Šiais metais paskutinį birželio savaitgalį (savaitę vėliau, nei būdavo įprasta) rinkomės į kasmetinį Santaros-Šviesos suvažiavimą Alantoje. Vis dar nostalgiškai prisimindami Anykščių šilelį, bet jau pernai išbandę Alantos variantą ir nusprendę pabandyti Santarą čia „įkurti“ ilgesniam laikui... Tiesa, planus šiek tiek sujaukė susidariusi padėtis (t.y. mokyklos prašymas atvykti vėliau), dėl kurios teko atsisakyti vienos dienos ir vietoj susirinkus ketvirtadienio vakarą, skubėti į Alantą penktadienio ryte.
Gerai vilniečiams – autobusas penktadienio ryte jų jau laukė ir greitai, be nuotykių pristatė į susitikimo vietą. Iš kitų miestų keliaujantiems teko pasirūpinti savimi ir transportu kitais būdais. Nežinau, kiek buvo atvykusių iš Šiaulių, Klaipėdos ir kitų miestų (nors tokia informacija būtų labai įdomi), bet kauniečiai jau pripratę, kad savaitę prieš suvažiavimą reikia pradėti klausinėti kada, kas, su kuo važiuoja į Santaros-Šviesos suvažiavimą. Taip draugiškai vieni kitus priimdami ir šiemet išsiruošėme į Alantą, – su gera kompanija juk ir kelias sutrumpėja, ir linksmieji Molėtų kalniukai nuotaiką pakelia...
Santaros-Šviesos suvažiavimai Lietuvoje rengiami nuo 1992 m. Nors ir buvo abejota Santaros-Šviesos ateitimi Lietuvoje, ypač jos seniesiems nariams po truputį pasitraukiant iš šio pasaulio, suvažiavimai vyksta ir sulaukia vis daugiau klausytojų ir dalyvių. Sunku pasakyti, kas sutraukia tokį didelį skaičių žmonių – galbūt įdomios ir provokuojančios paskaitos, tolerancija ir kitokių nuomonių priėmimas, atvirumas naujoms idėjoms, galbūt vilioja garsių ir Lietuvoje žinomų žmonių (Leonido Donskio, Dariaus Kuolio, Algio Mickūno, Arūno Sverdiolo, Gintauto Mažeikio, Egidijaus Aleksandravičiaus) pavardės, o galbūt susirinkti traukia paprasčiausias noras pabūti, padiskutuoti, pabendrauti su seniai matytais pažįstamais bei su naujai atvykusiais įvairių patirčių ir profesijų Lietuvos bei išeivijos žmonėmis. Metams bėgant matai, kad konferencijos sutraukia ir atsitiktinių jaunų žmonių, kurie pasinaudoja proga pramogauti, gerai praleisti laiką, o renginiui pasibaigus išvažiuoti, taip ir nesupratus, kas yra Santara, ką čia susirinkę veikia įvairaus amžiaus ir patirčių intelektualai. Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šį kartą dalyvauti Santaros-Šviesos suvažiavime buvo tiek daug, kad iki registracijos pabaigos likos dar kelioms dienoms Linas Saldukas buvo priverstas visiems norintiems pasakyti, kad vietų jau nebėra, o labiausiai užsispyrusiems tegalėjo pasiūlyti nakvynę savoje palapinėje prie mokyklos stadiono arba Molėtų viešbutyje. Tiesa, ne visi užsiregistravę atvažiavo į Alantą. Matyt, daugelį pavedė lietuviškieji „ilgieji savaitgaliai“, taigi visi tilpom ir mokyklos bendrabutyje, ir konferencijos salėje.
***
Šiais metais Santaros-Šviesos suvažiavime buvo bandoma aptarinėti ir Lietuvos politinio gyvenimo problemas. Pirmoji konferencijos dalis buvo pavadinta „Apie padėtį“, nors turbūt tikslesnis pavadinimas būtų buvęs „apie valdžią ir politiką“. Be prezidento Valdo Adamkaus apie Lietuvai gresiančią ekonominę krizę kalbėjo Gitanas Nausėda, siedamas ją su augančiomis naftos kainomis ir kitomis globalinėmis krizėmis. Eugenijus Gentvilas pavadinęs savo pranešimą „Europinė Lietuva?“ prikaustė klausytojų dėmesį jau pasisakymo pradžioje, iškėlęs klausimą apie europietišką savimonę Lietuvoje – kiek tos savimonės yra, jei net ilgą laiką gyvenę ir dirbę Europoje lietuviai grįžę į Lietuvą europietiškos savimonės, deja, neturi. Gaila, kad šios idėjos pranešėjas nebeplėtojo, toliau kalbėdamas apie jam labai gerai pažįstamus dalykus ir problemas Lietuvoje – apie Lietuvoje vyraujančią centralizaciją, žmonių ir valdžios santykį, ekonominio, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo centralizavimą sostinėje Vilniuje ir Lietuvos gyvenimo centrą Gedimino prospekte. Gerai, kad apie tai kalbama publikai, kurios didžiąją dalį sudarė būtent atvykusieji iš Vilniaus – taip galvojo ir Gentvilui pritariamai linkčiojo ne vienas, atkeliavęs iš tolimesnių Lietuvos vietų. Kadangi ir ateityje didesnių pokyčių šioje srityje nesimato, belieka guostis nebent diskusijų metu išsakyta filosofine mintimi, kad reikia mažiau tikėtis iš valdžios, tada ir nusivylimų bus mažiau... bei tikėtis, kad laisvo žmogaus orumas Lietuvoje gali išlikti nepaisant valdžios pastangų viską centralizuoti ir reguliuoti.
Virgis Valentinavičius savo pasisakymą pradėjo nuo Vytauto Kavolio citatos apie Santaros-Šviesos siekį tapti „nepopuliarių dalykų agentūra“, tuo lyg ir suintriguodamas skaitytojus, kad ir pats bus tarp tų laisvų žmonių, kalbėsiančių apie „nepopuliarius dalykus“. Santara-Šviesa viską laiką buvo atvira skirtingoms nuomonės, suvažiavimai visada būdavo ta vieta, kurioje būdavo išsakomos ir diskutuojamos įvairios nuomonės... Deja, klausytojams teko šiek tiek nusivilti, jo pranešimas buvo skirtas pastaruoju metu gana dažnam ir net populiariam dalykui – prezidento Valdo Adamkaus kritikai. V. Valentinavičius kalbėjo apie laisvės nebuvimą Lietuvoje, tą laisvės nebuvimą siedamas su nusivylimu prezidentu, kritikavo ir kalbėjo apie tai, ką reiktų ar nereiktų daryti Valdui Adamkui. Po pranešimo labiausiai nusivylę liko tie klausytojai, kurie tikėjosi, kad Valentinavičius kalbės apie laisvę (būtent taip vadinosi jo pranešimas). Deja, fragmentiškas kalbėjimas apie politikos problemas Lietuvoje, bandymai susieti Adamkaus kritiką su Kavolio citatomis ar A. Štromo galvojimu sukeldavo tik tylų nusistebėjimą salėje, kad apie šiuos santariečius ir Santaros idėjas pranešėjas žino nelabai daug ką... Vienintelis Algis Mickūnas per diskusijas bandė pakalbėti apie laisvės sampratą, kaip ją suprato Kavolis ir santariečiai – t.y., laisvės neatsiejamumą nuo atsakomybės, pirmiausia nuo kiekvieno žmogaus atsakomybės už savo veiksmus ir poelgius. Deja, diskusijai nuo laisvės nukrypus į asmeniškumus, t.y., į Dariaus Kuolio ir LRT (A. Siaurusevičiaus) konfliktą, norintiems diskutuoti apie laisvę ir jos sampratą teko persikelti į valgyklą.
Vėlesniųjų dienų įvykiai ir pasirodę straipsniai spaudoje dar kartą parodė, kad mums visiems reiktų pasimokyti iš santariečių atvirumo, mokėjimo priimti ir išklausyti kitokias nuomones (net jei su jomis nesutinki), mokėjimo atvirai diskutuoti įvairiomis temomis. Po paskutiniųjų dienų įvykių ir straipsnių spaudoje atrodo, kad kritikuoti pačio V. Valentinavičiaus Lietuvoje negalima, net jei jo pranešimas tikrai blogas ir neparuoštas. Z. Rekašius, J. Šmulkštys, K. Almenas ir kiti išdrįsę pasakyti savo nuomonę apie šį pranešimą sulaukė atkirčio „Lietuvos žiniose“. R. Varnausko straipsnyje yra įžeidinėjami ne tik jie asmeniškai, bet atvirai puolama Santara-Šviesa bei su organizacija susiję leidiniai „Metmenys“ ir „Akiračiai“. Grubus tonas, neargumentuoti teiginiai ir pabaigai tėkštas KGB dokumento vertimas, kurio aptakus kaltinamasis tonas ir kalbiniai sovietmečio saugumo tarnybų viražai bando pernelyg nesusigaudantį skaitytoją įtikinti, kad Santaros organizacija ir jai artimi leidiniai bei juos leidę ir juose bendradarbiavę žmonės buvo užverbuoti ir aktyviai tarnavo sovietiniam režimui. Minėtas dokumentas įvairių asmenų ir mokslininkų pastaruoju metu cituojamas įvairiuose kontekstuose. Tai patogu: noras išsakyti vieną vienintelę nuomonę ir tiesą dažniausiai nereikalauja jokių argumentų ir neskatina aiškintis tik nedaugeliui asmenų prieinamų dokumentų vingrybių. Tampa visiškai nesvarbu suprasti, ar minėtas asmuo buvo užverbuotas, verbuojamas, vien jo vardo paminėjimas bet kurioje iš tuometinių etatinių saugumo valdininkų ataskaitų tampa neabejotinu įrodymu, kurį patogu pasitelkti bet kur ir bet kada.
***
Po pietų atskiruose rateliuose dar nesibaigus diskusijai apie laisvę Lietuvoje, teko skubėti atgal į salę, kur laukė jau laikė nauji pranešėjai, pasiruošę kalbėti ir diskutuoti apie intelektualus, jų vaidmenį Lietuvoje, intelektualų laisvės, nepriklausymo įvairioms struktūroms ir dalyvavimo viešajame gyvenime problemas. Sveikintinas Santaros-Šviesos organizatorių noras kviestis vis daugiau jaunų pranešėjų, suteikiant progą išdėstyti savąsias idėjas. Šioje sekcijoje be dviejų pagrindinių Santaros „grandų“ Leonido Donskio ir Gintauto Mažeikio pranešimus skaitė Morta Vidūnaitė (privertusi salę stebėtis, nesupratingai kraipyti pečiais stengiantis suvokti, ką jauna mokslininkė vis tik norėjo pasakyti) ir Ieva Jusionytė, kalbėjusi daugiau apie Gvatemalą nei Lietuvą. L. Donskis kalbėjo apie jam pačiam gerai pažįstamą sritį, vesdamas TV laidą „Be pykčio“ pasiremdamas ir sava patirtimi L. Donskis svarstė intelektualų dalyvavimą viešajame gyvenime problemas ir pavojus, galios pajutimą ir įtaką visuomenei. Ką reiškia tas dalyvavimas viešajame gyvenime geriausiai atspindėjo Alantos mokyklos salė – per L. Donskio pranešimą salė buvo pilnutėle. G. Mažeikis lyg pratęsdamas Donskio kalbėjimą atkreipė dėmesį ne tik į intelektualų dalyvaujančių viešajame gyvenime savarankiškumo praradimą, bet ir supanašėjimą su kitomis viešomis figūromis, neišvengta lyginimo ir su šou žvaigždėmis bei paralelių su pasaulinėmis figūromis, buvo minėtas ir Nobelio premijos laureato Umberto Eco pavyzdys (ne tik universiteto profesorius, kultūrologas, rašytojas, bet ir populiarios televizijos laidos vedėjas). Nors sekcija vadinosi „Intelektualai: vaidmens pabaiga?“, deja, nei per pranešimus, nei per diskusijas taip ir nepavyko surasti to vaidmens pabaigos... Tačiau diskusija išsivystė labai įdomi ir aktuali, o A. Sverdiolo klausimas-replika apie privatų intelektualą tapo vienu „kertinių“ klausimų, prie kurio nuolat būdavo grįžtama per visos konferencijos metu.
Antra suvažiavimo diena buvo skirta dviem temom: švietimo padėčiai Lietuvoje ir Lietuvos istorijai. Po Algio Mickūno ir Emilijos Sakadolskienės pranešimų apie pedagogikos pagrindus bei Lietuvos švietimo paradigmas, prasidėjusioje diskusijoje visi sėdėjusieji prie stalo (ir tėvai, ir švietimo ministerijos atstovės, ir universiteto žmonės) vienodai „pūtė į dūdą“, kalbėdami apie Lietuvos švietimo problemas, nesibaigiančias reformas, švietimo nuosmukį. Viena ministerijos atstovė netgi sakė galinti nusišauti, bet juk dėl to niekas nepasikeis ir nepagerės. Tiesa, į moderatoriaus klausimą, kiek žmonių turėtų nusišauti, kad kas nors pasikeistų, ji vis tik negalėjo atsakyti. Vytautas Zalatorius vėliau iš salės bandė guosti, kad ne viskas Lietuvoje taip blogai, kaip atrodo, kaip pavyzdį pateikdamas amerikiečių švietimo sistemą, kuri galbūt iš išorės atrodo gerai, tačiau taip pat turinti daug problemų, o lietuvių vaikai pagal išsilavinimą tikrai nenusileidžia amerikiečių jaunimui. Tik diskusijų pabaigoje buvo paliestas dar vienas svarbus klausimas, kad siekiant mokyklose išugdyti laisvą savarankišką asmenybę, pirmiausia reikia kalbėti visos visuomenės, pirmiausia mokytojų laisvėjimą, savišvietą, laisvę ir atsakomybę už savo darbą ir veiklą.
Po pietų laukė popietė, kurioje galima buvo pasiklausyti Jūratės Kiaupienės, Dainoros Pociūtės ir Dariaus Kuolio pranešimų apie Lietuvos praeitį, susipažinti ne su vadovėline istorija, sužinoti mažai kam (gal tik siauram istorikų ratui) girdėtų faktų apie Lietuvos didikų, pvz., Radvilų politiką ir jų Lietuvos valstybės viziją, apie bajorų teises ir pareigas, valstybės žlugimą ir pastangas gelbėti bei reformuoti krašto valdymą senojoje Lietuvoje. Šio pusdienio paskaitas sekė išvyka į Dubingius, ji pratęsė pažintį su senąja Lietuvos istorija – ant piliakalnio laukę istorikai ir archeologai papasakojo apie vykdomus kasinėjimus, rastus galimus Radvilų šeimos palaidojimus. Pavargę nuo kalbų galėjo pačiupinėti iškastų rūmų ornamentų šukes, pasigrožėti gamta, nuostabiu vaizdu nuo Dubingių piliakalnio ar pasivaikščioti Asvejos ežero tiltu.
***
Santaros-Šviesos suvažiavimai neįsivaizduojami be meninės dalies – dainų, poezijos skaitymų. Šis suvažiavimas pasižymėjo itin gausia menine programa. Penktadienio vakarą visi rinkosi į poezijos vakarą, kuriame savo kūrybą skaitė poetai Donaldas Kajokas, Lidija Šimkutė, Aidas Marčėnas ir Kęstutis Navakas. Šmaikščiai pristatyti vakaro vedėjo K. Navako visi skaičiusieji savo kūrybą atskleidė nemenką lietuvių poezijos įvairovę. Vakarą užbaigė satyrikas Jurgis Gimberis, privertęs ką tik poezijos klausiusią ramią susikaupusią publiką šypsotis ir braukti juoko ašaras. Šeštadienio vakarą klausytojų laukė Rimanto Vingro ir Nomedos Bėčiūtės paruošta poezijos ir muzikos šventė – Aleksandro Skriabino muzika su Jurgio Baltrušaičio poezijos intarpais.
Šias metais suvažiavime netrūko ir teatro: penktadienio vakarą Vilniaus universiteto studentų teatras „Minimum“ parodė spektaklį pagal Algimanto Mackaus „Chapel B“. Įdomi Mackaus tekstų interpretacija, originalus inscenizacijos sprendimas, jaunųjų aktorių entuziazmas nepaliko abejingų. Šeštadienio vakarą santariečių dėmesį bandė pritraukti grupės „Sintezija“ audio-video-poezijos mini spektaklis. Suprantama, kad jauni žmonės turi drąsos, o dabartinis meno tardiscipliniškumas ir sintezė išlaisvina menininkų improvizacijas, tačiau šiuo atveju susidūrėme su paprasčiausiu neprofesionalumu. „Spektaklis“ sulaukė daugiau šypsenų ir juoko, o ir vakare dar ilgai netilo spektaklio aptarimo garsai, kalbos apie modernaus meno suvokimą. Kieme sėdintys Kauno istorikai įkvėpti matyto spektaklio pradėjo kurti planus, kokį modernų spektaklį galima būtų parodyti kitų metų Santaros suvažiavime. Planų neišduosim, gal tikrai istorikai nuspręs įgyvendinti savo planus – juk čia Santara-Šviesa, visada atvira naujoms idėjoms, įvairiems sumanymams ir netgi meninėms fantazijoms....
***
Sekmadienio rytas prasidėjo nuo techninių problemų – neveikiantys mikrofonai ir kompiuteriai lėmė, kad pramigę santariečiai galėjo visur suspėti ir viską girdėti. Jūra Avižienytė atkreipė visų dėmesį į vizualinės medžiagos galimą analizę. Savo pranešimui ji pasirinko Sibiro tremtinės D. Grinkevičiūtės atsiminimus ir knygą iliustruojančias nuotraukas. Pranešimo autorė komentavo vizualiąją medžiagą kaip papildančią tekstą arba disonuojančią su juo. Nors daugelis pavyzdžių neįtikino, nes knygos sudarytojai iliustracijas knygai parinko atsitiktinai, idėja plėsti lietuviškuosius vizualinės antropologijos tyrimus tikrai provokuojanti ir raginanti užsiimti panašiais darbais.
Viena iš labiausiai pavykusių visos konferencijos paskaitų buvo kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio pranešimas apie populizmo ir elitarizmo tendencijas XXI amžiaus muzikoje. Profesionalus, paprastas ir įtaigus kalbėjimas naujausiąją pasaulio muziką, stilius, madas, naujus ir senus reiškinius buvo papildytas muzikiniais intarpais užbūrė visą auditoriją. Auditorijos dėmesio ir susidomėjimo neatšaldė nei organizatorių prašymas iki pietų susikrauti daiktus ir atlaisvinti kambarius, nei iš valgyklos sklindantis viliojantis šąlančių kepsnių kvapas. Įdomu, kiek dar būtų užtrukęs Urbaičio pranešimas, deja, jį nutraukė „pavargusi technika“, nusprendusi, kad muzikos jau užteks, ir organizatorių priminimas apie valandą laiko šąlančius ir santariečių laukiančius pietus.
Kelionės metu vienos bendrakeleivės užduotas klausimas, kas labiausiai patiko šių metų Santaros-Šviesos suvažiavime, privertė visus ekipažo keleivius pritilti, pagalvoti, prisiminti tas tris dienas Alantoje, girdėtus pranešimus. Pastebėjome vieną dalyką, kad Santara-Šviesa išsikėlusi į Alantą prarado vieną iš savo bruožų – ilgas besitęsiančias diskusijas per pertraukas, prie pusryčių, pietų, vakarienės stalo. Alantoje tam nebelieka nei laiko, nei erdvės, diskusijoms belieka salė ir keli suoleliai kieme. Pernai tam puikiai pasitarnavęs vidinis kiemelis šiais metais buvo „steriliai išvalytas“ nuo stalų ir kėdžių dėl to buvo tuščias ir visų pamirštas... Kalbant apie konferencijos programą, galima pasakyti, kad buvo ir nusivylimų, ir atradimų, ir įdomių paskaitų, ir provokuojančių atvirų intelektualinių diskusijų. Visa tai tik dar kartą įrodo, kad Santara-Šviesa dar gyva, nepaisant ne kurių „Šiaurės Atėnų“ linkėjimų santariečiams greičiau išsiskirstyti...
Red. prierašas:
Šio rašinio autorės savo įspūdžius pateikusios bendrame tekste lyg ir abejojo, ar tokia autorystė nekliudys objektyvumui. Tačiau tekstas tuo ir patrauklus, kad pažvelgta dviejų jau nemenką santarietišką „stažą“ turinčių mokslininkių, puikiai išmanančių ir Santaros-Šviesos, ir „Akiračių“ istoriją bei nūdienos peripetijas. Autorės iš konferencijos išvyko prieš paskutinę sesiją apie architektūrą kaip pavojų. Tema – ir konroversiška, ir aktuali, ir netgi gal kiek pabodusi. Tačiau Augio Gučo ir Jūratės Markevičienės pranešimai tikrai buvo verti dėmesio, galvojant apie architektūrą ir gyvenimo terpę. Gal išvarginti intensyvios programos ir turėdami dar kitų ilgojo savaitgalio planų, ne visi santariečiai sulaukė pabaigos. Tad ne visi vėliau galėjo objektyviai vertinti ir pabaigoje įsiplieskusias emocijas. Kaip paprastai, prieš tradiciškai sugiedant Lietuvos himną, pasitariama dėl kitų metų programos, pareiškiama pastabų, pasiūlymų. Šįsyk diskusijos, vėliau išprovokavusios gandus, kad D.Kuolys traukiasi iš Santaros-Šviesos, buvo visai nesantarietiškos. Nepaisant ginčų, kas tinka Santarai, ir kas ne, buvęs organizacinis komitetas liko ir kitiems metams. Ir D.Kuolys iš Santaros nepasitraukė. Kaip ir Santara dėl nelabai santarietišką dvasią primenančių ginčų nesugriuvo. Na, o neprarandantiems noro diskredituoti šią organizaciją be organizacijos, vertėtų priminti Vytauto Kavolio žodžius apie Santaros-Šviesos tikslus: „Mes tikime žmogumi. Ir šis tikėjimas yra visų pirma pasitikėjimas žmogaus pajėgumu pačiam sau kurti savo gyvenimo prasmę. Jaučiame žmogui neužginčijamą teisę tikėti tuo, kas jį įtikina.
Šitoks žmogaus pastanga laimėtas tikėjimas ir duoda jo gyvenimui prasmę. Šį nusistatymą pagerbti kiekvieno žmogaus tikėjimą – koksai jis bebūtų – kaip svarbiausią jo žmoniškumo išraišką, mes vadiname savo humanizmu“.