Praėjo beveik du dešimtmečiai, kuomet, pasikeitus politinei ir kultūrinei situacijai Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse, skaitytojai vėl turi galimybę domėtis tų autorių kūryba, kurie, dažniausiai dėl politinių priežasčių, emigravo. Tačiau dabartiniame lietuvių literatūros moksle neretai nutinka taip, kad nežinia dėl kokių priežasčių į kritikų akiratį nepatenka mūsų tautos literatūros istorijai reikšmingi tekstai. Atgavus nepriklausomybę, kai kurių autorių kūryba skaitytojams buvo pristatyta pirmą kartą. Sugrįžo ir pasaulinės kultūros atstovai, iki tol buvę nepriimtini sovietinei nomenklatūrai. Vienas jų – Czesławas Miłoszas (1911 – 2004). Jo kūryba iki Atgimimo buvo sunkiai prieinama, tačiau šiandien Miłosz‘as yra pažįstamas skaitančiajai Lietuvos visuomenei, o jo tekstuose išsakytos idėjos tebėra aktualios ir mūsų dienų žmonėms. Miłoszo kūrybos mintis, kaip ir jis pats, buvo formuojama daugiakultūrėje erdvėje. Josifas Brodskis apie šį rašytoją yra sakęs: „Česlovas Milošas – tikras šio amžiaus, kuriam jis turi būti dėkingas už daugkartinį našlaičio likimą, sūnus“ [1] (47, p. 14).
Nors Miłoszas jau tarpukariu reiškėsi lietuvių kultūrinėje spaudoje [2], Lietuvos skaitytojų pažintis su šiuo poetu, eseistu ir literatūrologu atgijo 1991-aisiai metais, kuomet buvo išverstas į lietuvių kalbą romanas Isos slėnis (1955). Knyga buvo šiltai sutikta, kaip ir pats autorius, 1992-aisias metais po daugelio metų atvykęs į Lietuvą. Tačiau romanas Isos slėnis dar iki šiol lietuvių literatūros kritikoje neturi išsamios literatūrinės analizės. Be Algio Kalėdos straipsnio apie Isos slėnio pasaulio kūrimo strategiją ir romano apžvalgos pristatant antrąjį vertimą į lietuvių kalbą, nepasirodė nei viena studija apie šį kūrinį. Paradoksalu, jog tekstas, kuris lietuvių literatūroje pristatomas kaip Nobelio premijos laureato meilės išpažinimas Lietuvai, nesulaukė išsamesnių literatūros kritikų tyrinėjimų.
Tie skaitytojai, kurie gerai žino paties Miłoszo gyvenimo istoriją, neretai Isos slėnį vadina autobiografiniu tekstu. Taip pat elgiasi ir dauguma lietuvių literatūros kritikų, kurie Isos slėnį nominuoja kaip autobiografinį romaną (pvz., Laimantas Jonušys, Dalia Jazukevičiūtė, Elena Baliutavičiūtė ir kt.), neįsiklausydami į paties autoriaus žodžius: „Isos slėnis nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas, bet ar tai romanas? Gal greičiau užgaida. Tai, kaip kažkas pasakė, užslėptas teologinis traktatas. Norint būti romanistu, reikia nuolatos eksploatuoti savo biografiją – man tai nemalonu“ [3]. Autorius neneigia, jog šioje knygoje yra „labai asmeniškas raktas“. Tačiau, žinant rašytojo nuomonę, vienareikšmiškai teigti, jog Isos slėnis yra autobiografinis romanas gali būti per drąsu. Kalėda, pristatydamas antrąjį Isos slėnio leidimą, užsimena apie autobiografinius motyvus, faktografines detales, realius įvykius bei žmones. Jis teigia, kad Isos slėnis – tai kūrinys, „ataustas nostalgiškais vaikystės prisiminimais, liudijantis, kokie nenutrūkstami saitai sieja Miłoszą su gimtinės žeme ir žmonėmis“ [4]. Anot Kalėdos, autobiografinis raktas tik padeda stilizuoti veikėjų portretus, tai tik pirmasis kūrinio sluoksnis.
Norint atsakyti į Miłoszo ir Kalėdos sukeltas abejones, derėtų sutelkti dėmesį į romano naratyvą, žanrines, stilistines bei temines ypatybes, kad galėtume tiksliau apibūdinti Isos slėnį. Tai padaryti padeda esė – kito, Miłoszo kūryboje dominuojančio, žanro palyginimas su autobiografiniu romanu. Nors Miłoszo eseistika lietuvių literatūroje yra tyrinėta, pats eseistinis mąstymas, persmelkiantis kitų žanrų kūrinius, nėra išsamiai aptartas. Iš dalies tokia situacija susiklostė todėl, kad neapibrėžtos esė žanro ribos bei santykis su kitais žanrais. Pavyzdžiui, vienas iš esė bruožų yra autobiografiškumas, bet kaip tuomet nubrėžti ribą tarp esė ir autobiografinio romano? Kita problema kyla, bandant įžvelgti eseistinio mąstymo pėdsakus ir jų reikšmę Miłoszo romane Isos slėnis.
Autobiografinis romanas ir esė: sankirtos, paralelės ir skirtumai
Kaip jau buvo minėta anksčiau, romanas Isos slėnis lietuvių literatūroje įvardijamas autobiografiniu, tačiau išsami autobiografinė analizė nepateikiama, bet kažkodėl skaitytojai tai priima kaip įrodytą faktą. Išsamiau tyrinėjant autobiografinio žanro istoriją lietuvių literatūroje, paaiškėja, kad šis žanras nėra grynai atsiskyręs nuo memuarų, kronikos, dienoraščio ar prisiminimų žanro. Todėl dar sunkiau suvokti, kuo iš tiesų laikomas Miłoszo romanas lietuvių literatūroje?
Norint atsakyti į šį sudėtingą klausimą, kiek įmanoma tiksliau apibrėšime abi žanrines formas. Autobiografinis romanas, autobiografija, memuarai, esė, dienoraščiai, atsiminimai, etiudai iš kitų literatūros žanrų išsiskiria autoriaus, kaip realaus asmens, betarpišku pasakojimu apie save, kuomet tikrovės ir fikcijos atskirtis tampa beveik negalima. Pastaruoju metu lietuvių literatūroje pastebima tendencija visas minėtąsias žanrines formas vadinti esė vardu. Toks reiškinys neatsitiktinis. Viena vertus, esė universalumas bei sąlyginis naujumas (atgimimas Sąjūdžio laikotarpiu) palankus vykstančiai žanrų niveliacijai. Antra vertus, esė branduolys, pagrindiniai bruožai, formaliai sutampa su kitais minėtaisiais žanrais, o jų išraiška, stilistinis pavidalas yra skirtingas, tačiau į tai neretai neatkreipiamas dėmesys. Plačiąja prasme esė suvokiama kaip ribotos apimties, lakoniškas, aiškiai perteikiantis autoriaus nuomonę tekstas. Giliau pažvelgus į esė kūrinio struktūrą bei tikslus, apčiuopiamas daug sudėtingesnis darinys. Kiekvienas esė žanro tyrinėtojas pateikia skirtingą definiciją, todėl labai sunku nustatyti šio žanro ribas. Isos slėnio analizei buvo pasirinkti prancūzų autobiografinio žanro teorijos kūrėjo Philippe‘o Lejeune‘o bei esė teoretiko, rusų išeivio JAV, Michailo Epšteino teoriniai pastebėjimai, bei kitų literatūrologų mintimis.
Lejeune‘as savo garsiajame veikale L‘autobiographie en France (Autobiografija Prancūzijoje, 1971) pateikė įvairių autobiografijos pavidalų teorines apybraižas, nužymėdamas būdingiausius jų bruožus. Lejeune‘as išskiria tris esmines autobiografijos kategorijas: „1. Kalbėjimo formą (a) pasakojimas, b) proza); 2. Siužetą arba pasakojimo objektą: individuali istorija, asmenybės tapsmas; 3. Autoriaus situacija: a) autoriaus, pasakotojo ir personažo (pagrindinio veikėjo) tapatumas, b) retrospektyvi pasakojimo perspektyva“ [5]. Remiantis Lejeune‘o nurodytomis kategorijomis, autobiografinis romanas turi būti retrospektyvus prozinis pasakojimas apie savo individualų asmenybės tapsmą: „Autobiografijoje pasakojamos istorijos objektas turi būti individualus gyvenimas, asmenybės genezė, tačiau į ją gali įsiterpti kronikiniai, socialiniai ar politiniai epochos vaizdai“ [6]. Svarbiausia, kad pasakotojas, personažas ir autorius būtų tas pats asmuo. Kitas labai svarbus autobiografinio žanro aspektas – faktų atranka. Kaip pastebi Lejeune‘as, faktai pasakojimui yra atrenkami paties rašytojo ir jo atminties, taigi, jie tarytum perleidžiami per dvigubą filtrą. Todėl toksai pasakojimas, kuris vėliau įvardijamas autobiografija, jau pereina į fikcijos sferą. Rašytojas pasirenka ir papasakoja vieną kurį savo gyvenimo etapą, kuris lėmė jo pažiūrų formavimąsi. Dažniausiai autorius retrospektyviai perteikia savo vaikystę ir paauglystę. Pasak Lejeune‘o, autobiografinis tekstas ima veikti tuomet, kai rašytojas, leidėjas ir skaitytojas atranda vienas kitą, todėl labai svarbus tokios komunikacijos aspektas – rašančiojo autoritetas.
Lejeune‘as įvedė terminą autobiografinė sutartis (le pacte autobiographique), kuris įtvirtina autoriaus nuomonės sukurto teksto atžvilgiu svarbą: „jeigu autorius nepareiškia, kad jo tekstas autobiografinis, skaitytojas neturi jokio pagrindo jį tokiu laikyti“ [7]. Šiame darbe ypatingai svarbu tai turėti galvoje, nes tik autobiografinė sutartis leistų Miłoszo Isos slėnį vadinti autobiografiniu romanu. Tačiau, kaip jau buvo minėta, autorius tvirtino visai ką kitą, autobiografinius faktus įvardindamas asmenišku raktu, o likusią romano dalį – menine išmone. Dėl šios priežasties bus analizuojamas ir autobiografinis, ir eseistinis Isos slėnio pradas, norint įvardinti teksto kūrimo dėsningumus.
Epšteino eseistikos atskaitos taškas – rašymo objektas, virstantis rašymo metodu. Eseistikos objektas tarytum pats sukuria mokslą apie save. Taip metodo objektas tampa subjektu, o apmąstomasis virsta mąstančiuoju pats save [8]. Teorijoje šis metodas sudaro sąlygas jungti įvairiausias sąvokas. Vienas pagrindinių esė žanro bruožų – autoriaus subjektyvumas tekste, kurį Dalia Čiočytė vadina asmenybiškumu: „eseistas kalba iš asmeniškos gyvenimo patirties, apie asmeniškai itin svarbius dalykus, asmenišku stiliumi“ [9]. Asmenybiškumas gali pasireikšti įvairiausiais būdais – paviešinamais rašančiojo gyvenimo faktais, atvirai reiškiama nuomone, tik rašančiajam autoriui būdingu stiliumi ir t.t.
Esė būtina sąlyga – autoriaus įtaiga. Jo nuomonė ir idėjos pripažįstamos kaip tiesa: autorius yra gerai žinomas, aktyvus visuomenės veikėjas, savo erudicija ir intelektualia mintimi užsitarnavęs skaitytojų pagarbą. Eseistikoje prasiveržia rašančiojo gyvenimo realijos, ir tai priimama kaip esė faktas: „jis kalba ne apie tai, kas išgalvota, o kas tikra, iškentėta, skaudu. Eseisto mintys laksto į visas puses, rodos, be jokios tvarkos, o tuo pačiu metu sukasi vis kitokiais viražais apie tą patį centrą“ [10]. Tas centras tai – objektas. Svarbiausia eseisto užduotis ir ­tikslas yra atskleisti to objekto esmę, remiantis jį supančia visuma. Ši užduotis susijusi su dar vienu esė žanro bruožu – pasakojimo fragmentiškumu, atsirandančiu dėl ypatingo autoriaus galvojimo metodo: „eseistas mąsto iškart keliais kanalais ir juda iškart keliomis kryptimis“, nes tik tokiu būdu objekto esmė atskleidžiama iki galo, „jos neįmanoma pasiekti lineariniu galvojimu“ [11].
Epšteinas, kalbėdamas apie eseistiką, bando nustatyti jos vietą kitų disciplinų atžvilgiu. Teoretikas, lygindamas eseistinį mąstymą ir filosofiją, daro išvadą, kad eseistika pasiekia tikslą, kurio nepavyksta įgyvendinti filosofijai, t. y. pasiekti ir apmąstyti „specifinę individo formą ir turinį“ [12]. Epšteinas pastebi, kad tai nėra nei tarpdisciplininis mokslas, nei universali disciplina. Rusų teoretikas eseistikos neįvardina siauru literatūrinio žanro terminu, anot jo, tai – nulinė disciplina: „Tokio mąstymo metodologija kinta keičiantis pačiam objektui, nuo žemiško iki dangiško, tačiau šis mąstymas netampa nei geografija, nei astronomija. Tai nulinio discipliniškumo mąstymas, kurį intelektualių profesijų rate galima pažymėti kaip 0-profesiją“ [13].
Tarpinių tekstų, esančių kelių žanrų paribyje, atsiranda vis daugiau. Dažnai tai lemia ne tik individualios autoriaus kūrybos ypatybės, bet ir pačių žanrų specifika. Apžvelgus autobiografinio romano bei eseistikos teorinius pagrindus, pamatėme jų sąlyčio taškus ir skirtumus: šių dviejų žanrų sankirtos apčiuopiamos lyginant autoriaus poziciją, pasakojimą, atmintį, mitą, santykį su filosofija, laiko bei teksto daugialinijiškumą. Tačiau kiekviena šių kategorijų autobiografiniame romane bei esė tekste realizuojamos skirtingai. Autobiografiniam romanui būdinga autobiografiniai elementai, fikcijos vyravimas, retrospekcija, asmenybės mitologizacija, konstatuojamos filosofinės įtakos, linijinis laiko modelis bei vientisas siužetas. Esė tekstas pasižymi subjektyvumu, vyraujančia tikrove, pasakojimu iš dabarties perspektyvos, individualizuotu mitiniu pasakojimu, kuriama asmenine filosofija nelinijiniu laiko modeliu.
Tikrovės ir fikcijos santykis: žemėlapių braižymas
Šiame straipsnyje aptarsime tik vieną iš pristatytų žanrinių sankirtų – pasakojimą. Pasakojimo lygmenyje labai aiškiai matome, kaip autobiografiniame romane ir eseistikoje skiriasi tikrovės ir fikcijos santykis tekste. Autobiografiniame romane (ne autobiografijoje) vyrauja fikcija. Autorius pasirenka autobiografinius elementus kaip teksto medžiagą, tačiau romane ja laisvai varijuoja. Todėl pasakojimas niekada tiksliai neatitinka tikrovės. Priešingai elgiamasi eseistiniame tekste, kuomet remiamasi autobiografiniais duomenimis, norint išgauti pasakojimo esmę. Tikrovė eseistiniame tekste paklūsta įtaigumo dėsniui. Eseistinis mąstymas visuomet paremtas konkretumu, o autobiografiniame romane galima tik įžvelgti sutapimus. Nobelio paskaitoje Miłoszas kalbėjo apie sudėtingą tikrovės ir iliuzijų prieštarą: „Kas yra šis paslaptingasis impulsas, neleidžiantis sustoti, pasitenkinti tuo, kas pasiekta, užbaigta? Manau, jog tai yra tikrovės ieškojimas. Šiam žodžiui suteikiu naivią ir orią reikšmę, kuri neturi nieko bendra su filosofiniais pastarųjų šimtmečių disputais. Tai Žemė, kurią regi Nilsas, sėdėdamas ant žąsino nugaros, ir lotyniškos odės autorius, sėdįs ant Pegaso nugaros. Ši žemė neabejotinai yra, ir jos turtų gausybės negebės išsemti joks aprašymas. Paremti šį teiginį – reiškia iš anksto atmesti šiandien dažnai skambantį klausimą: „Kas yra tikrovė?“, kadangi jis yra toks pats kaip Pontijaus Piloto klausimas: „Kas yra tiesa?“ Jeigu iš prieštarų porų, kurias naudojame kasdien, tokia svarbi yra gyvenimo ir mirties prieštara, tai ne mažiau svarbi yra tiesos ir melo, tikrovės ir iliuzijų prieštara“ [14].
Po Antrojo Pasaulinio karo Miłoszas dirbo diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėje Niujorke bei Vašingtone, o vėliau gavęs paskyrimą pasiprašė Prancūzijos prieglobsčio, gyveno ir kūrė Paryžiuje. Tuo laikotarpiu rašytojas sukūrė Isos slėnį. Su šiais įvykiais susijęs tikrasis Miłoszo vidinės laisvės išmėginimas, nes ribų peržengimas, ištrėmimas (nesvarbu, ar tai būtų priverstinė tremtis, ar laisvas pasirinkimas) visuomet sutrikdo žmogaus vidinę harmoniją. Miłoszas yra rašęs, kad „ritmas yra giliausia žmogaus gyvenimo esmė“ [15]. Rašytojui teko išgyventi šios harmonijos netektį. Savo būseną tremtyje Miłoszas apibūdino kaip jausmą, atsidūrus dideliame svetimame mieste, kai aplink skubantys praeiviai pasitikinčiu žingsniu kažkur skuba, o tu lieki apimtas nerimasties nežinomybės akimirkoje. Knygoje Tėvynės ieškojimas jis rašė: „Gyvendamas Paryžiuje, ilgą laiką aš tarsi brėžiau liniją aplink kelias Lotynų kvartalo gatveles, nes norėjau turėti teritoriją, apie kurią galėčiau pasakyti: ji mano. Restoranas ant kampo, knygynėlis, skalbykla, kavinė, – kai kasdien pražingsniuodavau tuo keliu, šie pastatai slinkdavo vienas paskui kitą suteikdami man kažkokią saugą, nes žiūrėjau į vietas, kurios man buvo jau iš anksto žinomos“ [16]. Miłoszo asmeniniai motyvai galėtų būti įvardijami kaip savisaugos instinktas, savumo jausmo puoselėjimas, kuris esant ne savoje erdvėje yra labai trapus. Toks linijų braižymas, teritorijų žymėjimas būdingas daugumos išeivių literatūrai kaip galios institucija: „jie [žemėlapiai] nėra nei tikslūs, nei visiškai objektyvūs; galų gale, jie irgi yra valdomi žmogaus interesų ir geriausiu atveju mums siūlo ne kopiją, bet panašumą į tikrovę, perfiltruotą per žemėlapio sudarytojo motyvus ir suvokimą“ [17].
Žmogus kitoje šalyje visada jaučiasi svetimas. Tokia būsena kartais apima ir pagrindinį romano Isos slėnis veikėją Tomą. Paauglys dažnai nesuprato jį supančio pasaulio, suaugusiųjų, todėl susikūrė savo valstybę:
Tomas turėjo savo valstybę. Tiesa, kol kas tiktai popieriuje, bet užtat ten galėjo pats viską tvarkyti ir kasdien keisti kaip norėjo. Šis sumanymas kilo pamačius ilgus vaškuoto popieriaus ritinius, kuriuos senelis ir teta Elena (kuri dabar dažnai atvažiuodavo) išvyniojo ant stalo. Juose vandeniniais dažais buvo išdažyti įvairūs daugiakampiai ir ežių linijos – visų Giniams priklausančių žemių planas. Šviesios, lygiai nuteptos plokštumos persišvietė pro popierių.
Tomo valstybė buvo visiškai neprieinama, iš visų pusių apsupta pelkių, tokių kaip ta, kur gyvena raudongalviai ropliai. [18]
Miłoszo eseistinį ir romano pasakojimus jungia tikslus žemėlapio žymėjimas. Įžengus į nežinomą kvartalą, rašytojas pasiklysta, praradęs išorinius orientyrus jis praranda vidinį pasitikėjimą, ir tai – kažkas svarbiau nei tiesiog nerasti kelio: „Tremtis atima iš mūsų atskaitos taškus, kurie padeda mums kurti projektus, pasirinkti tikslus, organizuoti savo veiksmus <...>. Čia užsienyje viso to nelieka, nes esame išsviesti iš istorijos, kur visuomet yra tam tikro žemėlapyje pažymėto ploto istorija; tad privalome susirungti su nepakeliamu „būties lengvumu“, pavartojant emigranto rašytojo žodžius“ [19]. Tai nėra vien tik žemėlapio linijų išblukimas, tai drauge ir pasiklydusios sąmonės metafora.
Visai kitaip rašytojas jaučiasi „ten“, kur sava aplinka, ir nors vietovė pasikeičia, tačiau vidiniai orientyrai išlieka: „Taip, nuvykau ten ir atsidūriau savo trylikos metų krašte. Buvau tas pats, nes pajutau išsaugojęs krypčių pojūtį. Upeliukas, įvažiavimas iš pagrindinio kelio, miškas – kairėje, tiesiai, į dešinę. Viskas atrodo kitaip, bet kryptis išliko ta pati“ [20]. Šį pasakojimą atliepia beveik identiškas Isos slėnio pasakojimas:
Už pylimų prasideda parko medžiai, jo pakraščiu driekiasi labai status kelias, kuris per atlydžius pavirsta upeliuko vaga. <...> Nuo kelio namų link eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio, greta svirno. [21]
Palyginus Miłoszo knygų Tėvynės ieškojimas, Pakelės šunytis esė fragmentus ir Isos slėnio tekstus, matome, kad dauguma elementu beveik identiški. Kaip pastebi Epšteinas, eseistinis tekstas „mąsto tikrovės dėsnius pačia tikrove“ [22], nes abstrakcijomis apmąstoma tikrovė jau yra filosofijos sfera. Nobelio paskaitoje Miłoszas sakė: „Poetas, išaugęs šitokiame pasaulyje, privalo ieškoti tikrovės kontempliuodamas. Jam turi būti brangi tam tikra patriarchalinė darna, varpų skambėjimas, gebėjimas atsispirti artimųjų spaudimui ir primygtiniams reikalavimams, vienuolyno celės tyla; jeigu ant stalo yra knygų, tai tokių, kuriose svarstoma nesuvokiamoji sutvertų daiktų ypatybė – jų esse [23]. Lejeune‘o nuomone, autobiografiniame romane tikrovės elementai yra tik medžiaga tekstui kurti. Autorius gali turėti intenciją pasakyti tiesą apie savo gyvenimą, tačiau svarbiau nuoširdus ketinimas: „Tikrovės atkūrimas išties yra neįmanomas ir autobiografijos žanras sau nekelia tokio uždavinio“ [24]. Romane Miłoszas pasirinko tikras detales: savo vaikystės gyvenamąją vietą, pažintus žmones ir jų istorijas, papasakojo savo giminės kelių amžių istoriją. Autorius parodė tikrus savo jausmus. Romane fikcijos mažiau, negu to būtų galima laukti iš grožinio teksto.
Eseistinis mąstymas – Isos slėnio prasminis kodas
Nobelio premijos laureatas Miłoszas kilo iš Lietuvos, tačiau jo kūrybai didžiulę įtaką padarė Vakarų Europos bei Amerikos kultūros bei moksliniai tekstai. Romaną Isos slėnis Miłoszas rašė Prancūzijoje būtent tuo metu, kai ten klestėjo eseistinė mintis, skelbianti meno, filosofijos ir literatūros sintezę. Nors minėtame romane labai aiškiai atpažįstami biografiniai elementai, visgi pats autorius nesutiko, kad tai – autobiografinis romanas, ar kito tipo romanas. Analitiškai perskaičius Miłoszo Isos slėnį, matome, kad prasminiame romano lygmenyje išryškėja esė žanro ypatumai. Isos slėnyje ryškiau išplėtoti prasminiai esė ypatumai. Tai ne atsitiktinumas, nes būtent prasminis teksto klodas lemia Miłoszo romano subjektyvią intrigą ir įtaigumą.
Miłoszo tekstai pasižymi ypatingu eseistiniu mąstymu. Sugretinus autoriaus grynuosius eseistikos tekstus bei romaną Isos slėnis, paaiškėjo, kad tų pačių kategorijų raiška skirtinguose tekstuose yra labai panaši. Todėl galime teigti, kad ­Miłoszo tekstas Isos slėnis yra ne autobiografinis, bet eseistinis romanas, t.y. romanas, kuriam būdingas eseistinis mąstymas.
Šiandieninė kultūros situacija ypatinga tuo, kad ji apmąsto pati save. Prieš daugiau nei keturis šimtus metų „atrastas“ esė žanras, šiandien įprasmina naujas funkcijas – eseistika suvokiama kaip galimybė suprasti pasaulį. Miłosz‘o romanas Isos slėnis reprezentuoja eseistinį mąstymą bei plačias jo galimybes, neretai pakeičiančias tradicinę filosofijos funkciją. Įprasta, kad apie autobiografinį romaną yra viskas žinoma, tačiau nauji reiškiniai priverčia kitomis akimis pažvelgti į senus dalykus. Eseistinis pradas inspiruoja naujas paieškas, tokias kaip, pavyzdžiui, autobiografinio romano samprata šiandien.
1. Milošas Č., Venclova T., Brodskis J. Britanišskis V. Милош Ч., Венцлова Т., Бродский И., Британишский В. Чеслав Милош – Томас Венцлова. Диалог о Восточной Европе. Литературное Обозрение. Nr.3, 1999, p. 14.
2. Miłosz-Milašius Cz. Apmąstymai apie gaisrų sezoną // Naujoji Romuva. Nr. 8 (406), 1940, p. 149–151. Miłosz-Milašius Cz. O. Milašiaus idėjos // Naujoji Romuva. Nr. 22/23, 1940, p. 5–7.
3. Fiutas A. Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 36.
4. Kalėda A. Czesławo Miłoszo kūrybos pasaulėvaizdis // Darbai ir Dienos, Nr. 7(16), 1998, p. 302.
5. Dručkutė G. Autobiografijos teorija ir praktika (Philippe‘as Lejeune‘as ir Jozefas Frankas) // Literatūra, Nr. 46 (5), 2004, p. 51.
6. Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2008, p. 28-29.
7. Dručkutė G. Autobiografijos teorija ir praktika (Philippe‘as Lejeune‘as ir Jozefas Frankas) // Literatūra, Nr. 46 (5), 2004, p. 53.
8. Epštein M. Эпштейн М. Эссе об эссе // Бог деталей, 1994. Prieiga per internetą: http://www.emory.edu/INTELNET/esse_esse.html
9. Čiočytė D. Literatūrinė ir kritinė eseistika // Naujausioji lietuvių literatūra / 1988 – 2002/ Vilnius: Alma litera, 2003. p. 346-363.
10. Kubilius V. Esė – esminio galvojimo teritorija // Žanrų kaita ir sintezė. Vilnius: Vaga, 1986, p. 200.
11. Ten pat.
12. Epštein M. Эпштейн М. Эссеистика как нулевая дисциплина // Бог деталей, 1998. Prieiga per internetą: http://www.emory.edu/INTELNET/bd_esseistika.html
13. Ten pat.
14. Milošas Č. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje. Kaunas, 2001, p. 19-22.
15. Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 240.
16. Ten pat, p. 246.
17. Višomirskytė V. Antano Škėmos teksto strategija. Nervingo persodinto augalo giesmė. Kaunas: Vytauto didžiojo universiteto l-kla, 2004, p. 42.
18. Miłosz Cz. Isos slėnis. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1991, p. 150.
19. Miłosz Cz. Pakelės šunytis. Vilnius: Strofa, 2000, p. 242.
20. Ten pat, p. 160.
21. Miłosz Cz. Isos slėnis. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1991, p. 11.
22. Epstein M. Эпштейн М. Законы свободного жанра: Эссеистика и эссеизм в културе нового времени. Prieiga per internetą:http://www.emory.edu/INTELNET/es_essayism.html
23. Milošas Č. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje. Kaunas, 2001, p. 29.
24. Vanagaitė G. Autobiografijos teorijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto l-kla, 2008, p. 39-40.