmečio pabaigos juodu pasigeria, kartu žiūri filmus. Lietuvis studentas pastebi, kad Vladislovo tėvas mėgsta žiūrėt kaubojiškus filmus. Turbūt Vladis, taip jį sutrumpintai vadino draugų tarpe, paveldėjo iš tėvo žiūrimų filmų greičio pomėgį, nes labai mėgo automobilius, turbūt kaip ir romano „Kelyje“ herojus Dinas Moriartis:„Aš turėjau mašiną, bet dabar sugedo..., Bet aš kitą gausiu.“ Dinui Moriarčiui buvo nesvetimas greičio pomėgis ir adrenalinas. Kaip jis važinėdavo su draugais, ant priekinės sėdynės pasisodinęs merginą Lilę, žaibišku greičiu autostradom, taip ir Vladislovas su universiteto grupiokais ir savo mergina: „Rodyklė suposi aplink aštuoniasdešimt. Dar nebuvom visai išvažiavę iš miesto. Aš apsižvalgiau, ar neims kas vytis.“ Tas pats bitnikiškas kalbėjimo stilius įdėtas Vladislovo lūpose: „Ar tiki, kad galiu šimtą išnešt?, Tik zum...visi man iš kelio traukiasi“. Taigi jaunatviškas entuziazmas, madų vaikymasis nesvetimi Vladislovui. Gyvenimiškoje atmosferoje, kai Vladis tapdavo pats savimi, lietuvis studentas pastebi jo gerus charakterio bruožus, patsai pasižymi psichologiniu įžvalgumu. Vladis gerai mokosi, iš visų dalykų turi vien gerus pažymius, nori tapti gydytoju. Lietuvį jis nuolat vaišina, už maistą sumokėdamas pats ir neprašydamas atiduoti. Asmenybės nesusiformavimą ir nebrandumą Vladyje jo geriausias draugas pastebi tada, kai šis nori vesti ir iš jo draugės vėliau sužinojęs, kad automobilį jis pirkęs išsimokėtinai. Vladis ateina į kambarį prašyti patarimo vedybų klausimu: „Vladžio įėjo į mano kambariuką, prieš tai pasibelsdamas. Tai mane kiek nustebino, nes šiaip Vladžio niekada nesibeldžia. Apskritai, elgėsi keistokai...“. Tokį Vladžio nebrandumą lietuvis bando paaiškinti fiziologiškai. Jo manymu, daugelis amerikiečių veda visiškai jauni, tesulaukę devyniolikos ar dvidešimties, neturėdami tvirto pagrindo po kojomis. Būtent tai juos priveda prie kritiškų momentų. Taigi lietuvis tarsi jau viduryje novelės išpranašauja tragišką Vladžio gyvenimo pabaigą – pastarasis užsimuš greitkelyje su savo geltonuoju biuiku. Pasirodo, kad būtent neturėjimas atiduoti pinigų už mašiną ir priveda prie tokios situacijos Vladį – savižudybės. Kaip matome, intriga buvo kuriama nuo pat pirmųjų novelės sakinių: nenustygstantis vietoje studentas Vladis, norintis pasirodyti draugų tarpe, niekuo neišsiskiriantis iš amerikiečių studentų, jo draugas lietuvis tarsi su įtampa nuolat stebėjo Vladį, matydamas jame tragiškumo žymes, tačiau nieko negalintis padaryti. Novelės stiprioji pusė, kaip ir daugelio kitų yra ta, kad vaizduojama mažai jose veikiančių asmenų. Tai suteikia jų charakteriams psichologinį išbaigtumą. Almenas susitelkia į vieną kokį nors svarbų veikėjų gyvenimo įvykį ir per jo ašį bando skleisti ne tik to įvykio niuansus, bet ir jų elgseną konkrečioje situacijoje. Novelė tampa koncentruota ir įdomi. Ko daugiau reikia, kad ji būtų skaitoma ir populiari?