Išsivaduodama iš sovietinės okupacijos ir aneksijos Lietuva sugebėjo atstatomai nepriklausomai valstybei pakloti visai neblogus teisinius pamatus – Konstituciją. Iškilusius neaiškumus Lietuvoje aiškina Konstitucinis teismas, o jo sprendimai kartais sukelia nemažai ginčų visuomenėje. Taip, pavyzdžiui, buvo Aukščiausiajam teismui priėmus sprendimus prezidento R. Pakso byloje, kurie atrodė prieštaravo Konstitucinio teismo sprendimui. Daug ginčų sukėlė dvigubos pilietybės klausimas ir t.t. O vėliausias nuomonių susikryžiavimas – tarp europarlamentaro V. Landsbergio dėl prezidento V. Adamkaus kreipimosi į Konstitucinį teismą, prašant paaiškinimo ar Seimas, vilkindamas prezidento teikimo svarstymą, nelaužo Konstitucijos.
Nereikia stebėtis, jei konstituciniai klausimai lietuvių visuomenėje dar kartais įneša šiek tik painiavos. Lietuva dar neturi tvirtų demokratijos tradicijų, per daug nepalanki buvo mūsų istorinė patirtis. Padėtį dar labiau komplikuoja ir kai kurie terminai.
Teismas, kuris neteisia
Kalba, deja, nėra tobulas instrumentas žmogaus mintims išreikšti. Tais pačiais žodžiais kartais tenka pavadinti gan skirtingus dalykus. Taip atsitiko ir su Konstituciniu teismu. Kai kuriose šalyse konstitucinius klausimus nagrinėja paprasti teismai. Paprastai ten su baudžiamosiomis byloms konstituciniai klausimai apeliaciniu būdu galutiniam sprendimui keliauja iki pat Aukščiausiojo teismo. Tai konstitucinių klausimų sprendimą paverčia labai ilgu ir brangiu procesu. Todėl, mano nuomone, dabartinės Lietuvos Konstitucijos autoriai pasielgė labai išmintingai, konstitucinius klausimus spręsti pavesdami atskiram Konstituciniam teismui. Tačiau mes, kurie nesame teisininkai, ne visada prisimename, kad Konstitucinis teismas nėra teismas įprastine šio žodžio prasme. Jame niekas nekaltinamas, nebaudžiamas, nesvarstomos baudžiamosios bylos. Todėl kitų teismų bylų sprendimų apeliacija į Konstitucinį teismą neturi prasmės, lygiai kaip ir neįmanoma konstitucinius klausimus išspręsti ar jų sprendimus pakeisti kituose teismuose, įskaitant ir Aukščiausiąjį teismą. Kiti teismai tarp savęs susieti hierarchine priklausomybe, nuo žemiausiojo Apylinkės teismo, per Apygardos teismą, Apeliacinį teismą iki pat Aukščiausiojo teismo. Konstitucinis teismas nėra nei aukštesnis, nei žemesnis už bet kurį iš čia minėtų teismų; jo visai kita paskirtis. Būtų buvę daug mažiau painiavos, jeigu Konstitucinis teismas jau pačioje pradžioje būtų buvęs pavadintas kaip nors kitaip, tarkim Konstitucine komisija, Konstitucine taryba ar dar kitaip. Tačiau dabar kaitalioti pavadinimą, manau, jau per vėlu.
Šitaip išsiaiškinus Konstitucinio teismo paskirtį atkrenta priekaištas, kodėl į jį negali kreiptis eilinis pilietis. Eilinis pilietis, kurio teisminė odisėja paprastai prasideda nuo žemesnės teismo pakopos, į aukštesnįjį teismą kreipiasi apeliuodamas žemesniojo teismo bylos sprendimą. Kadangi Konstitucinis teismas kitų teismų sprendimų nenagrinėja ir jų pakeisti negali, eilinio piliečio kreipimasis į Konstitucinį teismą neduotų jam jokios naudos.
Nedemokratinė institucija?
Konstitucinio teismo kritikai tiek patį Konstitucinį teismą, tiek jo sprendimus kartais kritikuoja dėl jų tariamo nedemokratiškumo. Esą pats Konstitucinis teismas yra nedemokratiškas todėl, kad jis yra ne renkamas, o skiriamas, tuo tarpu jo sprendimai kartais pakeičia demokratiškai išrinkto Seimo priimtus įstatymus. Tačiau priekaištas atpuola prisiminus, kad ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų demokratinių kraštų teisėjai yra ne renkami, o skiriami. Ir dar viena įdomi aplinkybė: šis priekaištas prisimenamas paprastai tuomet, kai susiduriama su nepatikusiais sprendimais, kitais atvejais jis patogiai pamirštamas.
Kiti kritikai priekaištauja Konstituciniam teismui, kad jis veikia tarsi koks liberalios demokratijos neklaidingumo dogmos įsikūnijimas. Esą neklystančiųjų nėra, o Konstituciniam teismui priėmus klaidingą sprendimą nėra galimybės klaidą ištaisyti.
Elementari logika reikalauja pripažinti, kad ir Konstitucinis teismas gali suklysti. Todėl kiekvienas pilietis gali abejoti bet kuriuo Konstitucinio teismo sprendimo teisingumu. Tačiau kategoriškai tvirtindami, kad Konstitucinis teismas priėmė klaidingą sprendimą, mes patys laužome Konstitucijos dėsnius, nes naudojamės teise interpretuoti Konstituciją, kuri šią teisę suteikė tik Konstituciniam teismui. Tai nereiškia, kad Konstitucinio teismo klaidas, jei tokių pasitaikytų, būtų neįmanoma ištaisyti. Tačiau tai padaryti gali tik Konstitucijos autoriai, t.y. pati tauta, referendumu pakeisdama ar papildydama Konstitucijos nuostatas. Tai nelengvas kelias: reikia, kad referendume dalyvautų dauguma balsavimo teisę turinčių piliečių ir pakeitimams pritartų dauguma balsavusiųjų. Bet ir gerai, kad Konstituciją kaitalioti nėra lengva, nes priešingu atveju valstybei grėstų pavojus tapti oligarchų valdoma „bananų respublika“, panašia į kai kurias centrinės Amerikos šalis.
Konstitucija ir žodynai
Daugiausia priekaištų Konstitucinis teismas susilaukė iš ilgą laiką demokratinėse Vakarų šalyse gyvenančių išeivių už neva klaidingą aiškinimą, kad Konstitucija Lietuvos piliečiams neleidžia turėti dvigubos pilietybės, išskyrus atskirus išimties atvejus. Kritikams šiuo atveju ne tik užteko drąsos įrodinėti Konstitucinio teismo klaidas su žodyno pagalba, lyg Konstitucija būtų ne teisinis ir politinis, o kalbinis dokumentas, bet ir siūlyti būdus ir priemones, kaip tas nepalankias nuostatas apeiti išvengiant referendumo. Ir tai darė žmonės, demokratiniuose Vakaruose išgyvenę daugiau negu 40 metų. Galima, pasirodo, pragyventi beveik visą gyvenimą demokratinėje santvarkoje ir save gan tobulai izoliuoti nuo demokratinės tradicijos, jos politinės kultūros.
Ar nuodėmė kreiptis į Konstitucinį teismą?
Keisčiausia reakcija į dar net nepaskelbtą Konstitucinio teismo sprendimą man pasirodė europarlamentaro, buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio balandžio 11 d. prašymas prezidentą V. Adamkų atsiimti savo kreipimąsi į Konstitucinį teismą. Prezidentas, kaip žinome, buvo kreipęsis į Teismą prašydamas paaiškinti, ar Seimas gali vilkinti jo kreipimosi svarstymą, kol bus išrinktas kitas prezidentas. Reakcija keista ne vien dėl to, kad reaguota dar net nežinant, koks bus Teismo sprendimas (matyt, tikėtasi ne tokio sprendimo, kokio norėta). Dar keisčiau skamba gerb. V. Landsbergio nurodytos priežastys, kodėl Prezidentas turėtų atsiimti savo kreipimąsi į Konstitucinį teismą. Cituoju iš BNS:
„Labai daug intrigų verda apie prezidentą ir teisėjų skyrimus. Juo naudojasi siekdami pasiskirti savo žmones, kol jis yra (šalies vadovo poste), nes pagreitino kai kurias procedūras, kad jis spėtų paskirti paskutinę dieną, kad V. Adamkus ką nors naudinga dar spėtų padaryti „teisėjų partijai“. Beveik akivaizdu, kad ne jis pats tai sugalvojo ir ne jam pačiam taip baisiai rūpi atleisti Vytautą Greičių (iš Aukščiausiojo teismo pirmininko pareigų - BNS)“.
Ir savo prašymą V. Landsbergis baigia tokia išvada:
„Dabar kreipimasis į Konstitucinį Teismą - prasideda tokie požiūriai, kad Seimas yra tik rankų pakėlimui. Tai mes labai artėjame prie rusiško modelio ir todėl būtų geriau kad V. Adamkus nesusiteptų paskutiniuoju laikotarpiu prieš užbaigdamas kadenciją. O tiems, kurie labai norėtų, kad jis blogai atrodytų, kaip šokdinamas - jiems svarbu savo interesus susitvarkyti. Tai šiek tiek liūdina“.
Prisipažinsiu, kad niekaip negaliu suprasti gerb. V. Landsbergio teiginio, kad pareigas einančio valstybės prezidento kreipimasis į Konstitucinį teismą, taip bandant užsitikrinti savo konstitucinę teisę teikti naują kandidatą į Aukščiausiojo teismo pirmininkus, artina Lietuvą prie rusiško modelio.
Įdomu pastebėti, kad vienintelis V. Landsbergio argumentas, kodėl prezidentas Adamkus turėtų atsiimti savo kreipimąsi į Konstitucinį teismą, yra nauda. Tai būtų naudinga „teisėjų partijai“. Tai reiškia, jog ir pats V. Landsbergis baiminasi, kad Konstitucinis teismas gali nuspręsti, jog Seimas, blokuodamas kadenciją baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimą iki kol bus išrinktas naujas valstybės prezidentas, pažeidžia Konstituciją. Konstitucija vakarietiškoje demokratinėje valstybėje nėra žaidimas, kuris žaidžiamas tiktai tada, kai yra didelė tikimybė jį laimėti ir ignoruojamas, kai laimėti gali kiti žaidėjai; ji privaloma visur ir visada. Ji saugo ir gina ne tik valdančiosios partijos ar koalicijos interesus, bet ir opozicijos, mažumų, klanų, gaujų, visų piliečių teises; ji saugo, kad demokratija nevirstų daugumos diktatūra.
Vakarų demokratijose politikai, kurie atsakymų į konstitucinius klausimus ieško tiems klausimams spręsti skirtuose teismuose, vadinami valstybininkais. Valstybininkais pačia geriausia, t.y. vakarietiškąja šio žodžio prasme.
P.S. Konstitucinis teismas norom nenorom turi paaiškinti ir logiškai nesuprantamą reikalavimą atleisti iš pareigų Aukščiausiojo teismo pirmininką, kurio įgaliojimas jau yra pasibaigęs. Mano nuomone, paaiškinimas galėtų būti toks: prezidento teikimas ir Seimo balsavimas reikalingas norint atleisti iš pareigų prieš pasibaigiant įgaliojimui; pasibaigus įgaliojimui nei prezidento teikimas, nei Seimo pritarimas nebereikalingas – z.v.r