Kai apatija ir vidaus, ir užsienio šalies politikai (pozicija nelaikau visko, kas aplink tave vyksta, neigimą bei/ar malimą į miltus be argumentacijos, su išankstine nuomone) jau nieko nebestebina, kai žiniasklaidoje ar privačiose erdvėse klesti diletantizmas, kai jaunimas žodį „organizaciją“ sieja su mafija, o žodį „laisvė“ su (ne)buvimu įkalinimo įstaigoje, žmogus, susimąstai. Ar išties tik tokioje erdvėje gyvenimo linki sau, savo draugui ar artimui, ar tikrai esi viską padaręs vardan tos erdvės išvalymo?

Šiais metais paskutinį birželio savaitgalį (savaitę vėliau, nei būdavo įprasta) rinkomės į kasmetinį Santaros-Šviesos suvažiavimą Alantoje. Vis dar nostalgiškai prisimindami Anykščių šilelį, bet jau pernai išbandę Alantos variantą ir nusprendę pabandyti Santarą čia „įkurti“ ilgesniam laikui... Tiesa, planus šiek tiek sujaukė susidariusi padėtis (t.y. mokyklos prašymas atvykti vėliau), dėl kurios teko atsisakyti vienos dienos ir vietoj susirinkus ketvirtadienio vakarą, skubėti į Alantą penktadienio ryte.

Lietuvoje nebėra demokratijos, liko tik jos regimybė. Valdžią pasiglemžė valstybininkų klanas. Valstybės saugumo departamentas nepaklūsta Seimui – tikriesiems krašto šeimininkams. Krašte cenzūra, negalima kritikuoti nei Prezidento, nei valdančiųjų. Sabotuojamas plk. V.Pociūno žūties tyrimas, už tai atlyginama ambasadorių postais…

Demokratinė valstybė pripažįsta piliečių teisę kritikuoti valdžią, o sąmoningų piliečių sąžinė skatina juos burtis į visuomenines organizacijas, kad padėtų valstybei ten, kur jos institucijos deramai neatlieka savo pareigų. Tokiu pagrindu sukurta Piliečių santalka neseniai parašė viešą laišką prezidentui V. Adamkui dėl žurnalisto ir politologo Kęstučio Girniaus skundo, kad jam grasino Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas.