Lietuvoje ir pasaulyje žinomo menininko Stasio Eidrigevičiaus neišeitų vadinti emigrantu: jis nuolat Lietuvoje rengia savo parodos, dalyvauja įvairiuose projektuose bei renginiuose.

Tomas Staniulis (g. 1976) vienas iš jaunesnių Lietuvos rašytojų-postmodernistų. Jau būdamas 14-os metų tvirtai nusprendęs pasirinkti literato kelią ir tapti rašytoju. Staniulio kūryboje dabartinės Lietuvos personažai ir charakteriai, rašytojo nuomone, yra vienas iš pagrindinių ir labiausiai autoriui rūpimų akcentų. Juose jis bando pavaizduoti „tipišką lietuvį“, jo emocines būsenas, bandymą išgyventi šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje.

Kelionių literatūra šio meto literatūriniame pasaulyje priskiriama populiariosios literatūros žanrui. Pagrindiniai dalykai, charakterizuojantys šio žanro kūriniuos: nesudėtingas siužetas, daug veiksmo, gausu gamtos vaizdų aprašymo. Tradicinėmis laikomos atpalaiduojanti, pažintinė ir terapinė kelionių literatūros funkcijos. Dažnai į kelionių literatūrai priskiriamą kūrinį įterpiama ir gilesnių dalykų, pvz. subtilesnės veikėjų psichologizacijos. Kai tai įvyksta, tampa labai sunkia užduotimi nustatyti, kuriai gi krypčiai priklausantis kūrinys: ar elitinei, kitaip aukštajai, ar populiariajai. Šiuo atveju tokiais laikytinas amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“ bei Kazio Almeno novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“

Mes vaikėmės tikslų, tačiau jie vienas po kito suirdavo, o dabar mums liko tik meno kūriniai ir jų kūrėjų garbinimas.
Czesławas Miłoszas (Pakelės šunytis. Vilnius: Strofa, 2000, p.230.)

Praėjo beveik du dešimtmečiai, kuomet, pasikeitus politinei ir kultūrinei situacijai Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse, skaitytojai vėl turi galimybę domėtis tų autorių kūryba, kurie, dažniausiai dėl politinių priežasčių, emigravo. Tačiau dabartiniame lietuvių literatūros moksle neretai nutinka taip, kad nežinia dėl kokių priežasčių į kritikų akiratį nepatenka mūsų tautos literatūros istorijai reikšmingi tekstai. Atgavus nepriklausomybę, kai kurių autorių kūryba skaitytojams buvo pristatyta pirmą kartą. Sugrįžo ir pasaulinės kultūros atstovai, iki tol buvę nepriimtini sovietinei nomenklatūrai. Vienas jų – Czesławas Miłoszas (1911 – 2004).

Straipsnio „gimimą“ inspiravo noras išsiaiškinti istorinio fakto „tikrumą“, jo funkciją istoriniame romane, istorinio įvykio (tikro įvykio) tapimą fikcinio (literatūrinio) pasakojimo dalimi. Analizės objektu pasirinktas Kazio Almeno romanas „Šienapiūtė“, kaip parankus analizei tekstas. Teorine atspirtimi yra Hayden White straipsnis „Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę“.